Connect with us

Sportas

Lenktynininkas Ignas Gelžinis vietoj vakarėlių renkasi varžybas

Paskelbta

Sportas – vieniems hobis, kitiems darbas. O 28-erių metų kauniečiui Ignui tai svarbiausia gyvenimo dalis. Dviejų sporto šakų atstovas siekdamas savo tikslų namuose įsirengė „skausmo kambarį“, laisvą laiką po darbo skiria treniruotėms, o vietoj vakarėlių savaitgaliais renkasi varžybas.

Iš Kauno rajono, Ringaudų, kilusio lenktynininko pasiekimų bagažas įspūdingas: 4 kartus laimėjo 1000 kilometrų lenktynes Palangoje, tapo FIA instituto jaunųjų lenktynininkų akademijos Europos atrankos nugalėtojas, triskart Lietuvos kartingo čempionato nugalėtojas ir tai toli gražu ne viskas. Tačiau už šių gražiai skambančių apdovanojimų slypi ne tokia „saldi“ sportininko gyvenimo pusė: didžiulis darbas, nesibaigiantis net savaitgaliais, nesėkmės ir nenugalimas užsispyrimas.

Prieš lenktynes – specialūs kursai, kaip bendrauti su žmonėmis

Tavo laimėjimų sąrašas tikrai stebinantis, kuris iš jų svarbiausias tau pačiam?

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Na, labai įdomi patirtis buvo, kai laimėjau Fia Europos atranką ir dalyvavau 5 savaičių mokymuose, skirtingose Europos vietose. Šiuose mokymuose reikėjo atlikti įvairias užduotis, mokytis įgūdžių, kurie svarbūs lenktyniaujant. Pavyzdžiui, mokėmės išlikimo kalnuose: tau paduoda virvę, vieną kartą parodo kaip mazgą užrišt, duoda sniego batus, kuprinę ir bendražygį. Man papuolė žmogus, kuris prieš tai nieko panašaus nebuvo matęs, jam ši patirtis buvo labai sunki. Taip pat mokėmės, ką reiškia netiesiogiai lenktyniauti: komunikuoti su žmonėmis, ieškoti rėmėjų, kalbėti su spauda. Ši pergalė buvo labai svarbi, nes atvėrė man akis ir pakeitė požiūrį, kad lenktynininkui svarbiausia žinoti kaip elgtis automobilyje. Supratau, kad jei nesugebėsi rasti rėmėjų, tai ir į automobilį neįsėsi. Jei nesusikalbėsi su mechanikais, tai irgi nieko nebus. Lenktynės apima labai platų spektrą dalykų, kuriuos turi mokėti.

Vien rasti rėmėjus yra labai sudėtinga. Lietuvoje šis sportas nėra populiarus, o kaina didelė. Ji priklauso nuo varžybų pobūdžio, technikos ir dalyvaujančios komandos. Kai turi skaičius, pasiūlymus, idėjas – pradedi ieškoti rėmėjų, bet turi įrodyti, kad tai reikalinga ir naudinga jiems patiems.

„Įsėsti ir tiesiog važiuoti gali tik autobuse“

Yra žmonių, kurie galvoja, kad lenktynės nėra jau toks sudėtingas dalykas. Esu girdėjusi tokį pasakymą: „Taigi įsėdi ir tiesiog važiuoji“. Ar tai tiesa?

Įsėsti ir tiesiog važiuoti gali tik autobuse, gal dar automobilyje, kai į darbą važiuoji. O lenktynėse iškyla daug problemų, kurių net numatyti negali, jas reikia spręsti čia ir dabar. Kyla įvairios emocijos, bet turi susivaldyti ir į situaciją žvelgti šaltai. Būna, kad reikiamų atsarginių detalių negauname iki varžybų, ar mašina sugenda prieš pat jas, ar blogai jautiesi, bet vis tiek turi važiuoti. Nutinka įvairių kritinių situacijų, bet žinai, kad viskas turi vykti. Buvo, kad atvažiavom į varžybas Anglijoje ir žiūrim, kad išplėšta mūsų puspriekabė su automobiliais: nėra šalmų, įrankių. O varžybos už trijų dienų. Teko važiuoti į parką, skolintis daiktus iš kitų komandų.

Neseniai buvo situacija, kad užsikišo ventiliacijos anga, kuri automobilyje yra tik viena. Visą valandą važiavau su labai mažai oro, buvo velniškai sunku kvėpuoti. Paskutinėmis minutėmis labai skaudėjo galvą. Bet savo pamainą automobilyje įveikiau, o išlipus ir įkvėpus daugiau oro, viskas aplinkui sukosi.

Papasakok, kas gali nutikti trasoje, lenktynių metu?

Lenktynininkų žargonu kalbant, gali gauti ,,į subinę“, taip sakoma, kai tave išstumia iš trasos. Aišku, paskui tas lenktynininkas gauna baudą, bet tave tuo metu dar penkios kitos mašinos pralenkia. Susinervini, užvaldo karštos emocijos ir pradedi daryti klaidas: nepataikai į vieną, antrą, trečią posūkį, o kai viskas vyksta ne sekundžių ir ne dešimtųjų, o šimtųjų sekundės dalių tikslumu, tai labai daug lemia. Anglijoje, paskutiniame sezono važiavime, su pagrindiniu konkurentu turėjome lygiai tiek pat taškų ir paskutinis važiavimas lėmė, kas laimės visą sezono įskaitą. Įtampa tęsėsi tris dienas, nuolat galvojau, kaip čia bus, o suplanuoti nieko negali. „Daužėmės“ iki finišo, važiavom vienas šalia kito ir kertant finišo liniją aš jį aplenkiau tik 37-ių tūkstantųjų sekundžių persvara. Čia kaip per filmus rodo. Būna, kad taip ir realybėje vyksta.

Didžiausia trauma – skilęs pirštas

Ar tiesa, kad lenktynės – pavojingas sportas. Ar pačiam teko susižeisti lenktynių metu?

Šiuo metu lenktynės yra pakankamai saugus sportas. Seniau jis buvo pavojingesnis, kai automobiliai buvo varomi raketiniu kuru. Jei jau užsidegs – šakės. Dabar mes turim nedegius rūbus, kombinezonus iš trijų sluoksnių. Šalmas, specialios pirštinės, batai – viskas nedegu. Tad jei netyčia ir degtum, kokią minutę gelbėtojai dar turėtų laiko, ištraukti tave gyvą… greičiausiai. Ralis yra pavojingiau, bandžiau ir šią lenktynių šaką. Ten greitis atrodo didesnis, kai leki tarp medžių, bet negalėdavau sau leisti per smarkiai rizikuoti, kai šalia sėdi žmogus už kurį esu atsakingas.

Esu apsivertęs su kartingu, bet nieko baisaus nenutiko. Buvo, kad susistumdėm su kitu automobiliu, apsisukau, rikiuotės pabaigoje, atlėkęs varžovas neišvengė sumaišties ir trenkėsi į mano automobilio šoną. Nuo smūgio skaudėjo kaklą, bet tik tiek. Didžiausia trauma – skilęs pirštas, kuri įvyko jau išlipant iš automobilio paslydus ant ledo. Viskas tik atrodo baisiai. Net mūsų mama retai važiuoja į varžybas, jai tai sukelia per daug jaudulio ir streso. Geriau jau namie kažką veikia, o aš tik parašau jai žinutę kaip sekasi.

Nuo lenktynių prie triatlono

Papasakok, kaip pradėjai domėtis triatlonu? Ar lenktynių tau neužteko?

Asmeninio archyvo nuotr.

Viskas nuo jų ir prasidėjo. Ruošiantis lenktynėms reikia palaikyti formą: pulsas turi būti žemas, pats turi būti išsitreniravęs pilvo, nugaros, kojų, rankų bei kaklo raumenis. Lenktynių metu kūnas būna nuolatinėje įtampoje. Be to automobilyje būna labai karšta, kartais net iki 60 laipsnių karščio, o viskas, ką turi automobilyje tai viena skylė „kapote“ per kurią įeina oras, tad realiai tu „verdi“ savo sultyse.

Jeigu esi nepasiruošęs – pavargsti, pats to nejauti, bet tavo reakcija lėtėja, galimybė prognozuoti, reaguoti, teisingai ir užtikrintai viską daryti – mažėja. Taip  pasirodo, kas būna gerai pasiruošęs, kas ne. Kas daro klaidas, kas ne.

Triatlono idėja kilo, kai kartu su komanda keliavome į varžybas, vartėme vieną žurnalą. Pamatėme straipsnį apie Iron Man. Pradėjom skaityti ir domėtis, kas tai yra. Sužinojome, kad trumpesnių distancijų triatlonai vyksta ir Lietuvoje. Sugalvojau, kad reikia dalyvauti, nusipirkau dviratį, pradėjau treniruotis – patiko. Vėliau tapo įprasta atsikelti šeštą valandą ryto, kad spėčiau padaryti treniruotę prieš darbą, o kartais ir po jo.

Treniruotėms nuo 10 iki 18 valandų per savaitę

Tu dar ir dirbi? Kada spėji treniruotis?

Taip dirbu, nuo pirmadienio iki penktadienio, kartais ir šeštadieniais. Esu pardavimų vadybininkas, mano darbo laikas nuo 9 iki 18 valandos, tai turiu laiko ryte ir vakare bei savaitgaliais. Treniruojuosi  namuose, turiu skausmo kambarį, bet jį naudoju tik tuomet, kai lauke treniruotis sąlygos neleidžia. Per savaitę treniruotės užima nuo 10 iki 18 valandų. Jeigu tai 18 valandų savaitė – tenka šiek tiek izoliuotis nuo pasaulio. Turiu televizorių, bet įsijungiu jį tik tam, kad grotų muzika, būtų fonas. Jeigu kas paklaustų, kokie „kelias į žvaigždes“ projektai vyksta – nežinočiau.

Savaitgaliais labai panašiai: atsikeliu, išlekiu su dviračiu į Panemunę ar Ąžuolyną, 2-4 valandoms. Sekmadienį išbėgu pabėgioti. Likusi diena – laisva. Maždaug vienuoliktą valandą ryto jau būnu baigęs treniruotes, o kiti tokiu metu juk dar miega.

Papasakok apie „skausmo kambarį“, kas tai?

Taip aš vadinu patalpą, kurioje stovi mano dviratis-treniruoklis. Dabar tai jau nebe „skausmo“ kambarys, o „skausmo“ balkonas. Persikėliau ten, nes patogiau. Galiu atsidaryti langą, kai trūksta oro patalpoje, ant palangės pasidėti kompiuterį, įsijungti filmą. Visi dviratininkai ar triatlonininkai taip treniruojasi žiemą, kai nėra galimybės treniruotis lauke. Treniruotės trunka nuo 30 minučių iki 3 valandų. Ilgiausiai skausmo kambaryje esu mynęs 3,5 valandos, nors tai jau buvo psichologiškai sunku.

„Nejaučiu diskomforto, kad turėčiau bandyti pabėgti iš namų“ 

O kada tu ilsiesi? Ką veiki, kai nesitreniruoji?

Aš labiau mėgstu trumpą poilsį, nesuprantu ir nejaučiu poreikio grįžus po darbo ilsėtis prie televizoriaus. Aš mindamas dviratį, bėgdamas miške ar plaukiodamas daug geriau pailsiu, savo mintis susidėlioju, psichologiškai atsigaunu. Aišku, nuovargis nuo tam tikrų treniruočių jaučiasi, bet man keista, kai žmonės sako, kad neturi laiko sportuoti. Jeigu svarbiau visas žinias ir serialus pažiūrėti, susekti kas ir ką veikia „instagrame“, tada taip – neturi papildomo laiko niekam.

Aš ilsiuosi savaitgaliais, po treniruočių. Būnu namie, kartais išeinu su draugais papietauti ar pavakarieniauti, sąlyginai anksti einu miegoti. Labai seniai buvau kokiame nors kultūriniame renginyje, kuris vyktų vakare. Buvo laikai, kai eidavau į naktinius klubus, bet man net tada tai nebuvo kažkas labai tokio, o dabar išvis nežinau, kas mieste vyksta. Jeigu, kas paklaustų, kokie klubai Kaune yra? Tikrai nežinočiau. Alkoholio dažnai nevartoju, vengiu padauginti. Padauginus, kitą rytą būna sunku, blogai jautiesi ir galvoji, kam man to reikėjo? Tą vakarą gal ir smagu, bet visa kita diena sugadinta, praguli ir tiek.

O ar jauti draugų spaudimą? Ar jie nesiūlo laiko leisti kitaip, pavyzdžiui, vasarą pabūti kokioje sodyboje, prie ežero?

Vasarą aš turiu labai mažai laisvų savaitgalių, kalendoriuje suplanuotų varžybų daug. Draugai įpratę ir supranta, kad taip jau yra. Manyčiau, kad man nereikia, o gal ir nelabai norisi tokio poilsio, kai guli ir deginiesi. Aš galiu pagulėt pusę dienos ir jau viskas – turiu eiti ir kažką daryti. Todėl manęs ir sodybos nelabai traukia, aš mėgstu poilsiauti namie. Nejaučiu diskomforto, kad turėčiau bandyti pabėgti iš namų.

„Laukti ir tikėtis gali nebent su teleloto bilietu“

Tavo gyvenimas atrodo labai disciplinuotas, ar kartais nesijauti suvaržytas?

Dainiaus Ščiukos nuotr.

Kažkada internete mačiau tokį posakį, kad tik disciplinuoti žmonės yra laisvi, nes kitu atveju jie savo norų, nuomonių, pojūčių ir aistrų vergai. Tada, prieš kokius tris metus, aš galvojau, kad tai nesąmonė, disciplina ir yra su tuo surišta, kad nesi laisvas. Bet dabar, kai pats esu susistatęs viską į grafiką, ką ir kaip darau, o darau tai, ką mėgstu, jaučiuosi laisvesnis. Kai taip gyveni, nuotaiką mažiau keičia blogas oras, savaitės diena ar nesėkmės. Žinai, kur link judi ir judi palengva savo ritmu. Man atrodo, kad tie, kurie visą savaitę laukia penktadienio, visus metus vasaros, tai visą gyvenimą ir laimės lauks. Sakyčiau, kad laukti ir tikėtis gali nebent su teleloto bilietu. O šiaip manau, kad viską reikia pasiimti gyvenime, juk viską darai dėl savęs. Kiek darai, tiek ir gauni.

#SvajonesNeturiSavaitgaliu

Bet tu esi patenkintas savo gyvenimu? Ar visgi norėtum kažką pakeisti?

Būna tokių minčių, vis atsižvelgi į praeitį ir galvoji, gal galėjau kažką kitaip daryti. Pamenu, tokią knygą skaičiau, oro uoste radęs, kad jeigu imi galvoti, jog tu kažkokį svarbų dalyką galėjai kitaip padaryti, kodėl negalvoji, pavyzdžiui, kad su kaire, o ne dešine ranka galėjai šiukšlę išmesti? Gal su kaire būtum nepataikęs, būtum užtrukęs 30 sekundžių ilgiau, tuomet būtum pavėlavęs į autobusą, o laukdamas kito atvykstant, sutiktum žmogų, kuris tau visą gyvenimą iš esmės pakeistų. Čia graužtis dabar, kad kažką padarei blogai – neverta. Jau nepataisysi, svarbu išanalizuoti klaidas ir pasimokyti iš to. Na, nebent laiko mašiną nusipirktum.

Socialiniuose tinkluose keli įrašus iš savo gyvenimo: treniruočių, varžybų momentų. Šiuos įrašus žymi #SvajonesNeturiSavaitgaliu. Kodėl?

Svajonė man atrodo tik kryptis, nurodanti tau pačiam, kur link keliauji, tais momentais, kai sunku. O šią mintį sieju su tuo, kad jei tikrai svajoji tai visą laiką judi svajonės link, savaitgalis, pirmadienis ar penktadienis tai bebūtų. Jei nuo pirmadienio iki penktadienio svajoji, o savaitgalį nustoji svajoti, pasaulis juk nesustoja judėti.

Šiemet užsibrėžiau tikslą kitais metais įveikti pilną Iron man’ą. Tai reiškia, vienu kartu 3,8 kilometro plaukti, iškart po plaukimo minti 180 kilometrų dviračiu, o pabaigai – 42,2 kilometro bėgti. Gal kitiems atrodo neįmanoma, bet tikiu, kad mus riboja tik protas. Labai daug galima pasiekti paprasčiausiu užsispyrimu: nori – darai. Jei nori tik savaitės dienomis, gal tas noras ne toks ir didžiulis. Svarbu stabilumas ir tvarus progresas.

Tad jeigu ankstyvą savaitgalio rytą išvysite vaikiną bėgiojantį Ąžuolyno parke, arba minantį dviratį Panemunės dviračių takais, gali būti, kad tai lenktynininkas Ignas, besiruošiantis dar vienam, naujam iššūkiui.

Skaityti toliau

Renginiai

Kauniečiams – proga nemokamai išbandyti šiaurietiškąjį ėjimą

Paskelbta

Kauno apskrities viešoji biblioteka kartu su Startwalking.lt treneriais kiekvieną rugpjūčio trečiadienį (5, 12, 19, 26 d.) 18 val. kviečia į šiaurietiško ėjimo treniruotes Ąžuolyne.

Treneriai siekia paneigti mitą, kad šiaurietiškas ėjimas skirtas tik senjorams. Toks ėjimas tinka bet kokiai amžiaus grupei, tai ypač naudingas ir universalus laisvalaikio leidimo būdas visai šeimai. Jis teikia galimybę sustiprinti raumenis, pagerinti savijautą, pabūti gryname ore, pasigrožėti gamta ir turiningai praleisti laisvalaikį su draugais.

„Lyginant su įprastu vaikščiojimu, šiaurietiško ėjimo metu kalorijų sąnaudos padidėja iki 46 proc., nes į darbą įsijungia ne tik kojos, bet ir rankos bei viršutinė kūno dalis. Be to, sistemingos treniruotės gerina fizinį pajėgumą, judesių koordinaciją, tobulina laikyseną ir pusiausvyrą“, – šiaurietiško ėjimo privalumus vardija R. Žeimys.

Susitikimo vieta – Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2, lauke prie įėjimo į biblioteką. Lazdomis ir dezinfekavimo priemonėmis pasirūpins organizatoriai, o dalyviai turėtų pasirūpinti patogiais rūbais ir gera nuotaika bei nepamiršti laikytis saugių atstumų.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos informacija

Skaityti toliau

Sportas

Paskirstytos lėšos tarptautinėms sporto varžyboms organizuoti

Paskelbta

Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus įsakymu dešimčiai sporto šakų federacijų paskirstytos lėšos šių metų tarptautinėms aukšto meistriškumo sporto varžyboms. Iš viso skirta daugiau nei 200 tūkst. eurų.

Valstybės biudžeto lėšų 2020 m. tarptautinėms aukšto meistriškumo varžyboms organizuoti skirta asociacijai „Hockey Lietuva“, Lietuvos bokso federacijai, Lietuvos tinklinio federacijai, Lietuvos lengvosios atletikos federacijai ir kt. Numatoma, kad Lietuvoje bus rengiamos Tarptautinės Europos lengvosios atletikos asociacijos sportinio ėjimo varžybos, Tarptautinis pasaulio čempiono Rimanto Bagdono imtynių turnyras, Šiaurės Europos zonos (NEZ) ralio kroso čempionatas ir kt.

Finansuotinos asociacijų varžybos buvo atrinktos konkurso būdu. Paraiškas vertino švietimo, mokslo ir sporto ministro sudaryta komisija. Vertinant atsižvelgta į tai, ar tai strateginė sporto šaka (bet paraiškas galėjo teikti ir ne strateginių sporto šakų atstovai), kokių laimėjimų yra pasiekę sportininkai tarptautinėse varžybose Europoje ir pasaulyje, kiek sportininkų ketina dalyvauti rengiamose tarptautinėse varžybose Lietuvoje, ar prašomos išlaidos yra pagrįstos finansiškai, ir kt.

Komisijos apsisprendimą lėmė tai, ar federacijų planuojamos tarptautinės aukšto meistriškumo sporto varžybos atitinka nustatytus reikalavimus. Pvz., kai kurių federacijų rengiamos varžybos nėra įtrauktos į oficialų tarptautinių sporto varžybų kalendorių, taip pat nurodyta, kad varžybose dalyvautų mažiau šalių rinktinių, negu reikalaujama, arba federacija savo dokumentuose nėra įtvirtinusi savo kolegialaus valdymo organo – valdybos narių maksimalaus galimų iš eilės einančių kadencijų skaičiaus tam pačiam asmeniui ir pan.

Reikalavimai tarptautinėms sporto varžyboms finansuoti buvo patvirtinti švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu.

Lietuvoje rengiamos tarptautinės aukšto meistriškumo sporto varžybos turi atitikti nustatytas sąlygas: būti įtrauktos į atitinkamos tarptautinės sporto šakos federacijos oficialų sporto varžybų kalendorių, turi būti tokios sporto šakos ar sporto šakos disciplinos, kurios tarptautinė sporto šakos federacija yra pripažinusi Pasaulinį antidopingo kodeksą. Taip pat varžybose turi dalyvauti ne mažiau kaip 6 šalių rinktinės komandinėse ir žaidimų sporto šakose, o individualiose, dvikovinėse sporto šakose – ne mažiau kaip 12 šalių atstovai, varžybos turi vykti Lietuvoje ir kt.

Paraiškų vertinimo kriterijus nustatantis švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintas Tarptautinių aukšto meistriškumo sporto varžybų finansavimo konkurso būdu tvarkos aprašas.

Ministro įsakymas dėl lėšų skyrimo ir protokolų išrašai skelbiami ministerijos interneto svetainėje.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Komunikacijos skyrius informacija

Skaityti toliau

Sportas

#HeForShe: Lietuvos rinktinės treneris ledo ritulį pamilusią dukrą ir palaikė, ir gynė

Paskelbta

Prieš 15 metų ledo ritulininkas Linas Paražinskas akimis tribūnoje ieškodavo didžiausios savo gerbėjos – dukros Rugilės. Tuomet mergaitė nepraleisdavo tėčio rungtynių, o šiandien žaidžia pati ir stengiasi paneigti moterų ledo ritulį supančius mitus.

Linas Paražinskas (50) ledo ritulyje – jau ilgiau nei keturis dešimtmečius. Jis daug metų atstovavo Elektrėnų „Energijai“, prieš dešimtmetį Kaune įkūrė ledo ritulio mokyklą „Griunvaldas“, o šiandien yra Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės trenerio asistentas. Rinktinės, kurioje gynėjos pozicijoje rungtyniauja jo dukra Rugilė (21).

„Kai pirmą kartą pastačiau Rugilę ant ledo, kartu buvo ir du jos pusbroliai. Tuomet vienas jų apsiverkė nenorėdamas čiuožti, kitam iš jaudulio pradėjo skaudėti pilvą. O Rugilė nučiuožė. Nukrito, atsistojo ir toliau čiuožė.

Pamenu, man ir gera pasidarė, ir jaudulys apėmė supratus, kad čia kažkas bus. Nors, žinoma, net pasvajoti negalėjau, kad ji taps rinktinės žaidėja ar, kad mes apskritai moterų rinktinę turėsime“, – prisiminė L. Paražinskas.

Mergaitei tuomet buvo septyneri, o būtent tokio amžiaus pačiūžas pirmą kartą išbandė ir Linas. Po kelerių metų kartu su berniukais ji pradėjo žaisti tėčio įkurtoje ledo ritulio mokykloje.

R. Paražinskaitės ir ledo ritulio draugystė tęsiasi jau ilgiau nei dešimtmetį. Ji niekada nebuvo paprasta, o ankstyvoje paauglystėje vos nenutrūko, tačiau net sunkiausiomis akimirkomis Rugilė visada jautė tėčio palaikymą.

Šiandien mergina ledo ritulį žaidžią ir vyrų mėgėjų, ir moterų komandose. Ji padeda tėčiui treniruoti vaikus, bei yra pernai pirmą kartą istorijoje suburtos Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narė.

R. ir L. Paražinskų istorija – trečioji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotos kampanijos „HeForShe“ dalis. Šio Jungtinių Tautų projekto tikslas – kviesti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga.

Būsima drabužių dizainerė

Kaunietės R. Paražinskaitės diena prasideda anksti. Ryte ji skuba į sporto salę, tuomet į paskaitas universitete, vėliau į ledo arenoje vykstančias vaikų treniruotes. Po darbų mergina kelias valandas skiria sau, o vėlai vakare dar sėda atlikti universitete užduotas užduotis.

Rugilė studijuoja mados dizainą ir jau yra sukūrusi pirmosios savo gatvės stiliaus rūbų kolekcijos eskizus. Įkvėpimo ji sėmėsi ledo ritulyje.

„Žmonės stebisi kai pasakau, kad žaidžiu ledo ritulį. Esą, nemoteriška. Tuomet stebisi, kai pasakau, kad studijuoju mados dizainą, juk sportas ir menas nesiderina. Bet moteris juk gali būti įvairiapusė. Sportas ir menas man suteikia harmoniją ir papildo vienas kitą“, – sakė R. Paražinskaitė.

Šiandien ledo ritulininkė apie komentarus, kurių vis dar dėl savo pasirinkimo sulaukia, kalba ironizuodama, tačiau taip buvo ne visada – treniruotę ji ne kartą yra palikusi su ašaromis akyse.

„Ledo ritulys man labai patiko, tačiau nebuvo lengva. Žaisti pradėjau būdama dešimties, komandoje buvau vienintelė mergaitė. Tuomet matyti mergaitę, žaidžiančią ledo ritulį, buvo labai neįprasta. Jei per treniruotę man nepavykdavo atlikti pratimo, berniukai šaipydavosi. Kartais sulaukdavau net raginimų nulipti nuo ledo ar kaltinimų, esą simuliuoju, nes treneris yra mano tėtis. Mažą mergaitę tas labai liūdindavo“, – prisiminė ledo ritulininkė.

Kalbėdavo apie toleranciją

Matydamas dukros norą žaisti ir sunkumus, su kuriais ji susiduria L. Paražinskas ėmė su komandos nariais kalbėtis apie lygybę sporte ir toleranciją.

„Jis po kiekvienos treniruotės surinkdavo komandą ir aiškindavo, kad merginos ir vaikinai yra lygūs ir gali užsiimti kokiu tik nori sportu. Šią praktiką išlaikėme iki šių dienų. Dabar mūsų mokykloje sportuoja keturios mergaitės. Visada stengiamės pabrėžti, kad jos yra lygios ir neleidžiame komandoje jokios diskriminacijos“, – pasakojo Rugilė.

„Kodėl pradėjau apie tai kalbėti? Nes ir mano dukra žaidžia. Aš nenoriu, kad ją įžeistų, kad ji su ašaromis išeitų iš treniruotės. Ir žinote, jie supranta, tik reikia tinkamai paaiškinti“, – sakė Linas.

Dukrai pradėjus žaisti ledo ritulį Linas taip pat sulaukdavo įvairiausių, ne visada teigiamų reakcijų iš aplinkinių. Tačiau į nuostabą ar kritiką visada atsakydavo klausimu: kodėl?

„Kiti tėveliai sakydavo, kad dukros tikrai neleistų į ledo ritulį, geriau į šokius. Bet žinote, jei ji nebūtų norėjusi, aš jos tikrai nebūčiau vertęs. Aš mačiau ugnelę jos akyse, kodėl turėčiau ją slopinti ir neleisti?

Aš visada retoriškai klausdavau, kodėl norima moteris atskirti nuo ledo ritulio? Juk jos žaidžia futbolą, boksuojasi, jos gali užsiimti kokiu tik nori sportu. Be to, moterų ledo ritulio taisyklės šiek tiek skiriasi, čia daug mažiau pražangų ir grubumo, o ekipuotė apsaugo nuo rimtų sužeidimų.

Kiekvieną rugsėjį važinėju po mokyklas ir darželius, kviečiu vaikus žaisti ledo ritulį. Tarp norinčiųjų atsiranda ir daug mergaičių, tačiau jos netrukus būna mokytojų sustabdomos: tavęs tėvai neleis; tu mergaitė, ledo ritulyje netiksi. Sakau, kodėl? Tegul ateina ir bando. Pabandys savaitę, dvi, nepatiks – eis į kitą sporto šaką. Juk prievartos nėra. Tačiau galimybė pabandyti turi būti suteikiama visiems, nepriklausomai nuo lyties“, – sakė Linas.

Istorinė moterų rinktinė

Treneris vieną po kito vardija teigiamus užsienio valstybių pavyzdžius, kurių toli ieškoti nereikia. Skandinavijos šalys, Baltarusija, Latvija turi stiprias ne tik vyrų, bet ir moterų komandas. Būtent artimiausios mūsų kaimynės čempionate žaidžia ir dvi Lietuvos moterų komandos.

Latvijos rinktinė pasaulio reitinge šiuo metu užima 22 vietą. Suomijos moterų komanda – trečia. Praėjusių metų pabaigoje pirmą kartą istorijoje buvo surinkta ir Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė.

Buvusio vyrų ledo ritulio rinktinės trenerio vokiečio Berndo Haakės vadovaujama komanda Sofijoje (Bulgarija) vykusiose pasaulio moterų III diviziono pirmenybėse ne tik iškovojo dvi pergales, bet ir žiūrovų širdis papirko kai pačios sugiedojo šalies himną.

„Varžybų organizatoriai supainiojo ir prieš rungtynes paleido ne mūsų himną. Visa komanda netrukus sureagavo ir žaidėjos pačios sugiedojo Tautišką giesmę. Buvo daug klausimų, ar verta leisti mūsų moteris į pasaulio čempionatą, ar jos ten galės kažką parodyti. Aš pats labai raginau suteikti šansą.

Dabar ši komanda yra mūsų pasididžiavimas. Tai geriausios mūsų žaidėjos, atrinktos iš nemažo būrio. Pačios ištvermingiausios, degančiomis akimis siekiančios rezultatų. Jos neina į aikštę tik pačiuožinėti, jos nori laimėti“, – pasakojo rinktinės trenerio asistentas L. Paražinskas.

Nei tada, kai prieš daug metų Rugilė stebėjo žaidžiantį tėtį, nei tada, kai ji pirmą kartą žengė ant ledo, L. Paražinskas nė nesvajojo, kad kada nors dirbs pirmosios šalies moterų ledo ritulio rinktinės trenerių štabe, o jo dukra gins Lietuvos garbę.

„Mano širdis džiaugiasi matant, kaip ji nulipa nuo ledo atidavusi visas jėgas. Tuomet jaučiu pasididžiavimą ir jaudulį. Jaučiu, kad moterų ledo ritulio populiarumas po truputį auga, daugėja moterų, merginų, o svarbiausia – mergaičių, norinčių žaisti. Todėl net neabejoju, kad ateityje turėsime gerą, stiprią moterų rinktinę, kuri gins Lietuvos garbę stipriausiuose turnyruose“, – įsitikinęs L. Paražinskas.

Padėjo rasti mylimą veiklą

Šiandien žiūrėdamas į skriejančią ledu dukrą Linas prisimena, kaip prieš 15 metų tribūnose akimis ieškodavo jį stebinčios Rugilės.

„Kai aš žaisdavau, Rugilė visada būdavo arenoje, stebėdavo, mojuodavo. O man kaip tėčiui norėdavosi pasirodyti, įvartį įmušti. Gera jausti šeimos palaikymą. Dabar man pačiam tenka stebėti žaidžiančią dukrą. Širdis džiaugiasi ir, manau, tai tęsis ilgai, nes ji žaisdama jaučia malonumą. O aš galiu tik padėti, patarti ir visada būti šalia jos“, – jausmingai kalbėjo L. Paražinskas.

„Mūsų ryšys – labai stiprus. Žiūriu į tėtį, kaip į pavyzdį, kuris man padėjo rasti mylimą veiklą. Visos moterys gali žaisti ledo ritulį ir aš labai skatinu tai daryti. Nesidrovėti.

Noriu pakviesti vyrus palaikyti ir paskatinti savo drauges, bičiules, žmonas, seseris, dukras ar kaimynes, kaip kažkada mane paskatino tėtis. Nebijokite traumų, nes tai yra niekis. Mėlynės juk išgyja, o traumų pasitaiko visose sporto šakose.

Ir nekreipkite dėmesio į stereotipus, nes jie nyksta. Jei išgirstu klausimą, kaip aš tokia nedidelė ir smulki galiu žaisti, atsakau, kad svarbu ne ūgis, bet smūgis (juokiasi). Svarbiausia – noras. Ledo ritulyje svarbiausia čiuožimas, vikrumas ir mąstymas“, – patikino Rugilė.

„HeForShe“ – Jungtinių Tautų organizacijos pradėtas projektas, skatinantis lyčių lygybę. 2014 metais kampanija startavo garsiąja aktorės Emmos Watson kalba Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke apie jos kelią feminizmo link ir raginimą siekiant lyčių lygybės įtraukti berniukus ir vyrus. Per tris dienas prie kampanijos prisijungė 100 tūkst. vyrų, tarp kurių ir kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama.

 

Šaltinis: Lietuvos tautinis olimpinis komitetas

Skaityti toliau

Skaitomiausi