Mes bijome to, ko nepažįstame, ir priešinamės su tais, su kuriais nekalbame. Nesusikalbame arba net nepradedame kalbėtis. Savinamės kiemą, gatvę, kvartalą, miestą, tveriamės tvoromis ir izoliuojamės nuo kitokio. Minties autonomija, žodžio ir saviraiškos laisvė, žinoma, yra svarbiausia, bet kodėl gi tai turi šaukti į kovą?
Šį mėnesį ir vėl turime progą padiskutuoti apie tai, ar iš tiesų Kaunas – lietuviškiausias, tautiškiausias miestas ir ką apskritai reiškia „lietuviškas“. Jei gimė, susikūrė, pritapo, prigijo čia, respublikos teritorijoje, tai ir yra mūsiškas. Kibinas mūsiškas. Šimtalapis mūsiškas. Žodis „bachūras“ mūsiškas. Ir visų šių dalykų autoriai, šimtai, tūkstančiai jų, čia gyvenusių ir tebegyvenančių, yra vieni iš mūsų, šiuolaikinės Lietuvos, šiuolaikinio Kauno dalis. Atradus nepažintus miesto istorijos (istorijų!) klodus gyventi įdomiau. Žinios išlaisvina, suteikia įrankių plačiau žvelgti į aplinką, ją naudoti kaip įkvėpimą ir net lengviau kvėpuoti žinant, kad viskas, kas tave supa, iš tiesų yra tavo. Visų ir tavo.
Klausytis, kalbėti, atrasti ir primti spalį kviečia pirmasis Istorijų festivalis. Jį inicijavusios „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ komanda nuveikė didelį darbą – programą kartu rengė net pora dešimčių pačių įvairiausių įstaigų ir institucijų. Visi turi ką papasakoti. Pasipasakoję supranta, kad viskas yra susiję.
Taigi šiame numeryje Europos žemėlapį tyrinėjame su britų fotografu Marcu Wilsonu, Kauno gete skambėjusią muziką girdime su režisiere Agne Dilyte, miestą kaip herojų kalbiname su rašytoju Herkumi Kunčiumi. Suradome įkvėpimo tašką daugeliui kūrėjų ir pasakotojų – jis pačiame Kauno centre, ant Parodos kalno. Prisiminėme vieną užimčiausių Kauno burmistrų. Ir labai intymiai pasikalbėjome su kelias kartas įkvėpusiu ir tebeįkvepiančiu jo kolega iš Bogotos, Kolumbijos. Gerų atradimų.
Žurnalo ieškokite visur Kaune ir kai kur Vilniuje. Skaitmeninį jo variantą rasite čia.
Kaunas Pilnas Kultūros informacija