Connect with us

Sveikata

M. Stonkus: „jei politikai girsis medžiokle, o ne atliekų rūšiavimu – prieisime akligatvį“

Paskelbta

Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną ketvirtą sykį kraujo davęs aktorius, žinomas laidų vedėjas ir humoristas Mantas Stonkus šįsyk tapo dviejų organizacijų surengtos akcijos dalyviu. Bendrame Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) ir VšĮ Nacionalinio kraujo centro renginyje „Moku saugoti – moku duoti“  žinomi šalies žmonės kartu su organizatoriais siekė atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų sveikata, kraujo kokybė ir vaikų ateitis labai priklauso nuo švarios aplinkos. „Esu rūšiavimo fanas“, – prisipažino M. Stonkus bei atskleidė, kada šaldytuvai jam yra juokingi, o kada jie sukelia ypač blogas emocijas.

Rinko šiukšles Kenijos paplūdimyje

„Atliekų konteineriuose, kur turėtų patekti po rūšiavimo likusios atliekos, matydamas nerūšiuotas šiukšles, aš baisiuosi. Šiukšlių nerūšiuojantys žmonės yra pavojingi ne tik kaimynams, bet ir sau bei savo vaikams. Ne sykį esu matęs, kaip prie šiukšlių konteinerio pastatytas senas šaldytuvas ar televizorius ir visai šalia žaidžia vaikai. Kadangi žinau, kokių problemų pasaulyje kelia neatsakingas požiūris į atliekas ir jų rūšiavimą, tai sukelia man labai blogų emocijų. Nors esu komikas, tokie vaizdai man nėra juokingi“, – sako M. Stonkus.

Nemažai pasaulio šalių apkeliavusiam M. Stonkui ypač įstrigo šiemet Kenijoje matytas vaizdas. „Per atoslūgį vaikščiojau palei Indijos vandenyno pakrantę, o fantastiško grožio paplūdimys buvo užverstas iš vandenyno atplukdytomis plastiko šiukšlėmis. Mėginau nors kiek pagerinti padėtį – surinkau ir išnešiau iš paplūdimio gal kokius tris kilogramus plastiko atliekų. Kai suvoki, kas darosi vandenyje, kiek ten dar yra plastiko, darosi labai liūdna“, – pasakoja komikas ir laidų vedėjas.

Kaupikai yra juokingi

Atliekų rūšiavimo ir perdirbimo klausimą jis vertina kaip didžiausią ateities kartų problemą, o pats stengiasi laikytis visų atliekų rūšiavimo taisyklių. „Esu rūšiavimo fanas“, – prisipažįsta M. Stonkus. Jį džiugina, kad jo pavyzdžiu seka ir jo vaikai – jiems nė į galvą nebeateina mesti plastiko atliekas į bendroms atliekoms skirtą šiukšliadėžę.

Į minimalizmą savo buityje linkusiam laidų vedėjui juokingiausi atrodo žmonės, kaupiantys nereikalingus, senus daiktus. „Įstiklintuose balkonuose tenka matyti trejų metų eglutes, senus, nebenaudojamus dviračius, po kelis senus šaldytuvus. Tai man atrodo komiškai“, – neslepia jis.

Išmanūs įkraunami daiktai – žmonėms įkrauti

Pasak EPA projektų vadovės Imantos Baltrūnaitės, elektronikos atliekos šiandien yra sparčiausiai auganti atliekų rūšis. Deja, pagal jų surinkimo rodiklius akivaizdu, kad ne visos jos patenka ne ten, kur reikia, ir dėl savo toksiškumo gali labai pakenkti tiek žmonėms, tiek ir gamtai.

M. Stonkus prisipažįsta suvokiąs, kad šiuolaikiniame pasaulyje be elektronikos neišsisuksi, bei juokauja, kad šiandien žmonės vartoja tiek daug įkraunamų prietaisų, be kurių nebeišsiverčia, kad galima sakyti, jog tie įkrovikliai skirti įkrauti patiems žmonėms.

„Elektronika yra labai svarbi. Pas mus namuose yra daug įrangos, naujų išmanių daiktų. Stengiuosi įsigyti naujausius, išmaniausius. Svarbu ne daikto naujumas, bet jo funkcijų išmanumas, ekonomiškumas, ilgaamžiškumas bei ekologiškumas. Seną elektroniką arba parduodu arba kam nors atiduodu, arba pristatau tiems, kurie įgalioti saugiai sutvarkyti elektronikos atliekas“, – prisipažįsta M. Stonkus.

Kraujas – sveikatos rodiklis

„Žinau, kad mano kraujas gana retas, neturintis vadinamojo Rh faktoriaus, arba „minusinis“. Kodėl gi juo nepasidalinus?“ – savo pasirinkimą tapti kraujo donoru aiškina M. Stonkus.

Girdamas iš tėvų paveldėtą savo gerą sveikatą, ji neslepia kiekvienais metais pasirūpinąs išsitirti kraują. „Rūpindamasis savimi tuo pat metu rūpiuosi ir kitais, nes turiu vaikų ir žinau, kad man juos reikės užauginti – noriu, kad jie turėtų sveiką tėtį, o aš ir pats noriu būti sveikas. Savo gyvenimo būdo labai geru nepavadinčiau – niekam tokio nerekomenduočiau, todėl tiesiog stengiuosi laikytis balanso. Nuovargį ir vakarėlius cikliškai turi lydėti poilsis, kad organizmas atsigautų. Be to, vertinu gerą, kokybišką, sveiką maistą“, – prisipažįsta laidų vedėjas.

Jis sako sveikinąs visas aplinkosaugos iniciatyvas, nors svarbiausias vaidmuo, anot jo, tektų kiekvieno žmogaus asmeninei elgsenai. „Kartais jau man atrodo, kad žemė pati jau tuoj išsivalys nuo mūsų. Kita vertus, pavyzdį turėtų rodyti politikai, kurie turėtų girtis ne medžiokle, o kaip jie asmeniškai rūšiuoja atliekas, rodyti pirštu į ekologines problemas, užterštus miškus. Jei pasikeis požiūris aukščiausiose institucijose, tada pradės keistis ir kasdienis gyvenimas, kitaip – akligatvis“, – įsitikinęs M. Stonkus.

Skaityti toliau

Sveikata

Užslėptos emocijos: kodėl jos žalingos sveikatai?

Paskelbta

Užslėptos emocijos, anot VDU Psichologijos klinikos psichologės Loretos Zajančkauskaitės-Staskevičienės, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų: padidėjusį kraujospūdį, opas ar net panikos priepuolius. Ilgametę konsultavimo patirtį turinti psichologė įvardijo priežastis, kodėl slepiame emocijas, ir kaip sau padėti jas atpažinti bei išjausti.
Kokios priežastys lemia, kad slepiame emocijas?

Žvelgiant plačiąja prasme, slėpti emocijas mus skatina siekis išlikti, prisitaikyti ir išsaugoti savo psichinę pusiausvyrą. Svarbu ir tai, nuo ko emocijos slepiamos – nuo savęs, ar nuo kitų.

Slėpti jausmus nuo kitų dažniausia išmokstama remiantis patirtimi, pavyzdžiui, jei vaikas buvo kelis kartus išbartas už tai, kad supyko, tikėtina, kad stengsis pykčio atvirai nerodyti. Dažniausiai slepiamos tokios emocijos, kurios nepatinka kitiems ar atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą.

Ne vien vaikystėje mokomasi nuspėti, kokias emocijas priimtina išreikšti tam tikroje aplinkoje, o kokias geriau nuslėpti. Atėjus į naują darbo kolektyvą taip pat stengiamasi suvokti, kokios bendravimo taisyklės, kiek tinka būti atviram, kai nerimauji, esi nusiminęs ar susierzinęs. Net labai spontaniškas žmogus nepažįstamoje, emociškai nesaugioje aplinkoje linkęs slėpti savo emocijas, ir tai yra dėsninga, normalu. Tokiais atvejais, kai žmogus aiškiai suvokia, kaip jaučiasi, bet supranta, kad naudingiau to nerodyti aplinkiniams, žalos sveikatai dažniausia nebūna. Suvoktas emocijas galima „iškrauti“ vėliau saugesnėje aplinkoje, pavyzdžiui, pasipasakojant patikimam draugui ar išreiškiant per kūrybą ir kitas veiklas. Sąmoningai nuslėptos emocijos gali būti žalingos nebent santykių vystymuisi. Pavyzdžiui, jei partneriui niekada nepasakome, kokia jo savybė erzina, tai jis negali į tai atsižvelgti. Kitaip tariant, jei niekada neprisipažįstame, kad jaučiamės sutrikę ar išsigandę, tai prarandame galimybę iš kitų sulaukti paramos.

Slėpti emocijas nuo savęs taip pat skatina savisaugos ir išlikimo siekis. Tai taip pat susiję su įsisavintomis iš aplinkos taisyklėmis apie emocijų priimtinumą, tik šiuo atveju grėsmės yra kitos. Bijoma ne kitų kritikos ar pašaipos, bet savigarbos praradimo. Jei žmogus galvoja, kad turėtų būti labai tolerantiškas, drąsus ar užtikrintas, o patenka į tokias situacijas, kuriose kyla pyktis, baimė ar pasimetimas, tai tikėtina, kad „įsijungs“ „psichikos saugos sistema“ ir „pavojingos“ emocijos nepasieks sąmonės. Emocijos, kurios menkina savigarbą, „išjungiamos“ iš sąmonės, nors organizme vyksta reakcija, pavyzdžiui, išsiskiria adrenalinas. Tokiais atvejais žmogus gali supykti, bet to nesuprasti, gali bijoti, bet likti įsitikinęs, kad nieko nebijo. Kiekvienu konkrečiu atveju slėpti emocijas skatina skirtingi dalykai.

Kokių sunkumų apskritai sukelia emocijų slopinimas, pavyzdžiui, bendraujant su aplinkiniais?

Emocijų slopinimas klaidina aplinkinius arba stato „sienas“ tarp žmonių. Kartais tos „sienos“ yra visai patogios, nes žymi ribas tarp oficialaus ir asmeninio bendravimo. Pavyzdžiui, viršininkui gal ir nebūtina žinoti, kokius jausmus išgyvename, bet jei žmogus net asmeniniuose santykiuose bijo atsiskleisti ir dalį emocijų laiko nepriimtinomis, tai gali būti rimta kliūtis tapti artimiems. Pasitaiko, kad jausdamas „blogus“ jausmus, asmuo stengiasi demonstruoti, kad yra atvirkščiai: pyksta, bet plačiai šypsosi, ar nerimauja, bet dedasi užtikrintas. Kuo daugiau emocijų žmogus laiko nepriimtinomis, tuo daugiau kyla painiavos santykiuose su aplinkiniais. Beje, ir su savimi.

Kokie pokyčiai vyksta organizme, kai nuslopiname emocijas? Kokius sveikatos sutrikimus tai gali sukelti?

Atsakant išsamiai, reiktų daug pasakoti apie streso ligas. Trumpai galima nusakyti taip: žmogus yra vientisas organizmas, todėl į aplinką reaguoja ne tik emocijomis, bet visu kūnu – hormonų, raumenų ir virškinimo sistemomis. Jei leistume sau reaguoti instinktyviai, organizmas darniai atliktų savo darbą. Kai bandome reakcijas kontroliuoti, organizmas vis tiek reaguoja instinktyviai, tik reakcija nepasireiškia elgesiu. Rezultatas būtų panašus lyg padidinę liepsną užkimštume garpuodžio garų išleidimo ventilį, kuris kada nors sprogs.

Šiuo metu streso ligoms formuotis yra labai palanki aplinka, nes viešojoje erdvėje kuriama nuostata, kad priimtinos tik pozityvios emocijos. Į psichikos sveikatos specialistus kreipiasi daug žmonių, kurie tikina, kad neturi emocinių problemų, tik jaučia nepaaiškinamus skausmus, kyla kraujospūdis ar atsiveria opos. Panikos priepuoliai taip pat labai dažna tos įtampos, kurią patiria psichika, bandydama įveikti nepriimtinus jausmus, išraiška.

Kaip reikėtų padėti sau įvardinti ir išgyventi skausmingas emocijas?

Pradėti tikriausiai reikėtų nuo savo įsitikinimų pergalvojimo – stengtis atpažinti susikurtas emocijų reiškimo taisykles. Jei aptinkame, kad tos taisyklės gerokai varžo arba yra netinkamos, reikėtų bandyti jas koreguoti. Bet kuriuo atveju reikėtų stengtis leisti sau jausti viską. Paskutinis žingsnis būtų ieškoti tokių žmonių, su kuriais galima jausti visokias emocijas, kitaip tariant  tokie žmonės, jas atskleidus, supranta ir palaiko. Būna, kad be psichologo pagalbos susivokti nepavyksta, pavyzdžiui, jei žmogus galvoja, kad niekada nepyksta ar neliūdi, tai savarankiškai atpažinti ir išgyventi to, ko esą nejaučia, sunku.

Skaityti toliau

Lietuva

Ligonių kasos: vaistinėms privalomų vaistų sąrašas padidėjo trigubai

Paskelbta

Liepos pradžioje įsigaliojęs vaistinėse būtinų turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašas sudaro visas sąlygas, kad Lietuvos gyventojai už geriausią kainą galėtų įsigyti dažniausiai vartojamų vaistų. Sąraše – daugiau kaip 200 pavadinimų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo kompensuojamų vaistų.

Siekdama užtikrinti pacientų galimybę gauti kompensuojamuosius vaistus, kurių priemoka mažiausia, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) nuolat koreguoja vaistinėje būtinų turėti kompensuojamųjų vaistų išdavimo (pardavimo) gyventojams tvarkos aprašą bei atnaujina vaistinėse būtinų turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Palyginti su buvusiuoju, naujasis sąrašas pailgėjo net tris kartus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tvarkos aprašas pasikeitė kovo 2 d., tačiau dėl koronaviruso jo įsigaliojimas buvo atidėtas iki liepos 1 dienos.

„Be skausmą malšinančių, kraujospūdį mažinančių, širdies veiklą gerinančių, glaukomos gydymui skirtų vaistinių preparatų, jame įrašyti vaistai nuo cukrinio diabeto, depresijos, astmos, antibiotikai infekcinėms ligoms gydyti ir kiti. Tarp naujienų – vaistai vėžiui, odos ligoms gydyti, taip pat antiparazitiniai vaistai bei vaistai reumatinėms ligoms gydyti”, – sako VLK Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjas Evaldas Stropus.

 Specialistas atkreipė dėmesį, kad šįkart formuojant sąrašą vadovautasi nauja nuostata – į jį įtraukti visų dviejų ar daugiau skirtingų gamintojų vaistų grupių populiariausių stiprumų vaistai, kurių pakuotės bazinė kaina yra mažesnė nei 150 eurų. Į šį sąrašą neįtraukiami vieno tiekėjo bei biologiniai vaistai.

„Vaistinės privalo turėti visus minėto sąrašo vaistus. Tiesa, yra padaryta ir išlyga – jei per pusę metų to vaisto nebuvo parduota nė pagal vieną receptą, vaistinėje jo turėti nebūtina”, – sako E. Stropus.

Įsigyjantiems kompensuojamųjų vaistų pacientams svarbu žinoti, kad kiekvienoje vaistinėje kasdien turi būti kompensuojamųjų vaistų, kurių priemoka yra mažiausia. Jų vaistininkas pacientui privalo pasiūlyti pirmiausia.

Vaistinėse būtinų turėti kompensuojamųjų vaistų sąrašą galima rasti čia.

Šaltinis: Kauno teritorinė ligonių kasa

Skaityti toliau

Lietuva

Keliautojai, vykstantys į Vidinę Mongoliją Kinijoje, turėtų išlikti budrūs dėl maro

Paskelbta

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) medikai primena, kad šiuo metu keliautojams, vykstantiems į Vidinę Mongoliją Kinijoje, rekomenduojama būti budriems ir vengti sąlyčio su švilpikais ir kitais graužikais, kurie yra pagrindinis ypač pavojingos užkrečiamos ligos – maro – rezervuaras.

Kinijos sveikatos priežiūros institucijų duomenimis, šiaurinėje Vidinės Mongolijos regione užregistruotas buboninio maro atvejis. Šio regiono gyventojai yra raginami nemedžioti ir nevartoti maistui švilpikų ir kitų galimai Y. pestis  bakterijomis infekuotų gyvūnų mėsos.

Nors maras buvo viena mirtingiausių ligų žmonijos istorijoje, tačiau dabar ji gydoma antibiotikais.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medikai primena, kad marą sukelia  bakterijos (Y. pestis), kurių pagrindinis rezervuaras yra graužikai. Maras tarp graužikų ir nuo graužikų žmonėms dažniausiai plinta per infekuotų blusų įkandimus, tačiau galimi ir kiti infekcijos plitimo keliai, t.y. marą sukeliančios bakterijos  į žmogaus organizmą gali patekti tiesioginio sąlyčio metu su infekuotų gyvūnų audiniais per odos pažeidimus, gleivines. Plaučių maro forma gali plisti nuo žmogaus žmogui per orą su lašeliais artimo sąlyčio metu.

Užsikrėtus maro bakterijomis, klinikiniai požymiai priklauso nuo sukėlėjo patekimo vietų.

Buboninis maras sudaro 80-95 proc. visų ligos atvejų. Inkubacinis periodas – 1­–7 d. Ligai būdingas karščiavimas, galvos skausmai, šaltkrėtis, silpnumas. Specifinis šios formos simptomas yra vienas ar keli patinę, skausmingi limfmazgiai, nes Y.pestis bakterijos dauginasi limfmazgyje, esančiame arčiausiai sukėlėjo patekimo vietos. Buboninis maras dažniausiai išsivysto po blusų įkandimo. Negydant mirštamumas nuo buboninio maro siekia 50-60 proc., o anksti skyrus tinkamą gydymą mirštamumas sumažėja iki 10-20 proc. Buboninis maras neplinta nuo žmogaus žmogui, išskyrus atvejus, kuomet yra tiesioginis sąlytis su išopėjusių bubonų pūliais.

Septiceminis maras diagnozuojamas sukėlėjui išplitus kraujyje. Jam būdingas karščiavimas, šaltkrėtis, didelis silpnumas, virškinamojo trakto veiklos sutrikimai. Septiceminis maras gali sukelti šoką, daugybinį organų nepakankamumą. Septiceminis maras gali išsivystyti kaip pirminė ligos forma arba buboninio maro komplikacija.

Plaučių maras išsivysto įkvėpus lašelių su marą sukeliančiomis – Y. pestis bakterijomis arba kaip septiceminio maro komplikacija. Inkubacinis periodas – 1–4 d., kartais trumpesnis nei 24 val. Šiai ligos formai būdingas karščiavimas, galvos skausmas, silpnumas, greitai besivystanti pneumonija su kvėpavimo nepakankamumu, krūtinės skausmas, kosulys. Laiku nepritaikius gydymo, plaučių maras baigiasi mirtimi.

Ankstyvas antibiotikų skyrimas svarbus tiek gydant, tiek vykdant maro profilaktiką. Vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos informacija, asmenims, turėjusiems artimą sąlytį su asmenimis, sergančiais maru, arba asmenims, turėjusiems didelės rizikos ekspoziciją, pvz., blusų sukandimai, sąlytis su infekuotų gyvūnų kūno skysčiais ir audiniais, rekomenduojamas profilaktinis gydymas antibiotikais.

Endeminių maro vietovių yra aptinkama Amerikoje, Azijoje, Afrikoje.

Šaltinis: Kauno miesto savivaldybės sveikatos biuras

Skaityti toliau

Skaitomiausi