NaujienosKodėl smurte gyvenančioms kaunietėms mėlynės „nieko tokio“?

Brigita Armonaitytė Brigita Armonaitytė2020 10 vasario

Praėjusiais metais Lietuvoje užfiksuotas 7691 smurto artimoje aplinkoje atvejis. Daugiau nei 80 proc. nukentėjusių asmenų sudaro moterys. Kauno apskrities moterų krizių centro projektų vadovė-konsultantė Renata Muščinskė teigia, kad smurto artimoje aplinkoje problema yra visos visuomenės atsakomybė, o fizinį ar psichologinį smurtą patiria kas trečia šalies gyventoja. Dar didesnė problema ta, kad dažnai smurtą patiriančios moterys tai priima, kaip normą. Kodėl tai vyksta?

Nuo 2012 m. Kauno apskrities moterų krizių centras vykdo specializuotos pagalbos centro (SPC) funkciją Kauno mieste, teikia kompleksinę pagalbą asmenims nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Tai reiškia, kad į šį centrą gali kreiptis ir vyrai. Visgi tokie atvejai – vienetiniai. O štai nuo vyrų, sugyventinių ar net vaikų nukentėjusios moterys – nuolatinės centro klientės.

Nuo savigynos kursų iki įstatymų prieš smurtą

Šio centro veikla prasidėjo dar 1997 m., kai penkios kaunietės susivienijo ir pradėjo organizuoti savigynos kursus, kuriuose mokė kitas moteris apsiginti nuo fizinio smurto. Vėliau atsirado smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir smurtas tapo ne tik asmeninis šeimos reikalas, ar buitinis konfliktas, bet aktuali visos visuomenės problema, kuri neturi būti toleruojama.

Kauno apskrities moterų krizių centro projektų vadovė-konsultantė Renata Muščinskė.

Pasak šio centro specialistės, dažniausiai žmonės mano, kad smurtaujama tik socialiai pažeidžiamoje, vargingoje aplinkoje, tačiau tiesa yra kitokia: „Matydami žmones, kurie galbūt yra nedirbantys, atrodo prasčiau apsirengę, ar tiesiog gyvena paprastesniuose namuose, mes galime pagalvoti, kad jau pas juos namuose tai visko vyksta, įskaitant smurtą. Bet iš tikrųjų, mes dažniausiai gauname pranešimus apie visai kito sluoksnio asmenis. Didžioji dalis – vidutinio sluoksnio žmonės, tikrai nėra taip, kaip daugelis įsivaizduoja, kad smurtaujama tik asocialių asmenų aplinkoje. Tokių atvejų mes turime nedaug“, – teigia R. Muščinskė.

Kiekvienai smurto aukai – nemokama pagalba

Kaip asmenys atsiduria šiame centre ir kokią pagalbą jie gali gauti?

„Mes gauname pranešimus iš policijos, kuri užfiksuoja atvejus, apie galimai patirtą smurtą. Tuomet mes susisiekiame su nukentėjusiais asmenimis, paaiškiname, kas mes esame, kokią pagalbą teikiame, informuojame apie smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Paaiškiname apie ikiteisminį tyrimą, kardomąsias priemones.

Išsiaiškinus situaciją, siūlome konsultacijas, psichologo ir teisininko, bei tarpininkavimo su kitomis institucijomis, pavyzdžiui, su vaikų teisėmis, paslaugą. Visa pagalba – nemokama.

Kiekvienas atvejis individualus. Nei vienas žmogus nėra pasiruošęs tokiai situacijai. Nežino visų įstatymų ir neturi instruktažo, kaip reikėtų elgtis. Mes suteikiame informaciją, pasiūlome kompleksinę pagalbą, o asmuo sprendžia ar jam specialistų pagalba šiuo metu reikalinga.“

Ar dažnai pasitaiko atvejų, kai moterys nenori priimti siūlomos pagalbos?

„Kartais būna tokių situacijų, kad susisiekus su smurtą patyrusia moterimi, ji pagalbos atsisako. Tačiau po savaitės, ar kelių paskambina ir sako: „Visgi aš pagalvojau, kad man reikia visos jūsų siūlomos pagalbos.“.

Natūralu, kad tik po smurto įvykio moterys nesupranta, kas vyksta, joms baisu ir jos atsisako pagalbos. Tačiau po kiek laiko, kai jau prasideda visas tyrimas, ir viskas šiek tiek nurimsta, jos supranta, kad tiek psichologinė, tiek teisinė pagalba joms tikrai reikalinga.“

„Nieko tokio, mėlynė nelabai didelė“

O ar būna atvejų, kad smurtą patyrusi moteris kreipiasi į jus, bet ne į policiją?

„Taip, tokių atvejų būna. Pavyzdžiui, pas mus atvyksta moteris užsidėjusi juodus akinius nuo saulės, pakviečiame ją užeiti į kabinetą, ji nusiima akinius ir pamatome, kad po akimi yra didžiulė mėlynė. Pradėjus kalbėtis apie esančią situaciją, atrodo, kad ji lyg ir suvokia, kad su ja negerai elgiasi, bet kadangi tas smurtas jau tęsiasi 10 arba 20 metų, šeimoje tai yra tapę norma.

Todėl moteris nesiryžta daryti kardinalių veiksmų, juolab kreiptis į policiją. Mūsų visuomenėje dar egzistuoja frazė: „Negalima nešti šiukšlių iš namų“, taip galvodamos moterys bijo kalbėti apie patiriamą smurtą. Todėl ir bijo to policijos iškvietimo, nes galvoja, ką pasakys kaimynai, giminaičiai?

O jeigu tai dar ir atvejis, kai moteris augina nepilnamečius vaikus, niekur nedirba, ir šeimoje buvo priimtas sprendimas, kad vyras išlaiko šeimą, moteris jaučiasi priklausoma. Dažnai vyrai tuo manipuliuoja, teigdami, kad be jų – moteris neturės nieko, liks gatvėje, be pinigų. Nors dažniausiai būtent moteris yra suteikusi vyrui galimybę kurti karjerą, kol ji rūpinasi vaikais ir namais.

Su tokiomis moterimis mes intensyviai dirbame, dažnai tenka joms paaiškinti, kad toks elgesys nėra norma ir jokiais būdais negalima teisinti smurtaujančio vyro.“

Ką turite omenyje, sakydama, kad moterys pateisina smurtą?

„Nors moterys pačios kreipiasi, jos dažnai nesupranta, kad patiria smurtą. Tenka moterims paaiškinti, kad sugriebimas už rankos, kai joms skauda, arba pastumimas jau yra fizinis smurtas. Ir ta frazė: „Nieko tokio, mėlynė nelabai didelė, aš pati kalta“ nėra teisinga.

Moterys bando pateisinti vyro veiksmus, teigdamos, kad jis sunkiai dirba, yra pavargęs, todėl grįžęs po darbo nori ramybės, o triukšmaujantys vaikai jį dar labiau suerzina. Ir tai, kad savo susierzinimą, pyktį jis išlieja ant moters, ji supranta, kaip savaime suprantamą jo elgesį.

Pas mus ateina sumuštos moterys, jos niekur nesikreipia, prieš jų valią mes nieko negalime daryti. Pirmiausiai konsultuojame jas, vėliau nukreipiame pas psichologą. Jis pirmiausiai padeda atstatyti moters savivertę, suprasti, kad ji kaip bet kuris žmogus turi teises ir turi teisę į pagarbą, o santykiai šeimoje turi būti lygiaverčiai.

Turime sėkmingų pavyzdžių, kai jau įvykus sekančiam smurtui, moterys nebetyli ir kreipiasi į policiją.“

Pagalbos ieško tada, kai vaikai nebenori būti namuose

O kodėl moterys taip ilgai kenčia smurtą ir tik po daug metų pradeda ieškoti pagalbos?

„Žinote, būna, kad ateina moteris ir tu matai, kaip jos rankos dreba, kaip nuo pašalinio garso lauke ji krūpčioja. Matai, kad yra visiškai ant išsekimo ribos, su išbalansuota nervų sistema, ar net serganti. Tai tiesiog prieina tą ribą, kai jau nebegali kęsti. O kartais ta riba peržengiama ir po daugybės metų.

O labai dažnu atveju, moterys kreipiasi tada, kai pamato vaikų reakciją. Esame turėję ne vieną šeimą, kai ateina mama, kuri pragyvenusi su vyru 20-25 m. ir sako: „Turime tris vaikus, turime didžiulį namą, bet vaikai nenori jame gyventi“. Sulaukę 18 metų jie arba greitai sukuria savas šeimas ir įsigyja nuosavą butą, arba išeina mokytis, dirbti ir nuomojasi butą, gyvena bendrabutyje.

Moteris šokiruoja tai, kad vaikai nebenori grįžti namo, jos išsigąsta, kad su vaikais ryšys nutrūks. Tada jos supranta, kad jų noras nesiskirti ir gyventi su vyru tik tam, kad išsaugotų vaikams šeimą ir tėvą, nebuvo geras sprendimas.“

Smurtas keliauja iš kartos į kartą

Kokią įtaką vaikui daro tai, kad jis mato smurtą šeimoje?

„Blogiausia yra tai, kad tokioje šeimoje auga potencialios smurto aukos – mergaitės, ir potencialūs smurtautojai – berniukai. Vaikai nevalingai kopijuoja tėvų elgesį. Pačios mamos kartais man sako, kad mato, jog jų sūnus nepagarbiai su žmona kalbasi, arba įtaria, kad ir pas dukrą šeimoje nėra viskas gerai.

Mes turime iš kartos į kartą einantį smurtą. Turime atvejų, kai gauname pranešimus, kad tėvas prieš motiną smurtauja, ir vėliau jau gauname pranešimus, kad tos šeimos užaugusi ir ištekėjusi dukra patiria vyro smurtą. Taip yra todėl, kad ji nesupranta jog toks elgesys nėra tinkamas, jai tai yra norma. Ji matė, kad taip mama gyveno, gal ir močiutė, ir tą šeimos modelį perėmė.

Tai jeigu susitinka du žmonės, kurie augo smurtinėje aplinkoje, nematydami, ką reikia daryti, norint smurtą nutraukti, kaip jiems tai pakeisti? Jiems trūksta pavyzdžio, kokie santykiai turi būti šeimoje, kad smurtas neturi būti toleruojamas, kad turi būti pagarba.“

Smurtauja ir suaugę vaikai

Ar būna atvejų, kai į jus kreipiasi moterys, kurios smurtą patiria ne iš vyro, ar sugyventinio?

„Taip, turime pakankamai nemažai atvejų, kai nuo sūnų, dukrų, o kartais ir anūkų, nukenčia vyresnio amžiaus tėvai. Labai dažnu atveju būna taip, kad sūnus gyveno su šeima, išsiskyrė su žmona, ir po skyrybų grįžo gyventi pas tėvus. Pakankamai dažnas atvejis, kad skyrybų su žmona priežastis – alkoholis. Su tokia problema sūnus grįžta pas tėvus. Tėvams jis yra vaikas, tėvai ilgą laiką jį toleruoja, „augina“, būna taip, kad jis neturi darbo, tėvai jį išlaiko. O jis išgėręs tampa agresyvus, kelią tėvams grėsmę, naudoja fizinį smurtą.

Yra atvejų, kur tokia situacija tęsiasi daugiau nei 10 m. Tokios situacijos itin skaudžios, nes jeigu santuokoje yra smurtas, alkoholis, tai vis dėl to yra paprasčiau nutraukti santuoką, išeiti atskirai gyventi, o kai yra tėvų ir vaikų ryšys, mamoms, ypač labai sunku atstumti savo vaiką, koks jis bebūtų.

Aišku, turime ir tokių atvejų, kai mamos ryžtingai tai padaro, pakeičia namų spyną, vaikui prisiartinus kviečia policiją, ar net pakeičia savo gyvenamąją vietą.“

Visuomenė nori padėti, tačiau nenori veltis į kitų reikalus

Kaip manote, koks yra visuomenės požiūris? Ar vis dar manoma, kad smurtas yra asmeninis, kiekvienos šeimos reikalas?

„Visuomenė pradėjo labiau reaguoti, tuo mes labai džiaugiamės. Gauname pranešimų, kur kontaktinis telefonas nurodytas kaimynų, arba praeivių, kurie pastebėję galimą smurtą iškvietė policiją. Manau, kad mūsų visuomenė tampa sąmoningesnė.

Bet būna ir kitaip: kai susisieki su jais, ypač kaimynais, jie iš pradžių neigia, kad žino apie tą atvejį. Kaimynai išsigąstą, klausia kas dabar bus, į kokius sąrašus juos įtrauks. Žmonės turi didžiulę policijos baimę, kuri nėra adekvati. Aišku, kai žmogui paaiškini, kad jūsų numeris tik kontaktinis, mums tik išsiaiškinti reikia, daugiau jis nebus naudojamas, jis nurimsta.

Taigi yra ta momentinė reakcija, kad reikia paskambinti pareigūnams, bet po atsiranda baimė, kad reikės bendrauti su policija, jie jaučiasi įtraukti į visą situaciją, į kurią nenori veltis.“

O ką manote apie požiūrį: „moteris pati kalta“?

„Toks požiūris vis dar egzistuoja, bet jis yra absoliučiai neteisingas. Kaip galima išprovokuoti mušti kitą žmogų? Tai yra nelogiška.

Kartais ir pačios moterys mums sako: „Ne, čia nieko tokio nebuvo, čia aš gal ne taip kažką pasakiau, ne tokiu balso tonu, o jis buvo pavargęs, aš jį supykdžiau. Aš kalta…“. Nemažai atvejų, kai moterys pačios pateisina smurtaujantį vyrą. Bet jeigu namuose kyla konfliktas, išsiskiria nuomonės, yra įvairiausių būdų juos išspręsti, išsiaiškinti, rasti kompromisą.

Aišku būna tokių situacijų, kai vyksta abipusis smurtas: dvi pusės – buvę sugyventiniai ar sutuoktiniai pykstasi. Kartais gaunam pranešimus, kad abi pusės šiuo metu yra areštinėje, ir viena kita kaltina, kad grasino, gąsdino, pastūmė. Taip pat būna atvejų, kad vieno ar kito advokatas, skyrybų atveju, patarė taip elgtis, nes tai padės skyrybų procese, jeigu bus įrodyta, kad kita pusė naudojo smurtą. Bet tai yra vienetiniai atvejai.“

„Pakėlė ranką kartą – pakels ir antrą“

Kokio amžiaus moterys dažniausiai nukenčia?

„Daugiausiai nukenčia 30-59 m. moterys. Jaunesnių moterų taip pat yra, bet daug mažiau. Asmeniškai esu turėjusi kelias klientes, kurios prieš metus, ar du sukūrė šeimą ir jų šeimoje jau vyksta smurtas.

Bet džiaugiuosi tomis moterimis, kurios ateina ir sako: „Viskas, man reikia psichologo pagalbos, man reikia teisininko pagalbos, nes nusprendžiau nutraukti šiuos santykius, skiriuosi.“. Džiaugiuosi šiomis moterimis, nes tai reiškia, kad jos turi teisingą šeimos modelį.

Net ir tais atvejais, kai šeimoje yra maži vaikučiai, moterys ryžtingai nusprendžia nutraukti santykius. Jaunos moterys yra įsitikinusios, kad tai nepasikeis ir pačios dažnai man sako: „Pakėlė ranką kartą – pakels ir antrą.“

Paaiškina, kaip fiksuoti psichologinį smurtą

Jeigu moteris patiria fizinį smurtą, tuomet gali kreiptis į policiją. O kaip yra tuo atveju, jeigu moteris patiria psichologinį smurtą?

Čia atsiranda šiokių tokių keblumų. Įstatyme psichologinis smurtas yra nurodytas kaip smurto forma, bet jeigu mes pažiūrėsime į baudžiamąjį kodeksą ten sąvokos psichologinis smurtas nerasime, bet rasime –terorizavimą, grasinimą.

Jeigu pasigilintume į situaciją, labai dažnai į psichologinį smurtą ir įeina kito asmens terorizavimas, grasinimas, gąsdinimas susidoroti. Kartais reikia pokalbio su žmogumi, kad išsiaiškinti, kas po tais žodžiais – psichologinis smurtas slepiasi. Būna atvejų, kai moteris atvyksta pas mus ir sako, kad kvietė pareigūnus, o jie niekuo nepadėjo. Pareigūnas yra nešališkas asmuo, atvyksta į šeimą, kurią mato pirmą kartą, moteris teigia, kad prieš ją naudoja psichologinį smurtą, o vyras teigia atvirkščiai, kad jis yra auka.

Todėl mes moterims paaiškiname, kaip surinkti įrodymus, kaip į telefono diktofoną įrašyti garsą, kuriame girdėtųsi kaip vyras grasina jas išmesti iš namų, užmušti ir panašiai, o dažniausiai to pareigūnams ir užtenka.

O dažnai būna ir taip, kad pasikalbėjus su moterimi paaiškėja, kad ir pastūmimą, ji laiko ne fiziniu, o psichologiniu smurtu.“

Inteligentiškas smurtas

Specialistė Renata sutiko pasidalinti viena, jau gerokai seniau, įvykusia istorija.

„Laima (vardas pakeistas) į mūsų centrą atvyko asmeniškai, į policiją nesikreipė. Moteris buvo išsigandusi, nusivylusi, atėjo išsakyti susikaupusius skaudulius, nelabai tikėdama, kad jos situacija gali pasikeisti.

Iš pirmo žvilgsnio, Laima gyveno visavertį gyvenimą – didelis, gražus namas, vyras dirba švietimo įstaigoje, yra gerbiamas, inteligentiškas, šeima turi du vaikus. Tačiau gražus šeimos gyvenimas pasikeitė po to, kai atsirado kita moteris. Vyras to nuo Laimos net neslėpė, į namus pradėjo grįžti 2-3 kartus per savaitę, tapo labai taupus. Šeimai nedavė pinigų pragyvenimui, šildymą sureguliavo taip, kad namuose, geriausiu atveju, buvo vos 13 laipsnių. Dukrai susirgus, mama jos kambaryje įjungė elektrinį pečiuką, tačiau grįžęs vyras nusprendė, kad tai per brangu, nes už komunalinius vis dar moka jis. Todėl pečiuką išsivežė… Sūnus, sulaukęs 18 metų išėjo iš namų, dirbti, norėdamas palengvinti mamai naštą.

Laimos ir vaikų vyras nemušė. Tačiau žemino, įžeidinėjo juos – žalojo psichologiškai. Laima sakė, kad pavargo gyventi nepritekliuje, būti žeminama, norėtų skirtis, bet bijo, jog jis nesutiks, kaip reaguos kiti, nes jie yra laikomi „idealia šeima“…

Mūsų centro darbuotojai su moterimi dirbo du mėnesius, kol žingsnis po žingsnio, atstatė moters pasitikėjimą savimi, suteikė visą reikiamą teisinę informaciją…

Po pusės metų, Laima užsuko į mūsų centrą. Besišypsanti, savimi pasitikinti moteris atėjo padėkoti už pagalbą, kurios dėka jos gyvenimas pasikeitė. Laima išsiskyrė su vyru ir pradėjo naują gyvenimo etapą.“

Krizių centro specialistė Renata Muščinskė pastebi, kad pranešimų apie smurtą daugėja, vien po šventinio laikotarpio, Kauno apskrityje, jų gauta apie 40. Tačiau auganti statistika reiškia, kad visuomenė tampa sąmoningesnė, žmonės drąsesni, naudojasi pateikiama informacija ir todėl dažniau kreipiasi pagalbos.

Kauno apskrities moterų krizių centras
Vaidoto g. 115 Kaunas
Tel. 837340027
Specializuotos pagalbos centras (SPC) tel. 867931930

Dalinkitės su savo draugais

Kokia Jūsų nuomonė šia tema?

avatar
  Prenumeruoti naujus komentarus  
Informuoti apie
Scroll Up