Nepriklausomybė – „…programa minimum: Savystovi demokratiška respublika…“, kurią jis pamatė dar būdamas rusiškos carinės Šiaulių berniukų gimnazijos mokiniu. Tai buvo tik ką, 1896 metais, įkurtos „Lietuviškos Social-demokratiškos Partijos Programos“ formulė, kurią Steponui, būnant dar gimnazistu, padėjo atrasti bičiulis Vladas Sirutavičius.
Lietuvybė – Utenos-Anykščių krašto ūkininko, šeimoje kalbančio tik lietuviškai, vaiko problema, iškilusi besimokant Palangos rusiškoje progimnazijoje kartu su Lietuvos ir Žemaitijos bajoriukais, kalbančiais
tik lenkiškai niekinant „kiauliaganių lietuvių“ kalbą. Lietuvos Valstybė lietuvių kalbos pagrindu – tvirtai suformuluota Šiaulių gimnazijoje ir tvirtinta visą gyvenimą.
Socializmas – idėja, išgirsta iš Jono Biliūno, stiprinta Šiauliuose, „Raudonojo grafo“ Vladimiro Zubovo aplinkos žmonių, inžinerinio mąstymo gubernijos ekonomo socialisto Vincento Janavičiaus, užtvirtinta studijuojant Petrapilyje ir ištikimai įgyvendinama visą laiką.
Demokratija – kaip būtinybė, suprasta formuojant jau nebe lietuvišką, bet Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), ypač Didžiojo Vilniaus Seimo laikais bei vertinant Rusijos nedemokratinę socialdemokratiją.
Pilietinė valstybė – paremta mokslu, bet ne bažnytinė visuomenė, kurios gyvenimas paremtas religinėmis dogmomis. Pajusta dar Palangoje, atsisakant kunigystės, užtvirtinta Šiaulių gimnazijoje ir studijuojant inžineriją Petrapilyje.
Pramoninė (industrinė) valstybė – kaip būtinybė matant Lietuvos visaverčio gyvenimo ateitį, įvertinus Lietuvos agrarinį technologinį atsilikimą.
Daugiau skaitykite:
http://dobilas.kirvelis.lt/politika/37-stepono-kairio-lietuvos-vizija
kaunas.lsdp.lt informacija