Žmonių istorijosKino mechanikė – moteris? Kaunietė kine dirbo 10 metų

Brigita Armonaitytė Brigita Armonaitytė2020 9 vasario

Kaunietė Jurgita dirbo didžiausiame Kauno kino teatre. Kino mechanikės specialybę moteris pasirinko spontaniškai, tačiau dėl to visai nesigaili ir su šypsena prisimena kuriozines situacijas. Taip pat žmones, kurie iki šiol ją atsimena ir nepraleidžia progos pasisveikinti.

Kino mechanikė – moteris? Ne visai dažnas reiškinys, ypač šiandien, kai kino mechanikai tapo nykstanti specialybė. Tačiau kaunietė Jurgita sako, kad taip buvo ne visada. Moteris prisimena savo mokytojos pasakojimus apie tai, kad ankščiau kine daugiausiai dirbdavo moterys, o vyrai tik joms padėdavo. Sovietiniais laikais, moterys turėjo kilnojamą aparatūrą ir surenkamą projektorių. Susidėdavo šią techniką į automobilį ir važinėdavo aplink Lietuvos kaimus, rodydavo filmus. O kartais žmonės vietoje pinigų, susimokėdavo lašiniais.

Norėjo būti siuvėja, bet tapo kino mechanike

Jurgita, papasakokite, kaip kilo mintis mokytis kino mechanikės amato?

„Tai nutiko ekspromtu. Norėjau būti siuvėja, 1992 m., po 10 klasių stojau į Kauno pramonės siuvėjų mokyklą (buvusią Kauno ryšininkų mokyklą), tačiau į siuvėjos specialybę nepatekau, nes buvo daug norinčių, į vieną vietą trys studentai. Mano vidurkis buvo per mažas, atrankos nepraėjau. Buvo vasaros pabaiga, daugiau nebuvo, kur stoti, liko tik pabandyti stoti į kino mechanikos specialybę. Galvojau, na gerai, pabandysiu. Ir įstojau.

Taip atrodo filmas, suklijuotas į vadinamąjį “blyną”. Asmeninio archyvo nuotr.

Mokiausi du su puse metų, mano grupėje iš tikrųjų buvo vienodai vaikinų, ir vienodai merginų. Nors mes jau buvome paskutinė šios specialybės laida. Ji buvo neperspektyvi, nes tuo metu pradėjo užsidarinėti mažesni kino teatrai. Niekas net negalvojo dirbti pagal tą specialybę. Aš irgi negalvojau.“

Ar mokytis buvo įdomu?

„Man buvo įdomu. Ypač patiko praktika, kuri truko du mėnesius. Ją atlikau Kauno kino teatre, įsikūrusiame kalniečių mikrorajone. Ten dar teko dirbti su gana senais projektoriais. Ten dirbantys mechanikai mane ir kitą merginą, kartu atliekančią praktiką, palikdavo vienas ir juokais sakydavo: „Na, mokykitės pačios! Juk jau baigėte mokslus“.

Tai visko būdavo… Ir ne tą kino juostos dalį uždėdavom, ir garsas dingdavo. Skambindavom mechanikams, dar tais senais, laidiniais telefonais ir klausdavom, ką mums daryti. Jie duodavo instrukcijas, liepdavo salėje sėdintiems žiūrovams pasakyti, kad garsas atsiras maždaug už 20 minučių ir per tą laiką turėdavom problemą išspręsti.

Daug nostalgiškų prisiminimų iš tų laikų. Pamenu leidome filmą „Asmens sargybinis“ (tuo metu jis man labai patiko, žiūrėdavom visus seansus, kiek rodydavo), tai išsikirpdavau iš kino juostelių kadrus ir kolekcionuodavau.“

Žmonių reakcijos įvairios: vieni švilpdavo, kiti kantriai laukdavo filmo pabaigos

O kada pradėjote dirbti kino mechanike?

„Tai nutiko daug vėliau. Mokslus baigiau 1994 m., o dirbti pradėjau tik po 13-os metų. Iki tol keičiau specialybes, ir siuvėjos amatą įgijau, nes negalvojau dirbti kino mechanike. Na, o paskui, 2007 m. Kaune atsidarė „Forum Cinemas“ ir jie ieškojo darbuotojų. Sužinojau apie tai, ir pagalvojau, kad gal reikia pabandyti, juk vis tiek turiu tokią specialybę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nuėjau, pasikalbėjau ir mane priėmė. Tuo metu kine dar buvo juostiniai aparatai, tik jau naujesni. Kino juostos dalis montuodavom ant tokių specialių lėkščių, kurias mes vadindavome „blynais“.

Iš pradžių darbas man atrodė katastrofa, daug streso buvo. Bet pripratau, ir man labai patiko. Juk būčiau nedirbus 10 metų jei būtų nepatikę.“

Papasakokite, ką konkrečiai daro kino mechanikas?

„Kino mechanikas turi užtikrinti filmų kokybę. Taigi pirmiausiai gaudavom kino juostą, kuri būdavo padalinta per kelias dalis, dažniausiai 5 atskirose metalinėse dėžutėse. Tada turėdavome tas dalis suklijuoti. Tai užtrukdavo apie valandą ir ilgiau. Svarbu būdavo pataikyti į kadrą, nes jei nepataikysi, tai tarp kadrų atsiras brūkšnys ir žmonės ekrane matys iškreiptą vaizdą, pavyzdžiui, puse aktoriaus kojų ir puse galvos. Būdavo ir tokių kuriozų…

Jau 30 minučių filmas eina, o kokia 3 dalis iš 5 ne taip suklijuota ne į kadrą, (nes viena dalis filmo eina maždaug 20 min.). Ir ką daryti? Nieko, nes nieko ir nepadarysi. Arba garso takelis kitoje pusėje, ir eina filmas be garso… Čia jau sutvarkyti nelabai buvo įmanoma.

Bet tada jau po seanso ieškodavom klaidos, atidžiai peržiūrėdavom filmą. Paskui, taip ir būdavo, kad kol neperžiūrėdavom filmo patys, tol jo nerodydavom žiūrovams. O po parodyto filmo reikėdavo tas dalis išklijuoti, nes kino juostą siųsdavo į kitą miestą. Vėl visas dalis atskirai į dėžutes sudėti.

Dar tikrindavome kino juostų kokybę, būdavo, kad labai prasta kokybė, tokios žiūrovams rodyti negalima. Tada grąžindavome juostą ir prašydavome, kad pakeistų.“

Kaip žiūrovai reaguodavo į tokias situacijas?

„Visko būdavo. Būdavo, kad net aparatinėje girdėdavom, kaip jie švilpdavo. Bet gerai, kad žmonės iš karto sureguodavo ir pranešdavo administracijai, kad yra nesklandumų. Nes mes ne visuomet spėdavome tai pamatyti pirmi.

Buvo viena situacija, kada žmonės filmo laukė daugiau nei pusę valandos. Tiesiog ėmėm tą vadinamąjį „blyną“ ir jis iškrito ant žemės. Visos suklijuotos dalys iširo. Tada kiekvieną dalį  klijavom iš naujo. Turėjom daug streso, labai skubėjom, bet dviese, su kitu mechaniku, surinkome juostą ir pagaliau paleidome tą filmą.

Kartu su administratore atsiprašydavome dėl tokių situacijų, bet reakcijų visokių būdavo: vieni atsiimdavo pinigus, kiti eidavo į kitą filmą, o tie, kurie atvyko būtent dėl to filmo – kantriai laukdavo.

Bet visuomet stengėmės padaryti taip, kad žiūrovas liktų patenkintas. Už nepatogumus ir dovanų kuponus padovanodavome.“

Labiausiai patikdavo pralinksminti žmones

Kas jums labiausiai patiko šiame darbe?

„Man patiko dirbti kino mechanike, bet dar labiau patiko, kai buvau kino mechanikė-kontrolės darbuotoja. Kadangi po maždaug 6 metų, mano darbo, pasikeitė aparatūra. Viskas tapo labiau automatizuota, ir mums, kaip kino mechanikams, darbo sumažėjo, reikėjo tik įkelti filmus iš serverio, reklamas sukelti ir prižiūrėti, kad filmas būtų rodomas sklandžiai. Todėl mes tapome ir kontrolės darbuotojai.

Jurgita su kolegėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet man tai labai patiko. Smagu būdavo bendrauti su žmonėmis, juos įleidžiant į salę, dažnai klausdavau, kokia jų nuotaika, kaip jie nusiteikę. Jeigu ateidavo, koks paniuręs žmogus, pakalbindavau, nusišypsodavau, stengdavausi pralinksminti ir jau žiūrėk, jis ir pats šypsosi, juokauja.

Smagu būdavo, kai ateidavo nuolatiniai žiūrovai, kurie jau tave atsimena. Klausia, kaip tau sekasi, kas naujo, konsultuojasi dėl filmų. Tikrai įdomu būdavo padiskutuoti.

Aišku, pasitaikydavo visko, pavargsti nuo žmonių… Bet išsimiegi, pailsi ir vėl esi geros nuotaikos. Tikrai daugiau gerų emocijų būdavo, nei blogų. Pamenu, kai vykdavo festivaliai: ,,scanoramos“, ,,kino pavasaris“ ar operos seansai, ateidavo vyresni žmonės, jiems tas išėjimas į kino teatrą būdavo toks svarbus, išsipuošę, laimingi. Labai gera matyti būdavo, kaip jie tuo mėgaujasi.“

Dovanotos gėlės ir kino salėje miegantys žiūrovai

Per tiek metų turbūt prikaupėt įvairių istorijų? Papasakokite įsimintiniausią.

„Kiekvieną dieną kažkas nutikdavo. Galbūt labiausiai įsiminiau naktinius seansus. Nes jų metu dirbdavau viena. Ateidavo ir neblaivūs asmenys, tekdavo per seansą ne vieną išprašyti, iš pradžių nedrąsu būdavo, man moteriai prieš tuos vyrus stovėti. Bet kai jie triukšmaudavo, mėtydavosi popkornais ir kitiems žiūrovams trukdydavo, kito pasirinkimo nelikdavo.

O vieną kartą, po naktinio seanso, siaubo filmo, tikrindama, ar salėje niekas nepaliko asmeninių daiktų, radau miegantį žmogų… Jis viršutinėse eilėse įsitaisęs miega sau. Tuomet pasikviečiau apsaugą ir kartu pažadinome tą vyrą. Jis iš pradžių pasimetė, o paskui nusijuokė ir padėkojo, kad pažadinome, apsisuko ir išėjo.

Per visą laiką buvau radus daugybe paliktų daiktų. Bet juos visada nešdavau į administraciją, ir jie būdavo atiduodami. O kartą po naktinio seanso radau du telefonus, kadangi administracija jau nedirbo, juos pasiėmiau su savimi ir nusinešiau į persirengimo kambarį, ruošiausi namo.

Žiūriu, į vieną skambina, atsiliepiau ir vyriškas balsas sako: „Su kuo kalbu?“, atsakau: „Turbūt su tuo, kas rado telefonus“ – juokiausi. Kaip tas vyriškas apsidžiaugė, sako atvažiuosiu už pusės valandos. Tada pajuokavau, kad jeigu atvažiuos už 10 minučių – atiduosiu, o jeigu vėliau – pasiliksiu sau. Jau 2 val. nakties buvo, norėjau namo, na, bet ką, palaukiau to vyro, jis atvažiavo už kažkur 15 minučių. Toks laimingas buvo, pasirodo čia jo du telefonai: vienas asmeninis, kitas darbinis. Tai jis dėkojo man, sėkmės linkėjo, o aš juokais paauklėjau, kad labiau savo daiktus prižiūrėtų.“

Ar žmonės už rastus daiktus atsilygindavo?

„Būdavo, kad saldainių atneša į administraciją, tuomet visi kartu su kolektyvu pasivaišindavome. Malonūs tokie poelgiai būdavo.

Ir kartais klientai labai maloniai nustebindavo – buvau gavus ir gėlių. Kovo 8 d. proga man padovanojo tulpių, tikrai pakėlė nuotaiką.

Turbūt, kaip pati nusiteiki teigiamai, tai ir kiti aplink tave teigiami, draugiški ir malonūs. Labai daug gerų emocijų žmonės man yra sukėlę, prisimenu juos su šypsena. O dalis jų ir mane prisimena. Būna einu gatvėje ir su manim sveikinasi, šypsosi, aš atsakau tuo pačiu, o mintys galvoju, kur tas žmogus matytas. Paskui atgaminu, kad kino teatre esame susidūrę.“

Kaip dabar prisimenate šį darbą?

„Pasiilgstu žmonių, tačiau turbūt išėjau nebe reikalo. Visgi, 10 metų čia praleidau, norėjosi pokyčių. Bet dažnai čia užeinu, man patinka lietuviški filmai, komedijos, tad vis ateinu, ką pasižiūrėti. Myliu kiną. O artimieji, draugai iki šiol klausia patarimo, ką pasižiūrėti, gal žinai koks filmas bus rodomas?

Buvę kolegos kviečia grįžti, tad nespjaunu į šulinį, ir nesakau, kad niekada negrįšiu, bet šiuo metu turiu kitų planų, o ar juos įgyvendinti pavyks – parodys laikas.“

Dalinkitės su savo draugais

Kokia Jūsų nuomonė šia tema?

avatar
  Prenumeruoti naujus komentarus  
Informuoti apie
Scroll Up