Connect with us

Žmonių istorijos

Knygos “Ant medinės lentelės” autorė K. Pišniukaitė: „Kad taip gerai seksis, net nedrįsdavau pasvajoti!“

kaunieciams.lt

Paskelbta

Interneto knygynas Knygų klubas kviečia susipažinti su žinoma maisto tinklaraštininke Kristina Pišniukaite ir jos beprotiško populiarumo sulaukusia jos knyga „Ant medinės lentelės“. Interviu ji atskleidžia, kaip viską metė dėl mėgstamo užsiėmimo, kaip sulaukė dėmesio ir išleido pirmąją knygą.

– Kristina, reikia daug drąsos tam, kad atsisakytum stabilumo bei kiekvieną mėnesį gaunamų pastovių pajamų ir stačia galva nertum paskui savo svajonę. Iš kur pasisėmėte šios drąsos?

– Visą gyvenimą svajojau atrasti savo kelią, tą veiklą, dėl kurios rytais nori šokti iš lovos ir, atrodo, gali nuversti kalnus. Taip pat labai bijojau dirbti nemylimą darbą, nes gyventi tik savaitgaliais, o darbo metu jausti neigiamas emocijas, man atrodė tikra kančia. Kai atsirado galimybė mylimą veiklą paversti darbu – nei kiek neabejojau. Logika buvo paprasta – sėkmės atveju tai bus geriausias mano gyvenimo sprendimas. Nesėkmės atveju – susirasiu kitą darbą. Neturėjau ko prarasti, o ir nuojauta kuždėjo, kad man pavyks. Tiesa, kad taip gerai seksis, net nedrįsdavau pasvajoti. Šiandien man atrodo, kad jei jau pasisekė atrasti mylimą veiklą ir gali jai skiri visą savo laiką ir širdį – sėkmė yra beveik garantuota.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėjusi pokyčius?

– Tiesą sakant su dideliais sunkumais nesusidūriau, viskas klostėsi savaime ir gerai. Investavau daug savo laiko ir jėgų, kelis pirmus mėnesius neuždirbau daug, tačiau gana greitai mano pastangos virto konkrečiais darbais, kurie tęsiasi iki šiol. Žinoma, kasdieniame mano darbe tikrai ne tik gėlytės ir drugeliai – kaip ir visi darbai, maniškis turi savo minusų. Nestabilios pajamos, per dideli darbų krūviai ir per mažai laiko, klientai, su kuriais požiūriai ne visada sutampa. Šiandien galiu teigti, kad posakis „rask mylimą darbą ir tau niekada nereikės dirbti” – ne visai teisingas, nes mano ir daugelio sau dirbančių draugų pavyzdžiai rodo, kad radus mylimą darbą kaip tik dirbi visada. Laisvalaikis ir darbas – labai susipynę.

– Kodėl maistas?

– Viskas išsivystė savaime. Pamažu poreikis gaminti virto pomėgiu, pomėgis – didžiausia aistra, o aistra – darbu.

– Kaip Jūsų pomėgis maistui virto knyga?

– Man atrodo, kad kiekvienas maisto tinklaraštininkas turi svajonę vieną dieną išleisti savo knygą – tai lyg natūrali tolimesnė sėkmingų darbų eiga, sekantis žingsnis ir darbų įprasminimas. Neabejojau, kad vieną dieną tai nutiks, tad sulaukus Alma Littera pasiūlymo kartu leisti knygą supratau, kad ta diena yra šiandien.

– Koks jausmas apėmė, kai pirmą kartą į rankas paėmėte dar spaustuvės dažais kvepiančią savo knygą?

– Šio klausimo klausia visi! Be jokios abejonės, jausmas labai džiugus ir ypatingas, norisi šokinėti iš laimės. Labai įdomu vartyti puslapius. Tačiau yra ir kita pusė – spausdinta knyga yra galutinis taškas ilgoje ir sunkioje knygos ruošimo kelionėje, tad kartu su dideliu džiaugsmu apima ir didelis palengvėjimas.

– Kaip jautėtės, kai pirmasis Jūsų knygos tiražas buvo išparduotas šviesos greičiu?

– O šiuo atveju, tai džiaugsmą lydėjo nuostaba. Žinojau, kad rašydama knygą padariau geriausią, ką galėjau ir atidaviau visą save, sudėjau ne tik geriausius receptus, bet ir žinių bagažą. Buvau nusprendusi, kad jei leisiu knygą, tai nebus greitai ir bet kaip padarytas darbas. Taigi, kad knyga yra kokybiška ir vertinga aš žinojau, bet, kad tai pajaus skaitytojai – nesitikėjau. Šiuo metu išleistas jau trečiasis knygos tiražas, o aš iki šiol negaliu tuo patikėti. Kasdien gaunu knygos skaitytojų žinutes ir atsiliepimus – tiek teigiamo atgalinio ryšio net susapnavusi nebūčiau.

– Kokiam žmogui skirta Jūsų knyga “Ant medinės lentelės”?

– Knygą parašiau šiuolaikiškam žmogui – tam, kuris nori maitintis subalansuotai, nemėgsta rutinos virtuvėje, bet labai mėgsta atrasti naujus skonius kurdamas juos iš kasdienių ir mums įprastų produktų. AML knyga atsako į klausimą, kaip lengvai ir be didelių pastangų maitintis sveikiau ir įvairiau, receptai būtent į tai ir orientuoti.

– Išvardinkite 3 svarbiausias priežastis, kodėl verta atsiversti Jūsų knygą?

  1. Knygoje aiškiai ir paprastai aprašyta, kaip paversti savo mitybą sveikesne neišeinat iš proto ir nepradedant valgyti garintų brokolių – ypač didžiuojuosi knygoje esančiu spintelių reorganizacijos skyriumi, kuriame aprašytas sveikos mitybos must – have spintelės turinys. T.y. kokius produktus rinktis ir kokių vengti kasdienėje gamyboje.
  2. Receptai yra orientuoti į lengvas ir greitas (bei labai skanias) vakarienes, jie atsako į galvos skausmą „ką šiandien ir vėl gaminti vakarienei”.
  3. Knygoje aprašyti savaitės meniu planavimo principai, o receptų skyriai suskirstyti taip, kad išsirinkus po vieną receptą iš kiekvieno skyriaus turėsite subalansuotą ir įvairų savaitės meniu.

Na ir dar viena papildoma priežastis – knygoje yra skyrius „Nuodėminga vakarienė“. Joje patiekalai ne tokie sveiki (nes visada svarbiausia balansas), bet tokio skonio, kai paragavęs užsimerki iš malonumo su kiekvienu kąsniu. Man tai patys skaniausi patiekalai.

– Išduokite paslaptį, gal planuojate išleisti dar vieną knygą?

– Manau, kad pirmosios knygos sėkmė mane įpareigoja nesustoti. Šiandien dar norisi pailsėti ir sugerti visas pirmosios knygos teikiamas emocijas. Antra knyga vieną dieną tikrai bus. Bet noriu pasakyti štai ką – „Ant medinės lentelės” niekada nepradės „kepti” knygų greitai ir bet kaip. Jei bus antra, trečia ir dar kažkelinta knyga – jos visos bus išdirbtos iki detalių, o jas kursiu tuomet, kai jausiu, kad tikrai turiu ką pasakyti.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Suprasti, kad sveika mityba nėra prėska, o gerus skonius tik reikia išmokti sukurti iš sveikesnių produktų. Taip pat, prisijaukinti įvairovę. Mes galime labai lengvai turėti ne 10 mėgstamiausių patiekalų, o šimtus. Maistas yra žaidimas – jis neturi būti nuobodus.

– Kristina, dėkojame už pokalbį ir skubame išbandyti „Nuodėmingos vakarienės“ pasiūlymus! 

 

knyguklubas.lt

Skaityti toliau

Grožis

Vakarėlyje dalyvavusi Elvyra Monginienė prakalbo apie vyrų ištikimybę (foto)

kaunieciams.lt

Paskelbta

Jaukų rudenio vakarą Kauno Juozapavičiaus prospekte šurmuliavo būrys Lietuvoje gerai žinomų žmonių. Juos į studijos gimtadienio šventę pakvietė vyrų ir vaikų kirpimo meistrė Egidija Šatikienė.

Su vaikais ir antrosiomis pusėmis atvykusiems svečiams vakarėlio šeimininkė dėkojo už draugystę bei už kantrybę visuotinio karantino metu. “Sunku buvo ne tik man ir kolegoms laukti, kol galėsime grįžti į darbus. Sunkiausiai tuos tris mėnesius išgyveno mano klientai, kurie, vos tik gavome leidimą dirbti, buvo pasiryžę kirpimui važiuoti kad ir vidury nakties. Bet džiugu, kad viską išgyvenome. Nors praėjo keli mėnesiai, bet eilės iki šiol didžiulės. Atrodo, tarsi vyrai ruoštųsi antrai viruso bangai ir, jei mus vėl uždarytų, karantine jie nori sėdėti ką tik apkirptais plaukais”, – juokėsi Egidija Šatikienė.

Tarp vakarėlio svečių sutikta išskirtinių papuošalų kūrėja Elvyra Monginienė prisipažino, kad jos vyras ir sūnus čia yra nuolatiniai svečiai. “Jei kalbėtume apie tai, kam vyrai būna ištikimi visu šimtu procentų, pasakyčiau, kad savo kirpėjos. Mes, moterys, nebijom paeksperimentuoti ir laikas nuo laiko pakeisti savo grožio specialistus, o vyrams tai žymiai sudėtingiau. Jei jau jie atranda savąją meistrę – ištikimybė garantuota. Taip nutiko su mano vyru ir sūnumi”, – juokėsi ji.

Prekinio ženklo “Elvyra Design” įkūrėjai pritarė ir aktorė Sandra Daukšaitė – Petrulėnė. “Mano vyrui kirpykla – šventas dalykas. O kirpimo meistrė – kaip nuodėmklausė. Į mėnesį kartą vizitas yra privalomas. Net aš kirpykloje esu retesnė viešnia”, – sakė ji.

Trečiojo gimtadieni proga vaikų ir vyrų kirpimo studijos “Cut Cut” įkūrėją Egidiją Šatikienę pasveikinti atvyko ir TV laidų vedėja Kristina Rimienė su sūnumi, TV laidų prodiuserės Gintarė Kreipavičiūtė ir Danutė Nicolas, estetinės medicinos specialistė Rasa Marozienė, verslininkė Lina Vyšniauskienė, plaukų stilistas Karolis Murauskas, verslininkė bei TV laidų vedėja Gintarė Eimantaitė.

« 1 2 »

 

Skaityti toliau

Sveikata

Kauno klinikų medikai ir kraujo donorai išgelbėjo jaunos mamos gyvybę

kaunieciams.lt

Paskelbta

Vieną rytą nubudusi Akvilė pajuto, kad nutekėjo vaisiaus vandenys. „Sunerimau, nes laukiausi 35 savaites, o nutekėję vaisiaus vandenys buvo rožinės spalvos. Nedelsiant pasiėmiau reikalingus daiktus ir išvykau į ligoninę“, – prisimena telšiškė. – Kadangi jau esu gimdžiusi neišnešiotą naujagimį, paprašiau, kad iš rajoninės ligoninės mane vežtų tiesiai į Kauno klinikas.“

Atvykus tiek pacientės, tiek vaisiaus būklės buvo stabilios, tačiau po atliktų tyrimų paaiškėjo, jog vaisius yra netaisyklingoje padėtyje, gimdos kaklelis gimdymui nėra pasiruošęs. „Kadangi vaisiaus vandenys nutekėjo prieš laiką ir atlikti tyrimai parodė, kad reikia reaguoti nedelsiant, buvo nuspręsta atlikti skubią cezario pjūvio operaciją“, – sakė Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušerė ginekologė Eglė Savukynė.

Operacija praėjo sklandžiai ir jos metu pacientė nekraujavo gausiau nei įprasta. Akvilei gimė sveikas, neišnešiotas naujagimis. Tačiau praėjus trims valandoms po operacijos nukrito moters kraujo spaudimas, sutriko sąmonė. „Pamenu, kai pasidarė silpna. Po atlikto ultragarso tyrimo man buvo nustatytas vidinis kraujavimas, o kraujas visai nekrešėjo“, – pasakojo pacientė.

Pasak gydytojos akušerės ginekologės, dėl kraujavimo į pilvo ertmę ir gimdos nesusitraukimo po gimdymo, pacientei teko atlikti skubią operaciją.„Nepaisant kraujavimo stabdymo vaistais, visos operacijos metu gimda nesusitraukė. Deja, tačiau siekiant išsaugoti moters gyvybę, gimdos šalinimo operacija tapo neišvengiama. Pacientė apie tokį gydymo būdą buvo informuota dar iki operacijos. Moteris neteko daugiau nei trijų litrų kraujo, jai buvo perpilta penki vienetai eritrocitų masės“, – apie ekstremalią situaciją operacinėje pasakojo E. Savukynė. Buvo atlikta sudėtinga operacija, kuriai vadovavo patyręs gydytojas akušeris ginekologas Ričardas Augustis.

Pacientė Akvilė Kauno klinikose praleido 11 parų, keturias iš jų ji gulėjo intensyviosios terapijos palatoje. „Ilgai nemačiau sūnelio, nebeturėjau pieno, tačiau laimė, kad ligoninėje veikia Donorinio motinos pieno bankas, todėl vaikeliu buvo pasirūpinta, – kalbėjo jauna mama. – Mano gyvybei grėsė pavojus ir žinau, kad per plauką likau gyva. Sunku nusakyti džiaugsmą, jog patekau į Kauno klinikų specialistų rankas. Esu labai dėkinga visam personalui ir ypatingai mane operavusiems gydytojams Eglei Savukynei ir Ričardui Augusčiui.“

Nors komplikacijos po cezario pjūvio yra retos, tačiau jų pasitaiko. „Viena dažniausių ir grėsmingiausių komplikacijų – kraujavimas, kuris gali baigtis gimdyvės mirtimi. Todėl svarbu laiku pastebėti pogimdyvinį kraujavimą ir operatyviai suteikti pagalbą, – teigia gydytojas akušeris ginekologas Ričardas Augustis. – Kritiniu momentu be galo svarbus komandinis darbas ir bendradarbiavimas tarp akušerių ginekologų, anesteziologų reanimatologų, neonatologų ir slaugytojų bei jų padėjėjų.“

Teikiant pagalbą pogimdyvinio kraujavimo atveju, svarbu laiku atlikti kraujo perpylimą, o gyvybiškai svarbių kraujo komponentų teikimą užtikrina ligoninėje veikiantis kraujo bankas. „Ypatingai dėkojame kraujo donorams, kurie dovanoja savo kraują Kauno klinikų Kraujo centre. Jų dėka galime išgelbėti ne vieną gyvybę. Akvilė liko gyva ir ant rankų gali sūpuoti savo naujagimį jūsų, kraujo donorų, dėka. Todėl kviečiame visus galinčius ir norinčius prisidėti prie šios kilnios kraujo donorystės misijos“, – prašo gydytoja akušerė ginekologė.

Informacija ir nuotraukos – Kauno klinikų. 

Skaityti toliau

Miestas

Grįžusi iš JAV jauna kaunietė pasinėrė į neįprastą verslą

kaunieciams.lt

Paskelbta

JAV 10 metų praleidusi Raminta Stowe prieš metus grįžo į Lietuvą kartu su savo amerikiečiu vyru ir ėmėsi gana neįprasto verslo: atnaujina ir dekoruoja senus baldus. Įdomu tai, kad idėja užsiimti tokia veikla kilo visiškai atsitiktinai: jauna kaunietė anksčiau nedirbo jokio panašaus darbo ir nekrimto jokių su tuo susijusių mokslų.

Vietoj jogos – baldų dažymas

Gyvendama JAV Raminta studijavo, po to dirbo. Būtent čia viskas ir prasidėjo. Dirbdama nedideliame šeimos viešbutyje Šiaurės Karolinoje, ji pastebėjo, kad šeimininkai kasmet keičia nemažai baldų ir kitų daiktų, kurie susidėvi ar susigadina.

Raminta pasiūlė juos ne kasmet keisti naujais, bet, pasibaigus turizmo sezonui, atnaujinti. Šeimininkams sutikus, pati ėmėsi darbo. Kasmet po turistų išvykimo dažydavo, atnaujindavo tai spintelę, tai stalą, tai lauko kėdes.

„Taip ir prasidėjo viskas, dar ten, Amerikoje. Pamatę mano darbus bendradarbiai paprašydavo ir jiems pagelbėti, po to pamatydavo dar daugiau žmonių. Ir man pačiai buvo įdomu, pradėjau domėtis įvairiomis technologijomis, ėmė patikti ir pats procesas. Aš juokauju, kad vieni užsiima joga, kiti bėgiojimu, o aš – baldų dažymu“, – pasakojo pašnekovė, „Tučio dirbtuvių“ šeimininkė.

Lietuvoje klientai kitokie

Pats atnaujinimo ir dekoravimo procesas, pasak Ramintos, nėra sudėtingas. Dažnai tereikia gero nuriebalintojo, poros sluoksnių dažų ir apsauginio lako ar vaško.

„Dažniausiai baldų nešveičiu, naudoju kreidinius mineralinius dažus. Dekoruodama naudoju trafaretus arba baldų aplikacijas, tereikia ja tinkamai pritaikyti. Smagiausia, kad technologijos tokios, jog baldai po tokio atnaujinimo atrodo labai natūraliai ir gražiai, o kaštai nėra dideli“, – pasakojo pašnekovė.

Ji pastebėjo, kad Lietuvoje klientų pageidavimai labai skiriasi nuo to, kokie jie buvo toje JAV vietovėje, kur moteris gyveno ir dirbo anksčiau.

„Reikėjo truputį laiko prisitaikyti. Nes ten kur aš gyvenau JAV, dominavo toks labiau pajūriškas, spalvingas kaimo sodybos tipo stilius. Lietuvoje visi nori ir ieško skandinaviško stiliaus – baltos, kreminės, pilkos spalvos, kad tiktų prie modernaus interjero“, – sakė Raminta.

Sulaukė susidomėjimo senturgyje

Didelio susidomėjimo ji sulaukė su savo darbais vasarą apsilankiusi Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ vykusiame senturgyje „Laiko ratu“.

„Restauruoti, dekoruoti baldai išsiskyrė iš daugelio kitų prekybos vietų, todėl žmonės sustodavo, klausinėdavo kaip čia kas padaryta, apžiūrinėdavo. Daug dėmesio sulaukė ir baldų atnaujinimo bei dekoravimo priemonės, kurių pardavimas taip pat yra mano veiklos dalis. Net vėliau, po mugės, gavau žinučių iš žmonių, besidomėjusių mano darbais ir priemonėmis. Žodžiu, buvo labai smagi ir naudinga patirtis“, – pastebėjo pašnekovė.

Dabar ji kartu su vyru Kaune turi įsirengusi nedidelę dirbtuvėlę, kurioje darbuojasi pakaitomis su vyru.

„Galima būtų dirbti ir namuose, nes dažai, kuriuos naudojame, nėra toksiški. Bet turime du mažus vaikus, todėl darbas jiems būnant šalia būtų neįmanomas. Kartu su vyru dalinamės, tiek vaikų priežiūra, tiek baldų atnaujinimo darbais. Būna, kad vienas pradeda, o kitas pratęsia ir pabaigi to paties baldo prikėlimą naujam gyvenimui“, – pasakojo kaunietė.

Turi rimtų planų

Pora ne tik dirba su baldais, augina vaikus, bet ir grįžę į Lietuvą atnaujino studijas. Nors viską suderinti nėra lengva dirbdami savo mėgstamą darbą, stengiasi nuolat tobulėti, populiarinti savo veiklą tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvai, nes ir tolesnius savo gyvenimo planus sieja su šiuo užsiėmimu.

Šeima vėl ruošiasi dalyvauti rugsėjo mėnesį Kaune vyksiančioje sendaikčių mugėje ir pristatyti savo kūrinius dar didesniam būriui žmonių.

Tarptautinis senturgis „Laiko ratu“ vyks rugsėjo 18–20 dienomis Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“.

Skaityti toliau

Naujienos

Globoje užaugusių vaikų savarankiško gyvenimo startas skirtingas

kaunieciams.lt

Paskelbta

Be tėvų globos likę vaikai iš anksto ruošiami naujam gyvenimo etapui pilnametystei. Jiems padedama sustiprėti psichologiškai, jie gauna informaciją apie pagalbą, paramą ir lengvatas, kuriomis gali pasinaudoti savarankiško gyvenimo kelyje. Per metus vien Kauno regione pilnametystės globos namuose, šeimynoje ar globėjo šeimoje sulaukia apie dvidešimt jaunuolių.

„Kiekvienas vaikas – atskiras likimas. Kiekvieno situacija yra individuali, – kalba Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Regina Klevinskienė. – Daliai jaunuolių saugumą sukūrė rūpestingi globėjai, jų gyvenimas toliau eina savu ritmu, nesukeldamas nerimo. Bet vis dar yra sunkiau pirmąsias savarankiško gyvenimo pamokas priimančių įstaigų globotinių.“

Adrijui atmintin įsirėžė verkianti globėja

19-etis Adrijus B. šią savaitę pasirašė sutartį su viena Kauno profesinio rengimo mokykla. Planuoja mokytis su gyvūnų priežiūra susijusios specialybės. Vaikinas bandys įgyti profesiją, susirasti darbą. Viliasi, kad vėliau įgyvendins savo svajonę tapti veterinarijos gydytoju.

Jaunuolis pasakoja, kad mokytis jam niekad nebuvo labai lengva. Pas globėją Kauno r. jis apsigyveno jau bebaigiąs antrą klasę. Persikėlęs į naują mokyklą, neslepia, jautėsi visišku nevykėliu, sulaukė bendraklasių patyčių: skaitė skiemenuodamas, rašyti nesisekė, mokytojo užduodamų klausimų tiesiog nesuprasdavęs, neskyrė net metų mėnesių. Pradinę mokyklą baigė pagal modifikuotą programą.

„Globėja kiekvieną dieną ruošdavo kartu su manim namų darbus. Labai gerai atsimenu, kaip kartą net apsiverkė iš beviltiškumo: ji nesuprato, kodėl pratybų užduotis „užbraukti kas antrą langelį“ man yra neįveikiama. O aš tiesiog nesupratau, ką reiškia „kas antrą“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas, jo žodynas buvo labai skurdus. Dabar vaikinas mano, kad tas momentas buvo tarsi lūžis, paskatinęs jį stengtis, nenuvilti kitų.

Adrijus šiandien save laiko pakankamai išprususiu žmogumi, pastebi daugiau už bedraamžius žinąs apie teatrą, kiną, yra apsiskaitęs, tokios knygos kaip „Trobelė“, jau seniai perskaitytųjų lentynoje. Jis pabrėžia, kad su globėja, jam pasisekė: „taip paprastai tapom savi, kartais galvoju, kad kažkokia klaida įvyko gimdymo namuose, ne pas tą mamą patekau“.

Adrijus su biologine mama ryšio nepalaiko. Ši niekada nerodė noro susitikti. Su ja gyveno iki ketverių, patyrė skurdą, smurtą, tikrą badą. Trejus metus praleido globos namuose. Po metų viešnagės savaitgaliais ir biologinei mamai teismo keliu ribojus valdžią, berniukui buvo nustatyta nuolatinė globa šeimoje.

„Kai užsimezga tvirtas ryšys su globėjais, o vaikas jaučia turįs tikrą šeimą, tai geriausia, kas gali nutikti. Tęstiniai santykiai su globėjo šeimos aplinka suteikia atramą visam gyvenimui. Žinojimas, kad globėjų namų durys nežsidaro, čia išlieki laukiamas, svarbus žmonėms, kurie užaugino, gali bet kada gauti jų patarimą, į tuos namus atvykti pasisvečiuoti ar padėti, tiesiog būti kartu, yra labai svarbus kuriant pilnavertį gyvenimą, šeimą“, – įsitikinusi R. Klevinskienė.

Jauna mama savo gyvenimo nebesupranta

Kėdainių regione gyvenančios Adrijaus bendraamžės Vilmos M. likimas klostėsi sudėtingiau. Šiandien ji – socialiniame būste besiglaudžianti vieniša mama. Verčiasi sunkiai, jaučiasi niekam nereikalinga. „Dažnai esu pikta, – tarsteli sutrikusi devyniolikmetė. – Net ir ant vaiko pykstu, nors žinau, kad jis tai dėl nieko čia nekalas.“

Vaiko tėvas (tėvystė oficialiai nenustatyta) tik palikusiai globos namus mergaitei padėjo greičiau išleisti vienkartinę įsikūrimo pašalpą ir dingo. Vilma pasakoja, kad pagudravo draugo pamokyta, pirko buitinius prietaisus, kuriuos tuojau pat kam nors parduodavo, o pinigus pasiimdavo draugas. Taip beveik trijų tūkstančių eurų valstybės vienkartinė parama įsikūrimui labai greitai išgaravo.

„Draugas tada manim rūpinosi, man patiko. Gaila, kad viskas pasikeitė. Būtų gerai, jei nors kokiam geram žmogui rūpėčiau. Kad pasikalbėti būtų galima, suprastų mane. Ateina socialinės darbuotojos, bet jos tik pamoko, prižiūri, jos gi ne mama“, – atvirauja pašnekovė.

Šiai merginai yra tekę pabuvoti areštinėje –  dar nepilnametė sulaikyta už vagystę. Ji nepritapo globos namuose, nepavyko išsilaikyti pas globėją. Visur koją pakišo noras gyventi be ribų ir taisyklių. Kaip pati sako, labiausia nemėgsta, kai kiti jai vadovauja.

Besibaigiant pokalbiui, Vilma kuo nuoširdžiausiai pasidalija jausmais: „Gal ir nebuvau labai gera. Dabar vis pagalvoju: nenoriu, kad vaikas gyventų kaip aš. Globos namuose aš nuo gimimo, rado gatvėje paliktą. Keistas jausmas, kai esi vienas. Daug žmonių aplink, visi su kažkuo, kažkur eina. O tu, nu visiškai, viena…“.

„Priklausyti šeimai yra vienas didžiausių kiekvieno vaiko poreikių, čia susiformuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas. Globos namuose užaugusiajam savarankiškas gyvenimas neretu atveju prasideda didžiuliais iššūkiais. Nors likimo valiai žmogus nepaliekamas, teikiamos palydimosios globos paslaugos, ne visiems pavyksta planuoti gautas išmokas, atsilaikyti prieš pagunas. Institucinės globos pertvarka įgauna pagreitį. Jos tikslas, kad vieniši vaikai augtų tik šeimos aplinkoje“, – pabrėžia R. Klevinskienė.

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Švietime laužanti stereotipus M. Serbintaitė: „Ateityje mokykla taps asmenybių mokykla“

kaunieciams.lt

Paskelbta

Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą, rašoma pranešime spaudai. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.

Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną įeina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.

Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijos, kurios truko ketverius metus. Ką Jums davė istorijos bakalauro studijos?

Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.

Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, kurį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.

Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

Taip, tinkle „Instagram“ sukūrusi profilį „FEMA“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė, kurios kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.

Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?

Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi  telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „Elkis kaip tikras vyras arba nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimastydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip norima?

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujančių postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.

Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Čia turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.

 

Vytauto Didžiojo universiteto informacija

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Aistė Antanaitytė-Matukaitė: „Lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie įspūdingas patirtis drauge“

Avatar

Paskelbta

Ką tik praūžusiose „Aurum 1006 km“ lenktynėse netrūko pačių įvairiausių emocijų spektro: nuo nevilties akimirkų, sužinojus apie nepataisomai sugedusį automobilio variklį iki euforijos, į viršų keliant iškovotą trofėjų. Apie visa tai kaunieciams.lt portalui interviu metu papasakojo lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė, į lenktynių trasą sugrįžusi po motinystės atostogų.

 

Į lenktynių trasą grįžote po 2 metų pertraukos. Koks jausmas vėl sėsti už lenktyninio automobilio vairo po šitiek laiko?

– Jausmai dviprasmiai – baimė, jaudulys, bet tuo pačiu ir labai išsiilgtas jausmas, smalsu, smagu. Neslėpsiu, kad apskritai svarsčiau, ar verta grįžti po tiek laiko, kadangi įgūdžiai stipriai kritę, o kolegos per tą laiką tik patobulėjo, bet paskatinta savo vyro ir kitų lenktynininkų – išdrįsau. Šiais metais jau kelis kartus keliose trasose pavyko pagerinti savo asmeninius rekordus ir jau turiu du podiumus. Kol kas rezultatais esu patenkinta, bet tikslai yra ženkliai didesni.

Papasakokite, kokios mintys sukasi galvoje prieš prasidedant lenktynėms? Kaip joms nusiteikiate?

– Didžiausios emocijos sukyla likus 15 minučių iki sėdimo už lenktyninio automobilio vairo. Šiais metais Lietuvos mokslininkai mus tyrė, kaip keičiasi organizmo parametrai prieš, per ir po varžybų, tai būtent 15 minučių iki starto labai aiškiai padažnėja pulsas ir sukyla stresas. Galvoje – minčių chaosas, nes jaučiasi didžiulis atsakomybės jausmas prieš komandą, rėmėjus, draugus, šeimos narius, prieš save, baisu nepadaryti lemiamos klaidos, nesudaužyti automobilio, nes greičiai tikrai dideli. Dažniausiai, kad nuvyti šias mintis šalin, pradedu kartoti trajektorijas, stabdymo taškus, modeliuoti galimus lenkimus, tokiu būdu susikaupiu.

Pasidalinkite įspūdžiais iš ką tik pasibaigusių „Aurum 1006 km“ lenktynių – kuo jos įsimins? Kas labiausiai įstrigo į atmintį? Kuo jos galbūt skyrėsi nuo visų kitų?

– Šios lenktynės įsimins dėl itin didelio žmonių palaikymo ir vieningumo, kai komandą ištiko bėda – nepataisomai sugedo Porsche variklis. Keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos per kelias akimirkas pasijungė į aktyvią pagalbą iki pat gilios nakties, net privatų lėktuvą gavom, kad atsigabentumėm detales iš kur reikia, kiti sutiko paaukoti savo asmeninius Porsche, kad tik startuotumėm. Tikrai nesitikėjom ir maloniai nustebom dėl tokio susitelkimo. Antra, nustebino automobilio greičio galimybės, pirmą kartą dariau tiek lenkimų, vietomis siekėme net 230 km/val iki posūkio. Tikrai įspūdingas bėgėjimasis, po tokios ilgos pertraukos tai buvo pats galingiausias automobilis, kokį apskritai teko vairuoti per visą savo lenktyninę patirtį. Su daug galios ateina ir didelė atsakomybė.

Kaip ir minėjote, šiose lenktynėse susidūrėte ir su ne pačiomis smagiausiomis akimirkomis – jūsų komandos Porsche automobilis negalėjo startuoti dėl gedimo. Papasakokite plačiau apie šią patirtį – kokios emocijos vyravo komandoje, supratus, kad su šiuo automobiliu pasirodyti prie starto linijos nebepavyks?

– Emocijos buvo nenusakomos, mūsų komanda yra labai komunikabili, tačiau po šio įvykio visi sėdėjome mirtinoje tyloje, nuleidę galvas, gerklėje strigo žodžiai, nes tiesiog į šipulius sudužo didžiulė svajonė papulti į bendros įskaitos TOP 3, kuriai buvo ruoštasi ne vienerius metus. Jau kelis sezonus anksčiau turėjome nemažai techninių bėdų, tad šiais metais būtent dėl patikimumo ir buvo pasirinktas Porsche 911 GT3 Cup (praeitų metų čempionas). Esame pirmieji per visą 1006 km istoriją, kuriems taip nepataisomai sugedo gamyklinio Porsche variklis ir net nestartavome. Sportiniai gamykliniai automobiliai ir jų dalys turi išskaičiuotą resursą. Mūsų variklis turėjo atlaikyti 100 lenktyninių valandų, buvo pravažiuota tik 45 val. Niekas negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Kadangi turėjome dvi komandas, teko vyti visas blogas mintis šalin, ignoruoti emocijas, pajungti šaltą protą, susikaupti ir padaryti ką galime geriausio su BMW M3. Jautėme dvigubą atsakomybę, kad bent mes turime parodyti aukštą rezultatą. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant kelių gedimų pavyko tai padaryti ir sėkmingai finišavome bei lipome ant podiumo.

Šį kartą lenktyniavote su galingiausiu iki šiol kada nors vairuotu bolidu – BMW M3. Kaip sekėsi priprasti prie šio automobilio?

– Iki 1006 km lenktynių su šiuo BMW turėjau vieną testą Kačerginės Nemuno žiede. Ten šis automobilis gerokai išgąsdino, nes buvo labai nervingas tiek stabdant, tiek posūkiuose. 1006 km treniruotėse labai daug laiko skyrėme reguliavimui, kad važiuoti greitai būtų pakankamai komfortiška ir saugu. Lietuvos čempionate aš važiuoju taip pat su BMW M3, tačiau būtent šis yra su V8 varikliu, tad bėgėjasi labai greitai. Per treniruotes, tiesiojoje net mūsų Porsche jo nepavijo, važiavo tolygiai, tad greitis tikrai įspūdingas. Dėkoju komandai, kad patikėjo man vairuoti tokį monstrą, bet turiu prisipažinti, kad iki galo išnaudoti automobilio techninių galimybių dar nepavyko, reikia įdėti daugiau darbo, išjausti jo galią ir sukibimą. Kadangi 1006 km yra ištvermės varžybos, važiavau savo tempu, kad būčiau stabili, patikima komandos narė, tiesa, paskutines 15 minučių antrame važiavime lėkiau su pustušte priekine padanga, tad gerokai slidinėjau posūkiuose ir praradau nemažai sekundžių.

Su kokiomis nuotaikomis gyvenate jau nurimus lenktynių šurmuliui?

– Baigėsi lenktynės – prasideda lenktynės (šypsosi – red. past.). Toliau laukia kiti etapai Lietuvos čempionate, Moterų ralis bei jau dėliojamės planus ir strategijas kitų metų 1006 km lenktynėms. Svajonė liko neįgyvendinta, bet mes tikrai jos nepaleisim ir nepasiduosim, tad ruoštis reikia jau dabar. Labai atsakingai žiūrime į tai, ką darome, į tuos, kurie mumis tiki ir palaiko.

Kokių patirčių pasisėmėte iš šių metų lenktynių, kurios pravers laukiančiose ateityje?

– Išmokau labiau susikaupti trasoje ir daryti mažiau klaidų, mažiau pasiduoti emocijoms, kurių ten tikrai labai daug, daugiau strateguoti į priekį, kaip ir ką daryti trasoje. Išdrįsau labiau pakovoti dėl savo pozicijos posūkiuose, nes lenkimai juose man vis dar yra didelis iššūkis. Ir, žinoma, svarbiausia, kad lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie žmones, emocijas ir įspūdingas patirtis drauge. Bus ką anūkams papasakoti, oi bus (šypsosi – red. past.).

 

Nuotraukos: Egidijaus Babelio

Skaityti toliau
Naujienosprieš 19 val

SAM primena dėl ligos išmokos vaikams esant izoliacijoje: ką turėtų žinoti tėvai

Vyriausybė šią savaitę pritarė siūlymui mokėti ligos išmokas už mažų vaikų ar vaikų su negalia priežiūrą, kai jiems paskiriama privaloma...

Miestasprieš 21 val

„Kauno startuolių“ programai – Europos komisijos organizuojamo konkurso pripažinimas

Jau šeštus metus skaičiuojanti Kauno smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo programa „Kauno startuoliai“ dalyvavo Europos komisijos organizuojamuose Europos verslininkystės skatinimo...

Naujienosprieš 21 val

Veryga: keičiama kaukių dėvėjimo tvarka restoranuose – laukti maisto su kauke nereikės

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga feisbuke penktadienį paskelbė, kad nuo šiol sėdint prie stalo ar baro lankytojams nebeprivaloma dėvėti kaukių...

Lietuvaprieš 2 d.

Lietuva su JAV sutarė nuodugniai tikrinti 5G įrangos tiekėjus

Lietuva su Jungtinėmis Valstijomis pasirašė bendrą deklaraciją, kuria sutarė stiprinti bendradarbiavimą kuriant penktosios kartos komunikacijos tinklus 5G ir nuodugniai tikrinti...

Rajonasprieš 2 d.

Garliavoje pasveikinti Lietuvos jaunučių rankinio čempionai (foto)

Trečiadienį Garliavos sporto ir kultūros centre pasveikintos vaikinų ir merginų rankinio komandos, kurios Lietuvos jaunučių čempionate iškovojo aukso medalius. „Garliava...

Miestasprieš 2 d.

Geriausių šių metų policijos pareigūnų konkurse kauniečiai iškovojo antrąją vietą

Tai paaiškėjo po Trakų r. ir apylinkėse tris dienas vykusio Geriausios Lietuvos policijos pareigūnų komandos konkurso, kuriame varžėsi 10 geriausių...

Grožisprieš 2 d.

Vakarėlyje dalyvavusi Elvyra Monginienė prakalbo apie vyrų ištikimybę (foto)

Jaukų rudenio vakarą Kauno Juozapavičiaus prospekte šurmuliavo būrys Lietuvoje gerai žinomų žmonių. Juos į studijos gimtadienio šventę pakvietė vyrų ir...

Rajonasprieš 2 d.

Startas: statybininkai pradeda Lapių lopšelio–darželio rekonstrukciją (foto)

Šiais metais Kauno rajone statybininkų brigadų sulaukė ne viena ugdymo įstaiga, pradėtos ilgai lauktos pastatų renovacijos. Rajono savivaldybė nemažina apsukų...

Naujienosprieš 3 d.

Lietuva sutinka skirti 2,5 mln. eurų vakcinos nuo koronaviruso kūrimui

Siekdamas paspartinti vakcinos nuo koronaviruso (COVID-19) infekcijos kūrimą, Ministrų kabinetas sutiko skirti 2,5 mln. eurų Europos Sąjungos (ES) Skubios paramos...

Miestasprieš 3 d.

Jaunieji krepšinio ir futbolo talentai nuo šiol augs „Žalgirio“ akademijoje

Naujus mokslo metus Kauno „Žalgirio“ klubas pasitinka pristatydamas pokyčius vienoje iš klubo piramidės dalių. Nuo šiol jaunieji sportininkai Kaune bus...

Skaitomiausi