NaujienosŽmonių istorijosNeįtikėtina! Kaunietė atkūrė Tokijo miestą betoninėje juvelyrikoje

Kūrėja iš Kauno Gerda Liudvinavičiūtė, dar žinoma pseudonimu „CELSIUS 273“, atrado architektūrinių panašumų tarp savo gimtojo miesto ir Japonijos sostinės Tokijo. Po pasaulinių karų naujam gyvenimui prisikėlę miestai ją įkvėpė sukurti modernius juvelyrikos dirbinius, kurie sudomino ir architektūros entuziastus. Prieš pat G. Liudvinavičiūtės parodos atidarymą Kauno miesto muziejuje, ji  pasidalino kūrybinėmis įžvalgomis ir atskleidė, kaip ją veikia brutalizmo architektūra.

– Gerda, kaip gimė idėja Kauno modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūrą paversti betono juvelyrikos dirbiniais?

– Pradžioje man tiesiog norėjosi įprasminti architektūrą mažose, rankose telpančiose detalėse, kurias, rodos, galima saugoti ir tausoti. Ta mintis atėjo organiškai. Skaudžiai išgyvenu matydama, kaip kai kurie pastatai yra griaunami arba pamirštami. Ir nors miestą suvokiu kaip kintantį organizmą, tam tikri pokyčiai, kažkaip kelia didelę nostalgiją, norisi atkreipti dėmesį į tai, ką verta žinoti, saugoti, didžiuotis. Tad betono papuošalai yra mano asmeninis būdas įprasminti architektūrą, parodyti žmonėms, kokia ji nepaprasta ir galinga. Tuo pačiu metu galiu ją tyrinėti įvairiais rakursais. Kartais paversti miestus neegzistuojančiomis realybėmis arba pajusti miestų virsmus. Apskritai manau, kad mes neretai per mažai žinome apie savo miestą, per mažai klausiame savęs, kodėl miestas yra būtent toks ir per mažai jį stebime, neieškome priežasčių. Architektūrą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau, išties, mes kiekvienas turim galimybę gyventi milžiniškų skulptūrų parkuose, kuriuos vadinam savo namais. Man atrodo, tai yra labai nepaprasta.

Lankantis Tokijuje, pristatinėjant Tokijo metabolizmo kolekciją, nemažai teko kalbėtis su galerijos lankytojais. Daugelis jų klausė, kur yra šie pastatai. Taip, Tokijas didelis miestas, bet tai vieni ryškiausių metabolizmo architektūros pavyzdžių ir žmonės jų nepastebi savo mieste. Taip pat ir su Kauno kolekcija. Neretai žmonės apsilankę mano parodose, galiausiai keliauja atrasti savo miesto. Mes taip skubame, kad iš tikrųjų jų nepažįstam, nematom. Man labai gera žinoti, kad bent truputį padedu žmonėms pamilti pastatus ir miestus.

– Kokių panašumų įžvelgi tarp Kauno bei tolimojo Tokijo?

– Tokijas ir Kaunas yra beprotiškai skirtingi miestai – skirtingi žemynai, kultūros, istorija, bet tuo pačiu – labai panašūs. Žmonės klausia tų pačių klausimų, jaučiasi panašiai ir galiausiai, žvelgiant istoriškai, architektūros srovės gimsta labai panašiai. Mes visi įsisukam į savo gyvenimus ir nebematom detalių, nors tuo pačiu, trokštam pažinti. Mes visi ieškom, bet, rodos, neleidžiam sau rasti. Taip pat žvelgiant istoriškai, neretai naujos architektūros srovės formavosi po karų ar kitų istoriškai reikšmingų įvykių. Būtent per šią prizmę ir analizuoju šias dvi kolekcijas – Tokijo ir Kauno. Kaunas XX a. pradžioje buvo medinė provincija. Bent jau taip tuo metu buvo kalbama apie Kauną Europoje. Ir staiga, po I-ojo pasaulinio karo, Kaune sparčiai ima kurtis naujasis miestas, šį kartą – naujasis betono miestas. Daugybė pastatų, kuriuos šiandien vadiname Kauno tarpukario modernizmo architektūra. Joje gausu tautinių motyvų – tiek eksterjeruose, tiek interjeruose, pastatai modernūs, galintys lygintis su didžiausiais Europos miestais, o kartais – ir su Niujorku. Rodos, pokaris ima auginti miestą, jis keičiasi, architektai ieško naujų būdų, stilių, atsiranda nemažai funkcionalizmo idėjų architektūroje, siekiant pritaikyti pastatus visuomenės poreikiams.

Du skirtingi laikotarpiai ir karas, koks jis bebūtų, keičia mus visus, verčia pamiršti ir kurti naują, geresnį pasaulį arba kitaip tariant – naująjį miestą.

G. Liudvinavičiūtė‎‎

G. Liudvinavičiūtė‎‎. sa.lt nuotr.

Tokiją sugretinau neatsitiktinai. Metabolizmo architektūra gimė taip pat po karo. Tik po II pasaulinio karo. Tokijas buvo subombarduotas, daugybė pastatų sugriauta, o žmonės liko be namų. Reikėjo sprendimo, kuris leistų greitai bei moderniai atstatyti miestą. Tad metabolizmo architektūros pradininkai pasiūlė dar ir šiandien kiek utopiškai skambančią idėją – metabolizmą, architektūrą, gebančią prisitaikyti prie visuomenės poreikių ir esant reikalui – galinčią kisti, išlaikant tradicinio japonų būsto koncepciją. Architekto Kisho Kurakowa Nakagin kapsulių bokštas labai ryškus ir geras pavyzdys – mažos erdvės pritaikytos gyvenimui ir talpinančios visa, ko reikia patenkinti žmogaus poreikiams. Tai dvi istoriškai, kultūriškai skirtingos visuomenės. Du skirtingi laikotarpiai ir karas, koks jis bebūtų, keičia mus visus, verčia pamiršti ir kurti naują, geresnį pasaulį arba kitaip tariant – naująjį miestą. Tarytum kanonas, atsikartojantis skirtingose visuomenėse ir įkvepiantis pokyčiams.

– Kokie įspūdžiai kilo atrandant Japonijos metabolizmo architektūrą?

– Negaliu teigti, kad pažįstu Japoniją ar bent jau Tokiją. Lankytis ten teko, tačiau manau, kad pažinti tai šaliai neužtektų gyvenimo. Tai magiškas miestas. Toks, kur, rodos, išnyksta laikas, diena susimaišo su naktimi, o architektūra yra daugiau nei tik ji. Kartais net atrodo, kad metabolizmo idėjos yra kažkur giliau – kultūroje, požiūryje. Tokijas pats iš savęs yra kintantis miestas, prisitaikantis ir utopinis, tad nenuostabu, kad Japonija padovanojo pasauliui metabolizmo architektūrą. Išties įgyvendintų metabolizmo projektų net nėra tiek daug ir man atrodo, kad tai vis dar ateities miesto idėja, nors nuo jos užgimimo jau praėjo ne vienas dešimtmetis. Tai pats Tokijas man taip pat atrodo ateities miestas, rodos, vis dar besipildantis ir daug žadantis, tad metabolizmas ten – it nesibaigianti miesto vizija, įkvepianti pamatyti dalykus naujame amplua.

Shizuoka spaudos centras Tokijuje. CELSIUS 273 nuotr.
– Koks tavo santykis su Kaunu ir šio miesto modernizmo architektūra?

– Kaunas yra mano gimtasis miestas, tad man tai vienas intymiausių santykių – jautrus, kartkartėmis nostalgiškas. Modernizmo sąvoka Kaune yra labai plati, bet kalbant apie tarpukario modernizmo architektūrą, tikriausiai ikoniniu pasivaikščiojimu laikyčiau Žaliakalnį, tuomet nusileidimą Kauko laiptais ir praėjimą Putvinskio gatve. Taip pat Pelėdų kalnas. Toje miesto dalyje beprotiškai daug istorijos, kuri siekia ne tik XX a., bet ir kur kas senesnį miestą. Apskritai Pelėdų kalnas ir ta vietovė vadino svarbų vaidmenį jau nuo 15 a., kai tose vietose kūrėsi Šv. Mikalojaus bažnyčia, vėliau įsikūrė ir Benediktinių vienuolynas. O Pelėdų kalnas anksčiau buvo vadinamas Ąžuolų kalnu. Ir nors ąžuolų dabar ten nedaug, tikrai gali pajusti kažkokią nepaaiškinamą magiją ir ramybę, ten atsiveria nuostabi Kauno panorama ir skulptoriaus Vinco Grybo pelėdos. Taip pat nuostabus yra bankininkų namas, esantis Putvinskio g. Norint išvysti jo grožį, reikia užsukti į kiemą. Kaunas žavi ir savo kiemais. Rodos, kad pastatų fasadai ir gražiausios vietos slepiasi būtent ten. Esu ir vėlyvojo modernizmo gerbėja, dažnai vadinamo tiesiog sovietine architektūra, tad žaviuosi ir Šilainiais, Kauno paveikslų galerija, taip pat postmodernistine Žilinsko galerija. Manau, kad norint pažinti bet kurį miestą, reikia vaikščioti, pasiklysti ir atsiduoti jam, Kaunas ne išimtis.

– Ką bendrai manai apie brutalizmą, kokius jausmus ar mintis sukelia šio architektūros tipo statiniai?

– Brutalizmas, vis dėlto – ir yra didžiausia mano meilė, bent jau dabar. O tą jausmą apibūdinti labai sunku. Tai lyg poezija, atitrūkimas nuo žemės. Brutalizmo architektūra man turbūt sukelia stipriausius jausmus. Kartais rodos, kad gali ją jausti visu kūnu. Nuo pirštų lig plaukų galiukų. Ji pakylėja. Švariose brutalizmo linijose, rodos, net šešėliai žaidžia kažkokį magišką žaidimą. Tarkime, garsusis Barbican kvartalas – brutalizmo meka. Kaip tik prieš keletą savaičių ten lankiausi. Tokiose vietose kartais norisi praleisti amžinybę. Vaikščioti, tiesiog sėdėti ir grožėtis, žiūrėti, kaip besisukdama saulė atskleidžia skirtingus pastato kampus. Taip pat žaviuosi Ricardo Bofill La Muralla Roja. Į šį pastatą bandžiau patekti, bet, deja, jis neskirtas turistams, tad iššniukštinėti kiekvieną kampelį, vis dar viena iš mano svajonių. Kol kas teko apžiūrėti tik iš išorės, bet šis pastatas vienas tų, į kuriuos žvelgiant tikrai pilve skraido drugeliai. Tiesa, Nakagin kapsulių bokštas, kurį įtraukiau į metabolizmo kolekciją, yra vienas įspūdingiausių, kurį teko pamatyti gyvai. Tie patys Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, Kijevo krematoriumas. Būtų galima padaryti ilgą sąrašą pastatų, nes beveik kiekviena šalis jų turi ir jie verti dėmesio.

– Iš kokių medžiagų gamini papuošalus?

– Pagrindinė naudojama medžiaga kūryboje – betonas. Tam tikra prasme, kiekvienas papuošalas, tai maža skulptūra, dalelė miesto, kurią gali nuolat turėti su savimi. O ar patys papuošalai ypatingi – kažin. Man atrodo, kad žmonės juos paverčia ypatingais. Suteikia daiktams gyvenimą, istoriją ir galimybę atgyti. Tad mano papuošalai ypatingi tiek, kiek jie įdomūs žmonėms.

Pelėdų kalno skulptūra. Vaido Jokubausko nuotr.
– Kokių atgarsių susilaukė tavo darbai?

– Kuriu papuošalus, kurie yra tarytum jungtis tarp juvelyrikos ir architektūros ar bent jau aš taip manau. Kaskart, kai jais domisi, juos įsigyja architektai – man labai gera, nes turbūt jie ir yra tie žmonės, kurie pirmiausia turėtų suprasti ką ir kodėl aš darau. Nors kita vertus, man atrodo, kad papuošalai yra skirti kiekvienam ieškančiam miesto tapatybės, kiekvienam, norinčiam išsaugoti tą monumentalumo akimirką.

Žinoma, visada džiugina, kai gaunu išskirtinius užsakymus kolekcijoms ar projektams, apdovanojimus. Vienas iš įdomiausių projektų – Kauno miesto užsakymas, sukurti sages popiežiui ir jo delegacijai, vizito Lietuvoje proga. Taip pat džiaugiuosi „Geras dizainas“ apdovanojimu, kvietimais atstovauti Lietuvą svetur (pvz. Paryžiaus dizaino savaitė, Sarajevo mados savaitė, Budapešto dizaino savaitė, „DesignArt Tokyo“, įvairios parodos galerijose ar muziejuose), nes kelionės, kuriose galiu pristatyti savo kūrybą, vienas labiausiai jaudinančių momentų. Tai motyvuoja ir įprasmina pastangas, tačiau profesionalų pripažinimas nėra esminis dalykas. Net jei nebūtų to, kurčiau, nes tai aistra ir kartu – pats gyvenimas.

Gerdos Liudvinavičiūtės – CELSIUS 273 paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“ vyks Kauno miesto muziejuje. Paroda veiks iki kovo 29 d. Parodos lankymas nemokamas.

sa.lt informacija

Dalinkitės su savo draugais

Kokia Jūsų nuomonė šia tema?

avatar
  Prenumeruoti naujus komentarus  
Informuoti apie
Scroll Up