Connect with us

Žmonių istorijos

Mainus Indijoje išbandžiusi Kauno studentė: tarp Rytų ir Vakarų filosofijos

Avatar

Paskelbta

Nuo Aristotelio laikų filosofams priskiriamas gebėjimas atrasti aukso vidurį. Praktinę filosofiją Vytauto Didžiojo universitete (VDU) studijuojanti Rita Juškienė „Erasmus+“ dvišalių mainų metu Indijoje ne tik patyrė, ką reiškia studijuoti filosofiją Azijoje, bet ir pajuto Rytų ir Vakarų gyvenimo filosofijos skirtumus.

Kaip pasirinkote magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, Filosofijos ir socialinės kritikos katedroje?

VDU baigiau pirmos pakopos Filosofijos studijas, taip pat gretutinę psichologijos studijų programą. Kadangi norėjau plačiau tyrinėti dalykus, susijusius su žmogaus sąmone ir pasąmone, pasirinkau tolimesnes studijas šiame universitete.

Ar visuomet domėjotės filosofija? Ką veikėte iki šių studijų?

Filosofija ir psichologija domėjausi jau nuo mokyklos laikų, nuo tada, kai į rankas pakliuvo Vydūno raštai, tačiau pirmosios mano studijos buvo susijusios su rinkodara ir verslo vadyba. Jas baigusi dirbau rinkodaros vadove, marketingo direktore, vėliau vadovavau šeimos verslui.

Kada filosofija atėjo į Jūsų gyvenimą?

Į šį klausimą sunku atsakyti konkrečiai, bet, pamenu, kad jau mokykliniais metais knygynuose arba bibliotekose ieškodavau filosofinių knygų, kurias skaitydavau ir išsirašinėdavau man patikusias mintis.  Visai neseniai aptikau savo šešiolikmetės dienoraštį, kuriame išrašytos ir apmąstytos Aristotelio, Platono, Senekos sentencijos. Po jomis, greičiausiai, išdėstytos mano pačios mintys, kuriomis šiandien man sunku patikėti. Stebiuosi – argi aš, būdama dar tokia jauna, galėjau taip parašyti?

Viešoje ir akademinėse erdvėse vis kyla diskusijos dėl filosofijos studijų bei mokslo prasmės. Jūsų nuomone, kaip filosofija prisideda prie pačios visuomenės, valstybės kūrimo, gerovės?

Labai apmaudu ir, sakyčiau, netgi keista, kad  viešoje ir akademinėje erdvėje kvestionuojama filosofijos ir mokslo prasmė. Mano giliu įsitikinimu – filosofijai ir kitiems (ypač humanitariniams) mokslams turėtų būti skiriamas didžiulis dėmesys. Filosofija turėtų būti dėstoma ne tik universitetuose, bet ir pagrindinėse mokyklose ar bent jau gimnazijose.  Juk filosofija – meilė išminčiai, tiesos, prasmės ir esmės paieškos, pasitelkiant kritinį mąstymą, analizę, apsvarstymus, gebėjimą į visus reiškinius pažvelgti plačiau, įvairiapusiškiau ir giliau. Visi šie dalykai ugdomi ir lavinami studijuojant filosofiją. Tikiuosi, kad ateity universitetuose filosofijos ir humanitarinių mokslų padėtis iš esmės pasikeis. Juk akivaizdu, kad visuomenei, valstybės gerovei reikalingi būtent mąstantys, analizuojantys ir gebantys daryti adekvačius sprendimus žmonės.

Kaip nusprendėte dalyvauti „Erasmus+“ programoje?

VDU informacinėje sistemoje perskaičiau skelbimą apie konkursą, kviečiantį dalyvauti „Erasmus+“ programoje. Labai nustebau ir nudžiugau, pamačiusi pasiūlymą vykti į Indiją.

Jūsų pasirinkta mainų šalis yra išties egzotiška. Kodėl būtent Indija?

Kadangi tyrinėju Rytų sąmonės sampratą ir domiuosi indų filosofinėmis sistemomis, Jawaharlal Nehru universitetas (JNU) Indijoje buvo man pats geriausias pasirinkimas.

Kokios yra filosofijos studijos Indijoje? Ar skiriasi pats požiūris į filosofiją Rytų šalyse?

Šiek tiek nusivyliau, kad sparčiai modernėjančioje Indijoje dabar didžiulis dėmesys yra skiriamas būtent Vakarų filosofijai, o Rytų filosofijos studijos paliktos tarsi periferijoje. Šiaip taip, tyrinėdama įvairių universiteto fakultetų programas, radau keturis dalykus, atitinkančius mano interesų sritį. Pačios studijos nesiskiria nei dėstytojų kompetencija, nei kokybe, tačiau skiriasi tuo, kad filosofija yra labai vertinama tiek dėstytojų, tiek ir pačių studentų. Man buvo keista iš karto, nes Lietuvoje filosofijos studentų grupelės yra mažos, o ten palyginus didelės grupės –  po 25, 30 žmonių. Lankomumas taip pat aukšto lygio, kadangi požiūris į mokslą yra labai rimtas.

Galbūt svetur pavyko atrasti kitokią filosofiją? Ką jums tiek asmeniškai, tiek akademine prasme suteikė šios mainų studijos?

Kitokios filosofijos neatradau. Apie tai, ką ten studijavau, jau buvau įgijusi pagrindus Lietuvoje, taigi tai nebuvo kažkas visiškai naujo. Tačiau autentiškos žinios ir patirtis labai pravers rašant magistro baigiamąjį darbą.

Jūsų tarptautinių studijų patirtis Indijoje yra pirmoji universiteto praktikoje. Ar rekomenduotumėte kitiems šią šalį?

Dėl kitų universitetų nežinau, tačiau JNU rekomenduočiau ir kitiems Lietuvos studentams – ir ne tik tiems, kurie domisi Orientalistikos mokslais. Kaip minėjau,  netgi pačiame JNU studijų miestelyje yra sudarytos visos sąlygos gyvenimui, studijoms ir laisvalaikiui. Be mokslų, kone kasdien galima rasti įdomios veiklos: dalyvauti įvairiuose renginiuose, konferencijose, knygų pristatymuose arba koncertuose.

Kokie skirtumai egzistuoja tarp Lietuvos ir Indijos aukštojo mokslo sistemos, studijų aplinkos? Su kokiais iššūkiais teko susidurti JNU?

Didelių skirtumų nepastebėjau, išskyrus tai, jog gavus magistro laipsnį, negali iš karto stoti į doktorantūrą, reikia dar pabaigti filosofijos magistro (MPhil) studijas ir apsiginti mokslinį darbą.  Didžiausios kliūtys ir trūkumai, kuriuos pastebėjau ne tik JNU, bet ir kitose Indijos institucijose, yra didžiulė biurokratija. Su tuo susidūriau tik atvykus, kai teko  registruotis ir persiregistruoti į studijas, įsikuriant ir t. t. Tiek daug dokumentų, anketų ir jų kopijų vienoj vietoj ir vienu metu dar niekur nesu pildžiusi ir nešiojusi iš kabineto į kabinetą pasirašinėti. Taip pat reikėjo užsiregistruoti ir policijoje, į kurią teko važiuoti keturis kartus ir pildyti ne mažiau dokumentų. Čia aš tikrai pamačiau, kas yra biurokratijos viršūnė.

Pakalbėkime apie pačių studijų mainų reikšmę. Kaip manote, kodėl šiandieniniame pasaulyje svarbu bent trumpam studijuoti tarptautinėje aplinkoje?

Studijų mainai yra tikrai pozityvus dalykas, padedantis studentams plėsti akiratį, pramokti užsienio kalbų, pažinti kitas kultūras, praplėsti draugų ir pažįstamų ratą.

Kokį įspūdį Jums paliko pati Indija?

Nors Indija iš pažiūros atrodo kaip sparčiai modernėjanti šalis, tačiau tas modernumas yra išoriškas. Ilgiau pabuvus ne tik akademinėje aplinkoje, bet ir privačioje sferoje, pamatai, kad daugelio Indijos žmonių elgesys ir mąstymas yra įspraustas į įsišaknijusių papročių ir tradicijų rėmus.Tai, mano manymu, trukdo plisti moderniam mąstymui Kantiškąja prasme. Pavyzdžiui, šeimoje su moterimis (ypač marčiomis) dažnai elgiamasi kaip su tarnaitėmis, nekreipiamas dėmesys į jų nuomonę, jausmus, poreikius. Kita vertus, tradicijos, papročiai ir gilus tikėjimas šiai šaliai padeda išlaikyti autentiškumą, savitą ir išskirtinį identitetą. Kone kiekviename kampelyje – ar tai būtų privatūs namai,  maža parduotuvė ar automobilis – galima pamatyti garbinamą altorėlį, smilkalus ar žybsinčią aliejinę žvakę, o rytais arba vakarais pamatyti taip vadinamą pudžą (dievo pagerbimo ritualą) arba išgirsti giedamas mantras. Indija tikrai išsiskiria visuotiniu giliu tikėjimu, žmonių dvasingumu ir moralinių vertybių išaukštinimu. Tačiau, kaip ir visur, taip ir ten yra visokių žmonių. Masinio susibūrimo vietose reikia būti ypač budriam ir atsargiam (saugoti asmeninius daiktus ne tik nuo beždžionių, bet ir nuo ilgapirščių), taip pat reikia žinoti, kaip kalbėtis su rikšomis ar prekeiviais, nes jie mėgsta iš užsieniečių dvigubai uždirbti. Tačiau aukštosiose mokyklose ir universitetuose situacija kiek kitokia: šiose vietose  jaučiamos ryškios modernaus mąstymo apraiškos.

Kokią svarbą universitetas ir studentų veikla turi šios šalies gyvenime?

 Kai kurių studentų nuomone, JNU yra vienas liberaliausių universitetų Indijoje, kur galima laisvai išreikšti savo nuomonę, kelti viešus probleminius klausimus. Galbūt todėl šiame universitete laisvai veikia daug įvairių studentų organizacijų, tarp jų – ir AISA (All India Students‘ Assosiation). Jos marksistinių-leninistinių idėjų, išreikštų propagandiniuose plakatuose, tiesiog negali nepastebėti JNU aplinkoje: jie puikuojasi kone ant kiekvieno universiteto pastato. Iš pradžių man šie plakatai atrodė keistai, netgi juokingai, bet po to supratau, kad yra nemažai žmonių universitete, kurie tomis idėjomis ne tik šventai tiki, bet ir siekia jų, kviesdami ir kitus studentus prie jų prisijungti. Ką gali žinoti, gal revoliucingas JNU studentų nusiteikimas ir užsidegimas ateity subrandins esminių pokyčių reikalaujančią revoliuciją?

VDU inf.

Skaityti toliau

Grožis

Vakarėlyje dalyvavusi Elvyra Monginienė prakalbo apie vyrų ištikimybę (foto)

kaunieciams.lt

Paskelbta

Jaukų rudenio vakarą Kauno Juozapavičiaus prospekte šurmuliavo būrys Lietuvoje gerai žinomų žmonių. Juos į studijos gimtadienio šventę pakvietė vyrų ir vaikų kirpimo meistrė Egidija Šatikienė.

Su vaikais ir antrosiomis pusėmis atvykusiems svečiams vakarėlio šeimininkė dėkojo už draugystę bei už kantrybę visuotinio karantino metu. “Sunku buvo ne tik man ir kolegoms laukti, kol galėsime grįžti į darbus. Sunkiausiai tuos tris mėnesius išgyveno mano klientai, kurie, vos tik gavome leidimą dirbti, buvo pasiryžę kirpimui važiuoti kad ir vidury nakties. Bet džiugu, kad viską išgyvenome. Nors praėjo keli mėnesiai, bet eilės iki šiol didžiulės. Atrodo, tarsi vyrai ruoštųsi antrai viruso bangai ir, jei mus vėl uždarytų, karantine jie nori sėdėti ką tik apkirptais plaukais”, – juokėsi Egidija Šatikienė.

Tarp vakarėlio svečių sutikta išskirtinių papuošalų kūrėja Elvyra Monginienė prisipažino, kad jos vyras ir sūnus čia yra nuolatiniai svečiai. “Jei kalbėtume apie tai, kam vyrai būna ištikimi visu šimtu procentų, pasakyčiau, kad savo kirpėjos. Mes, moterys, nebijom paeksperimentuoti ir laikas nuo laiko pakeisti savo grožio specialistus, o vyrams tai žymiai sudėtingiau. Jei jau jie atranda savąją meistrę – ištikimybė garantuota. Taip nutiko su mano vyru ir sūnumi”, – juokėsi ji.

Prekinio ženklo “Elvyra Design” įkūrėjai pritarė ir aktorė Sandra Daukšaitė – Petrulėnė. “Mano vyrui kirpykla – šventas dalykas. O kirpimo meistrė – kaip nuodėmklausė. Į mėnesį kartą vizitas yra privalomas. Net aš kirpykloje esu retesnė viešnia”, – sakė ji.

Trečiojo gimtadieni proga vaikų ir vyrų kirpimo studijos “Cut Cut” įkūrėją Egidiją Šatikienę pasveikinti atvyko ir TV laidų vedėja Kristina Rimienė su sūnumi, TV laidų prodiuserės Gintarė Kreipavičiūtė ir Danutė Nicolas, estetinės medicinos specialistė Rasa Marozienė, verslininkė Lina Vyšniauskienė, plaukų stilistas Karolis Murauskas, verslininkė bei TV laidų vedėja Gintarė Eimantaitė.

« 1 2 »

 

Skaityti toliau

Sveikata

Kauno klinikų medikai ir kraujo donorai išgelbėjo jaunos mamos gyvybę

kaunieciams.lt

Paskelbta

Vieną rytą nubudusi Akvilė pajuto, kad nutekėjo vaisiaus vandenys. „Sunerimau, nes laukiausi 35 savaites, o nutekėję vaisiaus vandenys buvo rožinės spalvos. Nedelsiant pasiėmiau reikalingus daiktus ir išvykau į ligoninę“, – prisimena telšiškė. – Kadangi jau esu gimdžiusi neišnešiotą naujagimį, paprašiau, kad iš rajoninės ligoninės mane vežtų tiesiai į Kauno klinikas.“

Atvykus tiek pacientės, tiek vaisiaus būklės buvo stabilios, tačiau po atliktų tyrimų paaiškėjo, jog vaisius yra netaisyklingoje padėtyje, gimdos kaklelis gimdymui nėra pasiruošęs. „Kadangi vaisiaus vandenys nutekėjo prieš laiką ir atlikti tyrimai parodė, kad reikia reaguoti nedelsiant, buvo nuspręsta atlikti skubią cezario pjūvio operaciją“, – sakė Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušerė ginekologė Eglė Savukynė.

Operacija praėjo sklandžiai ir jos metu pacientė nekraujavo gausiau nei įprasta. Akvilei gimė sveikas, neišnešiotas naujagimis. Tačiau praėjus trims valandoms po operacijos nukrito moters kraujo spaudimas, sutriko sąmonė. „Pamenu, kai pasidarė silpna. Po atlikto ultragarso tyrimo man buvo nustatytas vidinis kraujavimas, o kraujas visai nekrešėjo“, – pasakojo pacientė.

Pasak gydytojos akušerės ginekologės, dėl kraujavimo į pilvo ertmę ir gimdos nesusitraukimo po gimdymo, pacientei teko atlikti skubią operaciją.„Nepaisant kraujavimo stabdymo vaistais, visos operacijos metu gimda nesusitraukė. Deja, tačiau siekiant išsaugoti moters gyvybę, gimdos šalinimo operacija tapo neišvengiama. Pacientė apie tokį gydymo būdą buvo informuota dar iki operacijos. Moteris neteko daugiau nei trijų litrų kraujo, jai buvo perpilta penki vienetai eritrocitų masės“, – apie ekstremalią situaciją operacinėje pasakojo E. Savukynė. Buvo atlikta sudėtinga operacija, kuriai vadovavo patyręs gydytojas akušeris ginekologas Ričardas Augustis.

Pacientė Akvilė Kauno klinikose praleido 11 parų, keturias iš jų ji gulėjo intensyviosios terapijos palatoje. „Ilgai nemačiau sūnelio, nebeturėjau pieno, tačiau laimė, kad ligoninėje veikia Donorinio motinos pieno bankas, todėl vaikeliu buvo pasirūpinta, – kalbėjo jauna mama. – Mano gyvybei grėsė pavojus ir žinau, kad per plauką likau gyva. Sunku nusakyti džiaugsmą, jog patekau į Kauno klinikų specialistų rankas. Esu labai dėkinga visam personalui ir ypatingai mane operavusiems gydytojams Eglei Savukynei ir Ričardui Augusčiui.“

Nors komplikacijos po cezario pjūvio yra retos, tačiau jų pasitaiko. „Viena dažniausių ir grėsmingiausių komplikacijų – kraujavimas, kuris gali baigtis gimdyvės mirtimi. Todėl svarbu laiku pastebėti pogimdyvinį kraujavimą ir operatyviai suteikti pagalbą, – teigia gydytojas akušeris ginekologas Ričardas Augustis. – Kritiniu momentu be galo svarbus komandinis darbas ir bendradarbiavimas tarp akušerių ginekologų, anesteziologų reanimatologų, neonatologų ir slaugytojų bei jų padėjėjų.“

Teikiant pagalbą pogimdyvinio kraujavimo atveju, svarbu laiku atlikti kraujo perpylimą, o gyvybiškai svarbių kraujo komponentų teikimą užtikrina ligoninėje veikiantis kraujo bankas. „Ypatingai dėkojame kraujo donorams, kurie dovanoja savo kraują Kauno klinikų Kraujo centre. Jų dėka galime išgelbėti ne vieną gyvybę. Akvilė liko gyva ir ant rankų gali sūpuoti savo naujagimį jūsų, kraujo donorų, dėka. Todėl kviečiame visus galinčius ir norinčius prisidėti prie šios kilnios kraujo donorystės misijos“, – prašo gydytoja akušerė ginekologė.

Informacija ir nuotraukos – Kauno klinikų. 

Skaityti toliau

Miestas

Grįžusi iš JAV jauna kaunietė pasinėrė į neįprastą verslą

kaunieciams.lt

Paskelbta

JAV 10 metų praleidusi Raminta Stowe prieš metus grįžo į Lietuvą kartu su savo amerikiečiu vyru ir ėmėsi gana neįprasto verslo: atnaujina ir dekoruoja senus baldus. Įdomu tai, kad idėja užsiimti tokia veikla kilo visiškai atsitiktinai: jauna kaunietė anksčiau nedirbo jokio panašaus darbo ir nekrimto jokių su tuo susijusių mokslų.

Vietoj jogos – baldų dažymas

Gyvendama JAV Raminta studijavo, po to dirbo. Būtent čia viskas ir prasidėjo. Dirbdama nedideliame šeimos viešbutyje Šiaurės Karolinoje, ji pastebėjo, kad šeimininkai kasmet keičia nemažai baldų ir kitų daiktų, kurie susidėvi ar susigadina.

Raminta pasiūlė juos ne kasmet keisti naujais, bet, pasibaigus turizmo sezonui, atnaujinti. Šeimininkams sutikus, pati ėmėsi darbo. Kasmet po turistų išvykimo dažydavo, atnaujindavo tai spintelę, tai stalą, tai lauko kėdes.

„Taip ir prasidėjo viskas, dar ten, Amerikoje. Pamatę mano darbus bendradarbiai paprašydavo ir jiems pagelbėti, po to pamatydavo dar daugiau žmonių. Ir man pačiai buvo įdomu, pradėjau domėtis įvairiomis technologijomis, ėmė patikti ir pats procesas. Aš juokauju, kad vieni užsiima joga, kiti bėgiojimu, o aš – baldų dažymu“, – pasakojo pašnekovė, „Tučio dirbtuvių“ šeimininkė.

Lietuvoje klientai kitokie

Pats atnaujinimo ir dekoravimo procesas, pasak Ramintos, nėra sudėtingas. Dažnai tereikia gero nuriebalintojo, poros sluoksnių dažų ir apsauginio lako ar vaško.

„Dažniausiai baldų nešveičiu, naudoju kreidinius mineralinius dažus. Dekoruodama naudoju trafaretus arba baldų aplikacijas, tereikia ja tinkamai pritaikyti. Smagiausia, kad technologijos tokios, jog baldai po tokio atnaujinimo atrodo labai natūraliai ir gražiai, o kaštai nėra dideli“, – pasakojo pašnekovė.

Ji pastebėjo, kad Lietuvoje klientų pageidavimai labai skiriasi nuo to, kokie jie buvo toje JAV vietovėje, kur moteris gyveno ir dirbo anksčiau.

„Reikėjo truputį laiko prisitaikyti. Nes ten kur aš gyvenau JAV, dominavo toks labiau pajūriškas, spalvingas kaimo sodybos tipo stilius. Lietuvoje visi nori ir ieško skandinaviško stiliaus – baltos, kreminės, pilkos spalvos, kad tiktų prie modernaus interjero“, – sakė Raminta.

Sulaukė susidomėjimo senturgyje

Didelio susidomėjimo ji sulaukė su savo darbais vasarą apsilankiusi Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ vykusiame senturgyje „Laiko ratu“.

„Restauruoti, dekoruoti baldai išsiskyrė iš daugelio kitų prekybos vietų, todėl žmonės sustodavo, klausinėdavo kaip čia kas padaryta, apžiūrinėdavo. Daug dėmesio sulaukė ir baldų atnaujinimo bei dekoravimo priemonės, kurių pardavimas taip pat yra mano veiklos dalis. Net vėliau, po mugės, gavau žinučių iš žmonių, besidomėjusių mano darbais ir priemonėmis. Žodžiu, buvo labai smagi ir naudinga patirtis“, – pastebėjo pašnekovė.

Dabar ji kartu su vyru Kaune turi įsirengusi nedidelę dirbtuvėlę, kurioje darbuojasi pakaitomis su vyru.

„Galima būtų dirbti ir namuose, nes dažai, kuriuos naudojame, nėra toksiški. Bet turime du mažus vaikus, todėl darbas jiems būnant šalia būtų neįmanomas. Kartu su vyru dalinamės, tiek vaikų priežiūra, tiek baldų atnaujinimo darbais. Būna, kad vienas pradeda, o kitas pratęsia ir pabaigi to paties baldo prikėlimą naujam gyvenimui“, – pasakojo kaunietė.

Turi rimtų planų

Pora ne tik dirba su baldais, augina vaikus, bet ir grįžę į Lietuvą atnaujino studijas. Nors viską suderinti nėra lengva dirbdami savo mėgstamą darbą, stengiasi nuolat tobulėti, populiarinti savo veiklą tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvai, nes ir tolesnius savo gyvenimo planus sieja su šiuo užsiėmimu.

Šeima vėl ruošiasi dalyvauti rugsėjo mėnesį Kaune vyksiančioje sendaikčių mugėje ir pristatyti savo kūrinius dar didesniam būriui žmonių.

Tarptautinis senturgis „Laiko ratu“ vyks rugsėjo 18–20 dienomis Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“.

Skaityti toliau

Naujienos

Globoje užaugusių vaikų savarankiško gyvenimo startas skirtingas

kaunieciams.lt

Paskelbta

Be tėvų globos likę vaikai iš anksto ruošiami naujam gyvenimo etapui pilnametystei. Jiems padedama sustiprėti psichologiškai, jie gauna informaciją apie pagalbą, paramą ir lengvatas, kuriomis gali pasinaudoti savarankiško gyvenimo kelyje. Per metus vien Kauno regione pilnametystės globos namuose, šeimynoje ar globėjo šeimoje sulaukia apie dvidešimt jaunuolių.

„Kiekvienas vaikas – atskiras likimas. Kiekvieno situacija yra individuali, – kalba Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Regina Klevinskienė. – Daliai jaunuolių saugumą sukūrė rūpestingi globėjai, jų gyvenimas toliau eina savu ritmu, nesukeldamas nerimo. Bet vis dar yra sunkiau pirmąsias savarankiško gyvenimo pamokas priimančių įstaigų globotinių.“

Adrijui atmintin įsirėžė verkianti globėja

19-etis Adrijus B. šią savaitę pasirašė sutartį su viena Kauno profesinio rengimo mokykla. Planuoja mokytis su gyvūnų priežiūra susijusios specialybės. Vaikinas bandys įgyti profesiją, susirasti darbą. Viliasi, kad vėliau įgyvendins savo svajonę tapti veterinarijos gydytoju.

Jaunuolis pasakoja, kad mokytis jam niekad nebuvo labai lengva. Pas globėją Kauno r. jis apsigyveno jau bebaigiąs antrą klasę. Persikėlęs į naują mokyklą, neslepia, jautėsi visišku nevykėliu, sulaukė bendraklasių patyčių: skaitė skiemenuodamas, rašyti nesisekė, mokytojo užduodamų klausimų tiesiog nesuprasdavęs, neskyrė net metų mėnesių. Pradinę mokyklą baigė pagal modifikuotą programą.

„Globėja kiekvieną dieną ruošdavo kartu su manim namų darbus. Labai gerai atsimenu, kaip kartą net apsiverkė iš beviltiškumo: ji nesuprato, kodėl pratybų užduotis „užbraukti kas antrą langelį“ man yra neįveikiama. O aš tiesiog nesupratau, ką reiškia „kas antrą“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas, jo žodynas buvo labai skurdus. Dabar vaikinas mano, kad tas momentas buvo tarsi lūžis, paskatinęs jį stengtis, nenuvilti kitų.

Adrijus šiandien save laiko pakankamai išprususiu žmogumi, pastebi daugiau už bedraamžius žinąs apie teatrą, kiną, yra apsiskaitęs, tokios knygos kaip „Trobelė“, jau seniai perskaitytųjų lentynoje. Jis pabrėžia, kad su globėja, jam pasisekė: „taip paprastai tapom savi, kartais galvoju, kad kažkokia klaida įvyko gimdymo namuose, ne pas tą mamą patekau“.

Adrijus su biologine mama ryšio nepalaiko. Ši niekada nerodė noro susitikti. Su ja gyveno iki ketverių, patyrė skurdą, smurtą, tikrą badą. Trejus metus praleido globos namuose. Po metų viešnagės savaitgaliais ir biologinei mamai teismo keliu ribojus valdžią, berniukui buvo nustatyta nuolatinė globa šeimoje.

„Kai užsimezga tvirtas ryšys su globėjais, o vaikas jaučia turįs tikrą šeimą, tai geriausia, kas gali nutikti. Tęstiniai santykiai su globėjo šeimos aplinka suteikia atramą visam gyvenimui. Žinojimas, kad globėjų namų durys nežsidaro, čia išlieki laukiamas, svarbus žmonėms, kurie užaugino, gali bet kada gauti jų patarimą, į tuos namus atvykti pasisvečiuoti ar padėti, tiesiog būti kartu, yra labai svarbus kuriant pilnavertį gyvenimą, šeimą“, – įsitikinusi R. Klevinskienė.

Jauna mama savo gyvenimo nebesupranta

Kėdainių regione gyvenančios Adrijaus bendraamžės Vilmos M. likimas klostėsi sudėtingiau. Šiandien ji – socialiniame būste besiglaudžianti vieniša mama. Verčiasi sunkiai, jaučiasi niekam nereikalinga. „Dažnai esu pikta, – tarsteli sutrikusi devyniolikmetė. – Net ir ant vaiko pykstu, nors žinau, kad jis tai dėl nieko čia nekalas.“

Vaiko tėvas (tėvystė oficialiai nenustatyta) tik palikusiai globos namus mergaitei padėjo greičiau išleisti vienkartinę įsikūrimo pašalpą ir dingo. Vilma pasakoja, kad pagudravo draugo pamokyta, pirko buitinius prietaisus, kuriuos tuojau pat kam nors parduodavo, o pinigus pasiimdavo draugas. Taip beveik trijų tūkstančių eurų valstybės vienkartinė parama įsikūrimui labai greitai išgaravo.

„Draugas tada manim rūpinosi, man patiko. Gaila, kad viskas pasikeitė. Būtų gerai, jei nors kokiam geram žmogui rūpėčiau. Kad pasikalbėti būtų galima, suprastų mane. Ateina socialinės darbuotojos, bet jos tik pamoko, prižiūri, jos gi ne mama“, – atvirauja pašnekovė.

Šiai merginai yra tekę pabuvoti areštinėje –  dar nepilnametė sulaikyta už vagystę. Ji nepritapo globos namuose, nepavyko išsilaikyti pas globėją. Visur koją pakišo noras gyventi be ribų ir taisyklių. Kaip pati sako, labiausia nemėgsta, kai kiti jai vadovauja.

Besibaigiant pokalbiui, Vilma kuo nuoširdžiausiai pasidalija jausmais: „Gal ir nebuvau labai gera. Dabar vis pagalvoju: nenoriu, kad vaikas gyventų kaip aš. Globos namuose aš nuo gimimo, rado gatvėje paliktą. Keistas jausmas, kai esi vienas. Daug žmonių aplink, visi su kažkuo, kažkur eina. O tu, nu visiškai, viena…“.

„Priklausyti šeimai yra vienas didžiausių kiekvieno vaiko poreikių, čia susiformuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas. Globos namuose užaugusiajam savarankiškas gyvenimas neretu atveju prasideda didžiuliais iššūkiais. Nors likimo valiai žmogus nepaliekamas, teikiamos palydimosios globos paslaugos, ne visiems pavyksta planuoti gautas išmokas, atsilaikyti prieš pagunas. Institucinės globos pertvarka įgauna pagreitį. Jos tikslas, kad vieniši vaikai augtų tik šeimos aplinkoje“, – pabrėžia R. Klevinskienė.

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Švietime laužanti stereotipus M. Serbintaitė: „Ateityje mokykla taps asmenybių mokykla“

kaunieciams.lt

Paskelbta

Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą, rašoma pranešime spaudai. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.

Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną įeina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.

Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijos, kurios truko ketverius metus. Ką Jums davė istorijos bakalauro studijos?

Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.

Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, kurį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.

Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

Taip, tinkle „Instagram“ sukūrusi profilį „FEMA“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė, kurios kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.

Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?

Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi  telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „Elkis kaip tikras vyras arba nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimastydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip norima?

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujančių postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.

Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Čia turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.

 

Vytauto Didžiojo universiteto informacija

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Aistė Antanaitytė-Matukaitė: „Lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie įspūdingas patirtis drauge“

Avatar

Paskelbta

Ką tik praūžusiose „Aurum 1006 km“ lenktynėse netrūko pačių įvairiausių emocijų spektro: nuo nevilties akimirkų, sužinojus apie nepataisomai sugedusį automobilio variklį iki euforijos, į viršų keliant iškovotą trofėjų. Apie visa tai kaunieciams.lt portalui interviu metu papasakojo lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė, į lenktynių trasą sugrįžusi po motinystės atostogų.

 

Į lenktynių trasą grįžote po 2 metų pertraukos. Koks jausmas vėl sėsti už lenktyninio automobilio vairo po šitiek laiko?

– Jausmai dviprasmiai – baimė, jaudulys, bet tuo pačiu ir labai išsiilgtas jausmas, smalsu, smagu. Neslėpsiu, kad apskritai svarsčiau, ar verta grįžti po tiek laiko, kadangi įgūdžiai stipriai kritę, o kolegos per tą laiką tik patobulėjo, bet paskatinta savo vyro ir kitų lenktynininkų – išdrįsau. Šiais metais jau kelis kartus keliose trasose pavyko pagerinti savo asmeninius rekordus ir jau turiu du podiumus. Kol kas rezultatais esu patenkinta, bet tikslai yra ženkliai didesni.

Papasakokite, kokios mintys sukasi galvoje prieš prasidedant lenktynėms? Kaip joms nusiteikiate?

– Didžiausios emocijos sukyla likus 15 minučių iki sėdimo už lenktyninio automobilio vairo. Šiais metais Lietuvos mokslininkai mus tyrė, kaip keičiasi organizmo parametrai prieš, per ir po varžybų, tai būtent 15 minučių iki starto labai aiškiai padažnėja pulsas ir sukyla stresas. Galvoje – minčių chaosas, nes jaučiasi didžiulis atsakomybės jausmas prieš komandą, rėmėjus, draugus, šeimos narius, prieš save, baisu nepadaryti lemiamos klaidos, nesudaužyti automobilio, nes greičiai tikrai dideli. Dažniausiai, kad nuvyti šias mintis šalin, pradedu kartoti trajektorijas, stabdymo taškus, modeliuoti galimus lenkimus, tokiu būdu susikaupiu.

Pasidalinkite įspūdžiais iš ką tik pasibaigusių „Aurum 1006 km“ lenktynių – kuo jos įsimins? Kas labiausiai įstrigo į atmintį? Kuo jos galbūt skyrėsi nuo visų kitų?

– Šios lenktynės įsimins dėl itin didelio žmonių palaikymo ir vieningumo, kai komandą ištiko bėda – nepataisomai sugedo Porsche variklis. Keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos per kelias akimirkas pasijungė į aktyvią pagalbą iki pat gilios nakties, net privatų lėktuvą gavom, kad atsigabentumėm detales iš kur reikia, kiti sutiko paaukoti savo asmeninius Porsche, kad tik startuotumėm. Tikrai nesitikėjom ir maloniai nustebom dėl tokio susitelkimo. Antra, nustebino automobilio greičio galimybės, pirmą kartą dariau tiek lenkimų, vietomis siekėme net 230 km/val iki posūkio. Tikrai įspūdingas bėgėjimasis, po tokios ilgos pertraukos tai buvo pats galingiausias automobilis, kokį apskritai teko vairuoti per visą savo lenktyninę patirtį. Su daug galios ateina ir didelė atsakomybė.

Kaip ir minėjote, šiose lenktynėse susidūrėte ir su ne pačiomis smagiausiomis akimirkomis – jūsų komandos Porsche automobilis negalėjo startuoti dėl gedimo. Papasakokite plačiau apie šią patirtį – kokios emocijos vyravo komandoje, supratus, kad su šiuo automobiliu pasirodyti prie starto linijos nebepavyks?

– Emocijos buvo nenusakomos, mūsų komanda yra labai komunikabili, tačiau po šio įvykio visi sėdėjome mirtinoje tyloje, nuleidę galvas, gerklėje strigo žodžiai, nes tiesiog į šipulius sudužo didžiulė svajonė papulti į bendros įskaitos TOP 3, kuriai buvo ruoštasi ne vienerius metus. Jau kelis sezonus anksčiau turėjome nemažai techninių bėdų, tad šiais metais būtent dėl patikimumo ir buvo pasirinktas Porsche 911 GT3 Cup (praeitų metų čempionas). Esame pirmieji per visą 1006 km istoriją, kuriems taip nepataisomai sugedo gamyklinio Porsche variklis ir net nestartavome. Sportiniai gamykliniai automobiliai ir jų dalys turi išskaičiuotą resursą. Mūsų variklis turėjo atlaikyti 100 lenktyninių valandų, buvo pravažiuota tik 45 val. Niekas negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Kadangi turėjome dvi komandas, teko vyti visas blogas mintis šalin, ignoruoti emocijas, pajungti šaltą protą, susikaupti ir padaryti ką galime geriausio su BMW M3. Jautėme dvigubą atsakomybę, kad bent mes turime parodyti aukštą rezultatą. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant kelių gedimų pavyko tai padaryti ir sėkmingai finišavome bei lipome ant podiumo.

Šį kartą lenktyniavote su galingiausiu iki šiol kada nors vairuotu bolidu – BMW M3. Kaip sekėsi priprasti prie šio automobilio?

– Iki 1006 km lenktynių su šiuo BMW turėjau vieną testą Kačerginės Nemuno žiede. Ten šis automobilis gerokai išgąsdino, nes buvo labai nervingas tiek stabdant, tiek posūkiuose. 1006 km treniruotėse labai daug laiko skyrėme reguliavimui, kad važiuoti greitai būtų pakankamai komfortiška ir saugu. Lietuvos čempionate aš važiuoju taip pat su BMW M3, tačiau būtent šis yra su V8 varikliu, tad bėgėjasi labai greitai. Per treniruotes, tiesiojoje net mūsų Porsche jo nepavijo, važiavo tolygiai, tad greitis tikrai įspūdingas. Dėkoju komandai, kad patikėjo man vairuoti tokį monstrą, bet turiu prisipažinti, kad iki galo išnaudoti automobilio techninių galimybių dar nepavyko, reikia įdėti daugiau darbo, išjausti jo galią ir sukibimą. Kadangi 1006 km yra ištvermės varžybos, važiavau savo tempu, kad būčiau stabili, patikima komandos narė, tiesa, paskutines 15 minučių antrame važiavime lėkiau su pustušte priekine padanga, tad gerokai slidinėjau posūkiuose ir praradau nemažai sekundžių.

Su kokiomis nuotaikomis gyvenate jau nurimus lenktynių šurmuliui?

– Baigėsi lenktynės – prasideda lenktynės (šypsosi – red. past.). Toliau laukia kiti etapai Lietuvos čempionate, Moterų ralis bei jau dėliojamės planus ir strategijas kitų metų 1006 km lenktynėms. Svajonė liko neįgyvendinta, bet mes tikrai jos nepaleisim ir nepasiduosim, tad ruoštis reikia jau dabar. Labai atsakingai žiūrime į tai, ką darome, į tuos, kurie mumis tiki ir palaiko.

Kokių patirčių pasisėmėte iš šių metų lenktynių, kurios pravers laukiančiose ateityje?

– Išmokau labiau susikaupti trasoje ir daryti mažiau klaidų, mažiau pasiduoti emocijoms, kurių ten tikrai labai daug, daugiau strateguoti į priekį, kaip ir ką daryti trasoje. Išdrįsau labiau pakovoti dėl savo pozicijos posūkiuose, nes lenkimai juose man vis dar yra didelis iššūkis. Ir, žinoma, svarbiausia, kad lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie žmones, emocijas ir įspūdingas patirtis drauge. Bus ką anūkams papasakoti, oi bus (šypsosi – red. past.).

 

Nuotraukos: Egidijaus Babelio

Skaityti toliau
Naujienosprieš 11 min

Šią savaitę COVID-19 tyrimai intensyviau bus vykdomi 11-oje didelės rizikos savivaldybių

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo rugsėjo 21 d. iki rugsėjo 27 d. imtinai, Švenčionių, Tauragės, Jurbarko,...

Rajonasprieš 55 min

Dvejos įkurtuvės Kauno rajone (Foto)

Kauno rajonui šiandien dviguba šventė – duris atvėrė šalia Garliavos lopšelio-darželio „Obelėlė“ pastato įsikūręs modulinis darželis, o Ilgakiemio laisvalaikio salėje...

Fotoprieš 1 val

Garsenybių vizažistė Irma Baltrušaitienė jau trečią kartą pripažinta geriausia pasaulyje

Kiekvieną rudenį geriausi pasaulio vizažo meistrai buvo įpratę rinktis Paryžiuje, kur kasmet vykdavo pasaulio čempionatas, skirtas išrinkti geriausią nuotakos įvaizdį...

Naujienosprieš 1 val

Lietuvoje pradėta medicininių kaukių gamyba

Bendrovė „Nordmed“ pradeda medicininių kaukių, kurios atitinka standarto EN 14683 reikalavimus, gamybą Lietuvoje. Kaukes, kaip medicininę priemonę, jau įregistravo Valstybinė...

Mokslasprieš 1 val

Į mokyklas grįžta vaikų klasės, kurios rudens pradžioje dėl COVID-19 mokėsi nuotoliniu būdu

Mokyklos, kuriose dėl COVID-19 pirmosiomis mokslo metų dienomis buvo nuotoliniu būdu besimokančių klasių, grįžta prie įprasto ugdymo proceso. Klaipėdos S....

Rajonasprieš 3 val

Naują sezoną rankininkės pradėjo pergale

askelbus šalyje karantiną dėl koronaviruso (COVID-19)  Kauno rajono rankinio moterų komanda “CASCADA-HC Garliava SM” jau buvo iškovojusi Lietuvos rankinio federacijos...

Rajonasprieš 3 val

Pučiamųjų orkestrai drebino Babtus

Babtų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Algupys“ trankiai atšventė 50 metų jubiliejų. Trims orkestro nariams jis buvo išskirtinis – orkestro...

Naujienosprieš 4 val

SAM paaiškina: kuo skiriasi testavimo nuo koronaviruso būdai

Netylant diskusijoms dėl skirtingų visuomenės grupių testavimo dėl koronaviruso (COVID-19), Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) primena, kuo skiriasi koronaviruso testai, kam...

Mokslasprieš 4 val

Kauno rajono pradinių klasių mokinių kūrybinių darbų – nuotraukų konkursas „Kas mano lėkštėje?“

Neveronių gimnazija – moderni, demokratiška mokykla, ugdanti kūrybingas ir atsakingas asmenybes. Kad jaunas žmogus laimingai gyventų, labai svarbu, kad jis...

Miestasprieš 4 val

Kaune po gyventojų langais išdygo unikalus miškas

Gatvės meno ekspoziciją Kaune papildo vis nauji kūriniai, traukiantys gyventojų ir turistų žvilgsnius. Pilkas ir niūrias sienas po langais jau...

Skaitomiausi