Lietuva

Ko nori disleksiją turinčios dukters mama?

0

Statistika rodo, kad juodas avis baltose lankose sunkiai gano kas dešimtas. Vis dėlto skaitymo ir rašymo sunkumai arba kitaip –disleksija, išryškėjantys jau ankstyvame mokykliniame amžiuje, daugeliui tokių žmonių nesutrukdo sėkmingai įsitvirtinti. Tiesa, kol išmoksta su disleksija gyventi, dažnas turi nueiti kryžiaus kelius.

Spalis visame pasaulyje oficialiai laikomas disleksijos pažinimo mėnesiu, jo pradžioje vyksta tradicinė savaitė „Go Red for Dyslexia“. Jos tikslas – kuo plačiau paskleisti žinią apie disleksiją tiems, kurie jos neturi, kad išgirdę terminą suprastų, ką jis reiškia ir geriau suvoktų disleksiją turinčio žmogaus situaciją. Dažnai galvojama, kad disleksija yra negalia. Iš tikrųjų tai nėra nei negalia, nei žemesnio intelekto požymis. Turinčiųjų disleksiją intelektas yra vidutinis ar net atitinka aukštesnius gebėjimus, tie vaikai tikrai nėra nei kvaili, nei lėti. Jie tiesiog turi skaitymo ir rašymo problemų. Disleksija netapo kliūtimi tokioms asmenybėms kaip Leonardas da Vinčis, Thomas Edisonas, Henry Fordas, Steve Jobsas, Angelina Jolie, Bradas Pittas ar Jonny Deppas.

Pasak su tokiais vaikais dirbančių specialistų, svarbiausia atminti, kad prastas skaitymas ir rašymas yra viso labo mokyklinio lygio problema, kuri absoliučiai nieko nepasako apie tai, kuo vaikas bus užaugęs.

„Dyslexia centro“, kuriame sunkiai skaitantys vaikai ir  jų šeimos gauna terapiją, mokymus ir tarpusavio pagalbą, įkūrėja Jurgita Pocienė sako pastebinti, kad vis daugiau tėvų atpažįsta disleksiją savo vaikuose ir apie tai kalba ne vien tarpusavyje, bet ir su mokytojais. Jos pačios dukrai skaitymo sunkumai išryškėjo būtent pradinėse klasėse, tačiau prireikė daugybės laiko tikrajai problemos priežasčiai atpažinti.

„Nes kai nežinai, nėra ir ką atpažinti. Tada tiesiog nurašai vaiką, ir tiek“, – apie mokyklose vis dar vyraujantį požiūrį atvirai kalba J. Pocienė. Pasak centro įkūrėjos, skaitymo sunkumų patiriantys vaikai dažnai turi nerimo sutrikimų, didžiulę savęs nemeilę, nepasitikėjimą savimi, baimę draugauti su kitais. Gera žinia ta, kad dalyvaudami specialiai jiems skirtuose užsiėmimuose susitinka su kitais likimo draugais ir taip užmezga draugystes. „Organizuodami vasaros stovyklą vaikams su disleksija pastebėjome, kad svarbiausia jiems buvo ne terapiniai užsiėmimai, mokymai ar žaidimai, o draugystės. Šie vaikai dažniausiai neturi draugų, jie yra vienišiai, atstumtieji.

O tokių pat kompanijoje atsipalaiduoja, atsiskleidžia, atranda santykį“, – džiaugiasi centro įkūrėja ir vadovė. J. Pocienės skaičiavimais, praėjusiais metais disleksijos pažinimo savaitės renginiuose dalyvavo apie 20 Lietuvos mokyklų, nors kvietimus gavo kone tūkstantis.

Šiemet iš skambučių gausos ji mananti, kad norinčiųjų gauti informacijos apie disleksiją bus arti dviejų šimtų. „Neurologine įvairove pasižymintys žmonės – lygiai tokie patys kaip ir mes. Ir kiekvienas jų turi teisę gyventi visavertį gyvenimą tiek, kiek tai įmanoma. Svarbiausia, kad nebūtų paniekos, neapykantos, patyčių“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos žodžiais tariant, Lietuvoje kitokiam žmogui dar tenka patirti daug nemalonaus ir nepageidautino dėmesio.

Jei veido išraiška kažkokia neįprasta, jei sėdi vežimėlyje, jei keistai vaikštai – visų žvilgsniai kaip į vilką. Jeigu vaikelis turi Dauno sindromą – visų žvilgsniai verte veria. Jei autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas viešoje vietoje įsirėkia – aplinkiniai ima pamokslauti, kaip tėvai nemoka auklėti vaiko, nors patys neturi nė menkiausio supratimo, kaip su tokiais vaikais elgtis. „Mano svajonė – kad vaikai su disleksija Lietuvoje galėtų gauti kokybišką išsilavinimą, – neslepia J. Pocienė. – Be frustracijos, be tėvų gulimosi kryžiumi už savo vaiką. Kad jie tiesiog gautų tai, kas jiems priklauso.

Kad iš jų nebūtų atimta galimybė svajoti ir norėti. Nes dažniausiai disleksiją turintieji praranda pasitikėjimą savimi tiek, kad nė nebemano, jog gali ko nors pasiekti“. Neurologinės įvairovės terminas apima daugybę organizmo funkcijų ir elgesio ypatumų, kylančių iš įvairių smegenų jungčių variacijų. Juos paprastai apibrėžia tokios diagnozės kaip cerebrinis paralyžius, disleksija (skaitymo sutrikimas), dispraksija (kalbėjimo sutrikimas), diskalkulija (skaičiavimo sutrikimas), dėmesio ir hiperaktyvumo, autizmo spektro ypatumai ir kt.  

Šios charakteristikos gali skirtis savo stiprumu nuo silpnų iki sunkių ir turėti įtakos tam, kaip žmogus socializuojasi, bendrauja ir reaguoja į dirgiklius. Kalbėdami apie neurologinę įvairovę, venkime žodžio „serga“ – neurologinė įvairovė nėra liga, jos neįmanoma išgydyti.   **

Nevyriausybinių organizacijų klasteris Galių dėžutė“ siekia padėti įgalinti vaikus su individualiais poreikiais auginančias šeimas. Skleidžiame žinią apie neuroįvairovę, bendradarbiaujame su šeimomis, mokyklomis ir visais geros valios žmonėmis, keisdamiesi gerąja patirtimi. Savo veiklas vykdome 9-iose pilotinėse savivaldybėse: Kauno miesto ir rajono, Kazlų Rūdos, Kupiškio, Rokiškio, Šakių, Švenčionių, Zarasų ir Visagino savivaldybėse. Projektas „Galių dėžutė“ yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

0 0 votes
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti naujus komentarus
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Visi komentarai

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Lietuva