Connect with us

Naujienos

KTU rektorius Petras Baršauskas: ne dėl savęs siekiame universitetų pertvarkos, o dėl šalies ateities

Paskelbta

„Lietuvos aukštosios mokyklos, ypač universitetai, esant dabartiniam finansavimo modeliui, nesusitars niekada. Jei finansavimas aukštajai mokyklai skiriamas priklausomai nuo ateinančių studentų kiekio, konkurencija iškreipiama. Tie, kurie siekia kokybės, negali susitarti su tais, kurie nori tik išlikti“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius, profesorius Petras Baršauskas.

Lietuvos Respublikos premjerui Sauliui Skverneliui ir LR mokslo ir švietimo ministrei Jurgitai Petrauskienei paskelbus apie planuojamą aukštųjų mokyklų tinklo optimizaciją, žiniasklaidoje imta plačiai diskutuoti, kurie universitetai „išliks“, kurie taps didesnių struktūrų dalimi, o kurie, galbūt, visiškai išnyks.

Pasak P. Baršausko, klausimas keliamas iš esmės ne taip – reikėtų kalbėti ne apie aukštųjų mokyklų kiekį, ne apie „išlikimą“, o apie siekiamą aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje. Universitetų jungimasis turi vykti galvojant ne apie save ar apie gražų pavadinimą, bet apie valstybę ir visuomenę. Ne apie šiandieną, bet apie ateitį.

– Vyriausybė visuomenei pristatė planuojamą aukštojo mokslo tinklo pertvarką – siūloma jį optimizuoti. Kaip vertinate tokį sprendimą?, – paklausėme P. Baršausko.

– Puiku, kad tiek Ministrė, tiek Vyriausybė yra nusiteikę pokyčiams. Nepaprastai džiugina tai, kad matomas visas paveikslas – kalbama apie kompleksinius visos aukštojo mokslo sistemos pokyčius. Tačiau, turiu būti atviras – man neramu, kad Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pozicija ne visiškai sutampa su Vyriausybės. Aiškiai matyti, kad ginami tam tikri interesai, vadovaujamasi kitais kriterijais nei kokybė. Negana to, iš konteksto bandoma išimti vieną „susijungimą“, kurio pagrindu neva bus modeliuojami kiti susijungimai.

Vyriausybės pareiškimams pritariu, gerbiu už platesnį, objektyvesnį požiūrį ir už ryžtą pagaliau pasakyti atvirai, kad aukštojo mokslo tinklo optimizacija būtina. Atsakingai teigiu, kad šį pareiškimą remia visi stipriųjų universitetų rektoriai.

– Kalbate apie šią savaitę pasirodžiusį pranešimą, kad keturios šalies aukštosios mokyklos ketina įkurti Universitetų pažangos konferenciją (UPK)?

– Šiuo žingsniu siekiame suvienyti pastangas prisiimant lyderystę ir atsakomybę už mokslo ir studijų kokybės gerinimą bei Lietuvos aukštojo mokslo tarptautinio konkurencingumo stiprinimą. Galiu paminėti keletą konkrečių žingsnių, kurių įgyvendinimo imsimės iškart: sieksime, kad minimalus konkursinis balas stojantiesiems į universitetines studijas jau 2018-aisiais būtų lygus 4, tobulinsime studijų programas, kad absolventų įsidarbinamumas (pagal kompetencijas, specialybę) viršytų 80 proc.

Stebint šiuo metu vykstančius procesus, į kuriuos yra stipriai įsitraukę Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos universitetai ir kiti, akivaizdu, kad aukštojo mokslo institucijų tinklo bei išteklių konsolidacijos procesas bus sunkus ir skausmingas.

Universitetų pažangos konferencijos steigimo ketinimų protokolas suteikia svarų balsą tai Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) daliai, kuri nori žengti į priekį, o ne visomis išgalėmis išlaikyti esamą padėtį. Tai – veiksmas, kuriuo demonstruojame palaikymą drąsų pareiškimą išsakiusiai Vyriausybei.

Universitetų pertvarką palaiko ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK).

– Skaičiuojama, jog liks penki universitetai Lietuvoje, vienas-du Kaune. Kokius juos matote?

Esmė yra ne skaičius, o kokybė. Jeigu Vyriausybė sugebės atsilaikyti ir išsigryninti aiškius kokybinius rodiklius, automatiškai ateis ir atsakymas, kiek ir kokių universitetų reikia.

Vienas iš pačių elementariausių kriterijų – minimalus stojančiųjų į aukštąsias mokyklas balas. Rekomenduoju peržiūrėti pastarųjų trejų metų stojimų rezultatus, ir situacija, kas yra kas, pasidarys aiškesnė. Pavyzdžiui, Ministerija stojantiesiems į universitetines studijas planuoja įvesti minimalų balą 3, mes, UPK vienijamos aukštosios mokyklos, siūlome 4 balus. Jei pabandysime pažiūrėti, kiek ir kokių aukštųjų mokyklų stojančiųjų atitinka šį minimalų balą, pamatysime, kad Lietuvoje lieka vos keli universitetai. O kur dar mokslo rodikliai, mokslo potencialas.

– Apie tinklo optimizaciją kalbama ne vienerius metus. Kas rodo, kad šįkart viskas nepasibaigs tik kalbomis?

– Jeigu Vyriausybė laikysis pažadų, darys monitoringą, sieks efektyvumo ir žiūrės kokybinių rodiklių, šis klausimas išsispręs savaime. Tie, kuriems esminis universitetų jungimo klausimas yra gražus pavadinimas, kurie imituoja susijungimus ir laiko gražius pastatus Kauno centre pustuščius, negalės tokiomis sąlygomis išlikti.

Apie minimalias stojimo sąlygas, kaip kokybinį rodiklį, kalbame seniai. Man būnant Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentu, dar 2014 metais, visi rektoriai vienbalsiai nubalsavo už į kokybę orientuotų studijų kriterijus. Mūsų nutarime skelbiama, jog norintis studijuoti universitete abiturientas privalo išlaikyti bent vieno dalyko valstybinį brandos egzaminą pagrindiniu lygiu, kitų dalykų – valstybinį brandos egzaminą patenkinamu arba jam lygiaverčiu lygiu. Kitaip tariant, buvo bandyta įvesti minimalią dviejų balų kartelę.

– Kiek aukštosios mokyklos laikėsi susitarimo?

– Geras klausimas. Nors jis buvo priimtas vienbalsiai, nutarimo laikėsi tik VU, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) ir KTU. Per tuos kelerius metus, kol jokie pokyčiai neįvyko, ir toliau yra mokomi nemokytini žmonės, toliau keliaujama į aklavietę, toliau rengiami žmonės dirbti Londono baruose, nes Lietuvoje jiems darbo pagal specialybę arba kompetencijas nėra.

Žinoma, socialiniai mokslai yra labai svarbūs ir reikalingi visuomenei. Tačiau XXI amžiuje socialiniai ir humanitariniai mokslai turi būti tarpdisciplininiai, turi būti sinergija su kitomis mokslo sritimis. Reikėtų kalbėti ne apie galimybę susidėlioti paskaitų grafiką, laisvai interpretuojant artes liberales principą, o apie stojančiųjų ir baigiančiųjų kompetencijas.

Jei kalbame apie konkurenciją tarptautiniu mastu, Kaune reikia bendrojo (angl. comprehensive) universiteto. Tokio, kuriame studijos ir moksliniai tyrimai vykdomi visose 5-6 srityse. Lietuvoje galėtų veikti vienas ar du tokie universitetai, tik tokie jie gali konkuruoti tarptautiniu mastu. Akivaizdu, kad vien tik socialinių mokslų universitetas išlikti negalės.

– Vyriausybė paskelbė, jog laukia pasiūlymų, alternatyvų iš pačių aukštųjų mokyklų bendruomenių. KTU ir LSMU savo pasiūlymą yra pateikę dar 2016-ųjų sausį, apie planus kalbėjo dar anksčiau. Kas įvyko nuo to laiko?

– Esame pateikę labai detalų planą – nuo organizacijos struktūros iki jos valdymo, iki Senato, Tarybos formavimo. Mes praėjome strateginio Vyriausybės komiteto vertinimą, planas buvo patvirtintas.

Tačiau kol kas rezultatas tik toks, kad šiandien mūsų pasiūlymas kitų „susijungimus“ imituojančių institucijų yra begėdiškai kopijuojamas, skolinantis net mūsų siūlytus padalinių pavadinimus. Infantilus sąmyšis kilo dėl to, kad tie, kurių pagrindinis tikslas yra išlikti, pradėjo aiškinti, kodėl jungimuisi užsiprašėme pinigų.

Investicijų realiam (ne formaliam) universitetų sujungimui reikia didelių. Mąstydami, kad sujungę universitetus sutaupysime iškart, esame pasmerkti nusivylimui. Užtektų pasižiūrėtų užsienio universitetų konsolidavimo atvejus. Kalbame ne apie momentinį sutaupymą, o apie kokybės pasikeitimą, apie investiciją į ateitį. Pagal kaštų / naudos analizę (kurią KTU-LSMU jungimo atveju esame atlikę) investicijų grąža po universitetų jungimo bus juntama tik kone po 7-10 metų.

Nors buvo išsamiai paskaičiuotas ne tik pinigų poreikis, bet ir jų šaltiniai, panaudojimas, galiausiai – investicijų grąža, į šiuos skaičius niekas nesigilino. Prasidėjo kova be taisyklių, kuriai pajungtos profsąjungos, Seimo kontrolierius, LR Valstybės kontrolė. Sakau tiesiai – dirbti tokiomis sąlygomis tikrai labai sudėtinga.

– Kokiu pagrindu turėtų būti jungiami universitetai? Kokia jūsų vizija?

– Gali būti įvairių variantų. Visoje Europoje įvyko daugiau nei 100 universitetų susijungimų – vadovaujantis tradicijomis, derinant specializacijas ir panašiai. Sutinku su Premjeru, kad akademinės bendruomenės turėtų turėti pasirinkimo laisvės šiame procese, tačiau, kita vertus, nereikėtų paisyti vien tik akademinės bendruomenės noro. Žmones valdo interesai – daugiau nei ketvirtį amžiaus paisėme akademinių bendruomenių norų ir pageidavimų, ir kur šiandien esame?

Ne sau universitetus norime jungti, o visuomenei, valstybei. Apie tai galvojame, o ne apie pseudo universitetą, kuris ruoštų pedagogus pasenusiais metodais. Pedagogų, turinčių bazinį išsilavinimą, pagal vadinamąjį nuoseklųjį modelį, kai mokytojo profesijai rengiamasi jau įgijus mokomąjį dalyką atitinkantį kvalifikacinį laipsnį, paruošia ir VU, ir KTU. Tokios studijos, kuriose „dalykininkai“ mokosi būti mokytojais labai populiarios – pavyzdžiui, 2016-aisiais KTU konkursas, tarp norinčiųjų studijuoti valstybės finansuojamose vietose, buvo 5 į vieną vietą, beveik du trečdaliai studentų šiuo metu studijuoja savo lėšomis.

Tyrimai rodo, kad tokias studijas baigusieji turi didesnę motyvaciją dirbti ir geresnį išsilavinimą – tam nereikia specialaus universitetų junginio.

Tiek KTU, tiek LSMU išgyventų patys, be jungimosi – tai aišku kiekvienam. Tačiau jei kalbame apie talentų pritraukimą, gabiausių žmonių išlaikymą Lietuvoje, reikalinga švietimo sistemos reforma: aukštojo mokslo finansavimo pertvarka, kokybinių kriterijų įvedimas ir kitos sistemos efektyvinimo priemonės, kurios veda į aukštųjų mokyklų tinklo optimizaciją.

– Kiek tikėtina, kad dabartinė Vyriausybė tęs jau pradėto ir apsvarstyto projekto įgyvendinimą?

– Jei gyvename tokioje valstybėje, kurioje negali tikėtis projektų tęstinumo atėjus naujai vyriausybei, tada nebėra apie ką kalbėti. Mano supratimu, gali keistis detalės, tendencijos, tačiau baziniai, strateginiai, į ateitį nukreipti projektai gimsta ne per vienerius metus. Negali būti taip, kad viena vyriausybė projektus patvirtina, kita – atšaukia arba ignoruoja. Kitu atveju, kyla klausimas, kokioje valstybėje mes gyvename.

– Žvalgydamiesi į artimas kaimynines šalis ekspertai teigia, jog esminis dalykas yra aukštųjų mokyklų susitarimas. Kiek tikėtina laukti tokio susitarimo iš Lietuvos aukštųjų mokyklų?

– Lietuvos aukštosios mokyklos, juo labiau universitetai, prie esamo finansavimo modelio, nesusitars niekada. Jei finansuojama už kiekybę, t. y. atėjusį studentą, konkurencija iškreipiama. Jei norite, kad universitetai susitartų, kelkite kitokius – kokybinius – reikalavimus. Jei tie reikalavimai bus labai skaidrūs ir aiškūs, galbūt universitetai ir susitars.

Ne kartą esu minėjęs, kad Lietuvos universitetų rektorių konferencija vienija institucijų, vedinų visiškai skirtingų tikslų, atstovus. Vieni bando siekti kokybės, kiti – išgyventi. Tokiomis sąlygomis susitarti neįmanoma. Būtent dėl šios priežasties steigiame Universitetų pažangos konferenciją. Siekiantieji kokybės taip pat turi būti išgirsti, ne tik „nuskriaustieji“.

– Kas galėtų priversti susitarti nesusitariančias puses?

– Politinė valia. Iš esmės turime labai aiškiai pasakyti, ko mes siekiame. Mano akimis, tai yra tarptautiniu mastu konkurencingas aukštasis mokslas, kuris trauks talentus. Tada aiškėja kriterijai, kuriuos turime kelti universitetams.

Tačiau, jeigu mes sakome, kad padarysime nemokamą mokslą ir mums visai nesvarbu kokybė, tada aš turiu priminti, kad nemokamą mokslą mes jau turim – nieko nereikia daryti, viskas ir taip gerai.

– Kokius matote tolesnius žingsnius po šio Vyriausybės sprendimo dėl aukštojo mokslo tinklo optimizacijos?

– Jeigu Vyriausybė, kuri šiandien atrodo tikrai potenciali, sugebės savo argumentais įtikinti Seimą ir apginti savo planus, pokyčiai įvyks. Viskas paaiškės labai greitai. Projektų laukiama iki vasaros, vėliau jie bus tvirtinami Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Jeigu ten projektai nestrigs, viskas eisis sklandžiai, pajudėsime iš mirties taško.

Mes, stipriausieji universitetai, remsime tuos, kurie siekia kokybės. Tačiau visada būsime prieš tuos, kurie išlikimo interesų vedini kuria pseudo projektus, iš principo nesuderinamus su aukštojo mokslo sistemos pokyčiais, kurių siekiama.

– Kokį matote Lietuvos aukštąjį mokslą po 20-30 metų? Kiek universitetų turėsime?

– Pranašauti sudėtinga. Šiandien svarbu ne kiek, bet kokie. Jeigu Lietuva sugebės turėti tarptautiniu mastu konkurencingus universitetus, ne taip svarbu, kiek jų bus. Jeigu tai padarysime, prasidės visai kiti procesai, į Lietuvą keliaus, į ją grįš talentingi žmonės. Į tokius universitetus, kokius šiandien turim, su tokiais atlyginimais, kokius šiandien mokame dėstytojams ir mokslininkams, niekas neis dirbti. Dėstytojų trūksta jau dabar.

Vieną kitą mokslo židinį, kuriame sutelktas mokslo potencialas, jau šiandien turime tiek VU, tiek KTU, tiek LSMU ar VGTU. Prie tarptautiniu mastu konkurencingų mokslo grupių jungiasi tyrėjai iš viso pasaulio. Jeigu prieš penkerius metus mūsų doktorantai masiškai važiuodavo atlikti tyrimų į Skandinavijos šalis, tai šiandien, nuvykę į KTU „Santakos“ slėnį, rasite doktorantų iš Danijos, Suomijos, kitų šalių, kurie renkasi atlikti tyrimus čia.

Tokie pavyzdžiai suteikia vilčių, kad atlikus planuojamas vadybines pertvarkas, mūsų mokslo sistema atsivers ne tik Europai, bet ir pasauliui. Šiandien ji, deja, tebėra labai uždara.

Skaityti toliau

Naujienos

Teismo ir prokuratūros atstovų susitikime – dėmesys žmogaus teisėms ir įstatymo naujovėms

Paskelbta

2020 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apylinkės prokuratūroje įvyko Kauno apylinkės teismo atstovų inicijuotas susitikimas su Kauno apygardos ir Kauno apylinkės prokuratūrų atstovais ir prokurorais. Susitikime dalyvavo Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Arūnas Purvainis, pirmininko pavaduotoja baudžiamosioms byloms Laima Šeputienė, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Arūnas Bundonis ir vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Aušra Rimkevičiūtė, o taip pat skyrių vyriausieji ir kiti prokurorai.  

Vykusiame pasitarime – diskusijoje didelis dėmesys buvo skirtas žmogaus teisių užtikrinimo organizuojant baudžiamąjį procesą klausimams, taip pat įvertinti šalyje buvusio karantino metu kilę iššūkiai bei pasidalinta gerąja praktika, ruošiantis ateities darbams, aptartos įstatymų naujovės ir organizacinės priemonės jų įgyvendinimui.

Susitikime dalyvavę Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis bei pirmininko pavaduotoja baudžiamosios byloms Laima Šeputienė, išsamiai atsakė į pasitarimo diskusijos dalyvių klausimus įvairiais darbo organizavimo bei tarpinstitucinio bendradarbiavimo aspektais, taip pat aptarė probleminius aspektus dėl tinkamo proceso šalių teisių užtikrinimo.

Viena iš pagrindinių nukentėjusiųjų teisių yra gauti žalos atlyginimą, kuri baudžiamajame procese realizuojama pareiškiant civilinį ieškinį. Kalbėdamas apie realų nukentėjusiojo asmens teisės į žalos atlyginimo užtikrinimą teismo pirmininkas A. Purvainis atkreipė dėmesį, jog tam tikrais supaprastinto proceso atvejais ikiteisminio tyrimo metu įstatymas taikomas pernelyg formaliai. Tai sudaro prielaidas nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo įgyvendinimo, baudžiamojo proceso metu, negalimumui.

„Tam, kad baudžiamasis procesas galėtų būti užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu prokurorui būtina dar įsitikinti, ar nukentėjusysis po to, kai gavo jo pranešimą apie priimtą sprendimą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, nėra padavęs skundo dėl tokio prokuroro sprendimo, o jeigu yra padavęs, tai ar ikiteisminio tyrimo teisėjas nėra to skundo patenkinęs ir atitinkamai panaikinęs tokį prokuroro sprendimą“, –  pažymėjo A. Purvainis. Kauno apylinkės teismo pirmininkas taip pat atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį, jog proceso ekonomiškumo sąskaita negali būti pažeistos nukentėjusiųjų asmenų teisės, todėl privalu atsižvelgti į nukentėjusiųjų poziciją dėl žalos atlyginimo, dar ikiteisminio tyrimo metu tinkamai išsprendžiant civilinio ieškinio pareiškimo klausimą.

Susitikimo metu prokuratūros atstovai, atsižvelgdami į jiems įstatymu nustatytą pareigą pristatyti proceso dalyvius į teismą, kuomet procesą pasirinkta baigti kita supaprastinto proceso forma – pagreitinto proceso tvarka, žmogaus teisių užtikrinimo ir efektyvesnio darbo organizavimo kontekste iškėlė klausimą dėl bylų perdavimo nagrinėti kitiems teismo rūmams. A. Purvainis pažymėjo, jog nors bylos perdavimas nagrinėti kitiems teismo rūmams gali sukelti tam tikrų nepatogumų, tačiau teismo teisėjai paprastai vyksta nagrinėti bylų į tuos teismo rūmus, kuriuose byla pagal teismingumą ir turėtų būti nagrinėjama. Dėl to proceso dalyviams ir kitiems bylos nagrinėjime dalyvaujantiems asmenims nepatogumų neturėtų kilti. „Teismas privalo užtikrinti skaidrų nešališką teisėjo paskyrimą nagrinėti konkrečią bylą, todėl pasitaiko situacijų, kad tam tikruose teismo rūmuose nelikus mažiausiai dviejų teisėjų, iš kurių Bylų skirstymo sistema atsitiktine tvarka galėtų jam priskirti nagrinėti bylą, ji yra perduodama nagrinėti kitiems teismo rūmams“ – aiškindamas bylų perdavimo nagrinėti kitiems teismo rūmams priežastis pažymėjo A. Purvainis.

Suprasdami esamą problemą ir būtinybę užtikrinti proceso ekonomiškumo principą, susirinkusieji pritarė teismo pirmininko pavaduotojos L. Šeputienės pasiūlymui svarstyti ieškoti naujų galimybių procesą vesti kuo dažniau panaudojant nuotolines garso ir vaizdo perdavimo priemones.

Jau dabar pastebėta, jog dėl šalyje susiklosčiusios epidemiologinės situacijos daugiau nei dvigubai išaugo teismo procesų, vykstančių panaudojant konferencinio ryšio įrangą ir vaiko apklausos kambarį skaičius. Susirinkusieji sutarė palaikyti diskusiją ir keisdamiesi gerąją praktika, užtikrinant proceso dalyvių teises, ypatingais atvejais procesus vesti nuotoliniu būdu.

Didelės diskusijos sulaukė nepilnamečių ar mažamečių nukentėjusiųjų tinkamas atstovavimas procese. A. Purvainis atkreipė dėmesį į tai, jog tokiam nukentėjusiajam paskiriant įgaliotą atstovą ar leidžiant atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese būtina atsižvelgti ir įvertinti tai, kaip šis tinkamai sugebės veikti atstovaujamojo interesais. Ypatingai tais atvejais, kai vaikas nukenčia nuo šeimos narių ar kitų jo giminaičių arba yra šių asmenų padarytų nusikaltimų liudytojas. Pasitaiko atvejų, kai tam skiriama nepakankamai dėmesio, dėl ko nukentėjusiųjų, ypač kai jie yra mažamečiai, teisės nėra užtikrinamos visa apimtimi. „Būdami tokio amžiaus nukentėjusieji ar liudytojai dar negali tinkamai suvokti teisės neduoti parodymų turinio ir savarankiškai spręsti, kaip šią teisę realizuoti. Vadinasi, dėl tokios teisės realizavimo turėtų aktyviai ir nešališkai spręsti jų atstovas. Todėl turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys tam, ar parinktas atstovas veikia iš tiesų atstovaujamo vaiko, o ne asmenų, apie kuriuos vaikas duoda parodymus, interesais“, pažymėjo A. Purvainis.

Susirinkimo metu taip pat kilo diskusija dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kuomet šiame procese privalu paskirtą bausmę subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme. Teismo atstovai, pasiremdami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pažymėjo, jog svarbu tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, dėl kurios į teismą kreiptasi su pareiškimu dėl proceso užbaigimo rašytinio proceso tvarka, būtų skiriama tik bet kuri iš alternatyvių, su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau jos bendrinimas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, užbaigti procesą šia forma, netrukdo ir įtakos neturi.

Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojęs naujas Civilinio turto konfiskavimo įstatymas ir jame numatytų apylinkės teismuose spręstinų dalykų teisenos klausimai taip pat sukėlė dalyvių diskusijos. Susirinkusieji aptarė pagal Civilinio turto konfiskavimo įstatymą apylinkės teisme spręstinus turto arešto terminų pratęsimo, šių prokuroro nutarimų apskundimo procesų probleminius aspektus ir sutarė palaikyti tolimesnę diskusiją praktikoje atsiradus pirmiems atvejams, siekiant tinkamai įgyvendinti naująjį įstatymą.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ryšiams su žiniasklaida ir visuomene skyriaus informacija

Skaityti toliau

Kultūra

Savanorystė „influencerių“ eroje: ar jaunimas dar nori skirti savo laiką pagalbai kitiems?

Paskelbta

Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, net 93,2 proc. 16-29 m. amžiaus jaunuolių Lietuvoje bendrauja socialiniuose tinkluose – daugiau nei bet kuri kita amžiaus grupė. Daugelis jaunų žmonių apskritai neįsivaizduoja savo kasdienybės be socialinių medijų. Dėl to būtent jaunimas yra paveikiausias socialiniuose tinkluose plintančiai informacijai, kurios daugiausiai skleidžia nuomonės formuotojai.

Daugiau nei 55 tūkst. sekėjų „Instagram“ turinti nuomonės formuotoja Lina Talžūnaitė įsitikinusi, kad „influenceriai“ daro didžiulę įtaką jaunimui. Tačiau kokia toji įtaka, priklauso tik nuo paties nuomonės formuotojo.

„Kiekvienas „influenceris“ rodo tai, ką nori rodyti. Kalbėdama apie savo kuriamą turinį galiu pasakyti, kad nevengiu dėmesio skirti temoms apie savanorystę. Pavyzdžiui, savo socialiniuose tinkluose nemažai kalbėjau apie e. skautus. Po to, kai į savo „Instagram“ paskyrą įkėliau keletą įrašų, raginančių jaunimą padėti senyvo amžiaus žmonėms perprasti informacines technologijas, gavau ne vieną žinutę su klausimais, koks tai projektas, kaip prie jo prisijungti, kokius reikalavimus reikia atitikti norint tapti e. skautu – tai tik parodo, kad mano žinutė pasiekė jaunus žmones“, – pasakoja L. Talžūnaitė, atkreipdama dėmesį į tai, koks visgi svarbus yra gerojo pavyzdžio rodymas.

Lina Talžūnaitė – asm. archyvo nuotrauka

Daugiausiai savanoriauja moksleiviai

Praėjusių metų rudenį atlikta bendrovės „Spinter tyrimai“ reprezentatyvi apklausa parodė, kad savanoriaujančių asmenų (15-75 m.) daugėja. 2019 m. savanorių skaičius pasiekė 31 proc., kai 2012 m. tokioje veikloje dalyvavusių tebuvo 18 proc. Analizuojant apklausos duomenis taip pat matyti, kad tokią veiklą dažniausiai renkasi jaunesnio amžiaus respondentai (iki 19 m.). Tiriant moksleivių grupę (14-18m.) paaiškėjo, kad bene pusė (47 proc.) mokinių yra savanoriavę, o 37 proc. norėtų tai pabandyti.

„Savanorystės idėjos Lietuvos visuomenėje tapo gerokai populiaresnės. Džiugu, kad padaugėjo nedalyvavusių, bet norinčių tokioje veikloje dalyvauti – nuo 22 proc. iki 31 proc. Apskritai per paskutinius septynerius metus savanorystę palankiau ėmė vertinti daugiau nei penktadalis visuomenės. Savanorystė ypač populiari jaunesnio amžiaus grupėse“, – sako tyrimą inicijavusios savanorystės programos „Social Breeze“ programos vadovas Žilvinas Mažeikis.

Karantinas pakeitė priežastis, kodėl tampama savanoriu

Pasak Žilvino, skiriasi motyvai, kodėl žmonės savanoriauja: vyresni asmenys akcentuoja galimybę padėti kitiems, tuo tarpu jaunesni – asmeninę prasmę. „Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį, kad tyrimas darytas prieš pasaulinę pandemiją ir prieš šalyje įvedant karantiną. Tikėtina, kad COVID-19 situacija Lietuvoje koregavo savanorių motyvaciją – kur kas daugiau mano pažįstamų rinkosi savanorystę kaip būdą įveikti savo paties patiriamą stresą, priemonę pasijusti bendruomenės dalimi ir galimybę kuo greičiau sumažinti krizės pasekmes, kad galėtų grįžti į įprastas veiklas. Būtų įdomu pakartoti šį tyrimą 2020 metų pabaigoje ir palyginti rezultatus“, – priduria jis.

Prie palankesnio savanorystės vertinimo bei didėjančių savanorių gretų galimai prisidėjo ir nuomonės formuotojai, skatinantys užsiimti šia veikla. Tačiau pagrindinės priežastys visgi yra kitokios.

„Pasirinkti savanorio kelią jaunuolius motyvuoja pridedami papildomi balai stojant į aukštąsias mokyklas, ilgalaikių savanorystės programų atsiradimas, apskritai kokybiškesnis nevyriausybinių organizacijų darbas su savanoriais ir daugiau informacijos apie jas, pamažu atsirandanti tradicija lavinti profesinius įgūdžius dar mokyklos suole. Kitų žmonių įtaka sprendžiant, ar savanoriauti, yra neabejotinai svari, nes net 45 proc. mokinių rinkdamiesi savanorystės vietą konsultuojasi su savo šeima ir draugais“, – teigia Ž. Mažeikis.

Jei reikėtų nupiešti statistinį savanorio portretą, pasak pašnekovo, tai būtų jauna moteris, turinti aukštąjį išsilavinimą, gyvenanti ir besimokanti arba dirbanti didmiestyje. Rečiau savanoriauja vyresnio amžiaus žmonės, neturintys aukštojo išsilavinimo, taip pat tie, kurie anksčiau niekada nėra savanoriavę.

„Skatinant savanorišką veiklą ypač svarbu sudaryti galimybę ją išbandyti dar mokyklos suole, kuomet aktyviai formuojasi jauno žmogaus nuostatos apie supantį pasaulį, jis yra smalsus ir atviras naujai patirčiai. Jaunuoliai pradėdami savanorišką veiklą ieško prasmingo ir jų vertybes atitinkančio laisvalaikio praleidimo būdo, taip pat draugų ir bendraminčių“, – tikina Ž. Mažeikis.

Savanorystė, kuri sujungia skirtingas kartas

Remiantis apklausa, pagalba senyvo amžiaus žmonėms yra trečia pagal populiarumą savanoriška veikla tarp moksleivių – 20 proc. respondentų nurodė, kad yra padėję senjorams. Projektas „E. skautai“ yra viena iš savanoriškų veiklų, suburiančių jaunuolius, kurie nori padėti vyresnio amžiaus žmonėms ir išmokyti juos informacinių technologijų gudrybių – kaip saugiai naudotis išmaniuoju telefonu, kompiuteriu ir internetu. Prie e. skautų veiklos jau prisijungė 1,5 tūkst. 14-29 metų amžiaus jaunuolių iš visos Lietuvos.

„E. skautais tapę jaunuoliai turi galimybę padėti vyresnio amžiaus žmonėms: ne tik pagelbėti perprasti technologijų pasaulį, bet ir paprasčiausiai prisidėti prie įdomesnės jų dienos. Jaunosios kartos įsitraukimas į šią veiklą padeda užmegzti ryšį tarp skirtingų kartų ir už projekto ribų – jaunuoliai atranda bendrą kalbą su tėvų ar senelių amžiaus žmonėmis. Džiugu, kad prie savanorių tinklo didinimo prisideda ir nuomonės formuotojai. Visi žinome, kad vaikai ir paaugliai yra linkę ieškoti autoritetų, žavėtis žinomais žmonėmis ir net mėgdžioti jų elgesį. Tad kodėl jiems neparodžius pozityvaus pavyzdžio“, – sako projekto „Prisijungusi Lietuva“ e. skautų veiklos koordinatorius Arvydas Ruseckis.

E. skautai vyresnio amžiaus žmonėms jau suteikė tūkstančius konsultacijų, susijusių su virtualaus bendravimo, e. paslaugų ir asmens duomenų apsaugos temomis.

Apie projektą „Prisijungusi Lietuva“ (www.prisijungusi.lt)

Projektu siekiama skatinti Lietuvos gyventojus įgyti reikalingų įgūdžių efektyviai, įvairiapusiškai, saugiai ir atsakingai naudotis internetu, į šias veiklas aktyviai įtraukiant vietos bendruomenes.

Projektą įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. 

Šaltinis: ELTA

Skaityti toliau

Mokslas

Švietimo, mokslo ir sporto ministro A. Monkevičiaus įsakymu sudaryta darbo grupė teiks siūlymus dėl matematikos mokymo

Paskelbta

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius sudarė darbo grupę, teiksiančią siūlymus ir papildymus jau parengtam matematikos mokymo planui, kuris bus diegiamas nuo naujų mokslo metų. Ši darbo grupė taip pat siūlys papildomas priemones ir būdus, kaip pagerinti matematikos mokymą mokyklose.   

„Kalbėdami apie būtinus švietimo sistemos pokyčius, mes nelaukiame, kol jie bus padaryti, o, priešingai, pradedame juos įgyvendinti. Tam jau ruošėmės iš anksčiau. Šią savaitę paskelbti valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatai patvirtino, kad ministerijos parengtas mokinių ugdymo kokybės gerinimo planas yra reikalingas nedelsiant. Todėl nuo šio rudens jame numatytas priemones pradėsime taikyti tam tikrose mokyklose. Siekdami dar labiau stiprinti matematikos, gamtos mokslų mokymą, pasitelksime šios darbo grupės narių įžvalgas ir siūlymus, kartu bus koordinuojamas minėtų priemonių įgyvendinimas“, – teigia ministras A. Monkevičius.

Į darbo grupę įeina matematikos mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Jai vadovauja švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Jolanta Urbanovič. Ministro įsakymu, darbo grupei pavesta koordinuoti priemonių, skirtų matematikos mokymo, mokymosi ir pasiekimų vertinimo gerinimui, įgyvendinimą 2020–2021 metais, pateikti siūlymus dėl tvaraus matematikos pasiekimų gerinimo ilgalaikėje perspektyvoje.

Darbo grupė į posėdį rinksis jau kitą savaitę.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos informacija

Skaityti toliau

Skaitomiausi