Redakcija

Patyčias paauglystėje kentusi Radvilė: tik persikrausčiusi į Kauną pradėjau ramiai gyventi

0

Patyčios Lietuvoje vis dar aktuali tema. Nors patyčių prevencija mūsų šalyje išties aktyvi, neretai visuomenė vis dar neskiria, kada yra tyčiojamasi, o kada – juokaujama. Paauglystėje patyčias kentusi Radvilė teigia, kad ilgą laiką net nesuprato jog bendraamžiai iš jos tyčiojasi – manė, kad tiesiog nesupranta „juokų“.

Ko gero, kalbėti apie patyčias jau darosi šiek tiek banalu. Ši tema daugybę kartų nagrinėta, apkalbėta ir, regis, jau turėtų būti išsemta. Deja, Lietuvos statistika vis dar šiurpina. Pernai Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis mūsų šalyje nuo patyčių nukenčia kas ketvirtas vaikas.

Vienu iš tokių vaikų tapo ir Kaune jau dešimtus metus gyvenanti Radvilė. Mergina pasakoja, kad iki 15-os metų gyveno mažame miestelyje, Kauno apskrityje (red. miestas žinomas). Tačiau, pasak jos, tikrasis gyvenimas prasidėjo tik persikrausčius į Kauną.

„Mane vadindavo keistuole ir psichopate“

„Gyvenau mažame miestelyje, nuo vaikystės buvau lėtesnė, uždaresnė, jautresnė. Kai mane sukritikuodavo – labai įsižeisdavau, nors to ir neparodydavau. Save kaltindavau dėl visko. Todėl niekada neturėjau daug draugų, nepritapdavau klasėje. Mane vadindavo keistuole, psichopate. Taip ir gyvenau, kol vienas iš tėvų gavo darbo pasiūlymą Kaune. Tik persikrausčiusi į Kauną pradėjau ramiai gyventi“, – pasakoja Radvilė.

Sunkiausias etapas merginos gyvenime buvo tuomet, kai reikėjo pakeisti klasę. Nors mokytojai Radvilei žadėjo, kad klasė itin draugiška ir geranoriška, paauglė joje nepritapo.

„Turbūt blogiausias etapas mano gyvenime buvo, kai penktoje klasėje teko pereiti į kitą mokyklą ir pakeisti klasę. Mokytojai teigė, kad naujoji klasė – viena draugiškiausių ir geriausių, tad čia man puikiai seksis ir aš pritapsiu. Deja, taip nebuvo. Naujoje klasėje daugelis vaikų buvo tikri šaunuoliai – gerai mokėsi, šoko, dainavo, organizavo renginius ir kitaip reiškėsi. Ir puikiai sutarė vieni su kitais. Visi buvo labai vieningi, o manęs prisileisti neketino, o ir man pačiai labai sunkiai sekėsi. Tiesa, iš pradžių viena klasiokė buvo su manimi draugiška, stengėsi mane supažindinti su kitais, padėdavo su namų darbais. Tačiau, pamačiusi, kad kiti mane pašiepia, pradėjo tolti, o vėliau išvis nebendrauti.“

„Ilgai galvojau, kad esu kalta, nes nesuprantu tokių juokų“

Radvilė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo to, jog kiti vaikai pastebėję, kaip ji reaguoja į blogai padarytus namų darbus ar negerai atsakytus klausimus, pradėjo ją erzinti.

„Klasiokai matydavo, kaip susinervindavau, kai gaudavau blogesnį pažymį ar mokytoja sukritikuodavo mano atsakymus. Girdėdavau tokias replikas kaip „eik paverk į tualetą“ arba „Radvile, gavai 6, gal eik ir nusišauk“. Vieną kartą, mokytoja paklausė manęs, koks yra atsakymas. Klausimas buvo labai lengvas, bet aš suklydau. Visa klasė juokėsi, nesusivaldžiau ir apsiverkiau. Tada mokytoja mane nuramino ir pasakė: „Neimk į galvą, juk jie tik juokauja“. Po to dar ilgai galvojau, kad esu kalta, nes nesuprantu tokių juokų, pati per jautriai reaguoju“, – pasakoja Radvilė.

Kam nors pasiskųsti bijojo, o mokytojai nekreipė dėmesio

„Ilgai taip ir gyvenau, neturėdama nei vieno tikro draugo. Kiekvieną dieną į mokyklą eidavau nežinodama, kas manęs laukia. Galvodavau, kad gal šiandien mano kuprinė bus paslėpta, o gal ant sąsiuvinio klasiokai pripieš nesąmonių, ar eilinį kartą išvadins keistuole. Bet išmokau taip gyventi, stengiuosi būti tyli, niekam netrukdyti. Kadangi dėl visko kaltinau save, tai niekam apie tai ir nepasakojau, bijojau skųstis. Mama matydavo, kad kažkas yra ne taip, bet tikindavau ją, kad viskas yra gerai. Mokytojai irgi pastebėdavo, kad esu atstumta – grupiniuose darbuose lieku viena, per pertraukas taip pat sėdžiu viena. Bet tik keletas jų bandė su manim kalbėtis, kiti net per pamokas vaikams juokiantis nesureaguodavo.“

Šiuo metu Radvilė sėkmingai studijuoja viename Kauno universitete, dirba marketingo specialiste vienoje įmonėje. Mergina pasakoja, kad persikėlus gyventi į Kauną ji pradėjo naują etapą:

„Žinojau, kad dabar yra mano galimybė viską pakeisti. Čia manęs niekas nepažįsta, galiu būti, kokia tik noriu. Atvykus į naują mokyklą iš pat pradžių taip pat nebuvo lengva, draugų iš karto neatsirado, bet čia bent jau niekas iš manęs nesityčiojo. Nežinau, gal lėmė ir tai, kad jau buvome šiek tiek vyresni. O gal tai, kad žinodama, jog niekas apie mano praeitį nežino, tapau šiek tiek drąsesnė, ramesnė. Ir iki šiol apie mano paauglystės etapą žino tik keletas mano artimiausių draugų.“

Jaunuoliams itin svarbu pritapti ir būti grupės dalimi

Apie tai, kur yra riba tarp „nekalto juoko“ ir patyčių pasakoja vaikų ir paauglių psichologė Indrė Kazlauskaitė ir emocinės paramos tarnybos vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“ savanorė Vykinta Zeleckytė.

Pasak psichologės Indrės Kazlauskaitės vaikams ir paaugliams itin svarbu pritapti, būtų tam tikros grupės dalimi, todėl kitų bendraamžių replikos ir atstūmimas jiems ypač skaudus.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Dažniausiai paaugliai, vaikai bei jų tėveliai ar net mokytojai kreipiasi turėdami santykių su bendraamžiais, pasitikėjimo savimi ir patiriamų patyčių, atstūmimo problemų. Vaikams, paaugliams, kuomet ypatingai formuojasi savęs vaizdo suvokimas, priėmimas ir savivertė, itin svarbu pritapti, būti klasės, draugų grupės dalimi. Todėl jie itin jautriai reaguoja į kitų replikas, komentarus elgesio ar išvaizdos atžvilgiu, tad patyčios tikrai yra labai aktuali problema“, – teigia I. Kazlauskaitė.

Net ir už skambučio „Gal galite užsakyti picos?“ gali slėptis rimtos problemos

„Vaikų linijos“ savanorė Vykinta, telefonu teikdama emocinę paramą vaikams ir paaugliams, susiduria su įvairiomis situacijoms. Kartais vaikų skambučiai prasideda pokštais, tačiau mergina teigia, kad net ir už tokių, regis, nesvarbių pakvailiojimų gali slėptis rimtos problemos.

Savanorė teigia, kad, patyčios yra vienas dažniausiai vaikų minimų sunkumų.

Vaikų linijos savanorė Vykinta Zaleckytė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Vaikų linijoje sulaukiam įvairiausių skambučių: nuo paprasto paišdykavimo – „Gal galite užsakyti picos?“ iki labai rimtų problemų – „Iš manęs tyčiojasi, aš noriu nusižudyti“. Kartais sunku net suvokti, kokias situacijas patiria vaikai, kas dedasi jų galvose ir kokios problemos juos kankina. Svarbiausia kiekvieną skambutį, kiekvieną vaiko norą pasikalbėti priimti rimtai, nes net ir už „užsakykit man picą“ gali slėptis rimtos šeimos problemos, vienatvė, liūdesys, tėvų nepriežiūra ir panašiai. Dažnai kreipiamasi dėl santykių (ne tik santykių su partneriu, bet ir su tėvais, draugais, artimaisiais). Patyčios užima labai didelę dalį skambučių“, – teigia savanorė Vykinta.

Klasės draugai „juokaudami“ bendraklasį vadino mokytojų „patarnautoju“

Pasak psichologės, nors informacijos patyčių tema yra išties daug, vaikai dažnai patyčias vis dar supranta klaidingai. O besikreipiantys vaikai/paaugliai susiduria su situacijomis, kai kiti iš jų tyčiojasi, tačiau patys tai įvardija kaip pajuokavimą:

„Nors mokyklose ir socialinėse erdvėse dažnai kalbama apie patyčias, tačiau neretai vaikai jas vis dar klaidingai supranta. Esu susidūrusi su situacija, kai berniukas buvo linkęs vadovauti kitiems, net mokytojai drąsiai galėdavo išsakyti savo nuomonę, tačiau neturėjo elgesio problemų, buvo mandagus, paslaugus, visada stengdavosi padėti mokytojams. Tačiau klasės draugai pajautę jo perdėtą norą įsiteikti, pritapti prie kitų pradėjo jį ignoruoti, netiesiogiai užsimindami, kad jis netinkamas kartu žaisti, geriau bendrautų tik su mergaitėmis, nes yra ramus ir lėtas kaip jos, palikdavo jį be poros arba siūlydavo būti su mokytoja, „juokaudami“ vadindavo jį „patarnautoju“.

„Pats svarbiausias dalykas – tikėti vaiku“

Pasak savanorės, patyčios yra itin jautri tema, kurią dažnai lydi tokie jausmai kaip kaltė, gėda, baimė. Todėl svarbu vaikui/paaugliui parodyti, jog jis nėra kaltas dėl to, kad iš jo yra tyčiojamasi ir pabrėžti, kad niekas neturi teisės iš jo ar jos tyčiotis.

„Pats svarbiausias dalykas – tikėti vaiku. Dažnai vaikai vengia kalbėti apie patyčias, kadangi nenori būti „skundikais“, bijo, jog pasakius kam nors, jog iš jų tyčiojamasi, bus tik blogiau ir skriaudėjai dar labiau puls, patyčios suintensyvės. Jeigu vaikas jau pradėjo kalbėti apie patyčias, tai yra pirmas žingsnis kovoje su patyčiomis. Yra daugybė būdų, kaip vaikas gali kovoti su patyčiomis: ignoruoti, pasakyti skriaudėjams, kad jie elgiasi netinkamai, vengti būti vienam ar tose vietose, kur dažniausiai vyksta patyčios, tačiau svarbu suvokti, kad patyčios be suaugusio žmogaus neišsispręs. Todėl mes labai raginam vaikus kreiptis pagalbos, jų artimoje aplinkoje ieškome suaugusių žmonių, kuriais jie pasitikėtų, nesvarbu ar tai būtu mama, tėtis, senelis, močiutė, mokytojas ar socialinis darbuotojas. Tik bendromis jėgomis patyčios gali liautis“, – sako Vykinta.

Kaip neperžengti ribos tarp „juokų“ ir patyčių?

Kartais net ir patys vaikai/paaugliai nesupranta, kad iš jų yra tyčiojamasi. Taip nutiko ir Radvilės atveju, mergina teigia, kad mintis, jog kiti su ja elgiasi išties negražiai, ją aplankė tik jau suaugus:

„Dabar, kai žvelgiu į praeitį, suprantu, kad nesu dėl nieko kalta. Nei vienas iš mūsų nesame kalti jei esame kitokie. Ir kas yra tie kitokie? Čia kažkoks stereotipas. Visi juk mes skirtingi. Bet tą suprantu tik dabar. Būdama vaikas galvojau tik apie tai, ką aš blogai darau. Man buvo skaudu, ką kiti apie mane sakydavo, bet aš niekada nekaltinau jų ir jų veiksmų nelaikiau patyčiomis. Ir dabar jų nekaltinu, manau, kad didžioji dalis jų nesuprato, ką daro. Kaip ir ta klasiokė, kuri buvo draugiška, bet vėliau nebebendravo – ji irgi norėjo pritapti“, – sako Radvilė.

„Vaikų linijos“ savanorė teigia, kad yra sudėtinga atskirti patyčias, o kiekviena situacija yra individuali:

„Patys vaikai kartais nelabai supranta, kur yra ta riba, kuomet dar yra išdykavimas ir kuomet jau patyčios. Patyčios – tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia persvarą turintis asmuo. Svarbu paminėti, kad bet koks išdykavimas, kuris žmogui, iš kurio yra juokiamasi, sukelia nemalonias emocijas, liūdesį, baimę ar pyktį jau yra patyčios“, – sako Vykinta.

Psichologė I. Kazlauskaitė išskiria kelis patarimus, kaip neperžengti ribos tarp pajuokavimo ir patyčių:

  • Stebėti žmogaus reakciją. Siekiant neskaudinti kito ir neperžengti ribos tarp patyčių ir „pajuokavimo“, reikėtų stebėti žmogaus reakciją į mūsų komentarus, nesijuokti iš tokių socialiai jautrių temų kaip žmogaus socialinė padėtis, jo religinės pažiūros.
  • Jeigu juokinga ne visiems – tai yra patyčios. Patyčių atveju juokinga būna ne visiems, o tik tiems, kurie tyčiojasi. Besityčiojantys labai greitai pajunta, kuris asmuo nepasitiki savimi, yra silpnesnis psichologiškai bei pradeda užgaulioti.
  • Svarbu išsakyti nuomonę, bet neapkalbėti. Kurdami ir norėdami palaikyti sėkmingus santykius turėtume išsakyti savo nuomonę žmogui tiesiogiai, ne apkalbėdami jį ar sakydami ironiškus, sarkastiškus komentarus, „pajuokavimus“ jo atžvilgiu.

Jei susidūrei su sunkumais, nesutari su draugais, tėvais ar mokytojais, patiri prievartą, patyčias, jautiesi vienišas ar nori su kuo nors pasitarti, tau gali padėti „Vaikų linija“:

0 0 votes
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti naujus komentarus
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Visi komentarai

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Redakcija