Connect with us

Naujienos

Vyrai pataria merginoms: nedarykite to per pirmą pasimatymą!

Paskelbta

Tavo geriausia draugė jau planuoja, kaip nustebinti savo vaikiną artėjančios Valentino dienos proga, klasiokė ką tik instagrame pasidalino naujiena – ji laukiasi! O tu ir vėl sėdi namuose ir svaipini į dešinę tikėdamasi dar vieno matcho ir pasimatymo, kuris gal šį kartą bus lemtingas. Ir štai – nauja simpatija, susitikote, tu patenkinta ir jau lauki žinutės bei kvietimo susitikti dar kartą. Bet taip ir nesulauki… Kodėl? Vyrai atsako, koks merginų elgesys garantuoja, kad antrojo pasimatymo nebus.

Tiesa ta, kad vyrų požiūris dažnai kardinaliai skiriasi nuo mūsų. Pagal 6 vyrų (amžius 23-31) pateiktas istorijas išskyrėme kelis merginų tipus, kurioms apie antrąjį pasimatymą greičiausiai teks tik pasvajoti:

Narcizė“ arba „džiaukis, kad su tavim susitikau

Savimi pasitikinčios, iškalbingos merginos tikrai traukia vyrų dėmesį. Bet nereikėtų persistengti ir nuolat girtis bei kalbėti tik apie save. Pasimatymas – dviejų žmonių reikalas, todėl viskas ir turi suktis aplink du, o ne vieną žmogų. Vaikinai papasakoja, kad juos itin atstumia merginos, kurios įdomios tik pačios sau:

„Man, kaip vaikinui, labai svarbu, kad į mane panelė kreiptų dėmesį. Labai nepatinka, kai esi pasimatyme, o ji chatina, kad ir su draugais per telefoną, ir atrodo, kad tu kalbi su savimi. Tas labai man nepatinka ir parodo nepagarbą. Antras dalykas, kas labai nepatinka, tai kai panelė visiškai nesidomi manimi. Kai visi pokalbiai vyksta tik apie ją, kai kalbama tik apie jos gyvenimą, draugus, ir tu net negali įsiterpti.“ – Mantas, 23.

„Su mergina susipažinome tinderyje, ji buvo tikrai labai žavi, atrodė, kad gauna daug dėmesio. Ir susitikome negreitai, teko daug pastangų įdėti, kol ji sutiko nueiti į pasimatymą. Aš labai stengiausi, suplanavau vakarienę, nusivežiau ją į gražią vietą. Viskas kaip ir buvo gerai, bet jau kažkur po valandos man tiesiog atsibodo jos klausyti, aš net kur įsiterpti neturėjau. Jos darbas, draugės, šeima, hobiai – jau žinojau viską. O ji apie mane nieko, nes nieko ir neklausė. Aš tiesmukas, pasakiau: o tu dar ilgai kalbėsi tik apie save. Ji nusijuokė ir pasakė, kad tokia jau ji, o aš turiu džiaugtis, kad išvis susitikom. Pasimatymas greitai baigėsi, aišku, išsiskyrėm gražiai, padėkojau už laiką, bet mintyse galvojau, kad daugiau su tavim pasimatyt nenorėčiau. Kam gali būti įdomus žmogus, kuris myli tik save? Bet labiausiai mane nustebino tai, kad po kelių dienų ji man parašė, su mintimi, kad norėtų susitikti dar kartą. Gražiai atrašiau, bet leidau suprasti, kad nieko nebus.“ – Vilius, 27.

Melagių melagė

Dažnai, mes moterys, norėdamos padaryti įspūdį vyrams imamės įvairių gudrybių. Tačiau melas – tikrai neturėtų būti viena iš jų. Nebe reikalo sakoma, kad melo kojos – trumpos:

Sumatchinom su viena mergina. Susitikom, realybėje ji dar labiau pranoko mano lūkesčius: graži, moteriška, protinga. Visas pasimatymas buvo nuostabus, daug diskutavom, pavakarieniavom Akropolyje ir jau ketinau ją parvežti iki jos bendrabučio. Ir tada prie mūsų prilekia moteris, pasirodo jos mama, ir sako: tai tu čia taip pas draugę mokaisi? Aš nieko nesuprantu, pasimetęs stoviu. Ta mergina irgi tyli, galiausiai jai mama sako važiuojamo namo, taip ir išsiskyrėm. Ryte ji man parašė, pasirodo jai visai ne 20, kaip ji man sakė, o 17. Negalėjau patikėti, nes tikrai taip neatrodė, ir buvo pripasakojusi man apie savo studijas, bendrabutį, kuriame gyvena, o pasirodo ji dar mokyklą lanko… Ji dar norėjo bendrauti, bet po tokių melų nenorėjau nieko. Nors mergina tikrai labai patiko, tuo metu man 22 buvo, tai ne toks ir didelis skirtumas, gal būtų ir pavykę, bet melagių aš nekenčiu.“ – Karolis, 25.

„Labai nemėgstu melagių. Merginos, jums tikrai nereikia išgalvoti kažkokių istorijų ar nebūtų dalykų, kad mums patiktumėt. Atvirumas visada paperka. Man buvę atveju, kai prieš pasimatymą bendravimas vyko virtualioje erdvėje, daug susirašinėjom, pasakojom vienas apie kitą. Aš visada atsimenu dalykus, kuriuos man pasakojo. Su ta mergina po kiek laiko susitikome realiai, daug kalbėjomės ir ji pradėjo painiotis savo meluose. Man rašė, kad labai daug keliauja, čia vienas iš jos hobių, o tada išėjo kalba apie Italiją, ir ji pasakė, kad prieš pusmetį ten buvo ir čia buvo jos pirma kelionė. Ir daugiau tokių neatitikimų buvo, kas man padarė neigiamą įspūdį, jaučiu, kad ji lyg bando kažką įrodyti, pasigirti. O tas manęs  nesužavėjo.“ – Tomas, 31.

O kas tu tokia?

Instagramas gerokai sugadino mūsų požiūrį į nuotraukas. Aplinkui matydamos žavias ilgakojes manekenes ir mes norime būti tokiomis. Siekdamos būti panašioms į jas, dažnai, perlenkiam lazdą ir nutinka taip, kad virtualus vaizdas nuotraukose gali gerokai skirtis nuo realybės:

„Baisiausia, kai susitikus su mergina nelabai gali jos ir atpažinti… Man ne kartą buvo, kad vaizdas nuotraukose ir realybė prasilenkia, bet vieno karto ilgai nepamiršiu. Atvažiavau merginos pasiimti nuo namų, parašiau, kad laukiu prie jos buto, kieme. Už kelių minučių mašinos durys atsidarė, pamačiau ją ir vos susilaikiau nepaklausęs „O kas tu tokia?“. Jos instagramo nuotraukos ir realus vaizdas buvo visiškai skirtingas. Lengvai šokiruotas buvau, mergina nuotraukose atrodė daug kūdesnė, aukštesnė, bruožai ryškūs. O realybėje prieš mane sėdėjo visai pilka pelytė, jeigu būtume susitarę kur nors susitikti, tai aš būčiau pro ją tiesiog praėjęs, nes neatpažinčiau. Pasimatymą gelbėjo, kad ji turėjo visai gerą humoro jausmą, tai buvo visai smagu. Bet daugiau nesusitikom, pripažinsiu išvaizda man svarbu, o toks apgaudinėjimas yra nesąžiningas visų vyru atžvilgiu.“ – Alvydas, 26.

Apsvaigus vakarėlių liūtė

Tiesa, kad pasimatymai dažnai kelia stresą. Nežinome, ko galime tikėtis, kaip viskas bus, jaudinamės. Suvaldyti stresą alkoholio pagalba – prastas sprendimas, kuris greičiausiai atneš tik gėdą ir visišką apsikvailinimą:

„Man yra tekę susitikti su neblogai išgėrusia mergina… Tai tas pasimatymas toks įdomus buvo. Iš pat pradžių dar nesupratau, kas čia yra, galvojau šiaip labai linksmai nusiteikus arba iš jaudulio taip. Bet paskui pajutau ir kvapą ir ji pati pasakė, kad prie pasimatymą ,,ant drąsos“ su drauge išgėrė. Važiavom į restoraną, ten ji dar vyno pasiėmė. O man net šiek tiek gėda už ją buvo, nes kalbėjo ji gerokai per garsiai, iš visko juokėsi, o mums išeinant dar užkliuvo už kėdės ir vos nenugriuvo… Žodžiu, įspūdžio nepadarė.“ – Vilius, 27.

„Ilgai susirašinėjom su viena panele, mūsų bendravimas jau buvo tokio lygio, kad jeigu net būdavom su kitais žmonėmis – susirašydavom. Buvo penktadienis, aš buvau namie, o ji su kolegomis buvo mieste, susirašinėjom. Vakarui įpusėjus ji man parašė, kad labai norėtų susitikti šiandien. Jau buvo vėlu, pasiūliau susitikti kitą dieną, bet ji nenusileido, žinojo, kad gyvenu vienas, pasisiūlė atvažiuoti pas mane. Sutikau. Pasirodo su kolegomis ji nemažai išgėrė, ir ją patraukė ant meilės, nes atvažiavus pas mane ji tiesiog karėsi man ant kaklo. Gražiai pasakiau, kad gal geriau ne šiandien… Pasiūlau pažiūrėti filmą, po 20 minučių ji jau miegojo, užklojau ir leidau išsimiegoti. Ryte jai buvo nejauku, atsisveikinom ir tiek. Tolimesnio bendravimo neinicijavau.“ – Karolis, 25 m.

Princesė, kuri nepajudins nei piršto

Mes, moterys, norime, kad mumis rūpintųsi ir globotų, bet nereikėtų pamiršti, kad lygiai taip pat ir vyrai to nori. Todėl jums tikrai nenukris karūna jeigu pirmos parašysite vaikinui, ar inicijuosite pasimatymą.

„Mane asmeniškai atstumia tos panos, kurios jaučiasi princesėmis. Tu inicijuoji pasimatymą, tu turi sugalvoti, ką jūs veiksit, galiausiai sumokėti už filmą, maistą, kavą ir panašiai. Aš nesakau, kad aš to negaliu ar nenoriu padaryti. Man patinka pavaišinti merginą vakariene, bet kai už tai net nesulauki ačiū, o joms tai atrodo kaip savaime suprantamas dalykas – nemalonu. Užtekto, kad jos bent padėkotų, o pasisiūlymas apmokėti sąskaitą irgi malonus, nors to ir neleisčiau daryti.“ – Justinas, 29 m.

„Labai vertinu, kai merginos yra iniciatyvios. Tikrai nerodysiu dėmesio tokioms, kurios pačios net parašyti negali, nes vis dar laikosi kažkokios mados, kad „pirma nerašau“. Buvo, kad tikrai siekiau patinkančios merginos, rodžiau dėmesį, nuolat rašydavau – ji man niekada, nors, kai jai parašydavau bendraudavo noriai, atrodė, kad jai patinku. Susitikom, ji man patiko, bet erzino, kad viską nuspręsti turiu aš: kur važiuosim, ką veiksim… Jaučiau, kad ir aš jai patikau. Po pasimatymo sugalvojau palaukti ir pažiūrėti, ar ji man pati parašys. Neparašė. Tai daugiau ir nebesistengiau.“ – Alvydas, 26.

Tiesa, vaikinai teigė, kad būna jog mergina labai patinka, ir net neigiamas jos elgesys neatstumia. Bet juk ne visi suteiks jums antrą šansą. Todėl, kad nereiktų dūsauti matant kaip viena po kitos draugės keičia statusą feisbuke, o pirmus pasimatymus būtų sunku suskaičiuoti, pasinaudokite vyrų patarimais ir nepamirškite, kad žavingiausios esate, kai būnate atviros, nesavanaudiškos ir moteriškos.

Skaityti toliau

Miestas

Tarptautinę kačių dieną Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su miškinių kačių šeima

Paskelbta

Laikote katiną? Veislinį, neveislinį, trumpaplaukį, ilgaplaukį…? O ar žinote, iš kokio laukinio gyvūno yra kilusios katės? Rugpjūčio 8 dieną minima Tarptautinė kačių diena, tad šia proga Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su kačių pirmtakėmis – miškinėmis katėmis. Jos Lietuvos zoologijos sode gyvena net 3.

Pirmosios miškinės katės (lot. Felis silvestris) Lietuvos zoologijos sode pradėtos laikyti dar 1990 metais. Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas, profesorius Tadas Ivanauskas, miškinėms katėms suteikė vilpišių pavadinimą. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sodo miškinių kačių šeimyną sudaro: Prancūzijos zoologijos sode 2016 m. gimusi mama Azazelė ir Lietuvos zoologijos sode gimę jos jaunikliai – dvejų metų Majus ir vienmetis Ajus.

Miškinės katės yra plėšriųjų katinų šeimos atstovės, kurios savo išvaizda ir dydžiu yra panašios į rainas namines kates. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad katės buvo domestikuotos prieš 8000 metų, o tuomet tapo naminiais gyvūnais. Miškinės katės arba vilpišiai natūralioje gamtoje išgyvena iki 10 metų, o zoologijos soduose šiek tiek ilgiau – 13–14 metų.

Daugiausiai vilpišiai yra paplitę Vakarų Europos, Mažosios Azijos, Kaukazo, Afrikos mišriuose miškuose, lygumose ir kalnuose. Ši rūšis Tarptautinėje raudonojoje knygoje paskelbta, kaip nekelianti susirūpinimo, bet šiandien daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis arba yra prie išnykimo ribos. Rūšis įtraukta į CITES (nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos) II priedą. Tokiose šalyse, kaip: Vokietija, Slovakija ar Lenkija, galima sutikti šiuos plėšrūnus laukinėje gamtoje. Jų populiacijos išsaugojimui įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai.

Deja, Lietuvoje ši rūšis išnyko dar XIX amžiuje. Išnykimo priežastys – medžioklė, valkataujantys šunys ir lengvas kryžminimasis su naminėmis katėmis. Vilpišiai galėtų sugrįžti ir į Lietuvos miškus, kadangi jie yra natūrali mūsų ekosistemos dalis.

Siūlome nelaukti, kol tai nutiks, ir artimiausiu metu aplankyti Lietuvos zoologijos sode esančią miškinių kačių šeimyną. Taip pat ir kitus kačių šeimos atstovus: nendrinę katę, manulą, paprastąją lūšį, snieginius leopardus, tigrus ir liūtus. Juolab, kad rugpjūčio 10 dieną minima Pasaulinė liūtų diena.

Primename, jog šis sezonas paskutinis, kai Lietuvos zoologijos sodas yra atviras lankytojams. Planuojama, jog nuo 2021 metų pavasario prasidės kelis metus truksiantys rekonstrukcijos darbai. Po jų Lietuvos zoologijos sodas pasikeis neatpažįstamai, tad kviečiame nepraleisti galimybės pamatyti tokį Lietuvos zoologijos sodą, koks jis yra dabar.

Lietuvos zoologijos sodo informacija

Skaityti toliau

Miestas

Mero kreipimasis į kauniečius: kaukės, higienos laikymasis ir kitoks bendravimo etiketas turi būti ne diskusijų objektas, o taisyklė

Paskelbta

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis savo kreipimesi į kauniečius, aptarė epidemiologinę situaciją mieste ir visoje šalyje bei ragino gyventojus būti supratingais ir laikytis išvien.

V. Matijošaičio kreipimasis į miesto gyventojus:

„Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kauno regione matome COVID-19 epidemiologinės situacijos paaštrėjimą. Matyt, vasariški orai, atostogų nuotaikos ir bendras atsipalaidavimas prisidėjo prie to, kad sergamumo rodikliai šalyje vėl ėmė augti, tokia tendencija pastebima ir aplinkinėse šalyse.

Tikrai ne laikas ir ne vieta dramatizuoti, bet užsimerkti prieš visa tai irgi nevalia. Ypač svarbu apsaugoti garbaus amžiaus ar sveikatos negalavimų kamuojamus žmones. Būtent jų sveikatai ir gyvybei nelemtas virusas kelia didžiausią riziką.

NVSC duomenimis, per visą laikotarpį nuo pandemijos pradžios COVID-19 diagnozuota 176 kauniečiams. Iš jų beveik šimtas jau pasveiko. Šiuo metu 42 žmonės yra gydymo įstaigose, o iš viso sergančiųjų suskaičiuojama 77. Liga neapsiėjo be aukų, nusinešdama trijų senjorų gyvybes.

Šiuo metu Mobiliajame patikrų punkte Kauno poliklinikos medikai dirba pilnu pajėgumu, per dieną atlikdami iki 600 tyrimų. Jei prireiks, jų kiekius didinsime dar labiau. Viešajame transporte ir jo stotelėse, taip pat parkuose ir kitose lankomose vietose sustiprinti dezinfekavimo darbai.

Iki šiol sugebėjome atlaikyti neeilinį išbandymą. Kaunas ir toliau deda visas pastangas, kad mūsų miestas išliktų saugus, o žmonės jaustųsi ramūs. Tačiau čia, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, be pačių žmonių pagalbos bei prisidėjimo mes tebūtume vieniši bejėgiai kariai didelio ir sunkaus mūšio lauke.

Kauniečiai, būkime supratingi, susiimkime ir visi išvien padarykime viską, kas priklauso nuo mūsų, kad išliktume stiprūs prieš nesiliaujančias pandemijos grėsmes. Neleiskime sau pasiduoti, palūžti nebaigus kovos su nematomu ir pavojingu priešu.

Labai prašau visų atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatos specialistų ir medikų nurodymus, paisyti jų rekomendacijų. Tegul šie profesionalai būna tie generolai, kuriais mes pasikliauname. Sveikata – brangiausias turtas ir čia negali būti jokių kompromisų.

Kaukių dėvėjimas, higienos laikymasis, kitoks pasisveikinimo ir bendravimo etiketas tegul bus ne diskusijų objektas, o neginčijama taisyklė. Sunegalavę, pajutę koronavirusui būdingus simptomus ar sužinoję apie tokius dalykus netolimoje aplinkoje, susilaikykime nuo ėjimo į darbą, venkime viešumos.

Gudraudami ar neigdami tai, kas akivaizdu, apgausime ne ką kitą, o tik patys save. Maža to, galime gerokai pakenkti kitiems. Juk visi suvokiame, kad infekcija plinta per mus ir tarp mūsų.

Ankstesnė „karantininė“ patirtis Lietuvoje įrodė, kad saviizoliacija duoda realią naudą. Geriau dvi savaitės inkubacinio laikotarpio negu kur kas ilgesnis ligos periodas ir galimai nelengvas jos gydymas.

Per pirmąją koronaviruso bangą kauniečiai įrodė esantys sąmoningi ir atsakingi už save bei aplinkinius. Daugelis gyventojų karantino laikotarpiu nuoširdžiai rūpinosi ne tik savimi, šeimos nariais, kitais artimaisiais, bet stengėsi ir dėl bendradarbių, kaimynų, o neretai stojo į pagalbą visai nepažįstamiems žmonėms.

Šimtai savanorių ištisomis paromis dirbo Kaune įsteigtoje Koronos karštojoje linijoje. Šauliai sėdo ne tik prie telefonų, bet ir prie naujai prikeltų buvusių greitosios pagalbos automobilių vairo, veždami miesto gyventojus tyrimams į mobilųjį patikros punktą. Lietuvos skautijos jaunimas talkino priimant saviizoliacijai apgyvendinamus grįžtančiuosius iš užsienio, taip pat platino informaciją su raginimais dalyvauti masiniuose testavimuose. Tūkstančiai vienišų žmonių sulaukė socialinių darbuotojų, studentijos, samariečių ir kitų geradarių pagalbos į namus.

Dar daugiau gerų darbų padaryta tyliai, tačiau jų autoriai nusipelnė ne menkesnės pagarbos.

Toks pilietiškumas, neabejingas ir geranoriškas elgesys yra tauriausi žmogiški bruožai tikro kauniečio portrete, verti kur kas daugiau nei padėkos žodžių.“

Nuotrauka: Real is Beautiful Stock / Gintaras Vitulskis

 

Skaityti toliau

Naujienos

Rastas prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštis

Paskelbta

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet  visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą:  buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo….komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado.. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

 

Skaityti toliau

Skaitomiausi