Interviu su teatro kūrėjais Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu
Beprasidedant naujam teatro sezonui, artėjant ketvirtajam „Išeities taško festivaliui“ Kauno miesto kameriniame teatre, būsimų premjerų įkarštyje kalbamės su jaunaisiais teatro kūrėjais Greta Šepliakovaite ir Raimondu Kleziu. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai nuo pat studijų pradžios aktyviai veikiantys teatro, muzikos, kino laukuose, šio festivalio metu pristatys savo sukurtas autobiografines pjeses. Turėsime galimybę pamatyti G. Šepliakovaitės režisuotą, jame ji atlieka ir pagrindinį vaidmenį, – spektaklį-koncertą „Gulbė juoda“ bei R. Klezio vaidmenį monospektaklyje, pagal jo pjesę „Dulkėti veidrodžiai“ (režisierė Ieva Jackevičiūtė).
Kokį įsivaizduojate savo žiūrovą, kokiai auditorijai norite perteikti savo kūrybos siunčiamą žinutę?
Greta: Manau, kad žmogus, kai skaito knygą ar žiūri filmą jis kažką iš to pasisemia, tuo metu keičiasi jo požiūris. Mano spektaklis ir pati pjesė atsirado iš Vido Bareikio užduoties, skirtos vasarai, buvo nurodyta parašyti pjesę. Iš pradžių, tai atrodė sudėtinga, kadangi esu dainų kūrėja, man atrodė, geriau parašyčiau 4 ar 5 dainas, negu pjesę. Bet aš tuo ir pasinaudojau ir pjesę pradėjau rašyti nuo dainos. Tada man ir Raimis sakė – „tai daryk tokią muzikinę pjesę“. Pjesė taip ir išsidėsčiusi, kad vaidybinė dalis persipina su muzikine. Tai autobiografinė pjesė, manau ji labiausiai skirta jaunam žmogui. Kai įvyko šitos pjesės skaitymas Muzikos ir teatro akademijoje, buvo susirinkę tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių. Aptarimo metu labiau netgi pasisakė vyresni žmonės, sakė jie randa atpažįstamų dalykų. Pjesėje kalbama apie jauno žmogaus išsilaisvinimą iš sovietinio tėvų mąstymo. Mes negalim nei nuo to pabėgti, nei kaltinti tėvų. Atrodytų, tai labiau jauno žmogaus problematika,bet ir vyresnis žmogus randa tame skaudžių dalykų.
Raimondas: Mano kaip pradedančio, jauno kūrėjo auditorija, man atrodo, yra jaunas žmogus, toks koks aš dabar esu. Žinoma būna, kad kuri ir vaikams, kūdikiams ir vyresniems, bet mano nuomone, tai nereiškia, kad gali žiūrėti tik tas amžius. Pavyzdžiui, mano sesuo apsilankiusi vaikams, kūdikiams skirtame spektaklyje pastebėjo, kad ten įdomu stebėti ne tik patį spektaklį, bet tai, kaip jame dalyvauja, reaguoja maži vaikai. Savo pjesę rašiau paaugliams, sakykime taip iki dvyliktos klasės. Bet tai gali stebėti ir mokytojai, pažindintis su tuo amžiumi, atpažinti tai, ką patys išgyveno. Arba tėvai, kad jie geriau atpažintų jauno žmogaus problemas.
Pjesėje fiksuojamos situacijos, detalės suformuoja mano taip vadinamą nemeilės formą. Kai kurie žmonės patiria tokį likimą ar dovaną, kad jie turi gerus tėvus, privačią mokyklą, kur skiriamas reikalingas dėmesys, o būna taip, kad kiti gimsta amžinoje nemeilėje. O tos nemeilės vaisius yra tai, kuo jie tampa vėliau. Apie tai ir pjesė.
Raimondai, prieš patį pirmą pjesės skaitymą, Dramokratijos festivalio metu, esate sakęs, jog norėtumėte, kad pasižiūrėti ateitų jūsų kraštiečiai. Ar jie apsilankė?
Raimondas: Kviečiau savo kraštiečius iš Jonavos rajono, Žeimių miestelio ir mane nustebino tai, kad pjesės premjeros dieną, kai jau laukiau žiūrovų, pamačiau juos vienas po kito einančius, susirinko gal pusė salės, apie 50 ir lyg ir susitarę susėdo į vieną flangą, į vieną pusę, o visi kiti žiūrovai sėdėjo kitoje. Po renginio klausinėjau kaip jiems viskas atrodė. Tai man atsakė: „žinai Raimi, man tiesiog nereikėjo labai daug galvoti, manyje visa tai yra, pjesė mane kiaurai persmelkinėjo ir žinojau kiekvieną juokelį ir kuo jis baigsis. Man atrodė viskas paprasta.“ Bet tas kitas žiūrovų flangas irgi buvo susidomėjęs ir norėjo sužinoti daugiau, kokie tie žmonės yra iš tikrųjų.
Žiūrint jaunų kūrėjų spektaklius, skaitant jų parašytas pjeses, nežinau ar sutiksite su manimi, pastebiu tam tikras tendencijas, tai yra dažną atsigręžimą į save, savo autobiografiją bei dominuojantį negatyvų, netgi destruktyvų santykį su supančia aplinka. Kitaip sakant, optimistinių siužetų dažnai nepamatysi. Kokia jūsų nuomonė?
Greta: Greta: Žinot, mes ir tarp kursiokų esame kalbėję. Kas stoja į aktorinį? Dažniausiai stoja tie, kurie gyvenime yra susidūrę su didesniais iššūkiais, kurie paliko nemažai neigiamų savybių, emocijų.
Raimondas: Sakykime, ne iš pačių gražiausių gyvenimo modelių atėję žmonės.
Greta: Pavyzdžiui aš, ką rodau savo kūryboje kyla
iš manęs, manyje pilna kažkokių baimių, neišsakytų minčių. Vyresnės kartos kūrėjai galbūt jau yra per daug kalbėję apie neigiamus dalykus, dėl to jiems maloniau džiaugtis gyvenimu nei ieškoti jo minusų.
Be to jauno žmogaus privalumas ir yra nebijojimas kalbėti apie tai, kuo dabar gyvena.
Raimondas: Aš manau, kad tai ir tam tikras jauno žmogaus savo nuoskaudų, pralaimėjimų išpylimas, kad tai išaugtų į kažkokią brandą, kad tu galėtum jau būti pakankamai subrendęs, nesileisti į tuos dalykus, o galvoti ir apie tai, kas yra gražu.
Bet turbūt ir pačiam teatre yra kažkokia tendencija, na tarsi, kai viskas gerai, tai nėra tos problematikos, tai tarsi nėra ir tikslo.
Greta: Gal bijomasi iš žiūrovo tada išgirsti, kad niekas spektaklyje jo nebejaudina.
Žinoma, tiek mano, tiek Raimio pjesėse yra ir tam tikro humoro.
Raimondas: Tokio tragikomiškumo.
Greta, jūs esate ne tik teatro, bet ir muzikos kūrėja. Keičiasi ar ne muzikos pozicija dramos teatro spektakliuose ? Kaip kuriama muzikos ir vaidybos jungtis pjesėje “Gulbė juoda”?
Greta: Taip, kaip aš ir sakiau, tai yra spektaklis-koncertas. Jis sudarytas iš vaidybinių scenų, situacijų, kuriose pagrindinė veikėja(šiuo atveju aš pati) yra apribojama, slopinama kitų veikėjų bei muzikiniai monologai, kuriuose veikėja atsiskleidžia visomis prasmėmis. Muzika padeda man išsakyti tai, ko aš negaliu pasakyti, kas yra
mano viduje. Sukūriau šitą pjesę taip, kad ji būtų ir man, ir klausytojui maloni, kad nebūtųvien tik prikaustanti vaidyba. Mano nuomone, šiandien muzika yra labai paveiki, gali stipriau veikti žiūrovą nei vaidybinė išraiška.
Jeigu aš dar kartą rašyčiau pjesę, tai tikrai rašyčiau su muzikos elementais. Manau, kad tikrai tai padeda pjesės vystymuisi. O dėl muzikos pozicijos spektaklyje, nežinau kaip jūs, bet aš tikrai esu girdėjusi, kad apie spektaklį atsiliepia blogai, bet apie muziką gerai. Aš dirbu su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi, spektaklyje “Roberto Zucco” atlieku Mergaitės vaidmenį ir ten Jokūbas Tulaba sukūrė nuostabų muzikinį takelį, kuris sukelia tiek daug emocijų ir man tai labai padeda kaip aktorei. Tikiu, svarbu ir žiūrovui bei, kad režisieriams reiktų daugiau dėmesio skirti muzikai. Kad nebūtų tik iš Youtube’s atsisiųstas kažkoks takelis ir leidžiamas pasirodymo metu.
Geriau pasiimti į komandą profesionalų kompozitorių, muzikantą ir gyvai sukurti. Net neabejoju, tai papildytų spektaklį. Svarbu žinoma ir tai, kad jeigu jau spektaklyje yra muzikinis elementas jį taip pat svarbu “atidirbti”, reikia nemažiau repetuoti nei vaidybinę dalį. Aš tikrai nenorėčiau, kad apie mane sakytų – dainuojanti aktorė, aš noriu būti ir dainininkė, ir aktorė, kad viena ir kita būtų profesionalu.
Raimondai, dirbate teatro pedagogu, kuriate vaidmenis teatre, kine, televizijoje, rašote pjeses. Savo pjesės kūrimas, įgyvendinimas scenoje yra individualus procesas, jūs turite daugiau galių paskelbti norimą idėją, darbas televizijoje, kine didelėje komandoje tą tikriausiai apriboja. Ar jums pačiam nenutinka kaip, cituojant vieną jūsų pjesės personažą, kad kažkas pasako: “Dar truputėlį pataisysiu“.
Raimondas: Visaip būna, tikrai būna ir taip, kad kažkas teatre pasako, kad negerai darai ir truputėlį susinervini, bet vis tiek tenka dirbti. Nesvarbu ar tai darbas seriale, kur atrodo nėra jau tiek daug tos meninės vertės, ar tu kuri vaikišką spektaklį tyriausiam žiūrovui. Man atrodo tiesiog reikia gerai atlikti savo darbą, daryti tai , ko iš tavęs prašo režisierius, jeigu tai nepažeidžia tavo paties vertybinių dalykų. O režisierius turėtų atskleisti stipriausias aktoriaus puses, nenusisukant nuo savo idėjos. Man atrodo labai didelė vertė yra, kai aktorius jaučiasi laisvai, paliekama vietos improvizacijai. Bet taip būna retai, ir šiaip retai sutinki režisierius šitoje profesijoje, kai aktorių daug, o režisierių pasiūla maža.
Greta: Man režisierius, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas, pirmiausia turi būti geras žmogus. Man teko sutikti grandinių aktorinių, kurie yra geri aktoriai, bet kaip žmonės.. mūsų tiesiog vertybės nesutampa. Sutinku su Raimondu, kad svarbu, jog režisierius atskleistų geriausias aktoriaus puses, bet man taip pat kiekvienu atveju svarbu išmokti ir kažką naujo. Atrasti ir savyje kažkokią neigiamą savybę ir ją patobulinti per tuos kelis repeticijų mėnesius, kol statomas spektaklis Man taip buvo su vienu spektakliu, kai nesupratau savo
personažo pasirinkimų, o režisierius sako, nemąstyk savo protu, o mąstyk herojės. Man tam reikėjo tikrai nemažai laiko, kol pradėjau suprasti savo personažo logiką. Be to, kūrybinio proceso metu lengviau
mokytis, analizuoti save, ko galbūt kiekvieną dieną įprastai ir nedarai.
Raimondai šalia jūsų pjesės pateikta informacija, kad nerekomenduojate pjesės vaikams, dėl vartojamų necenzūrinių žodžių. Pasižiūrėkime į šią situaciją kiek plačiau, kokia jūsų nuomonė apie cenzūrą teatre, ši tema vis išnyra tai žiniasklaidos antraštėse, tai socialiniuose tinkluose?
Raimondas: Na, mano pjesės atveju tarsi nebuvo įmanoma to išvengti. Pasibaigus pjesei, vienas žiūrovas sako, kad ten tiek daug tų rusiškų keiksmažodžių, taip gi niekas dabar nešneka, bet sako tada aš pagalvojau, kad tikriausiai čia mano genge taip nešneka, bet čia yra jo – autoriaus pasaulis. Teatras vis tiek lyg ir turėtų būti gyvenimo atspindys. Nors pjesėje „Dulkėti veidrodžiai“ koncentravausi į tai, kad iš mano personažo Ruso nenuskambėtų keiksmažodžiai.
Prisimenu vieną situaciją su Mindaugu Nastaravičiumi, po studentų rodytų etiudų, jo pasakymą apie tokį spektaklį „Pasirinkimas“. Čia buvo pirmas kursas, kuriame studentai įprastai rašo viską su daug keiksmažodžių, atrodytų vyksta kažkoks išsivalymas. Tada jis sako, aš įrodysiu, kad jums nereikia šitam etiudui keiksmažodžių. Ir įrodė. Taigi, tas tikrai įmanoma. Žinoma, nemanau, kad jeigu vaikai negirdės, tai tų žodžių nežinos, juos tai pasiekia ir per kitus kanalus. Bet gal, tai neturėtų dominuoti kaip pritraukianti forma. Kalbant apie kokį rūkymą, tai aš gal būčiau už jo atsisakymą. Pavyzdžiui, prisimenu aktorius Valentinas Novopolskis metė rūkyti, o režisierius kurdamas spektaklius jam sakydavo, kad tavo personažas turi rūkyt, o jis iškart išteisindavo, kad veikėjas prieš kelias savaites metė.
Greta: Mano spektaklyje yra viena scena, kur aš bandau keiktis, tas pavyksta, bet man atrodo, tiek ir užtenka. Ta scena gimė savaime, o papildomai pridėti keiksmų man nereikėjo, nes pjesės fabula to nereikalavo. O tie žodžiai, mes galim juos uždrausti, kaip ir nuogus kūnus, kas šiais laikais yra labai populiaru. Tačiau aš manau, kad mene mes turime daug laisvės, dėl to kūrėjas yra laisvas pasirinkti necenzūruotų žodžių gausą. Be to, manau, žmogus prieš eidamas į teatrą, turėtų pasiskaityti apie režisieriaus darbus bei išraiškos formas, kad neliktų nustebintas blogąja prasme.
Dėkoju už pokalbį,
Miglė Munderzbakaitė