Connect with us

Žmonių istorijos

L. Čeber: „ką nuveiktum, jei visuomenės nuomonė neegzistuotų?“

Paskelbta

„Dauguma mūsų gyvenime nepakrutiname nė piršto ir nepadarome nieko reikšmingo, kad tik nesuteiktume kitiems progos mus sukritikuoti. O ar kada susimąstėte, ką iš tiesų galėtumėte nuveikti, jei kitų nuomonė Jums nerūpėtų?“, – verslumą kurstančioje knygoje “Būk, kuo nori būti” (Alma Littera) klausia rašytoja Laura Čeber.

Turbūt nė vienas nemėgstame būti kritikuojami, ypač nekonstruktyviai. Kritika žeidžia, bet juk kiekvienas pirmiausia esame kritikas, ir visai neblogas. Aplink mus tokių kritikų kokie 7 milijardai.

Dar Aristotelis atrado būdą, kaip galima išvengti kritikos. Jis sako, kad tokiu atveju reikia nieko nedaryti, nieko nesakyti ir būti niekuo. Bet, ko gero, ir tada jos neišvengsite, nes būsite kritikuojamas, kad esate nevykėlis.

Turbūt pastebite, kad jeigu žmonės apie ką nors kalba, tai dažniausiai kritikuoja. Niekas paprastai negiria, ak, koks šaunuolis, padarė tokį įdomų ir reikšmingą darbą, koks geras žmogus. Arba įsivaizduoju tautą, įsitaisiusią prie televizoriaus ekranų per gyvenimo būdo laidą ir mintyse ar balsu liejančią teigiamas emocijas: kokia gražuolė, kaip tinka šios naujos putlios lūpos, nuostabi atlikėja, o jos populiarumas taip įkvepia! Bet tikrovė tokia, kad jei ir neturime nieko bloga pasakyti apie tą asmenį, tai greičiausiai žiūrime ir tylime.

Nuo kritikos nepabėgsi, ji yra visuomenės pašaras. Galime pakeisti tik požiūrį į kritiką, pavyzdžiui, įsivertinti galimą jos mąstą ir sumenkinti. Tarkim, norite viską mesti ir pradėti mėgstamą veiklą, imtis verslo, bet suprantate, kad jei nepasiseks, nepakelsite aplinkinių kritikos, nesupratimo. Kiek žmonių Jus kritikuos? 10 šeimos narių ir artimųjų? 30 žmonių: draugai, artimiausia aplinka, bendradarbiai? Koks tai bereikšmis skaičius šio miesto, šalies ar pasaulio mastu!

Kuo mažesnėje aplinkoje veikiame, tuo neigiama reakcija atrodo didesnė. Sakykime, norite išleisti knygą įprastu 1500–2000 vienetų tiražu. “Ah, jei būsiu nesuprastas, mane visi nuginkluos!” Na, ir kiek kritikų bus? Jei pavyks parduoti visą tiražą – du tūkstančiai. Tiktai! Palyginkime: drąsūs, kontroversiški kai kurių aktyvių veikėjų pareiškimai socialiniuose tinkluose sulaukia po keliolika tūkst. reakcijų ir kelių tūkstančių komentarų, koks niekšas tas autorius. Dar keli šimtai sekėjų paspaudžia unfollow, bet keli šimtai naujų paspaudžia “follow”. Kuo daugiau kam nors patinkame, tuo daugiau kam nors nepatinkame, ir atvirkščiai.

Scott Boras sako, kad jei tikrai gerai darai savo darbą, 95 % apie tave pasakytų dalykų bus neigiami. Akivaizdu, kad kuo plačiau veiksime, tuo didesnė galimybė susidurti ne tik su nesėkmėmis, pralaimėjimais, bet ir su kritika. Ir tai bus teigiamas rezultatas. Jei kritikuoja, vadinasi gyvenime pradėjote daryti šį tą gero. Nes žmonės nešneka apie didžius kitų darbus, žmonės juos kritikuoja. Bet juk nenorite išvengti kritikos dar Aristotelio atrastu būdu?

Skaityti toliau

Kultūra

Fotožurnalisto vertybės: nuoširdumas, pagarba ir gebėjimas išklausyti kitą nuomonę

Paskelbta

Praėjusią savaitę Kauno kultūros centro terasoje vyko pokalbis su fotožurnalistu, „Nanook“ bendraįkūrėju Artūru Morozovu. Fotožurnalistas atvirai pasakojo apie karinių veiksmų fotografavimo patirtį ir žurnalistikos vertybes.
Fotografas – stipri asmenybė

A. Morozovas pripažįsta esantis savamokslis fotografas, tačiau džiaugiasi, kad „kelias klotas klaidomis, intuityviomis paieškomis, patirtimis“, nes svarbu, kad „į fotografiją ateitum per patirtį“. Anot jo, „Lietuvos aukštasis mokslas yra susikoncentravęs į techniką, bet per mažai kreipia dėmesį į žmogiškuosius dalykus“. A. Morozovas tvirtina, kad fotografas turėtų būti pagarbus kitam, gebėtų klausyti ir turėti savo nuomonę. „Įdomu prakalbinti kitą, kai jo požiūris visiškai skirtingas, <…> todėl reikia pagarbos, stiprybės išklausyti kitą nuomonę ir ją priimti“, – patirtimi dalinasi A. Morozovas ir priduria, kad, visų pirma, fotografas turi būti stipri asmenybė.

Svarbiausia – nuoširdus domėjimasis

Keletą metų fotografavęs skurdo kultūrą, fotožurnalistas įsitikino, kad visuomenėje yra labai daug vienišų žmonių, todėl svarbu iš tiesų nuoširdžiai domėtis žmogumi. Atsiradęs abipusis pasitikėjimas lemia tai, kad pokalbis tampa kur kas daugiau nei interviu. „Viską yra įmanoma nufotografuoti, tik reikia mokėti <…> rasti būdą, kuris padėtų susitarti su žmogumi“, – mano A. Morozovas.

Karo įvykių fiksavimas  – išskirtinė patirtis

Fotožurnalistas sako, kad karo fotografijos sąmoningai nepasirinko – prieš maždaug 12 metų, vykstant kariniams neramumams Gruzijoje, gavo pasiūlymą ten nuvykti ir karą įamžinti nuotraukose. A. Morozovas džiaugėsi, kad tąkart į Tbilisį vyko kartu su patyrusiu žurnalistu, nes pats vienas nebūtų ištvėręs. Jis pasakoja prisimenantis, kad tik nuvykus į Tbilisį suprato, kas iš tiesų yra karas. „Karo fotografija yra suromantizuota“, – sako fotožurnalistas. Jis priduria, kad karinių veiksmų fiksavimas įsivaizduojamas, kaip lakstymas su neperšaunama liemene per patį karo įkarštį.

Nuvykus į Tbilisį fotožurnalistą nustebino prasidėjęs miesto šturmas: apsistojus viešbutyje dingo elektra, o vėliau sekė žmonių evakuacija iš miesto. Fotožurnalistas pamatęs, kaip kariai kasė apkasus, o kai kurie meldėsi, pajuto baimę, tačiau net ir gavus pasiūlymą sugrįžti atgal, pasiliko ir apie mėnesį fotoaparatu fiksavo karo zoną.

„Fotografo buvimas keičia įvykių dinamiką, kalbą, gestus, <…> Iš pradžių kariai nenori būti fotografuojami, slepia veidą, bet vėliau labai greitai supranta, kad yra istorijos dalis“, – fotografavimo ypatumus pasakoja A. Morozovas.

Paklaustas, kuo karo fotožurnalistika jį patraukė, pašnekovas įvardijo kelias pagrindines priežastis: smalsumo patenkinimą ir psichologinį aspektą, kai tampama išskirtiniu net pačiam sau, nes „sunku sulyginti su kita patirtimi. Niekas kitas negali papasakoti tokių įspūdžių.“ Pašnekovas tikina, kad po tokių patirčių tampa „per sunku grįžti atgal“ į įprastą kasdienybę. Taip pat fotožurnalistas sako, kad „įprastas darbas redakcijoje yra neįdomu“ dėl vyraujančios rutinos.

Jaunų žurnalistų edukacija

Anot A. Morozovo, žiniasklaidos priemonė „Nanook“ įkurta spontaniškai dėl noro sukurti bendruomenę, užsiimti lėtąja žurnalistika ir rinktis tas temas, kurios per mažai ar prastai atskleistos. Įkūrėjus vienijo ir edukaciniai tikslai, nes siekiama ugdyti naujus žurnalistus ir keisti vyraujančius stereotipus apie žurnalistiką.

 

Skaityti toliau

Lietuva

Sutuoktiniai ryžosi įsivaikinti kūdikį su galima klausos negalia

Paskelbta

Prieš daugiau negu dešimt metų pasiryžimą įsivaikinti dešimties mėnesių mažylę su specialistų prognozuota galima klausos negalia šiandien Dzūkijos gyventojas Danas su žmona įvardija kaip geriausią sprendimą jų gyvenime. Vyriškis atviras – kelias iki to buvo išties ilgas ir jam net teko atlaikyti aplinkinių laidomus visuomenėje įsigalėjusius stereotipus. Likimas Dano šeimai auginti savo pačių vaikus galimybės nesuteikė, tačiau jis gavo progą pajusti nors ir ne kraujo ryšiais grįstos tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius.
Būgštavimai ir stereotipai nepasiteisino

Papasakoti savo istoriją Danas sutiko lengvai, tačiau vien dėl įdukros jis nenorėjo viešinti daugiau savo šeimos duomenų.

Kaip ir visi sukūrę šeimas, sutuoktiniai svajojo susilaukti vaikelio, tačiau Dano su žmona norams nebuvo lemta išsipildyti. Jie vardan tėvystės išbandė daugybę kelių, tačiau gydytojai taip ir nesurado priežasties, kodėl jiems nepavyksta susilaukti savo atžalos.

„Tai kainuoja labai didelius pinigus, pareikalavo daug kantrybės, psichologinės stiprybės o galiausiai visos tos medicininės procedūros turėjo reikšmės pašlijusiai žmonos sveikatai. Nusprendėme daugiau neberizikuoti ir susitaikėme su mintimi, kad neturėsime savo vaikų. Vėliau gimė pamąstymai apie vaiko globą, tačiau taip žaisti vaikų likimais, jausmais nesinorėjo. Kursuose mums taip pat paaiškino, kad vaiko globa yra nepastovus dalykas, kad užsimezga ryšiai, kuriuos vėliau tenka nutraukti, o tai gali turėti neigiamų pasekmių psichologinei vaikų sveikatai. Žmona ėmė įkalbinėti ryžtis įvaikinimui. Mane gan ilgą laiką reikėjo drąsinti pasiryžti tokiam žingsniui. Bijojau pats savęs, nežinojau, ar sugebėsiu. Galiausiai pradėjome lankyti devynis mėnesius trunkančius įtėvių kursus, kurių metu sėmėmės labai daug psichologinių žinių, susipažinome su laukiančiais iššūkiais, buvo išsklaidyta daugybė įvaikinimą apipynusių mitų bei stereotipų. Tada įvaikinimas man pasirodė jau nebe toks ir baisus“, – pasakojo Danas.

Jis pridūrė, kad būtent stereotipai yra tas barjeras, daugybei porų trukdantis ryžtis įvaikinimui. Žmonės dažnai galvoja, kad vaikas būtinai perima ne pačius geriausius biologinių tėvų genus, kad joks auklėjimas nepadės, jeigu blogi dalykai yra įaugę tiesiog į kraują. Dar galvojama, kad biologinių tėvų palikti vaikai negali būti sėkmingi gyvenime, jiems ne itin gerai sekasi mokslai ir panašiai. O galiausiai įtėviai labai dažnai turi daug lūkesčių, net negalvodami apie tai, kad jie nebūtinai bus išpildyti.

„Mūsų su žmona požiuriu, jeigu vaikui nesiseka su mokslais ar nepavyksta pasiekti mokslų aukštybių, tai vistiek turime mylėti ne mažiau, negalima nusivilti. Mums svarbiausia, kad vaikas užaugtų geru žmogumi. O daugybė aplinkinių išsakytų stereotipinių baimių dėl įvaikinimo mums tiesiog nepasiteisino“, – tvirtino vyras.

Būsimi įtėviai ieško net panašumų

Vyriškis prisipažino, kad kitas jam labai nemalonus etapas buvo paieškos vaikų globos namuose, esą viskas atrodė tarsi augintinio rinkimasis.

Sutuoktinių širdis labiau linko auginti mergaitę. Esą pagal statistiką, didžioji dalis įtėvių prioritetą atiduoda būtent moteriškajai giminei.

„Mes žinojom, kad mažesni šansai įsivaikinti mergaitę, nes visi jų nori“, – sakė Danas ir paaiškino, kad iš mergaičių tikimasi didesnio prieraišumo, švelnumo.

Vyriškis atskleidė ir dar vieną įsivaikinimo tendenciją – įtėviai ieško vaikų, kurie būtų kuo panašesni į juos pačius – plaukų, akių spalva, kitais išvaizdos požymiais.

„Visa tai man neatrodo žmogiška“, – tikino pašnekovas.

Rizika dėl negalios nepasitvirtino

Kauno vaikų globos namuose tuo metu augo dešimties mėnesių mažylė, tačiau specialistai įžvelgė riziką, jog ji gali negirdėti. Daugybė potencialių įtėvių to išsigąsdavo ir nesiryždavo jos įsivaikinti. Danui su žmona po kelių susitikimų su mergyte tokių dvejonių neliko.

Ji nuo pat gimimo buvo palikta motinos, todėl nebuvo patyrusi jokio ryšių nutraukimo. Nepaisant to, kaip dabar prisimena Danas, mažylės elgesyje kartais prasiverždavo agresyvumas.

„Vieni prie kitų pratinomės po truputį, keletą mėnesių, o galiausiai sulaukėme teismo sprendimo, kad galime ją įsivaikinti ir parsivežti namo. Prisimenu, kai ją parsivežėme namo, man įstrigo jos reakcija, kai ji nubudo ir pamačiusi mus, plačiai nusišypsojo, ji buvo tokia laiminga“, – pasakodamas šypsojosi vyras.

Šiandien mergaitei jau vienuolika metų ir jokios klausos negalios prognozės nepasitvirtino. Pasak Dano, ji labai sportiška, aktyvi, patinka konkuruoti. Nors ją reikia dažnai padrąsinti, tačiau jai labai gerai sekasi sporte, žaidžia futbolą, dalyvauja įvairiose varžybose, estafetėse, žaidžia stalo tenisą. Vieną dieną grįžusi iš mokyklos mergaitė tėvams pranešė, kad mokytojai jai pasiūlė išbandyti net sunkiąją atletiką, tačiau tai ir liko tik mintimis.

Dar, pasak įtėvio, ji turi tvirtą nuomonę, geba pasakyti „ne“, atsirenka, kas jai patinka, o kas ne.

Pasiteiravus, kaip jie reaguoja į mergaitės užsispyrimus, kaprizus, Danas patikino, kad visuomet stengiasi tiesiog nereaguoti, teigiamus dalykus paskatinti, o į patį vaiko auklėjimą, pasak vyriškio, svarbu žiūrėti kūrybiškai.

Ramybės nedavė klausimas, kaip pasakyti tiesą

Mergaitė nuo pat mažų dienų žino, kad nėra biologinė savo tėvų dukra. Šis momentas ramybės abiems sutuoktiniams nedavė ilgą laiką, vis galvodavo, kaip reikėtų pasielgti, tačiau viskas gavosi labai natūraliai.

„Mes su žmona nuo kelių metukų pradėjome dukrai pasakoti, kad ją pagimdė kita moteris ir turėdama sunkumų, negalėjo jos auginti. Mes nuolat jai sakydavome, kad jos gyvenime neatsitiko nieko blogo ir skatinome ją visa tai priimti labai natūraliai. Iš jos pusės dabar jaučiasi noras neigti tą faktą, ji stengiasi visa tai kiek įmanoma ignoruoti, nors bandymų klausti apie savo tikrąją motiną buvo. Nepaisant to, noro ją surasti, su ja susipažinti dukra kol kas neturi“, – pasakojo Danas ir pridūrė, kad jie su žmona ir patys nežino, kas yra jų įdukros biologinė motina.

Pasiteiravus, ar nekiltų nerimas, jeigu vieną dieną mergaitė išsakytų norą surasti biologinę motiną ir su ja susipažinti, vyras buvo atviras, kad toks jausmas tikrai aplanko, tačiau supranta, kad tai yra jos gyvenimas ir negalima tam užkirsti kelio.

„Žinoma, juk labai prisirišome ir yra ta baimė, kad gali kažkas pasikeisti. Bet mes ir patys tam ruošiamės ir kai ateis laikas, mes neprieštarausim. Juk negalim savintis vaiko ir jo gyvenimo. Bus taip, kaip nuspręs ji pati“, – atviravo pašnekovas.

Danas turi patarimą apie įvaikinimą galvojantiems žmonėms – tikėti įvairiais stereotipais, nepagrįstais būgštavimais dėl biologinių tėvų paliktų vaikų tikrai neverta, tačiau jis gerai žino, kad verta užpildyti ir likimo nuskriausto vaiko, ir tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius patirti svajojančių, tačiau tokios galimybės neturinčių žmonių širdyse atsivėrusią tuštumą.

Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskr. VTAS vedėja:

„Džiugu, kad dar vienas vaikas surado savo namus, mylinčius tėvus, gali džiaugtis laiminga ir saugia vaikyste. Belieka tik padėkoti šiai šeimai už ryžtą, rūpestį ir pastangas sukurti meilės kupiną aplinką, kurioje turi augti kiekvienas vaikas. Tebūnie  tai įkvepiantis pavyzdys ir paskatinimas dar neapsisprendusiems tėvams, šeimoms. Visą informaciją apie įvaikinimą ar vaiko globą Jums gali suteikti mūsų specialistai skyriuose ir Globos centrų savivaldybėse darbuotojai.“

pertvarka.lt informacija

Skaityti toliau

Sveikata

73 kartus kraujo aukojęs Juozas: tai nuostabus jausmas

Paskelbta

„Kraujo donorystė – tai neįkainojama dovana kitam žmogui, – sako Juozas Vaitkevičius. – Pirmą kartą kraujo paaukojau 2006 metais, prieš Šv. Kalėdas. Tą dieną mano sesers vyras pateko į autoavariją, todėl jam teko atlikti operaciją ir prireikė kraujo. Ši nelaimė mūsų šeimai buvo tarsi starto linija tolesnei donorystei“, – prisimena vyras. 

Ilgai netrukus jis išsiėmė donoro kortelę, tapo kaulų čiulpų ir nuolatiniu kraujo donoru. „Iš viso kraujo esu davęs 73 kartus, iš jų 42 kartus Kauno klinikų Kraujo centre. Paskaičiavus, tai būtų 33 litrai kraujo“, – didžiuodamasis sako kaunietis. Kraujo donorais tapo ir jo broliai, sesės bei sūnus Lukas.

Iš viso kraujo esu davęs 73 kartus, iš jų 42 kartus Kauno klinikų Kraujo centre. Paskaičiavus, tai būtų 33 litrai kraujo.

Pasak kraujo donoro, sėdėdamas patogiame krėsle ir aukodamas kraują, jauti ne tik fizinį, bet ir dvasinį palengvėjimą. „Visada užlieja nuostabus jausmas žinant, kad kažkam mano kraujas gali išgelbėti gyvybę. Juk be kraujo donorų ir medikų pagalbos nepavyktų išgelbėti komplikuotai gimdančių moterų, onkologinėmis ligomis sergančių pacientų ar žmonių po autoavarijų, gyvybių. Kraujo aukojimas nieko nekainuoja, tačiau gali išgelbėti gyvybes.“

„Vieno donoro kraujas gali išgelbėti tris gyvybes. Todėl donorų kraujas yra be galo svarbus. Nors šiuo metu vienas aktualiausių klausimų Lietuvoje ir visame pasaulyje yra COVID-19 suvaldymas, didžiosiose ligoninėse darbas nesustoja, – teigia Kauno klinikų Kraujo centro vadovė dr. Diana Remeikienė. – Kauno klinikose intensyviai gydomi pacientai, patyrę traumas, sergantys sunkiausiomis ligomis. Vyksta gimdymai, planinės operacijos, atliekamos organų ir ląstelių transplantacijos, todėl vienas dalykas, kurio poreikis niekada nemažėja – tai donorų kraujas Ligoninėje gydomiems pacientams.“

„Mes, žmonės, esame vieno kraujo. Skiriasi tik kraujo grupės. Padėdami kitiems, mes padedame sau. Juk nežinai, kada tau pačiam gali prireikti tokios pagalbos, – kalba Juozas. – Donorams taip pat patikrinamas kraujas, hemoglobino kiekis kraujyje, kraujo spaudimas. Bijantiems paaukoti kraujo palinkėčiau išdrįsti, juk šis veiksmas užtrunka tik 20 minučių ir visai neskauda.“
Kaunietis net ir COVID-19 pandemijos metu aukojo kraują. „Kauno klinikų Kraujo centre viskas atliekama saugiai, todėl nėra jokios baimės užsikrėsti“, – teigia kraujo donoras.

Kauno klinikų Kraujo centro darbuotojai daro viską, kad apsaugotų kraujo donorus ir personalą:

  • Reguliuojami srautai, todėl prašoma dėl vizito iš anksto skambinti tel. +37037326856 ir suderinti individualų laiką;
  • Kiekvieno donoro pasiteiraujama, ar jis nebuvo išvykęs į bet kurią kitą šalį, ar neturėjo kontakto su sergančiu asmeniu;
  • Įėjimas į Kraujo centrą yra atskiras nuo visų klinikų. Taip pat suteikiamas leidimas automobiliu privažiuoti prie pat Kraujo centro;
  • Atvykus į Kraujo centrą, matuojama kraujo donorų kūno temperatūra bekontakčiu termometru;
  • Prašoma dezinfekuoti rankas dezinfekciniais skysčiais, esančiais Kraujo centre;
  • Išduodamos vienkartinės kaukės ir prašoma ją dėvėti vizito metu;
  • Nuolat dezinfekuojamos patalpos ir įranga.

Kraujo donorai laukiami Eivenių g. 2, Kaunas. Parkavimas prie Kauno klinikų Kraujo centro yra nemokamas. Pageidaujantiems atvykti iki Kraujo centro automobiliu, prašoma apie tai pranešti tel. nr.: +37037326856, +37037787372

Kauno klinikų info.

Skaityti toliau

Skaitomiausi