Ištvirkęs šventikas ir asmuo, griežtas nacionalistas, iš kurio buvo atimtas bažnytinis prelato titulas. Taip K. Olšauską apibūdina dabartiniai šaltiniai. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietų propaganda Lietuvoje rašė, kad K. Olšauskas yra dvasininkų moralinio nuopuolio pavyzdys. Tai viena tragiškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių, apie kurią visą tiesą skaitykite šiame straipsnyje.

Ankstyvieji K. Olšausko metai – nelegali veikla ir meilužė

1888 metais Konstantinas baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją. Tais pačiais metais tęsė studijas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo teologijos magistro laipsnį. 1890 m. buvo įšventintas kunigu ir nuo to laiko Liepojos gimnazijos kapelionas ir tikybos mokytojas. Tuo metu, gyvendamas Liepojoje, iš Palangoje tarnavusio kunigo Juozapo Viksvos gaudavo uždraustos lietuviškos spaudos. Ją sėkmingai platino gimnazistams, o dalį siųsdavo geležinkeliu į Mintaują, Rygą bei Sankt Peterburgą pas ten gyvenusius lietuvius. Po keturių metų tapo Debeikių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu. 

1894 m. Palangoje susipažino su mokytoja Stase Danilevičiūte-Ustijanauskiene, kuri padarė didelę įtaką kunigo gyvenimui. Tas faktas, kad ji yra dvasininko meilužė, buvo vieša paslaptis. Taip pat ji augino jųdviejų bendrą sūnų. Nieko keisto, kad Konstantinas susilaukė daug kritikos ir buvo įtariamas nederamais ryšiais. Įskūstas Rusijos valdžios, buvo priverstas iš Debeikių pasišalinti. 1900 m. tapo Rozalimo Švč. Mergelės Marijos vardo parapijos klebonu, kur slapta mokydavo vaikus lietuviško rašto bei neleido jiems eiti į tuometines rusiškas mokyklas. Be viso to, K. Olšauskas buvo ir didelis blaivybės puoselėtojas.

« 1 5 »
« 1 11 »

 

Politiškai nekorektiškas požiūris, žmogžudystė ir bausmė

Konstantinas Olšauskas buvo vienas „Saulės” draugijos (1906-1940 m.) steigėjų ir pirmasis jos pirmininkas. Dėka jo iniciatyvos, Kaune buvo pastatyti „Saulės” rūmai. Jie tapo pirmuoju Lietuvoje visuomenės inicijuotu statiniu bei švietimo ir katalikybės centru.Olšausko iniciatyva atsirado Šančių, Vilijampolės, Žaliakalnio mikrorajonų pradinės mokyklos. Jis vienas pirmųjų bažnyčioje pradėjo vartoti lietuvišką kalbą, dėl ko užsitraukė lenkiškai nusiteikusios dvasininkijos nemalonę. 1916 m. Konstantinas gavo asmeninį pakvietimą pas tuometinį popiežių Benediktą XV.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo ištremtas iš Kauno ir apsigyveno Vilniuje. Tuo metu buvo kaltinamas, kad pasisavino dalį lėšų, kurios buvo skirtos nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1919 m. tapo Kauno katedros kapelionu, prelatu, tačiau 1928 m. K. Olšauskui teko pasitraukti iš visuomeninės veiklos. Nes buvo apkaltintas jį persekiojusios ir šantažavusios meilužės Stasės Ustijanauskienės nužudymu Birštone. Dar ir šiandien sklinda kalbos, kad Olšauskas ją pasmaugė savo rankomis. Tačiau, buvo neatmetama prielaida, kad S. Ustjanauskienę galėjo pasmaugta lenkų žvalgybininkai. 1931 m., pripažinus jį politinių intrigų auka, išlaisvintas iš kalėjimo. Prelatas netgi pripažino, kad išėjęs iš kalėjimo, pasamdė vokiečių detektyvus, jog tie surastų, kas galėjo jį pakišti. Kunigas pats nepripažino savo kaltės. Tuo laikotarpiu valdžia itin sunkiai sugyveno su bažnyčia. Tautininkai norėjo nustumti krikdemus, o Olšauskas valdantiesiems buvo ypač buvo neparankus. Vieną kartą kunigo valdose, Laukžemėje, užsiliepsnojo jo namas. Iš jo prelatas išbėgo vienmarškinis. Tai buvo, esą, tik įspėjimas, kad nesikištų ne į savo reikalus. 

« 1 5 »
« 1 11 »
Tragiška kunigo mirtis ir paslapties šydas

1933 m. birželio 18 d. K. Olšauskas buvo nužudytas. Šį įvykį gaubia daug paslapčių, kurių dalis neįmintos net ir šiandien. Apie jo garsiai nuskambėjusį nužudymą rašė tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda. Šventikas buvo nušautas kai iš savo dvaro vyko į naujai statomą vilą Palangoje. Su juo kartu keliavo pora arklių ir 14 metis berniukas. Jį perskrodė vienintelis šūvis į nugarą, perdūręs širdį, kliudęs plautį ir išlaužęs šonkaulį. Netoliese gyvenę žmonės minėjo girdėję kurtinantį berniuko klyksmą, tačiau nužudymo vietoje jokių įkalčių nerasta.  Galiausiai paaiškėjo, kad nei vaikinui, nei arkliams žalos nepadaryta. 

Kriminalistai iškėlė dvi įvykių versijas. 

Pirmoji buvo tokia, kad velionį nužudyti galėjo jo giminės ir artimieji, tačiau paaiškėjus, kad nemaža dalis Olšausko turto priklausę jiems, ši versija atmesta. 

Antroji versija buvo dėl Olšausko tarnų ir samdinių, su kuriais jis elgėsi itin žiauriai ir negailestingai. Galiausiai, pagrindiniu įtariamuoju tapo velionio kaimynas Jonas Žilius. Jis ir buvo nuteistas. Tai buvo nepaprastai talentingas šaulys, pasižymėjęs bermontininkų, kurie plėšė gyventojus Žemaitijoje, žudymu. Netoliese įvykio vietos buvo trys pašiūrės iš kurių patogu tykoti aukos, tad nuspręsta: iš vienos jų K. Olšauskas ir buvo nušautas. 

« 1 5 »
« 1 11 »

Visi žinojo, kad kunigas su Žiliumi nesutarė. Kol Olšauskas sėdėjo kalėjime, Žilius prižiūrėjo jo valdas, o kunigui išėjus iš nelaisvės, jam Žilius valdų nenorėjo grąžinti. Dėl to jiedu susipyko ir vienas kitam kerštavo. Taip pat, sakoma, kad Žilius slapta pardavinėjęs Olšauskui priklausiusį mišką. 

Policija J. Žilių apklausė ir po pirmojo tardymo jis buvo paleistas, mat pritrūko įrodymų. Antrą kartą apklaustas, Žilius prisipažino kunigą nušovęs. Tardomas Žilius laikėsi itin tvirtai. Sakė, kad gerai padarė, jog apsaugojo visuomenę nuo tokių žmonių, kaip Olšauskas ir kad nuo to visuomenei tik geriau būsią. Jis teigė, jog velionis buvo blogas žmogus ir visi dėl jo kentėjo. Paklaustas, kodėl nužudė kunigą, jis pareiškė, kad vienas iš judviejų turėjo žūti. Niekur neskelbiama, kiek laiko J. Žilius kalėjo, tačiau jis tikėjosi būti išlaisvintas po dviejų metų. Po Antrojo pasaulinio karo, jau išėjęs į laisvę, jis apsigyveno Australijoje, tačiau kiti liudininkai tikino, kad JAV. 

Konstantiną Olšauską visuomet gynė išeivijos inteligentai bei „Saulės” draugijos nariai. Jie sakė, kad Žiliumi galėjo pasinaudoti lenkų žvalgybininkai. Taip pat, kad Olšausko nužudymas galėjo būti politinis susidorojimas. Kunigas bažnytiniais rūbais buvo palaidotas Plungės senosiose kapinėse. Jo kapą ženklina pilko granito paminklas su akmeniniu kryžiumi, neaiškiom aplinkybėm atsiradęs XX a. viduryje. 

Apie K. Olšauską yra sukurtas meninis filmas „Devyni nuopolio ratai”, kur pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Remigijus Sabulis. 

0 0 vote
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
View all comments