Connect with us

Kultūra

Kauno rajone „kinas galvoje“

Avatar

Paskelbta

Istorijas pasakojame vasarą prie laužo, girdime, kaip jos gimsta troleibuse tarp greta susėdusių keleivių, istorijomis dalijasi po ilgo nesimatymo susitikusios draugės, vaikams savo jaunystės istorijas pasakoja jų seneliai, tačiau ar žinojote, kad istorijų pasakojimas jau tapo profesija? Vasario mėnesį Samylų, Vilkijos ir Linksmakalnio gyventojus pasakojimo meno mokė dvi profesionalios pasakotojos, gyvenančios ir dirbančios Škotijoje ir Olandijoje, Daiva Ivanauskaitė ir Milda Varnauskaitė.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuotos sakytinio pasakojimo (angl. storytelling) dirbtuvės trijų seniūnijų bendruomenėms bei Kauno miesto ir rajono kultūros profesionalams sutraukė nemažai tikrų istorijų išsiilgusių žmonių. Vis dėlto, užsienyje įvairūs pasakojimo, literatūriniai vakarai (angl. open mic) specialiuose klubuose, baruose, bibliotekose, kultūros centruose yra kur kas populiaresni.

Pasak D. Ivanauskaitės, klausydamas istorijos, žmogus užmezga ryšį su pasakotoju ir ta istorija jam „kalba“: „Tam tikra prasme nutiesiamas telepatinis tiltelis. Klausytojai savo vaizduotėje pradeda matyti pasakojamą istoriją. Vokiečiai net turi posakį, jog istorijų pasakojimas yra „kinas galvoje“ (vok. kopfkino).

Pritaikymo galimybės – neribotos

Abi pasakotojos, viešėjusios Lietuvoje, pateikia daugybę sakytinio pasakojimo pritaikymo galimybių. Sakytinis pasakojimas plačiai naudojamas ir versle, rinkodaroje, kuriant palankų vartotojo požiūrį į prekės ženklą, formuojant organizacijos tapatybę, jos kuriamą vertę visuomenei, vykdant vidinę ir išorinę komunikaciją.

Sceniniame pasakojime, kuomet vyksta kelių valandų trukmės šou pasirodymai, dalyvaujant režisieriui, muzikantams, scenografams. Netrūksta ir socialinių pasakojimo pritaikymo būdų. Pavyzdžiui, dirbama su bendruomenėmis, kad jos glaudžiau bendrautų, atkurtų ryšį, tokiu būdu tyrinėjama jų tapatybė.

Transformacinių pasakojimo dirbtuvių metu vyksta švelnus kūrybinis darbas su žmonėmis, kurie yra patyrę stiprių išgyvenimų: smurtą artimoje aplinkoje, netekę artimo žmogaus, sergantys sunkiomis ligomis, įvykdę nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimuose. D. Ivanauskaitė atkreipia dėmesį, kad istorijų pasakojimas gali būti svarus įrankis reflektuoti kalinių pasirinkimus.

Dar vienas pritaikymo laukas – edukacija. Dirbama su vaikais iki 5 metų amžiaus, jaunomis šeimomis, senjorais. Tokios pasakojimo dirbtuvės pasitarnauja šių visuomenės grupių užimtumui, įtraukimui, padeda sukurti bendrystę.

„Dažniausiai su senjorais naudojamos reminiscencijos – gyvosios atminties pasakojimai. Sužadinami prisiminimai, rodant nuotraukas iš jų jaunystės, leidžiant pasiklausyti senos muzikos, kuri nukeltų į pirmojo pasimatymo vietą ar situaciją, kuomet įvyko kažkoks konfliktas, netektis, lėmusi tam tikrus posūkius, pasirinkimus jų gyvenime“, – pažymi D. Ivanauskaitė.

Viena istorija nukėlė į… Titaniką?

Vasario mėnesį D. Ivanauskaitė Vilkijos gyventojus kvietė dalintis asmeninės ir bendruomeninės atminties pasakojimais, o viena istorija nuvedė net iki Titaniko. Istorijų pasakojimo meno taip pat mokėsi Kauno miesto ir rajono kultūros organizacijų darbuotojai, edukatoriai, muziejų gidai.

„Šios dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad pasakojimo meno dovana – šiluma. Išgirdęs kito žmogaus istoriją, nebegali į jį žiūrėti taip, kaip anksčiau. Nežinodami, neišklausydami kito istorijos, į kaimyną, kolegą ar naujai sutiktą žmogų esame linkę žiūrėti šaltai, su „apsauga“, sukurdami barjerą, gal net turėdami išankstinį nusistatymą“, – apgailestavo pašnekovė.

Pasak pasakotojos, dirbtuvėse sutikti žmonės gana gerai valdo kalbą, turi daug meilės ir kūrybiškumo, noro kalbėtis: „Jie išsiilgę nuoširdaus istorijų pasakojimo, o ne eilinio pasiplepėjimo. Buitinės kalbos neapjungia mūsų giliajame lygmenyje. Istorijos suteikia gyvybę aplinkai, miestui, kuriame gyvename, ir kiekvienam žmogui. Tai labai svarbu mūsų tapatybei, pasitikėjimui savimi, stiprybei.“

Istorijos keičia žmonių gyvenimus

Lietuviškojoje Atlantidoje – Samyluose – kur prieš šešis dešimtmečius Kauno marių dugne nuskendo 35 kaimai ir 721 sodyba, bei Linksmakalnio kaime, kuriame 1944 metais buvo įrengtas KGB radijo žvalgybos centras, sakytinio pasakojimo dirbtuves vedė ir esamų vietos gyventojų istorijas rinko šiuolaikinė pasakotoja Milda Varnauskaitė.

Ji akcentuoja, kad sakytinis pasakojimas – tai, visų pirma, atlikimo menas (angl. performance art). Pasakotoja tiki performatyvumo galia transformuoti ne tik patį atlikėją, tačiau ir pasirodymo publiką. Gerai atliktas pasakojimas, neabejoja ji, gali žmones „pakelti“ nuo kasdienybės, suteikti stiprybės ir vilties, aiškumo ieškant gyvenimo prasmės, tikslo.

M. Varnauskaitė pažymi, kad pasakotojui labai svarbu užmegzti autentišką ryšį su auditorija, o tam pasiekti neretai kalba nėra pats svarbiausias elementas. Akių kontaktas, intonacija, kūno kalba, tylos pauzė, gestai, mimika – visa tai tik dalis pasakotojo naudojamo instrumentarijaus pasirodymo metu.

Pasakotojos teigimu, kad istorija įtrauktų publiką, ji turi turėti ne tik įdomų turinį, bet ir gerą struktūrą, kuri yra išieškota, nebanali: „Istoriją galima dėlioti ne tik nuo taško A iki taško B, bet kaip mozaiką ar žvaigždyną, t.y. linijine tvarka, kai publika nežino ir net negali nuspėti, kas bus toliau.“

Tokią istoriją atlikti gyvai kaip pasirodymą nėra lengva, nes reikia suvaldyti daugybę elementų, tačiau įgūdžiai ateina su patirtimi. Visgi, pasakotojos teigimu, svarbiausia – ryšys su auditorija. Net jeigu istorija turi stiprią struktūrą, įdomų turinį, netikėtą posūkį, neatrastas ryšys su žmonėmis, kuriems ji pasakojama, gali neatnešti norimo rezultato.

Žmonės – pasakojantys gyvūnai

Visgi, pasakotojas, siekdamas užmegzti ryšį su auditorija pasirodymo ar vedamų dirbtuvių metu, dažnai susiduria su nepasitikėjimu.

„Žmonės linkę nepasitikėti kitais, skeptiškai žiūrėti į naujas patirtis, – sako M. Varnauskaitė. – Niekada nestumiu, neverčiu žmonių dalintis istorijomis, atvirkščiai – pati atsiveriu, atiduodu visą save ir tada natūraliai kitų nepasitikėjimas išnyksta. Žmonės nori būti išgirsti, jie nori pasakoti istorijas. Mes esame pasakojantys gyvūnai, kuriems reikia ne išmokti pasakoti, o prisiminti, kaip tai daryti.“

Norint pasakoti, kaip ir norint sakyti kalbas, daryti pristatymus prieš auditoriją, diskutuoti, visų pirma reikia pažiūrėti viešo kalbėjimo baimei į akis. Pastaroji vis dar patenka į didžiausių žmonijos baimių sąrašą, aplenkdama skrydį lėktuvu, bankrotą, ligas ir net mirtį.

„Scenos baimė yra labai reali baimė. Išeiti prieš žmones ir pasakyti kažką prasmingo, įdomaus, o ne šiaip pataukšti yra sudėtinga. Tikiu, kad tą padaryti galima tik žvelgiant baimei į akis, o nesistengiant nuo jos pabėgti, t.y. „apkamšyti“ savo pasirodymą išmoktomis taisyklėmis.

Jei visą laiką pasakodamas galvosi, kad turi kažką daryti, jog kiti nepastebėtų, jog bijai, tai trukdys užmegzti autentišką ryšį su auditorija. Nemanau, kad baimę reikia įveikti, su ja reikia susidraugauti. Apie tai daug kalbu savo dirbtuvėse, sukurdama tokią atmosferą, kurioje baimę galima patirti saugioje aplinkoje ir taip ją prisijaukinti“, – tvirtina pašnekovė.

Vaistas nuo atskirties

Pasak M. Varnauskaitės, nors pasakojimas nėra terapija, jis suteikia neįkainojamą galimybę užmegzti ryšį su kitu, parodyti šalia esančiam, kad jis nėra vienas pasaulyje.

„Pagrindinė žinutė, kurią noriu perduoti žmonėms, ateinantiems į mano pasirodymus Lietuvoje ir Olandijoje yra ta, kad visi turime daugiau bendro, nei atrodo. Pasirodymų metu galima išgyventi tokį artumą, kai nebeaišku, kas pasakoja istoriją – ar tu pati, ar tavo auditorija“, – sako M. Varnauskaitė, pridėdama, kad istorijos vienija ir suartina, sušvelnina skirtingų grupių, bendruomenių kampus.

Pasak jos, net ir kelių šimtų auditorijai istoriją galima papasakoti taip, jog išėjęs kiekvienas galvotų, jog ta istorija buvo skirta tik jam vienam. Istorijų galia yra transformuojanti: ji keičia tiek pasakotoją, tiek auditoriją.

kaunas2022.eu inf.

Skaityti toliau

Kultūra

Pristatyta naujoji Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovė

kaunieciams.lt

Paskelbta

Pristatyta naujoji Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovė

Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė šiandien Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolektyvui pristatė naująją šio muziejaus direktorę Dainą Kamarauskienę.

Viceministrė D. Kamarauskienei palinkėjo sėkmingai tęsti pradėtus darbus, taip pat įveikti visus laukiančius iššūkius ir toliau garsinti M. K. Čiurlionio vardą pasaulyje.

D. Kamarauskienė liepos pradžioje laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovo pareigas. Iki tol ji buvo laikinoji šio muziejaus vadovė. Menotyrininkės išsilavinimą turinti D. Kamarauskienė 1997–2019 m. buvo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, ji taip pat yra dirbusi dailės istorijos dėstytoja tuometinio Valstybinio dailės instituto Kauno skyriuje ir Kauno aukštesniojoje meno mokykloje.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus kadencijos trukmė – penkeri metai.

Audriaus Kapčiaus nuotrauka

Skaityti toliau

Kultūra

Sovietinių daugiabučių kiemuose klesti komunalinės dekoracijos (foto)

kaunieciams.lt

Paskelbta

Pastatų, jų vidaus bei aplinkos planuotojai Lietuvoje vis labiau progresuoja, pateikdami kokybiškų ir užsienyje vertinamų dizaino pavyzdžių. Tačiau senuose gyvenamuosiuose miestų rajonuose tuo pačiu metu progresuoja savadarbės komunalinės dekoracijos. Kaunietė Giedrė Viliūlytė su tėčiu jas pradėjo fotografuoti daugiabučių laiptinėse ir jų kiemuose. Netrukus paaiškėjo, jog tai Lietuvoje ir kitose postsovietinėse valstybėse išplitęs kičinio meno reiškinys. Juo susidomėję interneto vartotojai susibūrė į beveik 5 tūkst. narių feisbuke turinčią „Laiptinių puošimo grupę“.

Anglijoje šiuo metu gyvenanti G. Viliūlytė portalui SA.lt pasakojo, jog idėja sukurti tokią grupę kilo jai ir jos tėčiui, kuomet Kalėdų atostogoms parskrido į savo gimtuosius namus Kaune – dvylikos aukštų daugiabutį. Būtent jame netrūkdavo kaimynų išdabintų dekoracijų. Ji sako, jog išvykimas svetur ir kontrastų įvertinimas, išryškino aplinkos, kurioje ji augo, vaizdą.

„Šis fenomenas puošti komunalines erdves atrodo natūralus ir gali lengvai likti nepastebėtas, dienas leidžiant miegamajame rajone, tačiau pagyvenus apsuptai kitokios kultūros, ši ekcentrikai žavi tradicija pro akis nepraslydo.

Užaugau tokių dekoracijų apsupty, tačiau tuomet tai atrodė naturalu ir įprasta. Atsiradus grupei, daug daugiau dėmesio skiriu kiekvienam eksponatui, mėgstu įsižiūrėti į detales, medžiagas ir bandyti suprasti, ką autorius norėjo pasakyti kurdamas dekoraciją. Man jos yra labai įdomios, dažniausiai juokingos. Kai kurios stebina įdėtu laiko ir pastangų kiekiu, reikalingu sukurti atitinkama eksponatą. Kai kurios atrodo kaip tiesiog suverstos šiukšlių krūvos, tačiau beveik kiekviena jų sukelia šypseną ir gerą emociją“, – teigė mergina.

Dažniausi komunalinių dekoracijų motyvai – iš perdirbtų medziagų ir jau nebenaudojamų daiktų sukurti objektai. Vyrauja padangos, unitazai, seni baldai ir vaikų žaislai. Į grupę nuotraukos kasdien talpinamos iš visos Lietuvos – miestai nenusileidžia vienas kitam.

G. Viliūlytė tvirtina, jog Anglijoje ji nematė nieko panašaus ir šį reiškinį priskiria postovietinėms valstybėms. Jos manymu dažniausiai dekoracijas kuria vyresnio amžiaus žmonės, kurie siekia savęs realizavimo, kūrybiško laiko praleidimo.

„Panašu, kad šis fenomenas vyrauja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose kultūrose, išgyvenusiose sovietinę priespaudą. Daugiausiai dekoracijų vyrauja būtent sovietiniuose daugiabučiuose.

Gyvenantys daugiabutyje žmonės neturi galimybes puošti savo kiemo, tačiau noras gyventi gražiai ir išsiskirti iš kitų vis tiek išlieka. Nors ir kai kurios dekoracijos stipriai kertasi su standartine grožio sąvoką, dauguma jų yra sukurtos žmonių, didžiąją savo laiko dalį praleidžiančių daugiabučių namų aplinkoje. Manau dėl to jiems kyla puošybos idėjos, paįvarinančios kasdieninį komunalinių butų kraštovaizdį“, – kalbėjo G. Viliūlytė.

„Facebook“ nuotr.
Autorius: Jokūbas Baltrukonis

‎‎ Plačiau: sa.lt/sovietiniu-daugiabuciu-kiemuose-klesti-komunalines-dekoracijos/

Skaityti toliau

Kultūra

2020 M. KAUNO REGIONE BAIGTI ĮGYVENDINTI TRYS PROJEKTAI PAGAL PRIEMONĘ NR. 05.4.1-CPVA-R-302 „AKTUALIZUOTI SAVIVALDYBIŲ KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUS“

kaunieciams.lt

Paskelbta

Meninė instaliacija „Maironio tėvų namai“ įkurdinta Bernotuose-Maironio tėviškėje.

Kauno regione baigtas įgyvendinti projektas „Pasandravio istorinio draustinio-poeto Maironio tėviškės ir gimtinės pritaikymas kultūrinėms ir edukacinėms reikmėms“ pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos (toliau – ES) fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonę Nr. 05.4.1-CPVA-R-302 „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“ (toliau – priemonė).

Projekto, kuriam skirta 213 975,28 Eur ES struktūrinių fondų ir 37 760,35 Eur Raseinių rajono savivaldybės biudžeto lėšų, tikslas – kompleksiškai sutvarkyti ir pritaikyti kultūrinėms ir su jomis susijusioms edukacinėms reikmėms Pasandravio istorinio draustinio-poeto Maironio tėviškės ir gimtinės teritorijas.

Siekiant pagerinti Maironio tėviškės ir gimtinės prieinamumą, teikiamų kultūros ir edukacijos paslaugų kokybę, supažindinti lankytojus su vietos istoriniu kontekstu, užmegzti diskusiją tarp lankytojo ir kultūros paveldo objekto, pasitelktos naujos technologijos ir meniniai sprendimai, kurių pagalba sukurta įdomi kultūrinio pažinimo aplinka, skatinanti domėtis paveldu ir jo istorija, ugdanti lankytojų kūrybiškumą.

Meninė instaliacija „Pasandravio dvaras“, kuri atkuria prarasto dvaro aplinką, aktualizuoja poeto gimtinę. Pagal archyvuose surinktus ikonografinius dokumentus unikaliai atkurtas tikslus gimtojo Maironio dvaro pastato kontūras, per menininko žvilgsnį įprasmintas praeities, dabarties ir gamtos ryšys, būties laikinumas.

Pasandravio dvarvietėje atlikti tvarkybos darbai – sutvarkytas akmeninis XIX a. svirnas (pakinktinė), – perdengtas stogas, pakeista grindų danga (asla), įrengta žaibosauga, restauruotas įspūdingo dydžio akmens mūro šulinys – atstatyta antžeminė akmens mūro dalis, pakeista medinė svirtis.

Įrengta meninė video projekcija svirne – galinės sienos vietoje iškyla vaizdai: Maironio šeima, susimąstęs poetas, jo poezijos posmai.

Įrengta meninė video ir šviesų projekcija šulinyje – pakėlus šulinio dangtį – ant akmens „parašytos“ Maironio eilės, šviesos išryškina įspūdingo dydžio akmeninį šulinį.

Pasandravį ir Bernotus jungiančiame Ąžuolų take tarp žaliuojančių 155 ąžuolų įrengta dešimt sūpynių – atokvėpio vietos mažiems ir dideliems.

Sukurta instaliacija „dainuojantis suolelis“ – prie senosios Maironio vaikystę menančios pušies atsisėdusį pailsėti sodybos svečią apgaubia dainų „Lietuva brangi“, „Už Raseinių“ melodijos, Maironio poezijos posmai.

Meninė video projekcija Bernotų svirne, palėpėje, išnyksta sienos – atgyja buvę vaizdai, atsiranda ir pabėga Maironio posmai, į namus „sugrįžta“ kunigas Jonas Mačiulis Maironis.

Įsigytas interaktyvus stendas (lauko ekranas) ir įrengtas Maironio tėviškėje Bernotuose taip pat įsigyta ir sumontuota Sanitarinė įranga (pilnai įrengtas ir paruoštas naudojimui autonominis sanitarinis konteineris-sanitarinės patalpos su nuotekų ir vandens talpomis ir pritaikytas naudotis vyrams, moterims ir neįgaliesiems).

Pagal priemonę 2020 m. baigti įgyvendinti dar du projektai. Vienas iš jų Birštono savivaldybės administracijos inicijuotas projektas – „Birštono savivaldybės kultūros paveldo objektų aktualizavimas“. Šiuo projektu siekiama aktualizuoti Birštono muziejų ir padidinti kultūros paslaugų pasiūlą ir prieinamumą, pagerinant jų kokybę, taip skatinant papildomus lankytojų srautus. Bendra projekto vertė 90 501,24 Eur, iš kurių ES struktūrinių fondų lėšos – 67 967,83 Eur ir Birštono savivaldybės biudžeto lėšos – 22 533,41 Eur.

Kauno rajono savivaldybės administracijos įgyvendintas projektas – „Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios tvarkyba“, kuriam skirta 627 358,44 Eur ES struktūrinių fondų ir 530 641,56 Eur Kauno rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Projektu siekta pritaikyti kultūrinių bei su jomis susijusių edukacinių, ekonominių, socialinių ir bendruomeninių poreikių tenkinimui Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią bei atskleisti šio kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes.

Šiuo metu pagal priemonę įgyvendinami dar trys Kauno regione suplanuoti projektai iš septynių. ES struktūrinių fondų lėšų sumos limitas Kauno regionui – 1 342 488,15 Eur.

Skaityti toliau

Kultūra

Sentimentali kasdienybė paradoje „Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013m.”

kaunieciams.lt

Paskelbta

Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, rugsėjo 18 d., penktadienį, 17 val. atidaroma paroda „Kasdienybė Lietuvos fotografijoje 1963–2013m.“.

Tai vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kasdienį gyvenimą, kurio akiratyje per pastarąjį pusšimtį metų atsirasdavo vis kiti dalykai, aktualijos, nuotaikos. Per šį laikotarpį susiformavo trys fotografų kartos, išsiskiriančios savo temomis, braižu, visuomet kalbančios apie savo laikmečio aktualijas. Parodoje kasdienybė transformuojasi į istoriją.

Kiekvienas iš šešiolikos šioje parodoje pristatomų fotomenininkų (Romualdas Augūnas, Mindaugas Ažušilis, Gintaras Česonis, Mindaugas Kavaliauskas, Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Vytautas Pletkus, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Antanas Sutkus, Algirdas Šeškus, Artūras Valiauga) stebi ir fiksuoja kasdienybės ženklus, kurie nuolatos pakeičiami, perkeičiami ir ištrinami. Kasdienybės virsme samprata, kurią susikuriame, tėra abstrakcija, lygiai kaip ir menamos fotografų kartos, kurių kiekviena yra nevienalytė, įvairi savo pasaulio jausenomis, įžvalgomis, potyriais. Tačiau atvaizdams gulant vienas greta kito šios istorinio laiko perskyros tampa reliatyvios.

Kasdienybės samprata rodosi tokia paprasta, o pats žodis taip sklandžiai funkcionuoja mūsų kalboje, kad paprašytas apibrėžti jo reikšmę retas ilgėliau susimąstys. Kasdienybė – tai budinimasis ryte, eismo spūstys, pamokos, paskaitos, darbai, vėl spūstys; liūdna rudens kasdienybė – merkiantys lietūs, žiemos, deja, taip pat merkiantys lietūs ar spiginantis šaltis; atostogų – palaimingas tingumas. Dar kasdienybė – maži asmeniniai ritualai, grojaraščiuose surinktos dainos ir lig geltonumo suskaitytų knygų puslapių palytėjimai; keliautojo kasdienybė suskaičiuojama tūkstančiais žingsnių, rašytojo – juodų raidžių virtinėmis, fotografo – tikrovės paveikslėliais… Pati „kasdienybės“ sąvokos struktūra nurodo į pasikartojimą, mus nuolatos lydinčius veiksmus, žmones, vaizdus, buvinius.

Paroda veiks: 2020 09 18 2021 01 10

Nuo rugsėjo 22 d. kviečiame į specialiai šiai parodai parengtas edukacines programas.

Istorijos pamoka muziejuje    

(6–12 klasės, suaugusieji)
Parodoje eksponuojami šešiolikos garsių Lietuvos fotografų darbai pasakojantys mūsų istoriją. Egzistuoja nuomonė, kad fotografui tereikia paspausti mygtuką, tačiau tai nėra tiesa, nes fotografui „sumedžioti“ gerą vaizdą yra nepaprastai sudėtinga. Edukacinės programos metu analizuosime fotografijų siužeto logiką, kompozicijos principus, detalės įtaką ir svarbą visumai. Praktinėje dalyje darysime kompozicijos su žmogaus figūra eskizus bei kopijas.

Mano fotoalbumas

(ikimokyklinukai, 1–5 klasės)

Fotografijų paroda, tarsi laiko mašina, nukels jus į praeitį: į tėvelių ir senelių vaikystės bei jaunystės laikus. Pamatysite, kaip jie skiriasi nuo šių dienų. Vėliau kursite juodai baltų fotografijų albumą apie save bei savo šeimos kasdienybę.

Edukacines programas veda Eglė Velaniškytė.
Edukacijos kaina: suaugusiesiems – 5 Eur, moksleiviams, senjorams – 3 Eur.
Programą būtina užsisakyti iš anksto tel. 8 675 131 61

Maloniai kviečiame atvykti.

Organizatorių inf.

Skaityti toliau

Kultūra

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą laimėjo Benjaminas Želvys

kaunieciams.lt

Paskelbta

Kultūros ministerijos konkursą eiti Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigas laimėjo dabartinis teatro vadovas Benjaminas Želvys.

Konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas dar bus patikrintas teisėsaugos institucijų, kaip numatyta teisės aktuose. Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui B. Želvys vadovauja nuo 2005 metų.

Benjaminas Želvys.JPG

Skaityti toliau

Kultūra

Per vasarą šalies gyventojai perskaitė per 90 tūkst. knygų

kaunieciams.lt

Paskelbta

Šiemet skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“ dalyvavo rekordinis skaitytojų skaičius – daugiau kaip 20 tūkst., o visas penkias organizatorių sugalvotas užduotis įveikė 13 934 skaitytojų (2019 m. atitinkamai 16 390 dalyvių ir 10 339 įveikusiųjų iššūkį). Iš viso per tris mėnesius trukusį skaitymo iššūkį perskaityta daugiau kaip 93 000 knygų.

„Atrodo, banalu sakyti, kad rezultatai pranoko lūkesčius, nes kasmet tą ir sakome. Bet kitaip ir negalim sakyti! Smagu, kad šiemet sukurta nauja sistema dalyvių nenuvylė, tapo lengviau prieinama ir pasiekiama, o bibliotekų bendrystė dar labiau sustiprėjo“, – sako šių metų projekto vadovė Greta Kėvelaitienė. Skaitymo iššūkį koordinuoja apskričių ir savivaldybių viešosios bibliotekos bei Lietuvos aklųjų biblioteka.

Skaitomiausios ir geriausiai skaitytojų įvertintos knygos

Norintieji įveikti vasaros skaitymo iššūkį turėjo perskaityti 5 knygas:  Šiaurės šalių autoriaus; kurios pavadinime yra skaičius; knygą apie gamtą; knygą apie draugystę ir eiliuotą knygą. Daugiausiai perskaityta knygų apie draugystę, bene sunkiausiai dalyviams sekėsi rinktis ir skaityti eiliuotas knygas.

Šįkart skaitymo iššūkio dalyvių auditorija itin įvairi: jeigu ankstesniais metais aktyviausiai dalyvaudavo vaikai ir jaunimas iki 19 metų, šiemet juos pasivijo suaugusieji. Itin išaugęs susidomėjimas ir aktyvumas stebimas tarp skaitytojų nuo 64 metų. Tai galima laikyti dideliu Lietuvos bibliotekininkų nuopelnu, kurie net atokiausiuose šalies kampeliuose paskleidė žinią apie šią iniciatyvą.

Tarp populiariausių akcijos knygų – literatūros klasika tapusios vaikiškos knygos bei suaugusiųjų literatūra. Jaunieji akcijos dalyviai vienu metu nušovė du zuikius – atlikdami skaitymo užduotis noriai skaitė tas knygas, kurios yra mokiniams rekomenduojamuose knygų sąrašuose. Tarp populiariausių knygų atsidūrė Selemono Paltanavičiaus „Gamtos metų ratas“, Ericho Marios Remarko „Trys draugai“, Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, Viljamo Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“. Aukščiausius įvertinimus gavusių knygų sąraše – Sonyos Hartnett  „Sidabrinis asiliukas“, Patricios Forde „Žodžių sąrašas“, Jono Hasseno Khemiri „Viskas, ko neprisimenu“, Viljamo Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapnas“.

Kur gyvena daugiausiai skaitančių žmonių?

Skaitymo iššūkio nugalėtoja tapo Alytaus rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Jos direktorius Aivaras Vyšniauskas sako, kad sėkmės paslaptis – ilgas ir kruopštus darbas su skaitytojais: „Per ilgus bibliotekos gyvavimo metus sugebėjome „prisijaukinti“ savo skaitytoją, tapome jiems draugais, nuodėmklausiais ir psichologais. Žinoma, to niekada nebūtų įvykę be ilgamečių mūsų darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su skaitytojais, puikiai juos pažįstančių ir negailinčių laiko bei energijos tiek bendraujant, tiek atsakant į užklausas. Juk eilinis kvietimas dalyvauti vasaros skaitymo skatinimo akcijoje tikrai nereikalauja jokių papildomų išlaidų ar specialių resursų: tam reikia tik elementaraus noro tiek iš skaitytojų, tiek iš juos į akciją kviečiančių darbuotojų pusės. Džiugu, kad mūsų bibliotekoje abipusis noras buvo.“

Tarp aktyviausių bibliotekų yra daug mažų miestelių, kaimų bibliotekų filialų. Pavyzdžiu galėtų būti Jonavos rajono savivaldybės Ruklos filialas, kur skaitymo iššūkį priėmė 255 žmonės, perskaitę 1248 knygas. Kaip minėjo bibliotekininkė Nataša Kvietkienė, Rukloje visi vieni kitus gerai pažįsta, tad kvietimas skaityti knygas vasarą ėjo iš lūpų į lūpas. Knygas čia noriai skaitė ir vaikai, ir suaugusieji.

Prizai džiugins ilgai

Sėkmingai įveikusieji skaitymo iššūkį dalyvavo loterijoje, kurioje buvo galima laimėti 3 pagrindinius prizus: planšetę, sėdmaišį ir momentinį fotoaparatą. Taip pat išdalinta daugiau kaip pusšimtis knygų, kurias aktyviausiems skaitytojams dovanojo Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje bei leidykla „Baltos lankos“. Laimėtojų sąrašas skelbiamas čia. Kiekvienas skaitymo iššūkį įveikęs dalyvis dovanų gaus knygų skirtuką su vaistažolėmis, kurį pasodinus į žemę džiugins vaistinių melisų, čiobrelių ir ramunėlių derlius.

Prie akcijos prisidėjo Respublikos kultūros ministerijaa, Savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijaa, Šiaurės ministrų tarybos biuras, LRT, leidykla „Baltos lankos“. Iniciatyvos partneris – IBBY Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius.

„Vasara su knyga“ – tai Lietuvos apskričių ir savivaldybių viešųjų bibliotekų organizuojama skaitymo skatinimo programa pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymą „Dėl skaitymo skatinimo 2019–2024 metų programos ir skaitymo skatinimo programos 2019–2021 metų veiksmų plano patvirtinimo“. Skaitymo iššūkis yra viena iš „Vasara su knyga“ iniciatyvos dalių.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos informacija
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka
Skaityti toliau
Naujienosprieš 2 val

Šią savaitę COVID-19 tyrimai intensyviau bus vykdomi 11-oje didelės rizikos savivaldybių

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo rugsėjo 21 d. iki rugsėjo 27 d. imtinai, Švenčionių, Tauragės, Jurbarko,...

Naujienosprieš 2 val

Pailsėkime nuo automobilio: rugsėjo 22-ąją viešuoju transportu Kaune keliausime nemokamai

Kasmet rugsėjo 16–22 dienomis visoje Europoje minima darnaus judumo savaitė, skatinanti tausoti gamtą ir kiekvienam savaip prisidėti prie oro taršos...

Rajonasprieš 2 val

Dvejos įkurtuvės Kauno rajone (Foto)

Kauno rajonui šiandien dviguba šventė – duris atvėrė šalia Garliavos lopšelio-darželio „Obelėlė“ pastato įsikūręs modulinis darželis, o Ilgakiemio laisvalaikio salėje...

Fotoprieš 2 val

Garsenybių vizažistė Irma Baltrušaitienė jau trečią kartą pripažinta geriausia pasaulyje

Kiekvieną rudenį geriausi pasaulio vizažo meistrai buvo įpratę rinktis Paryžiuje, kur kasmet vykdavo pasaulio čempionatas, skirtas išrinkti geriausią nuotakos įvaizdį...

Naujienosprieš 3 val

Lietuvoje pradėta medicininių kaukių gamyba

Bendrovė „Nordmed“ pradeda medicininių kaukių, kurios atitinka standarto EN 14683 reikalavimus, gamybą Lietuvoje. Kaukes, kaip medicininę priemonę, jau įregistravo Valstybinė...

Mokslasprieš 3 val

Į mokyklas grįžta vaikų klasės, kurios rudens pradžioje dėl COVID-19 mokėsi nuotoliniu būdu

Mokyklos, kuriose dėl COVID-19 pirmosiomis mokslo metų dienomis buvo nuotoliniu būdu besimokančių klasių, grįžta prie įprasto ugdymo proceso. Klaipėdos S....

Rajonasprieš 4 val

Naują sezoną rankininkės pradėjo pergale

askelbus šalyje karantiną dėl koronaviruso (COVID-19)  Kauno rajono rankinio moterų komanda “CASCADA-HC Garliava SM” jau buvo iškovojusi Lietuvos rankinio federacijos...

Rajonasprieš 5 val

Pučiamųjų orkestrai drebino Babtus

Babtų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Algupys“ trankiai atšventė 50 metų jubiliejų. Trims orkestro nariams jis buvo išskirtinis – orkestro...

Naujienosprieš 5 val

SAM paaiškina: kuo skiriasi testavimo nuo koronaviruso būdai

Netylant diskusijoms dėl skirtingų visuomenės grupių testavimo dėl koronaviruso (COVID-19), Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) primena, kuo skiriasi koronaviruso testai, kam...

Mokslasprieš 5 val

Kauno rajono pradinių klasių mokinių kūrybinių darbų – nuotraukų konkursas „Kas mano lėkštėje?“

Neveronių gimnazija – moderni, demokratiška mokykla, ugdanti kūrybingas ir atsakingas asmenybes. Kad jaunas žmogus laimingai gyventų, labai svarbu, kad jis...

Skaitomiausi