Connect with us

Naujienos

Tradiciniai lietuviškų kūčiukų receptai: gudrybės, kurios neleis suklysti

Paskelbta

Lietuviai – vienintelė tauta, išsaugojusi tokį unikalų ir simbolinę reikšmę turintį kepinį kaip kūčiukai, teigia etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Tačiau šiandien vis rečiau kūčiukai kepami namuose, jie praranda savo simbolinę prasmę. Tampa įprasta kūčiukus parduotuvių lentynose sutikti įvairiausių skonių ir rūšių, kurios labai toli nuo tikrųjų tradicinių kepinių. Todėl, anot etnologės, labai svarbu išsaugoti tikrąsias tradicinių kūčiukų kepimo paslaptis, kad šis receptas ir toliau būtų perduodamas iš kartos į kartą.

„Kūčiukas – tai simbolinis duonos kepaliukas, kuris buvo skirtas mirusiųjų vėlėms. Tai unikalus kepinys, kurio net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva skaičiuojame kone trisdešimt skirtingų pavadinimų. Anksčiau kiekvienas Lietuvos regionas ir beveik kiekviena šeima kepė kūčiukus pagal savą receptūrą ir vadino vis kitu vardu: džiovinukai, kutasėliai, kutkelės, buldikai, parpeliai ir kt. Šie maži kepinukai buvę ir grikiniai, ruginiai, kepti ir iš kelių javų mišinio. Į tešlą dėta ne tik aguonų, bet ir sėmenų, kanapių išspaudų. Vienur jie buvę riešuto formos, kitur pusės delno dydžio bandelės, dar kitur pailgi miltų voleliai, laužomi tik iškepus. Šis kepinys gruodžio 24-osios vakare tampa visos Lietuvos vienytoju, palaikančiu Kalėdų išvakarių vaišių apeigiškumą, ritualizuojančiu užstalės papročius“, – teigia etnologė.

N. Marcinkevičienė neslepia, kad kūčiukų receptas pastaraisiais metais ženkliai pasikeitė. Prieš šimtmetį jie buvo labai paprasti, kadangi tai buvo pasninko maistas – miltai, vanduo ir truputėlis aliejaus. Vėliau, tarpukario laikais, žmonės pradėjo dėti ir mieles, kad jie būtų minkštesni, jau galėjo sau leisti dėti ir daugiau aliejaus, kartais miesto žmonės dėdavo ir sviesto.

„Šiais laikais kūčiukų receptas gerokai pakito: juos valgome minkštesnius, saldesnius, kvapnesnius. Suprasdama, kad visais laikais buvo siekiamybė valgyti ir gaminti skaniau, negalėčiau dėl to priekaištauti, bet visgi linkėčiau per daug nenutolti nuo tradicinio recepto, kad šis unikalus apeiginis kepinukas netaptų tik gardžiu sausainiu. Jei norisi įvairovės, pasidomėkime senaisiais Kūčių patiekalais ir suprasime, kad galima atrasti keliolikos skonių ir net formų, tačiau tradicinių kūčiukų rūšių. Taip pat jums gali padėti tam tikros gudrybės, kurios be gausybės priedų ir su tradicine sudėtimi leis išgauti norimą skonį“, – sako etnologė.

Patarimas nr. 1 – atidžiai rinkitės miltus

Prie kūčiukų kepimo tradicijų išsaugojimo ne vienerius metus prisidedančios įmonės „Malsena“ kokybės laboratorijos vadovė Laima Jankauskienė teigia, kad svarbiausia, kepant kūčiukus, atsižvelgti į miltus.

„Kūčiukų tešlai užmaišyti tradiciškai renkamės įprastus kvietinius miltus, tuomet gauname tvirtus kūčiukus. Taip pat skanūs kūčiukai pavyktų kepant su šviesiais speltų kviečių miltais. Norintiems išsikepti maistingesnius kūčiukus, galima pasirinkti viso grūdo dalių speltų arba kvietinius miltus, kuriuose gausu skaidulinių medžiagų. Viso grūdo speltų kūčiukai pasižymės kiek neįprasta spalva, tačiau nustebins švelniu, išskirtiniu skoniu. Viso grūdo kvietiniai miltai – bene labiausiai savo sodrumu primins mūsų senolių keptuosius”, – sako įmonės atstovė.

Patarimas nr. 2. – leiskite tešlai pakankami iškilti

Sviestas, pienas ir kiaušiniai – ingredientai, kurių nerastumėte tradiciniuose mūsų senolių kūčiukų receptuose, bet jie yra itin pamėgti šių dienų kepėjų, kadangi padeda lengviau išgauti norimą tekstūrą ir pagerinti skonį. L. Jankauskienė rekomenduoja pasitelkti kelias mažas gudrybes, kurios padės pasiekti norimą rezultatą per daug nenuklystant nuo tradicijų.

„Tam tikrą trapumą ir minkštumą galime pasiekti skirtingais kepimo būdais. Minkštus kūčiukus gausime, jei užmaišę tešlą su įprastais kvietiniais miltais, leisime jai pakilti bent porą valandų, o paskui, jau suformavus kūčiukus, leisime pakilti dar vieną valandą, prieš pat pašaunant į orkaitę. Taip ruošta tešla turės daugiau skonio ir aromato. Kepant minkštus kūčiukus reiktų juos kuo mažiau apskrudinti ir tik ištraukus iš orkaitės apipurkšti vandeniu. Kepant traškius kūčiukus užtenka pakildinti tešlą tik ją užmaišius, o kepant šiek tiek apskrudinti”, – teigia L. Jankauskienė.

Patarimas nr. 3 – atsirinkite ingredientų proporcijas

Panašiomis mintimis dalinasi ir tinklaraščio „Cukrinis avinėlis“ autorė Berta Garuckė. Jos šeimoje kūčiukų kepimas – tai kone svarbiausia šeimos tradicija, kurios paslaptys perduodamos iš kartos į kartą.

„Man močiutė visada sakydavo, kad jeigu norisi minkštesnių kūčiukų, reikėtų dėti daugiau mielių. Jeigu norisi, kad jie būtų kuo trapesni, traškesni, reikia įpilti šiek tiek aliejaus. Taip pat įbėrus daugiau miltų, kūčiukai pavyksta kietesni, labiau tinkami mirkymui piene. Jei kūčiukuose norisi ryškesnio aguonų skonio, prieš dedant jas į tešlą, reikėtų nuplikyti verdančiu vandeniu, tada nukošti ir palikti šiek tiek, kad apdžiūtų. Pati tešla turi būti minkšta, tąsi, tačiau neturi lipti tarp pirštų. Taip pat kepant kūčiukus skardoje tarp jų reikia palikti didesnius tarpus, nes jie gali sulipti”, – teigia tinklaraštininkė.

Tradicinių kūčiukų receptas – iš kartos į kartą

B. Garuckė neslepia, kad jų šeimoje kūčiukų receptas – labai sentimentalus dalykas.

„Vieną vienintelį kartą aš mačiau, kaip mano prosenelė kepė kūčiukus, ir iki šiol pamenu, kaip močiutė bei mama visą tą laiką kantriai stebėjo, padėjo ir mokėsi. Ir tą akimirką supratau, kad šis receptas yra labai svarbus visai šeimai. Mačiau, kaip žibėjo prosenelės akys, kai ji pasakojo apie savo vaikystę, apie jų tradicijas Kūčių dieną kepti kūčiukus, apie tą laiką kartu, kurį praleisdavo visa šeima virtuvėje. Ir kai žinai tą istoriją, supranti, kaip tai vis dar yra svarbu šiomis dienomis. Todėl labai palaikau jau dešimtmetį vykdomą „Malsenos“ iniciatyvą, kurios dėka puoselėjame tradicijas ir mokome vaikus kepti kūčiukus, įtraukiame juos į procesą. Tad ir aš stengsiuosi, kad mano dukra taip pat nepamirštų mums ypatingo recepto ir jis keliautų iš kartos į kartą“, – teigia B. Garuckė.

Tradiciniai Bertos Garuckės šeimos kūčiukai su kvietiniais miltais ir aguonomis

Ingredientai: 200 ml šilto vandens, 400-500 g miltų, 15 g šviežių mielių, keli valg. š. aguonų, keli valg. š. cukraus (pagal skonį), šlakelis aliejaus.

Gaminimas: mieles ištrinkite su cukrumi, viską sudėkite į šiltą vandenį, išmaišykite. Suberkite dalį miltų ir padėkite šiltai, kad iškiltų. Likusius miltus išsijokite dubenyje ir sumaišykite su aguonomis. Kai tešla jau bus išsikilusi, suberkite likusius miltus, supilkite aliejų, taip pat suberkite dar šiek tiek cukraus.

Užminkykite tešlą, kol nebelips tarp rankų. Dubenį su išminkyta tešla uždenkite rankšluosčiu ir padėkite šiltoje vietoje, kol tešla pakils. Ant didelės medinės lentos pabarstykite miltus ir padėkite jau iškilusią tešlą, išminkykite. Iš tešlos tarp delnų suformuokite nestorus volelius, kuriuos supjaustykite norimo dydžio gabalėliais. Visus gabalėlius sudėkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos – palikite tarpus tarp jų, kad nesuliptų kepdami. Kepti 10-15min iki 180 ° C įkaitintoje orkaitėje.

Kitokie „Malsenos“ kūčiukai su viso grūdo dalių miltais ir kanapių sėklomis

Ingredientai: 500 g visų grūdo dalių kvietinių miltų, 250 g vandens, 5 g sausų mielių, 75 g cukraus, 2 g druskos,  55 g kanapių sėklų, 50 g aliejus.

Gaminimas: į dubenį supilkite kambario temperatūros vandenį ir likusius produktus tokia tvarka: mielės, cukrus, miltai, aguonos, druska ir kanapių sėklos. Viską sumaišykite iki vientisos masės. Supilkite aliejų ir išminkykite tešlą, kol ji nebelips prie rankų ar prie indo šonų. Tešlą palikite pastovėti šiltai bent 2 val., uždengę skepeta.

Išimkite tešlą iš dubens ir padėkite ant miltais pabarstyto stalo. Atpjaukite piršto storio tešlos juostelę ir kočiokite rankomis, kol suformuosite virvelę. Supjaustykite ją maždaug 2 cm dydžio gabaliukais, pabarstykite miltais ir dėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi. Gabaliukus dėkite 1 cm atstumu vienas nuo kito. Uždengę skepeta palikite pakilti 30 min. Kepkite iki 220° C įkaitintoje orkaitėje apie 10-12 min.

Skaityti toliau

Miestas

Tarptautinę kačių dieną Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su miškinių kačių šeima

Paskelbta

Laikote katiną? Veislinį, neveislinį, trumpaplaukį, ilgaplaukį…? O ar žinote, iš kokio laukinio gyvūno yra kilusios katės? Rugpjūčio 8 dieną minima Tarptautinė kačių diena, tad šia proga Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su kačių pirmtakėmis – miškinėmis katėmis. Jos Lietuvos zoologijos sode gyvena net 3.

Pirmosios miškinės katės (lot. Felis silvestris) Lietuvos zoologijos sode pradėtos laikyti dar 1990 metais. Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas, profesorius Tadas Ivanauskas, miškinėms katėms suteikė vilpišių pavadinimą. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sodo miškinių kačių šeimyną sudaro: Prancūzijos zoologijos sode 2016 m. gimusi mama Azazelė ir Lietuvos zoologijos sode gimę jos jaunikliai – dvejų metų Majus ir vienmetis Ajus.

Miškinės katės yra plėšriųjų katinų šeimos atstovės, kurios savo išvaizda ir dydžiu yra panašios į rainas namines kates. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad katės buvo domestikuotos prieš 8000 metų, o tuomet tapo naminiais gyvūnais. Miškinės katės arba vilpišiai natūralioje gamtoje išgyvena iki 10 metų, o zoologijos soduose šiek tiek ilgiau – 13–14 metų.

Daugiausiai vilpišiai yra paplitę Vakarų Europos, Mažosios Azijos, Kaukazo, Afrikos mišriuose miškuose, lygumose ir kalnuose. Ši rūšis Tarptautinėje raudonojoje knygoje paskelbta, kaip nekelianti susirūpinimo, bet šiandien daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis arba yra prie išnykimo ribos. Rūšis įtraukta į CITES (nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos) II priedą. Tokiose šalyse, kaip: Vokietija, Slovakija ar Lenkija, galima sutikti šiuos plėšrūnus laukinėje gamtoje. Jų populiacijos išsaugojimui įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai.

Deja, Lietuvoje ši rūšis išnyko dar XIX amžiuje. Išnykimo priežastys – medžioklė, valkataujantys šunys ir lengvas kryžminimasis su naminėmis katėmis. Vilpišiai galėtų sugrįžti ir į Lietuvos miškus, kadangi jie yra natūrali mūsų ekosistemos dalis.

Siūlome nelaukti, kol tai nutiks, ir artimiausiu metu aplankyti Lietuvos zoologijos sode esančią miškinių kačių šeimyną. Taip pat ir kitus kačių šeimos atstovus: nendrinę katę, manulą, paprastąją lūšį, snieginius leopardus, tigrus ir liūtus. Juolab, kad rugpjūčio 10 dieną minima Pasaulinė liūtų diena.

Primename, jog šis sezonas paskutinis, kai Lietuvos zoologijos sodas yra atviras lankytojams. Planuojama, jog nuo 2021 metų pavasario prasidės kelis metus truksiantys rekonstrukcijos darbai. Po jų Lietuvos zoologijos sodas pasikeis neatpažįstamai, tad kviečiame nepraleisti galimybės pamatyti tokį Lietuvos zoologijos sodą, koks jis yra dabar.

Lietuvos zoologijos sodo informacija

Skaityti toliau

Miestas

Mero kreipimasis į kauniečius: kaukės, higienos laikymasis ir kitoks bendravimo etiketas turi būti ne diskusijų objektas, o taisyklė

Paskelbta

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis savo kreipimesi į kauniečius, aptarė epidemiologinę situaciją mieste ir visoje šalyje bei ragino gyventojus būti supratingais ir laikytis išvien.

V. Matijošaičio kreipimasis į miesto gyventojus:

„Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kauno regione matome COVID-19 epidemiologinės situacijos paaštrėjimą. Matyt, vasariški orai, atostogų nuotaikos ir bendras atsipalaidavimas prisidėjo prie to, kad sergamumo rodikliai šalyje vėl ėmė augti, tokia tendencija pastebima ir aplinkinėse šalyse.

Tikrai ne laikas ir ne vieta dramatizuoti, bet užsimerkti prieš visa tai irgi nevalia. Ypač svarbu apsaugoti garbaus amžiaus ar sveikatos negalavimų kamuojamus žmones. Būtent jų sveikatai ir gyvybei nelemtas virusas kelia didžiausią riziką.

NVSC duomenimis, per visą laikotarpį nuo pandemijos pradžios COVID-19 diagnozuota 176 kauniečiams. Iš jų beveik šimtas jau pasveiko. Šiuo metu 42 žmonės yra gydymo įstaigose, o iš viso sergančiųjų suskaičiuojama 77. Liga neapsiėjo be aukų, nusinešdama trijų senjorų gyvybes.

Šiuo metu Mobiliajame patikrų punkte Kauno poliklinikos medikai dirba pilnu pajėgumu, per dieną atlikdami iki 600 tyrimų. Jei prireiks, jų kiekius didinsime dar labiau. Viešajame transporte ir jo stotelėse, taip pat parkuose ir kitose lankomose vietose sustiprinti dezinfekavimo darbai.

Iki šiol sugebėjome atlaikyti neeilinį išbandymą. Kaunas ir toliau deda visas pastangas, kad mūsų miestas išliktų saugus, o žmonės jaustųsi ramūs. Tačiau čia, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, be pačių žmonių pagalbos bei prisidėjimo mes tebūtume vieniši bejėgiai kariai didelio ir sunkaus mūšio lauke.

Kauniečiai, būkime supratingi, susiimkime ir visi išvien padarykime viską, kas priklauso nuo mūsų, kad išliktume stiprūs prieš nesiliaujančias pandemijos grėsmes. Neleiskime sau pasiduoti, palūžti nebaigus kovos su nematomu ir pavojingu priešu.

Labai prašau visų atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatos specialistų ir medikų nurodymus, paisyti jų rekomendacijų. Tegul šie profesionalai būna tie generolai, kuriais mes pasikliauname. Sveikata – brangiausias turtas ir čia negali būti jokių kompromisų.

Kaukių dėvėjimas, higienos laikymasis, kitoks pasisveikinimo ir bendravimo etiketas tegul bus ne diskusijų objektas, o neginčijama taisyklė. Sunegalavę, pajutę koronavirusui būdingus simptomus ar sužinoję apie tokius dalykus netolimoje aplinkoje, susilaikykime nuo ėjimo į darbą, venkime viešumos.

Gudraudami ar neigdami tai, kas akivaizdu, apgausime ne ką kitą, o tik patys save. Maža to, galime gerokai pakenkti kitiems. Juk visi suvokiame, kad infekcija plinta per mus ir tarp mūsų.

Ankstesnė „karantininė“ patirtis Lietuvoje įrodė, kad saviizoliacija duoda realią naudą. Geriau dvi savaitės inkubacinio laikotarpio negu kur kas ilgesnis ligos periodas ir galimai nelengvas jos gydymas.

Per pirmąją koronaviruso bangą kauniečiai įrodė esantys sąmoningi ir atsakingi už save bei aplinkinius. Daugelis gyventojų karantino laikotarpiu nuoširdžiai rūpinosi ne tik savimi, šeimos nariais, kitais artimaisiais, bet stengėsi ir dėl bendradarbių, kaimynų, o neretai stojo į pagalbą visai nepažįstamiems žmonėms.

Šimtai savanorių ištisomis paromis dirbo Kaune įsteigtoje Koronos karštojoje linijoje. Šauliai sėdo ne tik prie telefonų, bet ir prie naujai prikeltų buvusių greitosios pagalbos automobilių vairo, veždami miesto gyventojus tyrimams į mobilųjį patikros punktą. Lietuvos skautijos jaunimas talkino priimant saviizoliacijai apgyvendinamus grįžtančiuosius iš užsienio, taip pat platino informaciją su raginimais dalyvauti masiniuose testavimuose. Tūkstančiai vienišų žmonių sulaukė socialinių darbuotojų, studentijos, samariečių ir kitų geradarių pagalbos į namus.

Dar daugiau gerų darbų padaryta tyliai, tačiau jų autoriai nusipelnė ne menkesnės pagarbos.

Toks pilietiškumas, neabejingas ir geranoriškas elgesys yra tauriausi žmogiški bruožai tikro kauniečio portrete, verti kur kas daugiau nei padėkos žodžių.“

Nuotrauka: Real is Beautiful Stock / Gintaras Vitulskis

 

Skaityti toliau

Naujienos

Rastas prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštis

Paskelbta

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet  visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą:  buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo….komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado.. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

 

Skaityti toliau

Skaitomiausi