Žmonių istorijos

Viena paauglystės diena kauniečiui iš pranašavo trigubą pragarą

0

Kaunietis Marijus (33) iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria iš kitų laimingų lietuvių. Vyras dirba mėgstamą vadybininko darbą, su žmona augina du vaikus, moka paskolą už butą, laisvalaikiu sportuoja klube, džiaugiasi mylinčiais artimaisiais ir draugais.

Daugelis net neįtaria, kokia yra šio jauno specialisto praeitis. Gal ir gerai – tai apsaugo jį ir jo šeimą nuo bereikalingų nemalonumų.

Marijus prisipažįsta, jog gyvenime buvo įpuolęs į tris vilkduobes – lošimus, alkoholį ir narkotikus.

Buvo laikas, kai net momentiniai loterijos bilietai prikaustydavo jį prie kasos ir išsiurbdavo santaupas bei priversdavo skolintis.

Vėliau, kai Marijus emigravo ir užsidirbdavo užsienyje, santaupos išgaruodavo lošimų namuose. Devynių mėnesių uždarbį kaunietis iššvaistė per keliasdešimt dienų.

O kai susiimdavo ir nelošdavo, ant baltų arklių jį užkeldavo alkoholis ar amfetaminas.

Kartą prireikė ir psichiatro pagalbos – tokios rimtos psichozės kamavo besisvaiginantį nelaimėlį.

Tašką liūdnoje istorijoje jis padėjo prieš dešimtmetį. Būtent tiek laiko kaunietis „švarus“. Labiausiai jam padėjo Narkomanų Anonimų (NA) judėjimas.

Anksčiau nerimavęs, kad turės visą gyvenimą lankyti NA susitikimus, dabar kaunietis dėl to tik džiaugiasi. NA tapo svarbia jo gyvenimo dalimi.

Ir jo žmonai pasisekė – rašydama mokslo darbą apie priklausomybes ji be vargo rado respondentų savo tyrimui.

Prikaustė loterija

Kaip daugelis skaudžių istorijų, taip ir ši prasidėjo nuo dužusių santykių su tėvais.

Kai Marijus gimė, jo tėvas sėdo į kalėjimą. „Tėvo labai trūko. Kone visas gyvenimas praėjo be jo. Dėl to kaltinau motiną, taip ryšio nebuvo nei su vienu, nei su kitu“, – prisiminė NA narys.

Dvylikos metų jis pradėjo pirkti momentinius loterijos bilietus. Negalėjo nuo jų atsitraukti, prisikolino pinigų iš draugų. „Prisimenu vieną dieną, kai negalėjau atsitraukti nuo kasų“, – prisiminė Marijus.

Namuose su draugais iš centų jis lošdavo kortomis. Kartais daugiabučio rūsyje lošimų aistros virdavo ir per pamokas.

Palankioje dirvoje dygo ir kitų priklausomybių daigai. Per pirmus mokyklos šokius penkiolikmetis prisigėrė iki sąmonės netekimo, atsibudo savo vėmaluose.

Būdamas šešiolikos jis parūkė žolės. Netrukus pabandė ir heroino.

Dvejais metais jaunesnis jo pusbrolis jau buvo įnikęs į narkotikus. „Jis bėgo iš namų, vogė, jį daužė, mačiau visą tai. Protinau jį, ieškojau rūsio nakvynei, nešiau sumuštinius.

Buvau nusistatęs prieš narkotikus, labai jų bijojau, tačiau karti pusbrolio patirtis nepadėjo atsispirti pagundai“, – pasakojo blaivininkas ir pridūrė, kad pusbrolis vėliau mirė nuo per didelės dozės.

Vaizdas išgąsdino

Kai šešiolikmetis buvo įklimpęs į skolas ir pralošė net mokesčiams paliktus motinos pinigus, teko prisipažinti. Motina jį išbarė. Lošti vaikis nustojo. Tačiau viduje tebevirė pragaras.

Vidinį nerimą jis ėmė malšinti žole, amfetaminu, alkoholiu.

Šiaip ne taip kaunietis pabaigė vidurinę, įstojo į Žemės ūkio universitetą (Dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas. Red.).

Kasdien rūkydavo „žolę“, jos turėjo ir pardavimui. Nuo amfetamino jis tiek sulyso, kad bicepsą apimdavo vienos plaštakos pirštais.

Savo nuopolį Marijus suprato, kai neatsispyrė pasiūlymui apvogti pažįstamą. Už vogtą daiktą jis gavo šimtą litų. „Ką aš čia darau?“ – pasišlykštėjęs savęs klausė studentas.

Pralošė visą uždarbį

Bėgdamas nuo savęs ir netinkamų draugų po pirmo kurso kaunietis išvažiavo dirbti į Angliją. Ten liūdesį malšino alkoholiu ir hašišu, kartais lošimais.

Vėliau laukė darbai Airijoje ir šeši visiškai girti mėnesiai.

Nuo alkoholio ir narkotikų vyrui prasidėjo psichozė, paranoja. Daugiadienės be miego, maisto, vien su svaigalais padarė savo – jaunuoliui būdavo baisu į gatvę išeiti: „Atrodė, kad mane seka, o visi garsai kėlė stresą.“

Tai truko du mėnesius, kol Marijus pasirodė psichiatrui ir šis išrašė vaistų. Taip vyras atsisakė svaigalų ir grįžo prie lošimų.

Visus užsienyje uždirbtus pinigus jis pralošdavo.

„Išlošiau didelę sumą, išėjau iš lošimo namų, labai norėjau nebegrįžti, bet viduje jau žinojau, kad tuos pinigus rytoj atvešiu atgal“, – pasakojo Marijus.

Kai vėl ir vėl pralošdavo santaupas, jis suprato, kad kažkas ne taip. Kreipėsi į Vilniaus priklausomybės ligų centrą ir perėjo dvylikos žingsnių Minesotos programą.

„Ten supratau, kodėl nuo 15 iki 23 metų neturiu jokių malonių prisiminimų iš gražiausių gyvenimo metų. Mačiau, kuo džiaugiasi abiturientai ir studentai, o manęs tie dalykai nedžiugino“, – prisiminė kaunietis.

Programa padėjo vyrui sveikti. Joje Marijus įsikalė į galvą, kad kad ir kas nutiktų, jis privalo lankyti savi pagalbos grupę.

Greitai bus dešimt metų, kaip kaunietis ištikimas narkomanų anonimų (NA) susitikimams ir yra švarus.

Buvo klapčiukas
Marijaus istorijoje įdomu ir tai, kad klimpdamas į priklausomybes, jis tuo pat metu patarnaudavo bažnyčioje.

„Nuo 6 iki 18 metų buvau klapčiukas. Pas senelius praleisdau visas atostogas. Ten ir patarnaudavau mišiose. Darydavau tai dėl senelių“, – pasakojo NA narys.

Kai paauglys paryčiais iš šokių grįždavo girtas, už kelių valandų vis tiek keldavosi ir eidavo į bažnyčią.

„Bažnyčioje niekas nepriekaištaudavo. Juokdavosi tik šokių draugai, kad aplink bažnyčią einu su vėliavomis. Kito kaimo mergos mane taip ir pavadino – klapčiuku“, – šypsojosi buvęs ministrantas.

Nors jaunuolis tik formaliai darydavo tai, kas patinka seneliams, jam tai buvo naudinga. „Tai mane formavo. Ir mano dugnas buvo daugiau dvasinis – nevogiau, nesėdau į kalėjimą, kaip daugelis kitų priklausomų“, – vardijo Marijus.

Jis pabaigė universitetą, vėliau įgijo magistro laispnį, įsidarbino pagal specialybę.

Vadybininkas ir dabar lanko bažnyčią, su žmona priklauso krikščioniškai sutuoktinių bendruomenei. „Nesakau, kad esu pilnas angeliškų minčių, bet tikrai esu patyręs daug dieviškų patirčių“, – sakė tikintysis.

Žmona nepabūgo

Su mylima moterimi Marijus susipažino pažinčių svetainėje internete. Jam buvo svarbu, kad ji būtų tikinti ir priimtų jo ligą bei sveikimą, kad palaikytų nuolatinį susirinkimų lankymą ir kitą veiklą NA judėjime.

„Portalu naudojausi dvi dienas, žmona buvo antra mergina, kurios anketą atsidariau. Jos pomėgis buvo religija. Kai po šešių dienų pirmą kartą susitikome, per pirmą pasimatymą papasakojau savo istoriją“, – prisipažino vyras.

Būsima žmona nepabūgo. Jos mama drąsino dukrą: „Jei žinotum, kur velnias pakiš koją, pasidėtum pagalvę.“

Dar draugaudama su Marijumi, būsima žmona rašė bakalauro darbą apie priklausomybes. Jai labai pasitarnavo sveikstantys Marijaus draugai, NA grupės nariai, iš kurių ji ėmė interviu ir kuriais rėmėsi savo darbe.

Po metų draugystės pora susituokė. Dabar kauniečiai augina du vaikus, ateityje ketina susilaukti ir daugiau atžalų.

„Šiandien esu visai kitoks. Išmokau linksmintis be svaigalų, nebijau būti dėmesio centre, įgavau drąsos daryti tai, ką norisi daryti. Viso to išmokau NA grupėje. Lankydamas susirinkimus subrendau“, – džiaugėsi Marijus.

Savo gyvenimą jis apibendrino seniai žinoma išmintimi: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.“

Skaitykite daugiau: http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/viena-paauglystes-diena-kaunieciui-ispranasavo-triguba-pragara.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

0 0 votes
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti naujus komentarus
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Visi komentarai

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Žmonių istorijos