Connect with us

Politika

Vaizdo konferencijos metu atsakyti savivaldybėms aktualūs klausimai

kaunieciams.lt

Paskelbta

Vidaus reikalų ministerijoje antrąkart surengta vaizdo konferencija su visų šalies savivaldybių atstovais. Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Lietuvos policijos Generalinis komisaras Renatas Požėla atsakė į savivaldybėms aktualius klausimus, susijusius su ekstremaliosios situacijos valdymu karantino laikotarpiu.

Vidaus reikalų ministrė pabrėžė, kad šiuo metu svarbiausia užtikrinti visas būtinas karantino priemones, siekiant efektyvaus koronaviruso padarinių valdymo.

„Svarbiausia žmonėms griežtai laikytis socialinės distancijos, prekybos centruose pirkėjų srautas turi būti reguliuojamas, savivaldybėms vaikų žaidimų aikšteles rekomenduojame uždaryti. Šiuo metu fizinė saviizoliacija – tai efektyviausias būdas apsisaugoti“, – sako ministrė R. Tamašunienė.

Ministrė savivaldybių atstovams priminė, kad šiandien susirinkusi Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisija Sveikatos apsaugos ministerijai pavedė surinktus duomenis apie asmenis, kuriems skiriamas privalomas karantinas, nedelsiant teikti Policijos departamentui ir savivaldybių administracijų direktoriams.

Pasak generalinio komisaro R. Požėlos, šiuo metu policijos pareigūnai vykdo iš užsienio atvykusiųjų asmenų konvojavimą per visą šalį. Savivaldybėms šiuo atveju būtina pasirūpinti izoliuotų asmenų gyvenamosiomis patalpomis.

Kaip sakė R. Požėla, privačios saugos tarnybos turėtų užtikrinti nuolatinę izoliuotų asmenų kontrolę – policija savo ruožtu teiks visokeriopą pagalbą. Esant poreikiui ir siekiant užtikrinti viešąją tvarką įstatymų nustatyta tvarka bus galima pasitelkti Lietuvos kariuomenę.

Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga pažymėjo, kad izoliuotų asmenų maitinimas turėtų būti organizuojamas centralizuotai. Savivaldybių patirtos išlaidos karantino laikotarpiu organizuojant iš užsienio atvykusių žmonių transportavimą, apgyvendinimą viešbučiuose ir jų maitinimą bus kompensuojamos iš valstybės rezervo.

LR vidaus reikalų ministerijos inf. 

Reklama

Politika

Vytautas Nekrošius: Apie Stambulo konvenciją ir priešų medžioklę


kaunieciams.lt

Paskelbta

Šį tekstą nusprendžiau parašyti ne kaip profesorius ar Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas – tai yra mano, kaip eilinio Lietuvos piliečio, norinčio gyventi vakarietiškomis vertybėmis grindžiamoje visuomenėje ir valstybėje, nuomonė. Natūralu, kad dėl pandemijos ir karantino visi esame daugiau suirzę ir labiau pavargę, tačiau nemanau kad bėda tik tame.

Žvelgiant į tai, kas pastarosiomis savaitėmis vyksta Lietuvoje, tiesiog pati peršasi mintis, kad to komunistinio požiūrio „kas ne už mus, tas prieš mus“ jau trisdešimt metų niekaip, kaip visuomenė, nesugebame atsisakyti. Neatkeliauja į mūsų santykius ir gyvenimą supratimas, kad su oponentu reikia diskutuoti, kad nebūtinai visi žmonės turi gyventi taip, kaip atrodo daugumai ir, pagaliau, kad kitaip galvojantis ir gyvenantis nėra joks priešas, o tiesiog kitaip galvojantis ir gyvenantis žmogus.

Kalbant apie taip vadinamą Stambulo konvenciją, susidaro įspūdis, kad radikalioji – konservatyvioji visuomenės dalis kovoja paskutinį ir lemiamą mūšį dėl tradicinių visuomenės vertybių. Ko tik neteko prisiskaityti ir prisiklausyti – ir kad šios konvencijos ratifikavimas reiškia pragaro vartus, ir kad neliks šeimos, kad LGBT-šnikai mus užvaldys ir dar visokiausių baisybių. Trumpai tariant – pasaulio pabaiga.

Nors Stambulo konvencijos ratifikavimo šalininkai yra kaltinami kitų visuomenės grupių narių nepaisymu ir nachališku konvencijos ratifikavimo stumimu, man susidaro įspūdis, kad būtent kita pusė, nepaisydama jokių argumentų, visiškai nenusiteikusi šnekėtis ir tinkamu laikys tik vieną rezultatą – konvencijos neratifikavimą. Aktyviai kuriamas įvaizdis, kad besipriešinantys yra „geriečiai“, ginantys tradicines krikščioniškąsias vertybes, o visi kiti tai jau tikri priešai ir velnio tarnai.

Tai kaipgi su ta Stambulo konvencija yra iš tiesų? Pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į pilną konvencijos pavadinimą, kuris puikiai atskleidžia jos paskirtį. Tad mes kalbame apie 2011-05-11 Stambule patvirtintą Europos Tarybos konvenciją Dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Konvencijos pirmajame straipsnyje aiškiai sakoma, kad jos tikslas yra apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę. Taigi, visos konvencijoje vartojamos sąvokos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į jai keliamus tikslus, o ne savo galvose susikurtus baubus ir siaubus. Juo labiau, kad konvencijos antrajame straipsnyje labai aiškiai sakoma, jog ši konvencija  taikoma visų formų smurtui prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje.

Daugiausiai baimių sukėlė lyties apibrėžimas, esantis 3 straipsnyje. Pagal šį apibrėžimą, lytis – tai socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Ši sąvoka tuojau buvo interpretuota tokiu būdu, kad čia įteisinama kažkokia trečioji lytis, translyčių asmenų teisės ir panašūs „siaubai“. Bet juk taip nėra. Pirmiausiai apibrėžimas sieja šiuos požymius su visuomenėje nusistovėjusiais požiūriais. Antra, mes turėtume aiškiai matyti, kad visos šios sąvokos yra nukreiptos į pagrindinio konvencijos tikslo – moters apsaugos nuo smurto – realizavimą. Ir man, tiesą pasakius, visiškai nesvarbu ar smurtas yra vartojamas prieš moterį biologine ar socialine prasme – abiem atvejais jis nėra pateisinamas. O gal konvencijos priešininkai mano kitaip…

Kita keliama problema – švietimas. Aiškinama, kad ratifikavus konvenciją privalėsime mokyklose aiškinti vaikams apie tai, kad pasaulyje egzistuoja gėjai, kad egzistuoja kažkokia trečioji lytis ir pan. Tiesiog paleistuvystės liūnas!

Konvencijos 14 str. 1 d. sakoma, kad šalys imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę.

Pasakykite man, kas čia blogo? Pagaliau, net jeigu mokiniams bus paaiškinta apie netradicinės lytinės orientacijos asmenis, apie tai, kad jie tokie patys žmonės, kurių taip pat, kaip ir visų kitų teises, gina Konstitucija, kame yra blogis? O gal tai kitai pusei kaip ir sovietmečiu tinka paprastas principas, kad „sekso nėra“? Kitaip tariant, jeigu apie kažką nekalbame, tai to ir nėra. Bet juk tai juokinga ir neprotinga, kaip ir juokinga bei neprotinga nematyti visuomenės raidos, pokyčių.

Esu daugiau negu tikras, kad konvencijos ratifikavimas niekaip netrukdys toliau gyvuoti tradicinei šeimai ar lyčių sampratai ir niekaip šių institutų nenaikins. Tačiau po ratifikavimo, moterys tose pačiose tradicinėse šeimose, tikrai taps saugesnės, o smurtas prieš moterį šeimoje ar artimoje aplinkoje negalės būti pateisinamas jokiais argumentais. Ratifikavimas taip pat reiškia, kad vaikams šios vertybės bus diegiamos nuo mažens, pradedant darželiu. Kas čia blogo?

Dar vienas oponentų argumentas – moterų teisėms užtikrinti pakanka nacionalinių teisės aktų, o jeigu kažko trūksta, tai galima juos priimti. Todėl konvencijos ratifikavimas yra perteklinis. Argumentas nevykęs, kadangi, jeigu bus prisiimtas tarptautinis įsipareigojimas, tai nacionalinis įstatymų leidėjas negalės kada panorėjęs keisti savo reguliavimo. Be to, jeigu pas mus taip viskas puiku, tai ko čia to ratifikavimo taip bijoti?

Man susidaro įspūdis, kad oponuojančiai pusei labiau reikia parodyti, kokie jie yra tikri kovotojai už tradicines vertybes ir krikščionybę, nei surasti kompromisą ar išsiaiškinti tariamų grėsmių realumą. Jeigu tikslai tokie, tai tada ir tas kalbėjimasis bei diskusija vienai pusei visai nėra reikalinga. Gaila.

Kita liūdna situacija susijusi su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko V.T. Raškevičiaus atšaukimu. Anot iniciatorių surinkta virš 300 000 parašų. Taip vadinami „visuomenininkai“ teigia, kad V.T. Raškevičius atstovauja tik LGBT teises ir visai neatstovauja kitų piliečių teisių. Akivaizdi nesąmonė ir tam įsitikinti pakanka pažvelgti į Žmogaus teisių komiteto posėdžių darbotvarkes. Bet greičiausiai „visuomenininkams“ to visai nereikia. Jiems reikia skandalo, pasirodymo ir kovotojų įvaizdžio.

Su kuo kovojam? Akivaizdu – su LGBT, kurie, kaip reikia suprasti, yra Lietuvos ir tradicinių vertybių priešai sugebėję per savo slaptą tinklą pasodinti į Žmogaus teisių komiteto pirmininko krėslą savo atstovą. Tiesiog tikras kryžiaus žygis. Panašiai po 1933 m. vokiečių nacionalsocialistai visaip siūlė iš Vokietijos išvykti žydams, gėjams, romams ir neįgaliesiems. Po to pradėjo juos naikinti fiziškai. Taip kad nepakantumas kitaip gyvenančiam, galvojančiam ar atrodančiam neturi nieko bendro su demokratija, teisine valstybe ir, kaip bebūtų keista oponentams, krikščionybe. Na, o dėl paties atšaukimo, tai vyksta šou ir cirkas. Gaila, kad šio cirko kaina – žmonių supriešinimas, kurio labai kryptingai siekiama. Todėl visai nejuokinga.

Akivaizdu, kad Seimo komitetų pirmininkai nėra renkami parašų pagalba, todėl taip negali būti ir atšaukiami. Taip jau yra demokratijoje, kad kartais valdžioje yra žmonės, kurie kažkam nepatinka, bet su tuo reikia išmokti gyventi, o per kitus rinkimus vėl būtinai balsuoti. 

Na ir pabaigai puikios dvi Konstitucinio Teismo citatos apie mūsų Konstitucijoje įtvirtintas vertybes:

Konstitucija kaip aukščiausias teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu ir tarnavimu žmonėms, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.

Lygybės principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Jisai įpareigoja valdžią vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų.

Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius yra Lietuvos žaliųjų partijos narys

Email
Skaityti toliau

Politika

Kovo 8-ajai – veiksmo savaitė už moterų teises: socialdemokratės ragina Lietuvos vyriausybę nenusišalinti

kaunieciams.lt

Paskelbta

Tarptautinę moterų dieną, kuri visame pasaulyje minima kovo 8-ąją, Lietuvos socialdemokratai šiemet nusprendė pažymėti kitaip – visa savaite renginių, kuriuos jungs grotažymė #kovo8kasdien.

Kovo 8-ąją mūsų šalyje šiemet temdys ne tik įtampa, susijusi su COVID-19 pandemija, bet ir politikų bei religinių organizacijų kurstomos baimės dėl Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir įveikimo.

Veiksmo savaitę už moterų teises #kovo8kasdien pradės feministės socialdemokratės Margaritos Jankauskaitės moderuojama diskusija internetu kovo 3-ąją itin aktualiai skambančia tema „Ar modernybė tapo Lietuvos moterų kasdienybe?“

Kovo 8-ąją – Lietuvos socialdemokratų partijos spaudos konferencija Seime „Moterų teisės ir finansinė nepriklausomybė – Lietuvos pažangai“. Laikinasis LSDP pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, Seimo nariai Orinta Leiputė, Gintautas Paluckas, Algirdas Sysas ir Dovilė Šakalienė, be kitų klausimų, pakomentuos Vyriausybės programą: kodėl joje – nė žodžio apie smurtą dėl lyties, mūsų valstybei kasmet kainuojantį 650 mln. eurų? Ar vyriausybė ketina numatyti paramą moterims ekonomikos gaivinimo planuose? Konferencijos transliaciją galėsite stebėti Socialdemokratų Facebook paskyroje.

Visą savaitę, kiekvieną darbo dieną, pradedant Kovo 8-ąja, socialdemokratai rinksis prie Lenkijos Respublikos ambasados Vilniuje išreikšti solidarumo su Lenkijos moterimis, kovojančiomis už savo reprodukcines teises.

„Nors moteris matome kovos su COVID-19 pandemija priešakyje, tačiau jų akivaizdūs nuopelnai retai sulaukia adekvataus atlygio“, – sako Seimo narė socialdemokratė O. Leiputė. „Diskusijose, solidarumo akcijose ir kreipimesi į visuomenę LSDP narės ir nariai kvies visuomenę ir politikus sutelktomis pastangomis siekti moterų teisių pažangos, kad moterims būtų prieinamos pozicijos, susijusios su sprendimų priėmimu; kad jos būtų finansiškai nepriklausomos; nepatirtų prievartos dėl lyties darbe ir artimoje aplinkoje; ir turėtų visas galimybes derinti darbo krūvį su priežiūros našta.“

Apie skausmingas moterų patirtis, susijusias su pandemija ir karantinu, bus kalbama dar dviejuose veiksmo savaitės renginiuose. Kaip dabar gyvena moterys su negalia ir moterys, auginančios vaikus su negalia? Joms karantinas smogė dviguba jėga: pagalba ir paslaugos tapo sunkiai prieinamos, nuotolinis darbas ir priežiūros našta – sunkiai suderinami.

Kitas pokalbis bus skirtas priežiūros, slaugos ir aptarnavimo sektoriuose dirbančių moterų patirtims. Būtent jos stovėjo pandemijos fronto linijoje nuo pirmos karantino dienos, stokodamos apsaugos priemonių, negaudamos adekvataus atlygio ar ligos išmokos. Jų darbai – tarp prasčiausiai apmokamų, nors priežiūros poreikis senėjančioje visuomenėje tik didės.

Socialdemokratė D. Šakalienė, Seimo laikinosios Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių grupės pirmininkė, kartu su grupės nariais kovo 8-ąją rengia spaudos konferenciją, kurioje bus pristatytas – kaip ir daugelyje Europos valstybių šią dieną – Moterų teisių manifestas. Čia bus paskelbtas ir kreipimasis į Lietuvos vyriausybę dėl paramos ir pagalbos Lenkijos moterims.

Seime taip pat rengiama diskusija dėl medikamentinio aborto ir filmo peržiūra bei diskusija apie konservatyvius lobistus, veikiančius prieš moterų teises, ir jų finansavimo šaltinius.

„Kovo 8-oji – ne „tulpių diena“, – sako Seimo narė D. Šakalienė. „Dar 1857-aisiais Niujorke tekstilės fabriko darbininkės protestavo prieš ypač prastas darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. O 1908-aisiais Niujorko gatvėmis jau žygiavo 15 000 moterų, reikalaudamos sutrumpintos darbo dienos, didesnio darbo užmokesčio ir rinkimų teisės“, – primena socialdemokratė.

Feminizmo istorikių žiniomis, Lietuvoje kovo 8-oji pirmą kartą paminėta dar 1914-aisiais, moterims siekiant teisės balsuoti rinkimuose. Nuo 2000-ųjų ši data – atmintina diena.

Skaityti toliau

Politika

Lietuvos žaliųjų partija siūlo legalizuoti medikamentinį nėštumo nutraukimą

kaunieciams.lt

Paskelbta

Į Sveikatos ministeriją ir Seimo Sveikatos reikalų bei Žmogaus teisių komitetus kreipėsi Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė ragindama įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimo būdą. Institucijoms adresuotame rašte teigiama, kad medikamentinis nėštumo nutraukimas yra saugesnis nei chirurginis ir suteikia moteriai daugiau privatumo.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, medikamentinis abortas yra saugi ir efektyvi alternatyva chirurginiam nėštumo nutraukimui. Neigiamo šalutinio poveikio tikimybė yra mažesnė nei 1 proc., mirtingumo – mažesnė nei 0,001 proc.

Šiuo metu vienas saugiausių nepageidaujamo nėštumo nutraukimo metodų Lietuvos gyventojams nėra prieinamas ir tai yra reprodukcinių teisių pažeidimas. Dėl tokios situacijos kyla rizika moterų sveikatai, nes kai legali medikamentinė alternatyva nėra prieinama, moterims tenka įsigyti nesaugius preparatus „juodojoje rinkoje“, – teigia Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė. 

Pozicija argumentuojama ir tuo, kad medikamentinis nėštumo nutraukimas taip pat suteikia didesnę privatumo ir ramaus apsisprendimo galimybę, kadangi paskirtus medikamentus moteris gali suvartoti jai patogiausiu metu ir priimtiniausioje aplinkoje. 

Medikamentinis abortas Europoje taikomas jau daugiau nei du dešimtmečius. Šiuo metu jis legalus daugumoje Europos šalių, įskaitant ir kaimynines Estiją bei Latviją. 2018 metų duomenimis, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje šį metodą rinkosi daugiau nei 90 proc. su nepageidaujamu nėštumu susiduriančių moterų. PSO į būtiniausių vaistų sąrašą yra įtraukusi du vaistinius preparatus, kurie yra skiriami gydytojo ir vartojami pagal jo nurodymus. 

Anot I. Budraitės, šį klausimą jau ne vienerius metus kelia moterų reprodukcinės sveikatos ir teisių srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos, jam palaikymą išreiškia progresyvi visuomenės dalis, tačiau dėl stipraus spaudimo iš grupių, norinčių apskritai apriboti nėštumo nutraukimą, pritrūksta politinės valios tokį metodą įteisinti.

„Turime kuo skubiau sugrįžti prie šio klausimo, nes COVID-19 pandemija tik dar labiau išryškino jo aktualumą, kai chirurginio nėštumo nutraukimo procedūros buvo apribotos dėl pavojaus užsikrėsti COVID-19 virusu. Panašiomis aplinkybėmis šis būdas būtų vienintelė prieinama alternatyva moterims ir palengvintų darbą sveikatos priežiūros įstaigoms“, – sako partijos pirmininkė.

I. Budraitė taip pat atkreipia dėmesį, kad nėštumo nutraukimo tvarka Lietuvoje reglamentuojama sveikatos ministro įsakymu, todėl šios procedūros reglamentavimas gali per daug priklausyti nuo sveikatos ministro pažiūrų. Politikė įsitikinusi, kad reikalingas aukštesnės teisinės galios dokumentas, nuosekliai ir išsamiai apsaugantis moterų teisę į pasirinkimą, taip pat atliepiantis kitus reprodukcinės sveikatos aspektus mokslu grįstą lytinį švietimą, kontracepcijos prieinamumą, lytiškai plintančių infekcijų prevenciją ir kt.

Email
Skaityti toliau

Politika

E. Sabutis: įregistruotas siūlymas 20 proc. pelno mokesčio pajamų skirti savivaldybėms

kaunieciams.lt

Paskelbta

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nario Eugenijaus Sabučio iniciatyva įregistruotos įstatymo pataisos, kuriomis siūloma nustatyti, kad 80 procentų pelno mokesčio būtų įskaitomi į valstybės biudžetą, o 20 procentų šio mokesčio – į savivaldybių biudžetus.

Tokius teisės aktų pakeitimus registravęs parlamentaras pabrėžia, šiuo metu visos pajamos iš pelno mokesčio yra įskaitomos tik į valstybės biudžetą, jeigu dalis pelno mokesčio būtų skiriama savivaldybėms, kurių teritorijoje veikia įmonė, tai įgalintų ir labiau motyvuotų savivaldybę pritraukti investicijas bei skatinti verslumą.

„Dabartinė savivaldybių biudžetų nustatymo tvarka nemotyvuoja savivaldybių kurti naujas darbo vietas ar imtis investicijų pritraukimo. Norint pasiekti spartesnį regionų augimą, reikia padėti sustiprėti ekonominiams centrams Lietuvos rajonuose. Tam, kad savivaldybės augtų, būtina priimti naujus teisės aktus – tarp kurių ir Seimo narių grupės įregistruotos Pelno mokesčio įstatymo pataisos. Siekdamos pritraukti verslą ir turėdamos aiškias finansines paskatas, savivaldybės turėtų didesnes galimybes pritraukti naujas įmones, o tuo pačiu užtikrinti pelningų įsidarbinimo galimybių regionuose gyvenantiesiems ir dirbantiesiems. Vienos savivaldybės tvarkys infrastruktūrą, kitos – organizuos rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą ir kitais būdais sieks gerinti investicinę aplinką“, – sako Seimo narys.

Pasak parlamentaro, peržiūrėti pelno mokesčio perskirstymo į biudžetą tvarką ir įvertinti galimybę ateityje įmonės sumokėtą pelno mokesčio dalį įskaityti į tos savivaldybės, kurioje veikia verslas, siūlo ir Lietuvos savivaldybių asociacija bei programa „Kurk Lietuvai“.

Pritraukus privatų kapitalą į savivaldybes, atsirastų daugiau geriau apmokamų darbo vietų, mažėtų nedarbas ir savivaldybės galėtų pritraukti talentus, augtų mokesčių surinkimas.

„Pritraukus privatų kapitalą į savivaldybes, atsirastų daugiau geriau apmokamų darbo vietų, mažėtų nedarbas ir savivaldybės galėtų pritraukti talentus, augtų mokesčių surinkimas. Pelno mokesčio dalies skyrimas regionams didintų savivaldybių finansinį savarankiškumą, mažintų priklausomybę nuo subsidijų, skatintų ne išlaikytinio statusą, o motyvuotų pačioms didinti nuosavas pajamas“, – pabrėžia Seimo narys.

Sprendžiant dėl dalies pelno mokesčio skyrimo savivaldybėms, įstatymo pataisų iniciatorius E. Sabutis siūlo remtis užsienio šalių gerąja praktika. Duomenys rodo, kad dalis pelno mokesčio yra įskaitoma į savivaldybių biudžetus Europos Sąjungos šalyse: Suomijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje, taip pat ir kitose pasaulio valstybėse.

Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo projektą pateikė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime  nariai: Eugenijus Sabutis, Gintautas Paluckas, Kęstutis Vilkauskas, Vidmantas Kanopa, Vilija Targamadzė ir Liudas Jonaitis, taip pat Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovės Guoda Burokienė, Laima Nagienė ir Ligita Girskienė.

Skaityti toliau

Politika

Ieva Budraitė. Moters kūnas – ne politinio mūšio laukas: ar Lietuva išdrįs padėti lenkėms?

kaunieciams.lt

Paskelbta

Lenkijoje įsigaliojo Konstitucinio Tribunolo nutartis taip griežtai apribojusi nėštumo nutraukimo procedūrą, kad jos atlikti praktiškai nebeįmanoma. Sprendimas pažeidžia moters žmogaus teises ir visą eilę tarptautinių Lenkijos įsipareigojimų. Švedija pasmerkė šį Lenkijos sprendimą ir paskelbė, kad sudarys sąlygas lenkėms nutraukti nėštumą Švedijoje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir švedėms. Ar išdrįs pagalbos ranką lenkėms ištiesti ir Lietuva?

Vielinės pakabos šešėlis

Daugumai šiuolaikinių moterų vielinė pakaba yra tiesiog vielinė pakaba. Tačiau dar visai neseniai ji buvo naudojama kaip įrankis siekiant namų sąlygomis nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Atlankstytas vielinės pakabos kablys, virbalai ar kiti aštrūs daiktai, cheminis baliklis ir panašios priemonės būdavo pasitelkiamos persileidimui sukelti ar vaisiui iš gimdos pašalinti. Labai dažnai tokios buitinės operacijos baigdavosi moters mirtimi dėl vidaus organų pažeidimų, kraujo užkrėtimo ar nukraujavimo.

Siekiant priminti, kokią didelę kainą už prigimtinę teisę į savo kūną buvo priverstos mokėti moterys, vielinė pakaba naudojama kaip simbolis tarptautinės kovos prieš nelegalius, buitinėmis sąlygomis atliekamus, abortus. Būtent šiuo simboliu nešini į gatves išėjo tūkstančiai lenkų, kadangi įstatymas jų šalyje nuo šiol leidžia atlikti nėštumo nutraukimo procedūrą tik dėl išžaginimo, kraujomaišos ar kai kyla grėsmė motinos gyvybei. Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai nustatomas vaisiaus raidos sutrikimas ir yra aišku, kad jis gimtų, pavyzdžiui, negyvas, moteris nėštumo nutraukti negali.

Ir iki šiol Lenkijoje abortų tvarka buvo viena griežčiausių Europoje: 38 mln. gyventojų turinčioje valstybėje per metus būdavo atliekama mažiau kaip 2 tūkst. nėštumo nutraukimo procedūrų (palyginimui, daugiau nei dešimteriopai mažesnėje Lietuvoje apie 6 tūkst.). Beveik 90 proc. atvejų – būtent dėl vaisiaus raidos sutrikimų. Tačiau dabar tvarka dar kategoriškesnė. Reprodukcinės sveikatos ekspertai nerimauja, kad ji Lenkijoje lems ne tik nelegalių abortų skaičiaus augimą (jau dabar NVO skaičiavimais, apie 200 tūkst. lenkių nepageidaujamą nėštumą nutraukdavo nelegaliai arba užsienyje), bet ir išaugins grėsmes sveikatai – pirmaisiais nėštumo mėnesiais moterys gali vengti tikrintis sveikatą, kadangi jaus grėsmę dėl galimo persekiojimo, jei priimtų sprendimą nėštumą nutraukti.

Nėštumo nutraukimo ribojimas – moters teisių pažeidimas

Jungtinių Tautų organizacijos Žmogaus teisių komitetas dar 2018 metais oficialiai paskelbė, kad pasirinkti nėštumo nutraukimą yra moters kaip žmogaus ir pilietės teisė. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad negimusio vaisiaus „teisė į gyvybę“ yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų.

Lenkijos Konstitucinio Tribunolo nutartis pažeidžia šiuos išaiškinimus, o taip pat prieštarauja ir daugeliui tarptautinių įsipareigojimų, kurių viena iš šalių yra Lenkija: 1984 m. Jungtinių Tautų (toliau – JT) Konvencijai prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą; 1966 m. JT Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui; 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, kadangi pamina žiauraus elgesio ir kankinimo draudimą, žmogaus teisę į privataus gyvenimo apsaugą ir teisę į sveikatą, įskaitant ir reprodukcinę.

Pasaulio sveikatos organizacija reprodukcinę sveikatą apibrėžia ne tik kaip galimybę pratęsti giminę, bet ir kaip sąlygas turėti saugų ir patenkinantį lytinį gyvenimą bei laisvai nuspręsti, ar ir kada, bei kaip dažnai turėti vaikų. Apsisprendimas dėl nėštumo eigos yra sudėtinė teisės į reprodukcinę sveikatą dalis. Kitaip tariant, tai moters teisė, kurią valstybė jai turi garantuoti.

Kodėl tai turėtų rūpėti Lietuvai?

Lietuva kaip Lenkija yra aukščiau minėtų konvencijų šalis. Mūsų valstybei turėtų būti nepriimtina, kad yra priimamos nacionalinės taisyklės žeminančios tarptautiniuose dokumentuose išreikštus žmogaus teisių apsaugos standartus.  Puoselėdami sunkiai iškovotos laisvės ir demokratijos vertybes ir būdami vieni artimiausių Lenkijos kaimynų, turime pareigą netoleruoti pažeidimų. Dar daugiau. Manau, kad svarbu užimti lyderiaujančią poziciją dėl žmogaus teisių apsaugos ir tą daryti ne vien žodžiais, bet ir darbais.

Švedija dar rudenį pasmerkė Lenkijoje svarstytus taikyti aborto ribojimus ir paskelbė, kad sudarys sąlygas lenkėms nutraukti nėštumą Švedijoje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir švedėms.

Lietuvos žaliųjų partijos vardu parengėme kreipimąsi į LR Vyriausybę, ragindami pasekti švedų pavyzdžiu. Šią savaitę įteiktame rašte prašome sudaryti sąlygas Lenkijos gyventojoms laisvai ir saugiai nutraukti nėštumą Lietuvoje ar gauti vaisiaus raidos įvertinimo paslaugas, t.y.:

  • sudaryti sąlygas kreiptis į Lietuvos valstybines sveikatos priežiūros įstaigas dėl vaisiaus raidos ir pažeidimo įvertinimo;
  • sudaryti sąlygas kreiptis į Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas nutraukti nėštumą pagal medicinines indikacijas;
  • teikti nėštumo nutraukimo paslaugą dėl vaisiaus raidos sutrikimų Lenkijos moterims nemokamai ar už simbolinę kainą.

Lietuvoje moterų teisė į apsisprendimą taip pat nėra visiškai saugi. Šiuo metu nėštumo nutraukimo sąlygos reguliuojamos žemesniu nei įstatymas teisės aktu – ministro įsakymu. Tai reiškia, kad priklausomai nuo ministro pažiūrų ar atsparumo tam tikrų grupių politiniam spaudimui išlieka rizika nėštumo nutraukimo ribojimams ir mūsų šalyje.

Leiskite priminti paskutiniojo sveikatos ministro frazę pirmojo karantino metu: „<…> Gal tai būtų tinkamas momentas persvarstyti tokį sprendimą, apsisprendžiant nėštumo nenutraukti“ – praėjusių metų balandį kalbėjo A. Veryga, atsakydamas į klausimą, ką daryti nėštumą nutraukti apsisprendusioms moterims, kurias karantino metu kai kurios gydymo įstaigos atsisako priimti, argumentuodamos, jog tai nėra būtinoji sveikatos priežiūros paslauga.

Taip pat ir faktą, kad „valstiečiai” savo kadenciją pradėjo siekiu riboti dirbtinio apvaisinimo galimybes ir įvedę absurdišką reikalavimą embrionus saugoti amžinai. Negana to pirmoji šalies ponia neperseniausiai netgi degė žvakutes negimusiems ir skelbė nepagrįstus teiginius apie tai, kad „statistikos rodikliai rodo, kad 50 proc. moterų nesirinktų aborto, jeigu būtų kitokios aplinkybės“ (kaip konstatavo vienas žiniasklaidos kanalas, tokių statistikos rodiklių niekas nerinko).

Nors jau prieš dešimtmetį Spinter atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad nėštumo nutraukimo kategoriškai nepateisina vos 9,2 proc. lietuvių, šie ir kiti pavyzdžiai iliustruoja, kad asmeninės aukštų pareigūnų pažiūros gali turėti įtakos reprodukcinės sveikatos, lytinio švietimo, šeimos planavimo sprendimui formuojant viešąją politiką. Būtent todėl labai svarbu, kad kuo greičiau būtų priimtas atskiras dokumentas – Reprodukcinės sveikatos sistemos įstatymas – nuosekliai ir kompleksiškai apsaugantis mūsų teises į savo kūną.

Tik taip galime sudėti saugiklius, kad situacija mūsų valstybėje niekada netaptų panaši į padėtį Lenkijoje. Ir kad kai kurių politikų nepagarba žmogaus teisėms, siauras žmogaus gerovės bei sveikatos suvokimas, baimės, kylančios iš ne mokslo žiniomis, o religinėmis dogmomis grįstos pasaulėžiūros, nenusvertų mūsų teisių.

Komentaro autorė: Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė

Email
Skaityti toliau

Politika

Švietimo privatizavimas ir elitizmas – neigiamos pasekmės ir kaip jų išvengti

kaunieciams.lt

Paskelbta

Stepono Kairio fondo diskusija, vykusi 2021.02.05

Diskusijos video įrašas:

Įžanginį žodį tarė Europos parlamento narys dr. Juozas Olekas. Jis pastebėjo, kad Europos parlamento Socialistų ir demokratų frakcija ypač didelį dėmesį skiria vadinamąjam socialiniam ramsčiui, viešųjų paslaugų kokybei ir visuotiniam jų prieinamumui bei, ypatingai, švietimui, kuris lems mūsų pažangą: technologines inovacijas ir skaitmenizaciją bei robotizaciją. Todėl aukštos kokybės švietimo prieinamumas visiems, o ne tik elitui yra labai svarbus. J. Olekas atkreipė dėmesį į tai, jog dabartinė valdančioji dauguma pasisako už privačių paslaugų plėtojimą švietimo, sveikatos priežiūros, ilgalaikės slaugos ir socialinės globos srityse. Ir tikrai neaišku ar tai nebus daroma viešųjų paslaugų sąskaita. Privačių įstaigų ir įmonių paslaugų, apmokamų viešosiomis lėšomis, plėtojimas kelia pagrįstą susirūpinimą dėl šių paslaugų prieinamumo visiems. Dalinio švietimo paslaugų privatizavimo idėja plėtojama po laisvo vaikų lopšelių – darželių ir mokyklų pasirinkimo lozungu, teigiant, kad visi turės lygias galimybes rinktis. Tačiau praktika rodo, kad tai iš tikrųjų tik sukuria sąlygas privačioms įstaigoms ir įmonėms prieiti prie viešųjų finansų, kurių pagalba kartais yra kraunamasi ir pelnai, o visuotinis kokybiškų paslaugų prieinamumas yra užtikrinamas tik turtingiesiems, bet ne vienodai visiems.  Privačios švietimo įstaigos ir įmonės dažnai taiko selektyvų priėmimą (testus ir egzaminus) – priimant tik geriausius mokinius ir/arba už papildomą užmokestį, kas kuria mokinių segregaciją ir gilina socialinę atskirtį. Tuo tarpu daugelio pasaulio šalių patirtis liudija, kad geriausių švietimo rezultatų pasiekė, būtent, tos šalys, kurios plėtoja viešąją švietimo sistemą ir nuosekliai investuoja į ją. Visiems mums puikiai žinomas pavyzdys – Suomija.

Diskusiją moderavęs dr. Rimantas Vaitkus pastebėjo, kad švietimo reformų rezultatai pasimato tik po ilgoko laiko tarpo, todėl jos turi būti daromos atsakingai, viską gerai pasvėrus, pageidautina, pasiekus konsensusą, o ne lengva ranka. R. Vaikus uždavė retorinį klausimą – ar švietimas yra visuotinė gėrybė, ar už pinigus perkama paslauga? Kaip pasiekti aukštos švietimo kokybės nemenkinant visuotinio prieinamumo svarbos. Visi norim, kad mūsų vaikai, pabaigę mokyklą, įgytų geras starto galimybes. Svarbu suderinti finansavimo galimybes, efektyvumą, švietimo kokybę ir visuotinį prieinamumą. Dabartinė vyriausybė į pirmą vietą iškėlė kokybės klausimą. Pavyzdžui, ji padidino studijų kainą aukštosiose mokyklose, bet tuo pačiu sumažino valstybės finansuojamų vietų skaičių ir taip sumažino studijų prieinamumą, ypač nepasiturinčių šeimų vaiklams. Kontroversiškas yra ir siekis plėtoti elitines mokyklas, į kurias mokiniai pakliūna tik po testų ar egzaminų. Atsiranda atranka priimant vaikus net į pradines mokyklas. Taip vyksta paprasčiausia vaikų segregacija. Visi ima vaikytis aukštų reitingų ir vienas mokyklas lyginti su kitomis. Betgi, neįmanoma lyginti privačias ir elitines mokyklas, kurios atsirenka mokinius, su visomis likusiomis, kurios moko visus likusius vaikus. Suomija, tuo tarpu, nuėjo visuotinio viešosios švietimo sistemos plėtojimo keliu – derindama ugdymo kokybę su vienodu prieinamumu visiems – ir pasiekė puikių rezultatų. Panašiu keliu, keldama mums pavydą, eina ir Estija, kuri stipriai aplenkė Lietuvą, o starto sąlygos prieš porą dešimtmečių gi buvo panašios. Taigi, kaip suderinti švietimo kokybę, efektyvumą ir prieinamumą visiems?

Prof. Giedrė Kvieskienė apžvelgė privačių (siekiančių pelno UAB ir nesiekiančių jo VšĮ) mokyklų padėtį visoje bendrojo ugdymo sistemoje bei jų finansavimo aspektus, tame tarpe, prie savivaldybės/valstybės skiriamo finansavimo, papildomai tėvų mokamo užmokesčio dydį, kuris yra (išskyrus retus atvejus) tikrai didelis. Nevyriausybinėse/privačiose mokyklose papildomas tėvų užmokestis siekia nuo kelių šimtų eurų per metus (tokių nevyriausybinių mokyklų nedaug) iki (dažniausiai) kelių tūkstančių eurų per metus. Nepriklausomų paslaugų teikėjų dalis nuolat didėja, ypač neformalaus ugdymo srityje, bet numatyto 15 proc. lygio dar nepasiekė. Covid-19 epidemijos metu neformalaus ugdymo paslaugos labai susitraukė. Nors JT ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją ir reikalauja visiems užtikrinti lygias galimybes, bet Lietuvoje šitai kol kas neužtikrinama. Pvz., būtina skubiai sumažinti mokinių skaitmeninę atskirtį. Nevyriausybinių mokyklų irgi yra gerų, kurios, be kita ko, rūpinasi ir negalią turinčių mokinių įtraukiu mokymu. Profesorė pateikė kelių tokių mokyklų pavyzdžius. Siekis, kad visos mokyklos taptų inovatyviomis, atviromis, motyvuotomis ir bendradarbiaujančiomis. Svarbi yra šeimos ir bendruomenės įtrauktis. Švietimo srityje labai trūksta pozityvizmo ir, ypač, bendradarbiavimo. Į viešųjų švietimo įstaigų valdymą būtina įtraukti bendruomenės atstovus ir užtikrinti realią partnerystę tarp švietimo teikėjų, savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų. Pagal socialinį kapitalą mes esame tik 156 vietoje pasaulyje, nors pagal bendrą gerovės lygį esame 34 – i, o pagal švietimo indeksą net 25-i. Būtina pagerinti švietimo pagalbos, ikimokyklinio ugdymo ir neformalaus ugdymo finansavimą. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas pedagogų rengimui ir jų kvalifikacijos kėlimui. Šiuo metu mokyklose labai trūksta mokytojų dalykininkų, pradinio ugdymo mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų. Ypač trūksta reguliarių tyrimų ir stebėsenos švietimo srityje. Orientyras – iki 2030 m. turim “užtikrinti inovatyvų ir lygiaverčiai teisingą kokybišką švietimą bei skatinti mokymosi visa gyvenimą galimybes”.

Dr. Liutauras Gudžinskas pasidalino informacija apie tai, kaip 90-ųjų metų pabaigoje Švedijoje ėmė plėtotis ir, galiausiai, labai stipriai išsiplėtė privačios mokyklos (dabar Švedijoje yra didžiausias privačių mokyklų nuošimtis visoje Europoje). Švedų socialdemokratai pradėjo, o K. Bildto dešiniųjų vyriausybė paskutiniame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje atliko švietimo decentralizaciją, vaučerizaciją (krepšelizaciją) ir į švietimo sistemą įleido nevyriausybines bei privačias (pelno siekiančias) įstaigas. Į valdžią vėl grįžę socialdemokratai toliau tęsė šią politiką. Galima sakyti, kad švietimo srityje (beje, taip pat ir sveikatos priežiūros bei ilgalaikės slaugos ir socialinės globos srityse) jie pasislinko į dešinę. Greičiausiai, tai buvo padaryta spaudžiant dešiniesiems ir privačių mokyklų lobistams su lozungu apie laisvą mokyklų pasirinkimą. Deja, šios švietimo reformos rezultatai nėra džiuginantys: Švedijos švietimo lygis dabar yra žemesnis negu kaimyninių šalių. Privačios mokyklos dabar sulaukia didelės kritikos, nors jų mokinių rezultatai nėra blogesni už viešųjų mokyklų, o kartais net geresni. Tačiau atsiradus privačioms mokykloms atsirado ir konkurencija tarp mokyklų, neretai net ir nesąžininga (pvz., užkeliant pažymius, nes švedų universitetai priima studentus pagal atestatų pažymius). Išsiplėtojo marketinginė politika. Šios politikos rezultate, tėvai mokyklas renkasi pagal jų „patrauklų įpakavimą“, o ne pagal realią ugdymo kokybę. Dabartiniu metu situacija yra kažkiek pasitaisiusi, nes po 2012 m. buvo įdiegtas griežtesnis mokyklų reguliavimas ir jų valdymas (effective regulation and governance). Vienas esminis skirtumas nuo Lietuvos yra tas, kad privačios mokyklos Švedijoje, šalia savivaldybių finansavimo, negali papildomai imti užmokesčio iš tėvų.

Alfonsas Brazas apžvelgė konfliktą tarp viešojo intereso ir privataus intereso švietime. Savo pasisakyme jis rėmėsi EBPO švietimo ekspertų publikacijomis (Public and Private Schools. How Management and Funding Relate to Their Socio-Economic Profile, 2012, School Choice and School Vouchers: An OECD Perspective, 2017,  Regulating Publicly Funded Private Schools: A Literature Review on Equity and Effectiveness, OECD Education Working Papers No. 147, 2017, Balancing School Choice and Equity. An International Percpective Based on PISA, 2019)), ESPN (European Social Policy Network) Flash Report 2016/69 „The Welfare Inquiry – Limiting Profits in the Swedish Welfare Sector“ ir Flash Report 2019/32 „No Profit Cap in the Swedish Welfare Sector“, UN Committee on Economic, Social and  Cultural Rights, Pre-Session on Chile, December, 2014, Summary of Issues „Education Privatization and its Impact on the Right to Education“ bei, ypač, Stanford Center for Opportunity in Education 2016 m. publikacija „Privatization or Public Investment in Education?“ by Frank Adamson, kurią galima rasti čia https://edpolicy.stanford.edu/GlobalEdReform A. Brazas pabrėžė, kad pasaulyje egzistuoja du švietimo modeliai: a) viešoji švietimo sistema, paremta investicijomis į viešąją švietimo infrastruktūrą ir į mokytojų kvalifikaciją bei mokyklų ugdymo planų plėtojimu ir b) privati švietimo sistema, paremta rinkos (market-based) principais ir konkurencija tarp mokyklų. Viešosios švietimo sistemos pavyzdinė šalis yra Suomija, o taip pat Kanados Ontario provincija (kuri, beje, nuo 1990 m., panašiai kaip ir Švedija, vykdė švietimo dereguliacijos politiką ir įdiegė vaučeriais (krepšeliai) grįstą švietimo privatizaciją bei skatino konkurenciją tarp mokyklų, tačiau 2003 m., susidūrusi su blogais ugdymo rezultatais, nuo vaučerizacijos vėl pasuko į viešosiomis investicijomis grįstą viešosios švietimo sistemos plėtojimą, ko pasekmėje mokinių ugdymo rezultatai labai pagerėjo). Privačios, rinkos principais ir konkurencija grįstos švietimo sistemos pavyzdžiu yra Čilė, o Europoje, kai kam, gal būt, netikėtai – Švedija (kurioje ugdymo rezultatai nuo 1992 m. maždaug 20-metų tik smuko, o stabilizavosi po 2012 m., įdiegus gan griežtas mokyklų reguliavimo ir jų valdymo priemones, kurias įgyvendina Švedijos mokyklų inspekcija). Privati, rinkos principais ir konkurencija grįsta sistema de fakto yra elitizmas, nes jos tikslas – geri rezultatai tik 10% elito vaikams ir geriausiems mokiniams, o likusiųjų 90% mokinių rezultatai lieka antrame plane. Šituo elitizmu pas mus, deja, pasižymi ir mūsų geriausios (elitinės) mokyklos (nesvarbu savivaldybių, nevyriausybinės ar privačios), kurioms būdingas vienas bendras bruožas – selektyvus (testų ar egzaminų arba atrankų pagrindu) mokinių priėmimas. Dar vienas bruožas, kad šitos elitinės, nevyriausybinės ir privačios (siekiančios pelno ir jo nesiekiančios) mokyklos susiurbia geriausius mokytojus iš visos švietimo sistemos. Tuo tarpu, viešoji švietimo sistema, paremta viešosiomis investicijomis į švietimo infrastruktūrą ir į mokytojų kvalifikaciją bei mokyklų ugdymo planų plėtojimu – stengiasi ugdyti visus vaikus kartu, nesvarbu kokie jų gebėjimai, tame tarpe ir negalią turinčius. Tiesa, yra keletas nevyriausybinių (privačių, pelno nesiekiančių) mokyklų, kurios pasiekė puikių rezultatų plėtodamos negalią turinčių vaikų įtraukųjį ugdymą. Taigi, viešoji švietimo sistema, kartu ugdydama visus vaikus, siekia gerų bendrų ugdymo rezultatų, o ne tik puikių rezultatų geriausiai besimokantiems arba elito vaikams. Gaila tik, kad ugdymo kokybė nemažame skaičiuje viešųjų mokyklų, deja, kol kas netenkina daugelio tėvų, todėl jie kaip šiaudo griebiasi nevyriausybinių ar privačių mokyklų. Užduotis valdžiai ir mums visiems – tą aukštą ugdymo kokybę užtikrinti visose mokyklose, o ne tik elitinėse. Taigi, kas tas viešasis švietimo interesas? Ogi tai, kad visi vaikai būtų gerai išsilavinę, o ne tik dalis jų, t.y. viešasis interesas – užtikrinti lygiavertį kokybišką švietimą visiems. Visos visuomenės interesas – turėti gerai išsilavinusius visus vaikus, o ne dalį jų. O koks gi yra privačių bei nevyriausybinių mokyklų interesas? Akivaizdu, kad privačių mokyklų, kurios siekia pelno, interesas yra pelnas. Tų (privačių ir nevyriausybinių) mokyklų, kurios nesiekia pelno, interesas yra nauda, kurią gauna mokyklų steigėjai ir jose besimokantys mokiniai. Taigi, privačių ir nevyriausybinių mokyklų interesas yra privatuspelnas ir/arba nauda.  Dešiniųjų skleidžiamas lozungas apie galimybę visiems laisvai pasirinkti mokyklą yra mitas, nes teisę rinktis iš tikrųjų turi tik turtingųjų vaikai, o nepasiturinčiųjų vaikai rinktis privačias ir nevyriausybines mokyklas realiai negali arba ši galimybė yra stipriai suvaržyta – dėl jų neįperkamumo. Selektyvus (testų ir egzaminų arba apklausų pagalba) priėmimas į elitines mokyklas, net jeigu jos ir savivaldybių mokyklos ar aukštųjų mokyklų įsteigtos mokyklos arba nevyriausybinės mokyklos, iš tikrųjų sudaro prielaidas vaikų segregacijai. Privačios, nevyriausybinės ir elitinės mokyklos, taikydamos selektyvų priėmimą, kuria vaikų segregaciją ir gilina jų socialinę atskirtį, nes sudaro vaikams nevienodas starto sąlygas ir nelygias galimybes po mokyklos baigimo. Tuo tarpu visos visuomenės interesas – sudaryti lygias galimybes gauti kokybišką švietimą visiems vaikams, neleidžiant jokios diskriminacijos. Taigi, konflikas tarp viešojo intereso ir privataus intereso švietime yra akivaizdus. Jį sumažinti galima tik įdiegus efektyvų privačių ir nevyriausybinių mokyklų veiklos reguliavimą ir tų mokyklų valdymą (effective regulation and governance of private schools).

Prof. Vilija Targamadzė padarė pranešimą „Valstybinis ir privatus švietimas bendrojo ugdymo sistemoje: metodologinis aspektas“.  Klausimų daug, bet atsakykim bent į du: 1) ar privačių lopšelių – darželių ir mokyklų bei kitų švietimo įstaigų sistema kuriama kaip atskira, ar ji bus kartu su valsybine sistema integralia švietimo sistemos dalimi? 2) kur dėsime akcentus – Equality ar Equity, t.y, lygios galimybės ar lygiavertės (teisingumo prasme) galimybės? Susidaro toks įspūdis, kad dabar nevyriausybinių arba privačių švietimo įstaigų sistema lipdosi kaip atskira, gretutinė sistema, o ne integrali švietimo sistemos dalis. Dėl to ateityje galim turėti sunkiai sprendžiamų pasekmių. Taip pat turime aiškiai matyti skirtumą tarp Equality (lygių galimybių starto prasme) ir Equity (lygiaverčių galimybių teisingumo prasme), nes turim nepamiršti pačio ugdymo proceso, kadangi starto galimybės gali būti vienodos, tačiau mokyklose gali būti nekokybiškas ugdymas ir tada finišo galimybės gali būti jau visai kitokios. Profesorė atkreipė dėmesį į tai, kad per paskutinius 3 mokslo metus valstybinių ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaigų skaičius sumažėjo, o nevalstybinių įstaigų skaičius išaugo. Padaugėjo tiek valstybinių, tiek ir nevalstybinių progimnazijų skaičius, o gimnazijų skaičius praktiškai nepakito. Iš viso dabar yra 590 valstybinės ir 146 nevalstybinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos bei 982 valstybinės ir 74 nevalstybinės mokyklos. Taigi, mums reikia apsispręsti ar privačios mokyklos yra (gali būti) tam tikras skatulys, jeigu jis teisingai suvaldomas, ar jų steigimąsis neskatinamas? Jeigu kalbame apie personalizavimą, tai yra keletas privačių mokyklų, kurios tą personalizavimo idėją labai gerai įgyvendino. Bet kalbant apie kokybę, tai sunku pasakyti kurios yra kokybiškos, o kurios ne, nes su mokyklų vertinimu yra rimtų problemų. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad apie studijas aukštojoje mokykloje galvoja net 68 % miesto mokinių ir tik 35% kaimo mokinių. Profesorė taip pat pastebėjo, kad aukštąjį išsilavinimą mieste turi net 68% 15-mečių tėvų ir vos 28% kaime. Tačiau, svarbiausia, kad net 42% kaimo mokinių nepasiekė 2-ojo bazinio skaitymo lygio pagal PISA. Tai yra tiesiog skandalingas rodiklis. Reiškia – iš tikrųjų egzistuoja labai didelė atskirtis. Taigi, būtina padėti kaimo mokykloms, kad ugdymo kokybė jose pagerėtų iš esmės, o ne vaikytis šitų tuščių mokyklų reitingų. Pranešėja pastebėjo, jog Estijoje praktiškai nekreipiama dėmesio į tai, kiek tų privačių mokyklų yra (o jų yra nedaug), nes viešoji ugdymo sistema stiprėja ir stiprėja labai stipriai, todėl privačių mokyklų poreikio kaip ir nėra. Profesorė suskirstė mokyklas į inovatyvias, klaidžiojančias, plūduriuojančias, kovojančias ir skęstančias. O kokių pas mus yra daugiau, atsakyti negalėjo, nes išsamių tyrimų nėra, bet aišku viena – iniciatyvių ir kovojančių valstybinių mokyklų nėra daug. Klaidžiojančių ir plūduriuojančių yra dauguma, O ką daryti su skęstančiom mokyklom – padėti joms ar…? Deja, buvusios reformos nepadėjo mokykloms sustiprėti. Praeitos kadencijos Seimas priėmė bendrojo lavinimo mokyklų kaitos planą, o priemonių plano jam įgyvendinti nėra iki šiol. Geros mokyklos koncepcija patvirtinta, visų pripažįstama ir užsienio ekspertų gerai verrtinama, bet kai kurie veiksmai rodo visai priešingus vektorius. Tai ar mes priimam dokumentus tam, kad juos įgyvendintumėm, ar tam, kad kažkur juos nukištume? Pabaigai, mums reikia apsispręsti koks bus žiūros kampas į valstybinio – privataus sektorių plėtrą bei kokia bus strategija valstybinio – privataus sektorių plėtotės kontekste. Ar turi būti privatus sektorius reguliuojamas ir kaip tada jis reguliuojamas? Kuriam integralią švietimo sistemą, atskiras sistemas ar iš viso privataus sektoriaus, finansuojamo viešosiomis lėšomis, neturi būti? Turim atsakyti į šiuos metodologinius klausimus, o ne aklai klaidžioti ir klaidžiodami skęsti. O tai jau yra susitarimų, politinių susitarimų klausimas.

Violeta Ališauskienė, palaimintojo Teofilio Matuliono gimnazijos Lazdynuose direktorė savo komentare atkreipė dėmesį į tai, jog jų mokykla nuo 2010 m. yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga (buv. savivaldybės „Versmės“ mokykla) – katalikiška gimnazija, kurioje pagal įtraukųjį ugdymą besimokantys negalią turintys mokiniai sudaro net 17% nuo viso mokinių skaičiaus, o tėvų papildomas užmokestis tesudaro 30 eurų/mėn. Taigi, ši mokykla yra tikrai geras nevyriausybinės mokyklos pavyzdys. Tokių gerų pavyzdžių yra ir daugiau. V. Ališauskienė pastebėjo, kad būtų gerai, jog švietimo ministerijos specialistai ir politikai, kurie kuria įstatymus ir teisės aktus, ateitų į mokyklą ir patys padirbtų bei pamatytų kaip jie veikia praktikoje. Tada kitaip jiems atrodytų ir finansavimas, ir ugdymo programų turinys. Direktorė pastebėjo, kad nors mokykla turi, ko gero daugiausiai, specialiųjų poreikių mokinių, bet kokybišką švietimą jiems suteikti sugebėjo tik todėl, kad yra nevyriausybinė mokykla. Paradoksas, bet taip yra.      

Vytenis Povilas Andriukaitis savo komentare pastebėjo, kad tikrai negalima visko palikti tėvų piniginėms. Konstitucijos 40 str. nustato labai aiškiai, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.  Tauta, pritardama Konstitucijai referendumo būdu, gi pasisakė, kad ji nori atviros, teisingos,  darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Valstybė turi prižiūrėti visas ugdymo įstaigas, nesvarbu valstybinės jos ar privačios – ar jos atitinka šį Konstitucijoje suformuluotą tikslą. Tai, jeigu Konstitucija apibrėžia ilgalaikį tikslą, ar šitai neturi atsispindėti įstatymuose, vyriausybės nutarimuose ir kituose teisės aktuose bei ministerijų reglamentuose? Pvz., visos mokyklos pas mus turėtų būti pasaulietinės, tuo tarpu egzistuoja jezuitų ir kitos katalikiškos gimnazijos, išlaikomos savivaldybių ir valstybės lėšomis. Kita Konstitucijos nuostata teigia, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas. O kaip tada su švietimo kokybe – ar ji gali būti skirtinga? Ne,  visiems vaikams turi būti užtikrintas vienodai prieinamas kokybiškas švietimas. Taigi, visi vaikai turi būti traktuojami vienodai ir jiems visiems turi būti užtikrintas lygiaverčiai teisingas kokybiškas ugdymas. Jokia diskriminacija ir segregacija negalima. Konstitucija, beje, nustato, kad bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose (dabar kolegijos) mokyklose mokslas yra nemokamas. Liūdna, kad apie Konstitucijos normas nesusimąsto nei tėvai, nei savivaldybių specialistai ir mokyklų vadovai, nei, net ir politikai. Vadinasi, reikia spausti politikus ir švietimo vadovus, kad j

ie užtikrintų konstitucinių gėrių realizaciją praktikoje arba, priešingu atveju, reikia keisti Konstituciją.

Diana Jazukevičienė iš Šakių švietimo pagalbos tarnybos atkreipė dėmesį į mokyklų vadovų svarbą, jų vaidmenį buriant mokyklų švietimo komandas, nesvarbu valstybinės ar privačios šios mokyklos. Rimtas iššūkis ir savivaldybių administracijoms, ir nacionalinei švietimo agentūrai, kad į mokyklas ateitų gerai pasirengę specialistai, bet iš pašaukimo, o ne dėl kėdės.

Algis Vaičeliūnas, Stepono Kairio fondo direktorius savo komentare pastebėjo, kad taip, Konstitucija yra mūsų pagrindinis įstatymas ir jo būtina laikytis arba jį reikia peržiūrėti (keisti). A. Vaičeliūnas a

tkreipė dėmesį, kad, todėl, jog jis tarnavo daugelyje pasaulio šalių, jo vaikams teko mokytis įvairių šalių mokyklose, ir sugrįžę į Lietuvą jie vis nusistebėdavo, jog psichologinė aplinka mūsų mokyklose skiriasi nuo tos, su kuria jie susidūrė vakarų šalyse. Tačiau kodėl taip yra bičiulis Algis atsakymo nerasdavo ir nerado iki šiol. Jis pabrėžė, kad Lietuvos žmonės laikysis Konstitucijos tada, turbūt, kada tų privačių mokyklų poreikio nebebus. O kol valstybė neužtikrina mūsų vaikų ugdymo ir mokymo aukštos kokybės, tai tėvai, kurie tik išgali, stengsis savo vaikus leisti į privačias mokyklas. Todėl mūsų politikai turi daryti viską, tame tarpe ir per didesnį finansavimą bendrąjam ugdymui bei atlyginimų auklėtojoms ir mokytojams padidinimą, kad mūsų vaikai valstybinėse mokyklose gautų aukšiausio lygio ugdymą bei išsilavinimą. Tada ir privačių mokyklų poreikis atpuls savaime.

Baigiamosiuos pranešėjų pastabos.

Prof. Giedrė Kvieskienė, atsakydama bičiuliui V. P. Andriukaičiui, pastebėjo, kad visose mūsų mokyklose yra pilietinio ugdymo pamokos ir su Konstitucijos nuostatomis mokiniai taip pat supažindinami, tačiau, deja, nuo to jie netampa pilietiškai aktyvesni. Pagal švietimo indeksą Lietuva yra 25-oje vietoje – reiškia ne viskas švietimo sektoriuje pas mus yra blogai. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad ir nevyriausybinės/privačios mokyklos gali būti puikios. Todėl profesorė nesiūlo socialdemokratams kovoti su šiuo privačiu švietimo sektoriumi, o siūlo tobulinti jo reguliavimą ir valdymą. Pranešėja taip pat pastebėjo, kad pas mus vis dar nėra vieningos švietimo įstaigų stebėsenos ir tyrimų sistemos. Deja, pagal pasitikėjimą ir socialinį kapitalą Lietuva yra tik 156-oje vietoje. Todėl profesorė kvietė socialdemokratus ir toliau rodyti lyderystę, siekiant užtikrinti mūsų vaikams lygias starto galimybes ir lygiavertes ugdymo galimybes. Prof. G. Kvieskienė apgailestavo, kad Lietuva vienintelė Europoje iki šiol taip ir neįtvirtino savo teisės sistemoje pozityvios diskriminacijos principo. Tuo tarpu, dauguma mokyklų iki šiol šalinasi negalią turinčių vaikų ir neplėtoja įtraukiojo ugdymo. Pranešėja dar kartą pakvietė socdemus rodyti lyderystę kovoje už lygias galimybes visiems vaikams gauti kokybišką švietimą. Kartu ji pasidžiaugė, kad LSDP yra vienintelė partija šiemet pažymėjusi tarptautinę švietimo dieną.

Dr. Liutauras Gudžinskas, kalbant apie atitiktį Konstitucijai, išskyrė papildomų priemokų klausimą. Jis tikrai svarstytinas. Ryšium su tuo pranešėjas pastebėjo, kad Švedijoje papildomų priemokų nėra. Tai taip pat susiję ir su švietimo įstaigų finansavimu – jam padidėjus, priemokos turėtų išnykti. L. Gudžinskas nieko blogo neįžvelgė tame, kad egzistuoja katalikiškos mokyklos. Atvirkščiai, pats besimokydamas tokioje mokykloje, jis patyrė daug didesnę empatiją ir socialinę atsakomybę bei solidarumą, negu prieš tai besimokydamas savivaldybės mokykloje. Bičiulis Liutauras pabrėžė, kad žinios, aišku, svarbu, bet svarbu ir draugiški santykiai. Jis pastebėjo, kad nevyriausybinės ir privačios mokyklos į ugdymo procesą atnešė daug naujovių.

Alfonsas Brazas, apibendrindamas diskusiją, pastebėjo, kad dažnai yra didelis neatitikimas, pvz., kad ir toj pačioj Švedijoj (bet ir pas mus taip pat), tarp piliečių lūkesčių ir valdžios veiksmų. Dauguma žmonių, net ir tarp dešiniųjų rinkėjų, yra prieš privačių mokyklų plėtojimą ir už viešąsias (valstybines) mokyklas, tačiau valdžia toliau daro savo, plėtoja privačias mokyklas, tiesa dabar sugriežtinusi reguliavimą ir šitų privačių mokyklų valdymą. Antra, akivaizdu, kad nevyriausybinės ir privačios mokyklos turi būti efektyviai reguliuojamos ir valdomos (effective regulation and governance of private schools), tame tarpe, turi būti kontroliuojami jų finansai, jeigu jos yra finansuojamos savivaldybių ir valstybės lėšomis. Trečia, konkurencija tarp mokyklų, paremta rinkos principais (market – based principles), nėra tinkamas dalykas švietimui, nes mokykla, tai ne šaldytuvų parduotuvė. Mokyklos tikrai neturėtų konkuruoti savo abejotinais reitingais, ypač tos (elitinės), kurios susiurbia 10% gabiausių mokinių, su visom likusiom, kurios moko visus mokinius, su įvairiais gabumais. Pabaigai, mums visiems reikia daugiau dėmesio skirti Equity (lygiaverčiai teisingam ugdymui), o ne tik Equality (lygioms galimybės), nes šitai ignoruojant, starte gali būti lygios galimybės, o finiše akivaizdžiai nevienodos perspektyvos.

Prof. Vilija Targamadzė, pabrėžė metodologijos svarbą, atkreipdama dėmesį į tai, kad yra du dipoliai: arba sistema tarnauja žmogui, arba žmogus tarnauja sistemai. Šiuo metu, dėl įvairiausių biurokratinių nuokrypų, yra taip, kad mes visi puolam aptarnauti sistemą. Jeigu sistema tarnaus žmogui, tai atsiras ir įtraukusis ugdymas, o ne tik bus akcentuojama specialiųjų poreikių vaikų integracija. Atsiras ir alternatyvos, didaktinės alternatyvos, mokyklų įvairių alternatyvos ir t.t. Laukia nacionalinis susitarimas dėl švietimo. LSDP frakcija Seime delegavo derėtis ir tartis prof. Viliją Targamadzę ir bičiulį Tomą Bičiūną. Mums reikia aiškiai susidėlioti ko mes norim iš šio susitarimo. Nacionalinio susitarimo idėja kilo Vilniaus universiteto forumui Consilium Educationis. Deja, iki šiol ji, dėl įvairių peripetijų, liko neįgyvendinta. Mums reikia aiškiai apsibrėžti viziją ir ieškoti kelių kaip ją įgyvendinti, nes šiandien tie mūsų pamąstymai yra tokie pabiručiai. O kai yra aiški vizija, tai ją ir įgyvendinti lenviau, kaip ir visa ką gyvenime.

Skaityti toliau
Mokslasprieš 4 val

B. Grybaitės daktaro disertacijos “Funkcionalizuotų N-(4-metilfenil)- ir N-(4-naftalen-1-il)aminotiazolo darinių sintezė ir tyrimas” gynimas

Autorius, institucija: Birutė Grybaitė, Kauno technologijos universitetas Mokslo sritis, kryptis: gamtos mokslai, chemija, N003 Mokslinis vadovas: Prof. habil. dr. Vytautas...

Greitos naujienosprieš 12 val

Atnaujintas paveiktų šalių sąrašas: išsitirti dėl COVID-19 privaloma prieš grįžtant į Lietuvą

Eil. nr. Šalis (teritorija) Reikalavimai atvykstantiems Šalys, iš kurių atvykus taikomos sustiprintos užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės 1. Airija  Reklama Turgaus...

Sportasprieš 17 val

L.Pilibaičio įvartis lėmė „Kauno Žalgirio“ pergalę sezono atidarymo rungtynėse

2021.03.05 www.alyga.lt 2021 metų „Optibet A lygos“ sezonas startavo sunkia „Kauno Žalgirio“ pergale, kurią išplėšė po keitimo pasirodęs Linas Pilibaitis....

Greitos naujienosprieš 17 val

Viceministrė: „Klimato politika – ne tik įsipareigojimai, bet ir konkurencingumo lenktynės“

2021 03 05 Klimato krizę pirmiausia sprendžia ne tarptautiniai susitarimai, o nacionalinių valstybių politinė valia. Toks nacionalinės valios įsikūnijimas –...

Naujienosprieš 18 val

Mažiau streso dėl egzaminų: Kauno abiturientams – nemokamos papildomos konsultacijos

Stiprėjant susirūpinimui dėl artėjančių brandos egzaminų, Kaune startuoja nauja iniciatyva – nemokami lietuvių kalbos, matematikos, chemijos, fizikos ir biologijos užsiėmimai...

Skaitomiausi