Connect with us

Jaunimas kalba

Kauno jaunimo susibūrimo vietos: savaitės TOP (Jaunimas kalba)

Avatar

Paskelbta

Ką gero vakare?– paauglio klausimas paaugliui. Į kurį, gerai nepažįstant Kauno, yra vienas atsakymas: Neturiu šaibų, o ką?. Juk taip dažnai norisi kur nors išeiti su draugais ir prasminga praleisti laiką kažkur, kas nėra mokyklos stadionas ar barakas. Atrodo, kad visur reikia mokėti pinigus. Lyg ir norisi išeiti, bet lyg ir norisi taupyti, ehh… Tačiau Kaune tikrai yra įdomių laiko leidimų vietų paaugliams ir NEMOKAMŲ. 

Šią savaitę TOP 3 pasiūlymai:

Slemo vakarai Kauno menininkų namuose

Kas tas Slemas? Tai poetinės improvizacijos menas, jo kūrėjai – drąsūs poetai ar poezijos mylėtojai, nebijantys išsakyti savo mintis.

Kauno menininkų namuose savo kūryba pasidalinti gali įvairaus amžiaus atstovai. Šešiolikametė Greta dalinasi savo nuomone: „Slemas Kauno menininkų namuose man patinka, nes tai yra platforma bet kokio amžiaus žmonėms parodyti savo kūrybą. Kaune tai spėjo tapti jaunimo mėgiamu užsiėmimu! Tai viena iš nedaugelio nemokamų veiklų, kuri skatina saviraišką ir domėjimąsi ja.“

Slemo vakaruose susirenka neeilinis jaunimas. Tai dažniausiai originalaus mąstymo, aktyvūs ir kūrybiški žmonės. Šie renginiai ne tik įkvepia kurti! Tu taip pat pasisemi naujų įdėjų, išmoksti kritiškai vertinti pasirodymus ir puikiai praleidi laiką su poezija. Kodėl gi nenuėjus ir neišbandžius savo jėgų? 

Štai ką sako septyniolikametė Vakarė: „Slemo vakaruose susirenka labai skirtingi personažai.  Vieni skaito tradicinius eilėraščius, kiti savos kūrybos tekstus. Nėra jokių kalbos cenzūrų, todėl visi kalba kaip kas nori. Gal kam nors vulgari kalba gali rėžti ausį, bet aš tai priimu kaip saviraiškos būdą, man patinka. Žinoma, daug kas priklauso nuo vedėjo. Jeigu jis prastas, tai ir atmosfera gali būti mažiau jauki. Šiaip slemuose gali pamatyti žmonių įvairovę ir skirtumus. Beveik nėra suvaržymų, visiška saviraiškos laisvė, todėl visada būna smagu išklausyti kas ir ką turi pasisakyti lipdamas ant scenos.“

Slemas Kauno Menininkų Namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) vyksta kas mėnesį. Jame autoriai per tris minutes pristato savo originalios kūrybos darbą. O dalyvius vertina komisija, sudaryta iš atsitiktinių žiūrovų. Renginys turi tris etapus. Laimi dalyviai, surinkę didžiausią taškų skaičių.

Daugiau apie Slemo vakarus, jo taisykles ir kitas Kauno Menininkų Namų veiklas skaitykite kmn.lt Taip pat jų Facebook paskyroje @KaunoMenininkuNamai ir Instagram @kaunas_artists_house

Piligrimų Centras

Iš pradžių ateiti gali būti nedrąsu, tačiau po kelių akimirkų supranti, kad visi ten esantys –tavo draugai. Tai viena iš nedaugelio bendruomenių, kurioje niekada nesijauti smerkiamas. Tu nebūtinai turi būti praktikuojantis krikščionis, kad ten užsuktum. Niekas nesmerks tavo tikėjimo. Absoliučiai visi ten spinduliuoja meile ir atvirumu. 

Kartais gali susidaryti požiūris, kad melstis eina tik senolės ar vyresnio amžiaus žmonės.  Piligirimų centre viskas kitaip. Čia susirenka visokio plauko aktyvus ir modernaus požiūrio jaunimas, kuris prie arbatos ir sausainių aptaria viską nuo A iki Z. Tu net nepajusi kaip tave pasodins prie stalo ir įpils šiltos arbatos. Netrukus tu jau būsi apsikabinęs bent 10 nepažįstamų žmonių ir sėdėsi su didžiausia šypsena savo veide!

„Centriukas yra atviras visiem. Čia draugiški žmonės, gera atmosfera. Tai vieta, į kurią norisi sugrįžti“ – taip apie Piligrimų Centrą kalba šešiolikametis Justas, vienas iš dažnų lankytojų. 

Taigi kaip viskas vyksta? Antradieniais ir ketvirtadieniais, 18 h visi, kas nori, renkasi Piligrimų Centre (Vilniaus g. 1/M. Valančiaus g. 4,  Kaunas) vakaro maldai. Jei norite ilgiau pasišnekučiuoti ar atsigerti arbatos – 17h.

Šiais laikais dažnai skubame ir pamirštame sustoti, apmąstyti ką šiandien sutikome, ką nuveikėme, ką patyrėme ar sužinojome. Piligrimų centre vykstanti malda gali būti pagalba tai padaryti. Malda vyksta su Taizé giesmėmis, Švento Rašto skaitymu, tyla ir savais maldavimais. Visa maldos eiga būna parašyta ant lentutės, o pirmą kartą besilankantiems viskas paaiškinama maldos pradžioje. Po pamaldų galima pasilikti su savimi ir dar šiek tiek pasimelsti arba sugrįžti prie pokalbių ir arbatos. 

Piligrimų Centras taip pat suteikia puikią progą savanoriauti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jis padeda organizuoti keliones į Taizé vienuolyną Prancūzijoje ir Tiberiados bendruomenę Belgijoje. „Centriukas“ taip pat organizuoja krikščionišką vaikų vasaros stovyklą bei rengia kitas rekolekcijas ar susikaupimo dienas jaunimui. 

Daugiau apie juos galite sužinoti jų Facebook paskyroje @piligrimyste arba Instagram @piligrimu.centras

Savanorystė Penktoj kojoj

Nemokamai laiką praleisti gali ir ištiesiant pagalbos ranką. Savanorystė – puikus būdas tai padaryti.

VŠĮ „Penkta Koja“ dabar kaip niekada laukia savanorių. Prieglauda savanorius kasdienei gyvūnų priežiūrai priima 11–16 h bet kurią jiems tinkamą dieną. 

Pagrindinis šių savanorių darbas būtų šunų vedžiojimas. Narvų valyti nereikia. Dažniausiai duoda mažus ir geručius šunelius, ypač jeigu esi pirma kartą. Paprašius – gali gauti ir didesnių. Pavadėlius, išmatų maišelius ir skanėstus duoda. Nieko savo neštis nereikia. Tiesiog reikia tinkamai apsirengti ir nusiteikti.

Savanorystė dažnai neskamba kaip veikla su draugais ar būdas praleisti šeštadienio vakarą, tačiau tai puiki proga augti kaip asmenybei. Penktoje kojoje laiką gali praleisti ne vien su draugais, bet ir su mielas šuneliais. Be to, už savanoriavimą galima gauti socialinių valandų, taigi viskas tik į gerą. Septyniolikametė Vakarė teigia, kad savanoriavimas jai – tai tiesiog smagus užsiėmimas! „Tai geras ir turiningas būdas praleisti laiką su draugais. Dirbant su šunimis, ypač su dideliais, o retesniais atvejais ir agresyvesniais, svarbi greita reakcija ir savikontrolė. Manau, kad tokie įgūdžiai yra vertingi kiekvienam.“

Daugiau apie tai, kaip prisidėti, skaitykite penktakoja.ltTaip pat jų Facebook paskyroje @penktakoja ir Instagram @penkta.koja

Kitą savaitę laukite daugiau pasiūlymų iš #JaunimasKalba apie tai, kur nemokamai praleisti laisvą laiką! Jeigu turite savo pasiūlymų ir norite pasidalinti, rašykite el.paštu info@kaunieciams.lt

Skaityti toliau

Jaunimas kalba

Jaunimui ir ne tik: spektaklis „Superherojai“ atskleidžia tikrąjį paauglių gyvenimą. (Jaunimas kalba)

Avatar

Paskelbta

Tikros Lietuvos paauglių istorijos G. Labanauskaitės ir L. Vaskovos spektaklyje „Superherojai“.  Drąsus ir nuoširdus scenos kūrinys nebijo aštrių paauglių temų ir pateikia jas itin unikaliai. Spektaklio kūrėjos važinėjo po šalį ir vieną po kitos rinko jaunuolių istorijas. Jas visas sudėjo į teatro sceną ir į viešumą iškelia tokius dalykus, apie kuriuos mažai kas drįsta kalbėti. Išskirtinis spektaklis, sukurtas naudojant verbatim teatrinį metodą, jau spėjo sužavėti Kauno žiūrovus– jį pamatyti turėtumėte ir jūs!

Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierė Loreta Vaskova susitiko su 15-18 m. jaunimu iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių: nuo sėdinčių bibliotekoje iki socialiai pažeidžiamų  paauglių, šiuo metu esančių įkalinimo įstaigose ar gyvenančių globos namuose. Moterys sukūrė personažus, kurie prabilo apie tai, kas iš tiesų aktualu paaugliams. Paklausus, ar buvo sunku atsirinkti istorijas, Gabrielė teigė: Tarėmės su Loreta, kurios temos ir istorijos svarbiausios. Tai ir buvo esminė ne tik dokumentinio, bet ir kūrybinio proceso dalis.

Loreta pridūrė: Gaila, kad dėl trukmės nepavyko įtraukti tikrai puikių istorijų, tačiau sudėtinga nebuvo, nes su dramaturge Gabriele Labanauskaite žinojome kriterijus, pagal kuriuos atrinksime.

Moterys apklausė iki penkiolikos paauglių. Jos palaikydavo su jais ryšį, apklausdavo po kelis kartus.

Kaip kilo idėja pastatyti šį spektaklį?

Dramaturgė Gabrielė pasakojo apie tai, kaip atsirado ši idėja: Tai buvo režisierės Loretos Vaskovos pasiūlymas ir puiki idėja. Prie spektaklių vaikams artėjau pamažu, džiaugiuosi, kad atėjo laikas ir ypatingai paauglių auditorijai, kuri yra labai įvairialypė, skirtinga, nepaprasta.

Režisierė Loreta Vaskova dienraščiui teigė, kad po pirmo bandymo sukurti spektaklį paaugliams, jai vis norėjosi grįžti prie šios temos: Prieš keletą metų teko sukurti paaugliams spektaklį 59’online”, po šio bandymo, vis norėjosi grįžti prie paauglių grupės ir vėl sukurti jiems ką nors, tik šį kartą imantis sudėtingesnių temų. Galutinai idėja susiformavo, kuomet Ineta Siukevičiūtė pasikvietė mane vesti dirbtuvių Kauno tardymo izoliatoriuje, už ką jai esu labai dėkinga.  Manau, kad tuomet aš supratau, jog noriu judėti ta kryptimi, link socialinės temos.

Nė viena istorija nėra vienoda, kadangi visi esame skirtingi. Spektaklis neketina teisti, moralizuoti ar mokyti, kas yra teisinga ar neteisinga. Jo kūrėjai nori atverti langą į kitokią realybę, kurioje galbūt pamatysime patys save ir lengviau suprasime kitus.

Ne vien paaugliams, bet ir jų tėvams

Tačiau šis spektaklis nėra vien paaugliams ar jaunimui. Spektaklis aktualus visiems, todėl kad jis nėra baigtinis rezultatas, bent jau kaip aš tai suvokiu, o labiau didelio proceso dalis – iš pradžių tai buvo mūsų su Loreta tyrimas, domėjimasis. Tada susitikinėjimai su paaugliais, interviu.  Vėliau – dokumentikos apdorojimo ir atrankos procesas. Tad spektaklį, tikiuosi, galima pratęsti diskusijomis, aptarimais, ką pamatė ir kaip suvokia savo pasaulį ne tik paaugliai, bet ir prie jo prisidedantys suaugusieji. Kitaip tariant, spektaklis prasidėjo dialogu su paaugliais, norėtųsi, kad dialogu jis ir prasitęstų. – apie spektaklio kūrimo procesą  dienraščiui papasakojo dramaturgė Gabrielė.

Režisierė Loreta pritarė kolegei: Šis spektaklis yra nuo pat pradžių sąmoningai kurtas paauglių auditorijai ir ten vaizduojamos problemos atrinktos atsižvelgiant į juos. Aišku, tėvai, norintys susipažinti su paauglių pasauliu taip pat mielai kviečiami.

Išskirtinis vaidybinis sprendimas

Trys spektaklio aktoriai – Kamilė Petruškevičiūtė, Mantas Bendžius ir Šarūnas Januškevičius – sugebėjo puikiai atlikti ne tik šešių pagrindinių veikėjų, bet taip pat jų tėvų, policijos pareigūnų ar kitų šalutinių veikėjų vaidmenis. Idėja kilo procese. Spektaklyje Superherojai aktoriai vaidina ne tik po du pagrindinius, bet ir labai daug kitų veikėjų. Toks sprendimas scenoje leidžia žaisti kitokiomis taisyklėmis. Turiu mintyje „atviromis kortomis” nesislepiant ir nebandant apgauti, kad tai, kas vyksta scenoje yra tikras, kartais žiaurus ir negailestingas gyvenimas, nors spektaklyje ir vaizduojame dokumentines istorijas“ – teigia  spektaklio „Superherojai“ režisierė Loreta.

Būtent ši idėja ir kompozicija suteikė spektakliui humoro jausmo ir savito žavesio. Aktoriai taip pat dėmesio bei šilumos suteikė ir patiems žiūrovams, tačiau kokio, pamatyti turėtumėte patys!

Vaizdinis apivadalinimas (pradedant kostiumais ir baigiant choreografija) suteikia spektakliui ne tik daug gerų emocijų, bet ir verčia susimąstyti ir labiau įsigilinti į šiuolaikinių paauglių sunkumus. Kauno kameriniame teatre jį galite pamatyti sausio 14-ą ir vasario 13-ą. Įsigyti bilietus galite čia.

Skaityti toliau

Jaunimas kalba

Knygos, kurias turi perskaityti kiekvienas paauglys (Jaunimas kalba)

Avatar

Paskelbta

Paauglystė dažnai neapsieina be streso ir psichologinių bei gyvenimiškų problemų. Su tuo susitvarkyti gali padėti knygos! Jų veikėjai gali padėti nesijausti ne savo vietoje ir papasakoti nusistatymus keičiančių istorijų. Čia – TOP 5 knygos apie psichologines ir gyvenimiškas problemas, kurias turėtų perskaityti kiekvienas: tiek norintis palaikymo, tiek norintis geriau suprasti kitus.     

Jay Asher Trylika priežasčių kodėl

Klėjus Džensenas, grįžęs iš mokyklos, prie namų slenksčio randa keistą siuntinį. Jį atplėšęs, išima keletą kasečių su Hanos Beiker – savo klasės draugės ir pirmosios meilės – įrašais.

Prieš porą savaičių nusižudžiusios Hanos balsas jam atskleidžia trylika priežasčių, dėl kurių ji nusprendė išeiti iš gyvenimo. Klėjus esąs viena iš jų. Jeigu išklausysiąs visus įrašus, sužinosiąs kodėl.

Klėjus visą naktį klaidžioja po miestą, užsukdamas į Hanos minimas vietas, suvokia jos skausmą, jausmus ir klaidas, be to, sužino nemažai tiesos apie save, kuri jam anaiptol nėra maloni…

Nagrinėdamas priežastis, atvedusias knygos veikėją mokinukę Haną iki savižudybės, autorius teigia mintį, jog „labai svarbu suvokti, kaip mes elgiamės su kitais” ir ar koks mūsų poelgis ar žodis nebus paskutinis lašas kito žmogaus kančių taurėje.

Daug paauglių, perskaitę knygą, Hanos jausmus ir išgyvenimus atpažino kaip savo ir sugebėjo įvardyti jos pačios klaidas, o svarbiausia, nusprendė ieškoti pagalbos, kurios Hana taip ir nesulaukė.

Nathan Filler „Skausmingas krytis“

Observer: Prikaustanti istorija apie sielvartą, pamišimą ir netektį. Fileris puikiai atskleidžia juodąją gyvenimo komediją, o Metjus – charizmatiškas pagrindinis veikėjas, kuris įtraukia jus, nors jo pasaulis griūva.”

Aš papasakosiu jums, kas atsitiko, nes tokiu būdu susipažinsite su mano broliu. Jo vardas Saimonas. Man regis, jis jums patiks. Man labai patinka. Bet po poros puslapių jis mirs. Ir jis niekada nebebus toks, koks buvo.

Yra knygų, kurių negali padėti į šoną, kurios visą naktį neleidžia tau užmigti.

Yra knygų, kurios mums atskleidžia slaptas gyvenimo puses ir mums leidžia jas išgyventi.

Yra knygų, kurios vien dėl sumaniai parinktų žodžių ilgam išlieka mūsų mintyse.

Skausmingas krytis” yra viena iš šių knygų.

Skausmingas krytis”, papasakotas pagrindinio herojaus balsu, stulbinamai piešia vieno žmogaus smukimą į psichinę ligą. Tai drąsus ir novatoriškas romanas, vienas įdomiausių naujų balsų šiuolaikinėje grožinėje literatūroje.

Jana Frey Oras pusryčiams. Kaip aš lioviausi valgyti

Romane „Oras pusryčiams“ pasakojama apie Serafiną, turinčią ir vokiško, ir itališko kraujo. Mergaitei keturiolika, ji sveria šešiasdešimt keturis kilogramus ir jai tai nė kiek netrukdo, bet jos gyvenimas pasisuka kita linkme. Ji turi palikti Italiją, mylimą senelę ir su šeima persikelti į Vokietiją. Čia mergaitė nepritampa. Ji norėtų būti liekna, graži ir mėgstama kaip jos draugė Ernestina. Serafina nusprendžia: ji turi numesti svorio!

Mergaitė pradeda laikytis dietos, jos pojūčiai visiškai sutrinka, ji nebeįstengia išsikapstyti iš tos beprotybės rato. Serafina badauja, kol atsiduria ant mirties slenksčio.

Knyga „Oras pusryčiams“ paremta tikrais įvykiais. Rašytoja Jana Frey atskleidžia skaitytojams lieknumo manijos apsėstų merginų pasaulį.

John Green Aliaskos Beieškant

Dar vienas “Dėl mūsų likimo žvaigždės kaltos” autoriaus darbas.

Šešiolikmetis Mailzas Holteris – nuobodžiaujantis, vienišas paauglys, kurio didžiausias pomėgis rinkti garsių žmonių paskutinius žodžius.

Pasak paties Mailzo, jo gyvenimas jam atrodo „vienas didelis neįvykis“. Tad jis ryžtasi palikti tėvų namus Floridoje ir vykti į internatinę mokyklą Alabamoje.

Čia jis sutinka  savo naujuosius draugus: kambario kaimyną Čipą ir seksualią, linksmą, protingą, egzotišką, bet jau „užimtą” Aliaską Jang, kurią beprotiškai įsimyli.

Sukasi nuotaikingas paauglių gyvenimas su savo pramogomis, rūpesčiais ir rizikingais nuotykiais, kol kartą netikėčiausiu metu suskamba Aliaskos telefonas. Mailzo gyvenimas pasikeičia 180 laipsnių kampu…

Šis kūrinys įkvepia susimąstyti apie svarbiausius gyvenimo klausimus arba tiesiog primena, kokie jie svarbūs. Knyga išversta į daugelį kalbų, įtraukta į jaunimo skaitomiausių knygų sąrašus, lyginama su J. D. Selindžerio romanu Rugiuose prie bedugnės.

Ruta Sepetys Nelengvu Keliu

17-metę Džozę Moren kiekvieną dieną lydi nusivylimas: mama, susidedanti su netikusiais vyrais, apkalbos ir gėda, kad visi miesto žmonės ją laiko tokia pat kaip jos motina. Džozė iš gyvenimo tikisi daugiau, nei jai gali pasiūlyti lengvo gyvenimo miestu pramintas Naujasis Orleanas. Ji sunkiai dirba, kad galėtų studijuoti elitiniame koledže, ir sugalvoja planą pabėgti iš apgailėtino miesto, kuriame ji įstrigusi tarp dviejų pasaulių: nusikalstamo ir svajonės gyventi kitaip nei mama. Paslaptinga mirtis Prancūzų kvartale sujaukia jos planus, Džozei tenka ieškoti tiesos ir pasirinkti tarp mamos ir vienintelio išties besirūpinančio ja žmogaus…

Be knygoje gausių prasmingų minčių, R. Sepetys meistriškai sukūrė istoriją, pilną paslapčių ir melo, taip pat priminė, kad pasirinkimai daro įtaką mūsų likimui.

Skaityti toliau

Jaunimas kalba

19-metis Amandas dar mokykloje savarankiškai sukūrė sėkmingą verslą (Jaunimas kalba)

Avatar

Paskelbta

Vaikinas dar būdamas paauglys sukūrė savo pirmąją veiklą, iš kurios pradėjo uždirbti pinigus. Vienuoliktoje klasėje kartu su draugu pradėjo taisyti kompiuterius. Dabar jis studijuoja KTU ir tuo pačiu metu dirba kibernetinio saugumo sprendimus kuriančioje įmonėje. Jis užmerktomis akimis išardytų kompiuterį. Ir čia studentas nesustoja! Motyvuotas ir darbštus vaikinas jau dirba prie ateities projektų. Čia – Amando istorija. 

Verslas Amandą lydėjo nuo pat mažumės

Vaikystėje Amandas gyveno tame pačiame name kaip ir močiutė, kuri turėjo šakočių kepyklą. ,,Auklės aš neturėjau, mane visada prižiūrėdavo močiutė. Jei reikėdavo pirkti kokius nors produktus – visada važiuodavau kartu. Matydavau, kaip kiekvieną dieną po kokius dvidešimt kartų klientai ateina, išeina, vėl ateina. Buvau nuolatinių klientų skambučių sūkury. Gaunasi taip, kad jau nuo mažens gyvenau versle.” – pasakoja Amandas. Na, o jaunuolio mama – buhalterė, taigi tekdavo susidurti ir su skaičiais.

Į darželį Amandas nėjo. Vietoje to, jis augino savo gėles, kurias visas iki vienos pardavė! ,,Net ir nuo vaikystės, visiems pinigai yra įdomūs. Tačiau mane labai domino kaip juos uždirbti. Dauguma mažų vaikų gautus pinigus greitai ištaško. O man labai patiko taupyti! Aš visada taupydavau. Visus dviračius ar telefonus nusipirkau pats. – kalba Amandas, – Labiausiai esu dėkingas savo tėvams. Būtent tai, kad jie man nepirkdavo nereikalingų daiktų, išmokė mane valdyti pinigus.”

,,Kai buvau 12, mano tėtis labai susidomėjo bitėmis. Tuo metu ir aš nusipirkau savo pirmą bičių avilį” – kalba studentas. Prie šios iniciatyvos prisidėjo tiek Amando mama, tiek tėtis. Netrukus šis bendras hobis pavirto šeimos verslu. Šiuo metu šeima turi virš 45 avilių – apie 3 tonas medaus per sezoną!

Būtent prasidėjus šiam šeimos verslui Amandas pradėjo domėtis marketingu: ,,Pradėjau mokytis kaip parduoti medų. Gilinausi į Facebook, skelbimus ir panašiai. Kiek laikas leidžia, tuo užsiimu ir dabar.”

Verslininkas jau mokyklos suole

Devintoje klasėje, atėjęs į gimnaziją, moksleivis pradėjo lankyti programavimo būrelį. Būtent nuo to prasidėjo jo pirmasis rimtas verslas. ,,Taip išėjo, kad informatikos mokytojas tuo pačiu buvo ir ekonomikos mokytojas! Jis labai skatino įkurti Junior Achievement mokinių mokomąją bendrovę. Tuo metu jau labai domėjausi kompiuteriais. Tvarkiau kompiuterius savo sesei, sesės draugėms. Ir tuomet pagalvojau, o kodėl gi visko neįforminus ir nepažiūrėjus, kaip čia bus? Neturėtų būti kažkoks didelis skirtumas. Sakau, why not, let’s go!” –  prisimena Amandas.

Informatikos būrelyje, jis susipažino su labai imliu ir norinčiu dirbti bendraamžiu. Kartu jie nusprendė įkurti bendrovę. Visai netrukus, po kelių mėnesių, prie jų prisijungė dar vienas komandos narys, atsakingas už socialinius tinklus. Ir taip ši komanda vienuoliktoje klasėje pradėjo vystyti savo verslą – ,,Afixą”.

,,Vienas iš svarbiausių aspektų, kuris lėmė mūsų verslo sėkmę, buvo ,,Google My Business”. Ten mus surasdavo pagrindiniai mūsų klientai. Socialiniai tinklai. Eh, buvo šiokia tokia reklama. Tačiau daugiausia ten apsilankančių žmonių jau žinojo, kas mes tokie. ,,Google My Business” patalpino mus į Google paiešką ir Google žemėlapius. Mums labai padėjo ir mokykla – davė mums kabinetą savo verslui.” – pasakoja devyniolikametis.

Duotą kabinetą jaunieji verslininkai išnaudojo tiek, kiek tai buvo įmanoma. Vienintelė problema ta, kad jiems reikėjo nurodyti klientams paskambinti prieš atvykstant: ,,Mūsų lokacija nurodyta mokykloj. Mes ne visada juk mokykloj.”

Pagrindiniai Amando ir jo draugų klientai buvo iš Molėtų, apie 30 kilometrų nuo Utenos, kur jie tuo metu gyveno. ,,Mūsų logotipas buvo atidirbtas, atrodėm patikimai, taigi visiems susidarydavo įvaizdis, kad mes esame senbūviai. Kai kurie atveždavo kompiuterius. Prižiūrėdavo taip kreivai. Čia kiek jums metų? Ar čia legit?” – juokiasi Amandas.

Laikui bėgant jų verslas įgavo pripažinimo. Moksleiviai buvo pakviesti į radijo laidą ,,Utenoje nieko nevyksta”. Taip pat buvo nominuoti į Utenos jaunimo apdovanojimus. Deja, nominacijos tuomet jaunuoliai nelaimėjo. Tačiau laimėjo kitais metais!

Pripažinimą gavo ir mokykloje. ,,Būdavo, kad einam koridoriumi ir kokia lietuvių kalbos mokytoja klausia: ,,Tai ten jūs įkūrėt?” – Taip, mes!”

Antrais metais mokiniai nusprendė atsiskirti nuo Lietuvos Junior Achievement ir toliau plėtoti verslą patys. ,,Dažniausiai būdavo taip, kad atnešdavo kokį kompiuterį, o aš iki antros nakties jį taisydavau. Norėjau atkreipti daugiau dėmesio į savo mokslus, taigi pasisamdėme daugiau darbuotojų.” Verslas judėjo į priekį.

Įžymybė saulėtame Kipre

Dvyliktoje klasėje Amando mokykla dalyvavo Erasmus projekte, kurio iniciatyva išsiuntė 4 mokinius į užsienį. Tuo metinis dvyliktokas gavo progą savaitę atstovauti savo bendrovę Kipre! Na, o patys projekto dalyviai liko sužavėti jo verslu.

,,Pats projektas buvo parašytas rusiškai. Ir ar tarp vertimų, ar tarp kažko kito atsitiko klaida. Visos kitos šalys kūrė netikras firmas. Pavyzdžiui vieni buvo nusprendę daryti oro uostą. Tiesiog tokios pakvaišusios idėjos, viskas ant popieriaus. Kai mes atvažiavome su tikru, veikiančiu verslu visi buvo apšalę. Pirmą dieną aš patyliukais pasakiau už mane atsakingam žmogui apie savo tikrą verslą. Toje mokykloje, kurioje vyko projektas pasklido kalbos. Aš ateinu į mokyklą, o prie manęs pribėga mokiniai ir manęs klausia apie mano įmonę! Ir aš toks pasimetęs. iš kur? Kaip jie žino? Kaip? Aš einu į paskaitą, mane iš vieno šono tempia mokytoja, o iš kito manęs klausinėja. Jaučiausi kaip įžymybė!” – savo įspūdžiais dalinasi vaikinas.

Sunkūs sprendimai dėl naujos ateities

Kaip ir kiekviename versle, šiame taip pat atsirado problemų. Amandui taip pat teko priimti sunkų sprendimą. Nuo rugsėjo 1-os Amandas jau gyveno ir mokėsi Kaune. Teko palikti ir savo kaip kūdikį išpuoselėtą verslą. ,,Valdyti verslą iš kito miesto būtų buvę sunku. Nemanau, kad tai būtų verta mano nervų. Taip pat, neberadau jame sau asmeninės naudos. Žinai, kai esi protingiausias kambary, reiškiasi tu netinkamam kambary. Nesakau, kad mano komanda buvo prasta. Tiesiog iš bet kokio dalyko tu gali pasisemti tik tam tikrą kiekį. Kuo daugiau pasiimi, tuo sunkiau pasiekti tą likutį. Norėjau išplaukti į platesnius vandenis. Kaip man pasakė Tomas Moška, ,,Turing Society” įkūrėjas, geriau yra trumpalaikis skausmas, dėl ilgalaikės laimės.” – apie atsiskyrimą nuo savo bvendrovės pasakoja Amandas. Išėjęs, jis nebesigręžiojo atgal.

Naujos karjeros galimybės ir ateities tikslai

Dabar Amandas studijuoja KTU. Bendrovei užmiršti reikėjo laiko: ,,Skaudėjo, tikrai skaudėjo. Buvo toks jausmas, lyg kažkas būtų nukirtęs vieną ranką. ,,Afixą” aš prižiūrėjau kaip kokį kūdikį. Jis man labai daug reiškė. Nepaisant to, man smagu pažiūrėti atgal ir pamatyti ką aš sugebėjau padaryti dar būdamas paauglys. Šis verslas tikrai uždėjo didelį pliusą mano gyvenime.” Per 3 mėnesius Amandas susirado kitą darbo vietą – dabar jis dirba ,,Tesonet”. Prie jo patekimo taip pat prisidėjo ir dar mokykloje įkurtoje bendrovėje įgauta patirtis.

Kadangi daug laiko atitenka darbui ir studijoms, naujam Amando projektui lieka ne daug laiko. Tačiau, kaip teigia pats studentas, viskas minimaliais žingsniais juda į priekį. Vasaros pabaigoje Amandas kartu su komanda jau planuoja turėti pabaigtą prototipą. Daugiau apie šį projektą Amandas nenori atskleisti.

Prieš pradėdamas verslą Amandas buvo tipinis kompiuterių moksliukas: ,,Aš buvau nebendraujantis. Mokykloje būdavau vienas iš tų vaikų, kuris su niekuo nešneka. Turėjau tiktai porą draugų. Mano mintyse buvo tik mokslai ir kompiuteriai. Priėjęs prie žmogaus galėdavau papasakot apie mokslus, o apie kompiuterius. ,,Jau sustok, Amandai”.  Kitiems būdavo tiesiog neįdomu. Juk neateisi paklausti ką veiki. Ir taip matosi, ką tas žmogus veikia! ,,Kaip sekasi? Kiek gavai iš to ir to? Apie kompiuterius negali šnekėt.” viskas baigės, neturi daugiau ką pasakyt. Dėl to bijodavau pradėti pokalbį. Visa tai tęsėsi iki ,,Afixo”. Kurdamas verslą nepagalvojau, kad man reikės bendrauti su klientais. Pirmi skambučiai būdavo tokie nejaukūs! Man paskambina, sako ,,Ar čia kompiuteriu remontas?” Aš toks: “TAIP” – juokiasi Amandas.

Jauniesiems verslininkams Amandas nori palinkėti nebijoti klysti. ,,Būti kūrybingam ir nebijoti klysti, to norėčiau palinkėti. Jei paimtume tuos verslo ,,vienaragius” ir jų vadovus, pamatytumėte, kad jie yra ganėtinai seni. Esmė tokia, kad šie žmonės yra padarę tiek daug klaidų, kad jie nebeturi kur klysti! Jie turi tiek daug ryšių, kad jei nebežino kaip kažką padaryti, jie tiesiog paskambina kažkam, kas gali. Nebijokite klysti. Tik per klaidas mes mokomės. Neklysta tas, kuris nedaro nieko.”

Straipsnio autorė 17-metė Julija

Jeigu jūs esate jaunuolis turintis įdomią istoriją ir norite pasidalinti savo patirtimi – siųskite laiškus el.paštu jaunimas@kaunieciams.lt

Skaityti toliau

Jaunimas kalba

17-metė badavo, kol negalėjo pajudėti: „spoksojau į anoreksikes ir jas garbinau“ (Jaunimas kalba)

Avatar

Paskelbta

Sveiki, mano vardas Rimgailė, man septyniolika. Noriu papasakoti jums apie savo gyvenimo dietą. Šį kartą ji nebus stebuklinga ar žadanti kokių fantastiškai pozityvių rezultatų. Ji nežadės jums laimės. Aš badavau, kol nebegalėjau pajudėti. 

Susidaryti neigiamą nuomonę apie save nėra sunku. Nekęsti savęs – dar lengviau. Ypač vaikystėje ir paauglystėje. Žiūri į veidrodį, spoksai į savo kūną… „Blemba, kokia aš bjauri, kas negerai su mano šlaunimis?“

Kartais taip gali atrodyti, tačiau tai niekada neprasideda iš niekur. Net ir po visko, galvojant iš kur ši neapykanta sau, atmintyje šmėsteli keli prisiminimai.

Pamenu, gal šeštoje klasėje sėdėjau stadione su keliomis draugėmis ir keliais klasiokais. Staiga vienas iš vaikinukų įsimeigia pirštu į mano koją, ją pačiupinėja ir sako: „Rimgaile, kodėl tavo kojos tokios storos?“

Tą akimirką išraudau. Nežinojau ką atsakyti. Kažką kvailai sumikčiojau… Iš kur man žinot kodėl mano kojos storos? Iki tol niekada apie tai nepagalvojau. „Kodėl jam išvis rūpi? Tai ką, aš niekada nebepatiksiu vaikinams? Bet pala, jeigu jis taip galvoja, tikriausiai ir visi kiti tai taip pat pastebi“ – galvojau tada eidama namo.

Dabar save išvadinčiau kvaila, kad išvis ėmiau į galvą. Kam rūpi kažkokio paiko berniūkščio nuomonė? O tada man rūpėjo… Ir ne jo vieno.

Mano tėvai niekada nebuvo susituokę. Retkarčiais eidavau aplankyti tėčio, gyvenančio netoliese. Atsimenu, kad jam visuomet kliūdavo mano išvaizda. Kliūna ir iki dabar. Kartą jis paskambino mano mamai pasakyti, kad aš turiu ligą. „Aš jam tokia bjauri, kad atrodau ligota.“ – tada pagalvojau. Paauglei, kuri ir taip nemoka mylėti savęs, tai girdėti nebuvo paguoda.

Mano tėvo skaudus atvirumas yra jo amžiaus pasekmė. Na… Bent jau aš taip galvoju. Pamenu vasaros dieną, kai mudu su broliu buvome jo aplankyti. Brolis padėjo jam su darbais, aš nusprendžiau pasėdėti ant saulės, juk šilta! Tėvas kaip iš giedro dangaus šovė: „Tu panašėji į faršo gabalą, fui.“

Tą dieną grįžusi namo verkiau, kol paskaudo šonus. „Kodėl aš tokia bjauri? Kodėl aš tokia stora? Po velniais, kodėl su manim viskas negerai?!“ – mano galvoje sukosi mintys.

Suvokiu, kad skambu kaip moteris veltui besiskundžianti vyrų užgauliais pasakymais. Tuo metu, niekam nieko nesakydavau. Niekada neleidau suprasti artimiems žmonėms, kad man skaudu. Aš tiesiog pasilaikydavau tai sau. „Praeis.“ Taip mane mokė mama.

Netrukus mano gyvenime atsirado dietos. Kalorijų skaičiavimas, maisto atrinkimas, riebalų, angliavandenių ir proteino kiekis kiekviename menkame maisto produkte.

Tai prasidėjo nekaltai – pagalbai tiesiog parsisiunčiau programėlę. Ji sekė mano svorį, mano suvalgomas kalorijas ir kasdienį „goal“. Tas tikslas buvo 1500 kalorijų per dieną. Jeigu pavykdavo suvalgyti mažiau, jaučiausi be galo laiminga.

Vis dar pamenu, kaip paranojiškai skaičiuodavau visko kalorijas. „Vienas obuolys turi 52 kalorijas… Avižinė košė turi turi 372 kalorijas… kramtomoji guma –  11 kalorijų…jeigu perpjausiu per pusę…” – tokios buvo mano mintys visą parą.

Buvau nusistačiusi tikslų laiką kada valgyti. Valgyti. Nevalgyti. Valgyti. Viskas apie ką galvojau buvo (ne)valgymas. „Dabar tu būsi liekna. Tu būsi graži. Tu būsi kažko verta.” – per ašaras ir pilvo skausmus naktimis kartodavau sau.

Šalia dietų buvo ir YouTube vaizdo įrašai. Žiūrėdavau kaip greitai numesti svorio, ko nevalgyti, koks valgis skatina virškinimą, badavimo ir anoreksijos istorijas… Kaip badauti ir tai iškęsti. Aš spoksojau į anoreksikes ir jas garbinau. Galvojau… Juk ir aš galiu būti tokia! Juk galiu! Galiu būti LIEKNA!

Mano suvalgomo maisto kiekiui kasdien mažėjant, priėjau savo gyvenimo dietą: beveik dvi savaites nieko nevalgiau. Na, žinoma, gėriau vandenį ir kartkartėmis užkąsdavau batono. Buvau tuščia. Buvau tuščia, bet mano savivertė – pilna. Žiūrėdavau į veidrodį ir save girdavau. Girdavau save už tai, kad susilaikau nuo valgymo. Girdavau save už tai, kad lieknėju. Už tai, kad per savaitę numečiau 4 kilogramus. Buvau tuščia, o ta tuštybė mane užpildė. Jei anksčiau jausdavau gėdą išeiti iš namų, dabar jaučiau pasididžiavimą. Valgiau orą ir juo mėgavausi.

Atsimenu paskutinę dieną. Galvojau, kad numirsiu. Atsikėliau labai anksti. Mano galva spengė, rodės visas kambarys sukasi. Akyse stojo migla, negalėjau sufokusuoti savo žvilgsnio. Negalėjau pajudėti. Jaučiausi ir tuščiavidurė ir sunkiausia pasaulyje tuo pat metu. Žliumbiau kaip kūdikis. Galvoje sukosi mintys tarp dar didesnės neapykantos sau ir tarp instinkto išlikti. Kaip klipata nusigavau iki virtuvės, atsigėriau vandens. Suvalgiau obuolį. Galvojau, kad išvemsiu visus vidurius.

Tą dieną neišsėdėjau pamokose. Vidury matematikos pradėjau kaupti ašaras. Jaučiau, kad tuoj apalpsiu  ir išverksiu visą vandenyną. Svyruodama nuėjau prie mokytojos. „Mokytoja… man baisiai skauda pilvą..” – pasakiau jai. Ji sunerimo ir išleido mane pas seselę.

Sėdėdama seselės kabinete nebesusilaikiau. Apsižliumbiau ir net neprašyta jai viską papasakojau.  Apie tai, kad nieko nevalgau, kad mama nežino. Paprašiau paleisti namo. Pasakiau, kad noriu valgyti. Kukčiojau ir dusau po savo ašaromis. Man buvo gėda. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia silpna ir bejėgė. Jaučiausi taip, lyg ir galėčiau toliau tęsti, toliau save kankinti. Tačiau kažkas manyje pasakė, kad tai turi baigtis. Grįžus namo išsipasakojau mamai. Iki nakties dar žliumbiau, tik šį kartą jau pavalgiusi.

Ateinančią savaitę stengiausi neišvemti visko, ką suvalgiau. Negalvoti apie (ne)valgymą buvo sunku… Pasveikti visada yra sunkiau nei susirgti. Net ir po visko man prireikė daug laiko suvokti, kad tai buvo kvaila iliuzija. Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, badavimas užpildė kažką, ko man trūko.

Dabar praėjo jau šiek tiek daugiau nei metai. Per visą tą laiką aš du kartus atkritau. Leidau ir vėl sau apie tai galvoti, vėl nevalgyti, vėl vertinti save pagal suvalgytų kalorijų kiekį. Vis dar nemėgstu žiūrėti į veidrodį. Jame matau kažką kitą, bet ne save. Iki dabar dažnai šlykščiuosi tuo, ką jame pamatau, nors ir suprantu, kad daug ką išsigalvoju. Esu 171 cm ir sveriu 64 kilogramus, kas yra visiškai normalu, esu sveika paauglė. Tačiau ši neapykanta sau.. Ji kaip kokia didžiulė įsisenėjusi karpa įsišaknijo manyje.

Būna dienų, kai ji mane apleidžia ir duoda laiko pasidžiaugti gyvenimu. Pastaruoju metu ji tai daro vis dažniau. Šiuo metu mane supa nuostabiausi mano pažinti žmonės. Manau, jog būtent jie yra pagrindinė priežastis, kodėl aš vis labiau išmokstu mylėti save.

Prie mano pasitikėjimo savimi ir savivertės daug prisidėjo saviraiška ir įvairi veikla. Pradėjau dalyvauti Erasmus+ projektuose. Suradau palaikančią ir mylinčia šeimą iš daugelio skirtingų pasaulio valstybių, kuriai esu skolinga už viską, kas šiandien esu.

Po kelių projektų supratau, jog noriu būti toks žmogus, kuris suteikia kitiems pasitikėjimo savimi. Noriu būti ta, kuria kiti pasitiki, prie kurios jie gali būti savimi. Savo laimės pradėjau siekti bandydama kitus padaryti laimingais. Mano istorija dar nesibaigė. Manau, kad vis dar bus kartų kai atkrisiu. Bus dienų, kai savęs nekesiu smarkiau už bet ką pasaulyje.

Žinau, kad Lietuvoje ir pasaulyje yra daug tokių žmonių. Norėčiau jums priminti Glennon Doyle Melton žodžius, kurie pakelia mane, kai aš atkrentu: „Progresas po kažko traumatiško nėra linijinis. Nėra taip, kad mes iš karto nueinam nuo nesveiko iki sveiko, nuo nesėkmingo iki sėkmingo. Manau, kad visa tai yra kaip ratas. Mes tiesiog sugrįžtam prie to paties skausmo ir tos pačios vienatvės. Tiesiog kiekvieną kartą sugrįžus, esame stipresni eiti toliau.”

Rimgailė (autoriaus prašymu jo vardas buvo pakeistas, amžius ir istorija – tikra)

Jeigu esate paauglys ir norite pasidalinti savo istorija – siųskite savo išgyvenimų laiškus el.paštu jaunimas@kaunieciams.lt 

Dalindamiesi tokiomis istorijomis siekiame šviesti visuomenę apie įsišaknijusias problemas ir palaikyti jaunimą, kad jie yra ne vieni. Išsikalbėjimas – geriau už tylą ir skaudžių patirčių užlaikymą savyje.

Jei susidūrei su sunkumais, nesutari su draugais, tėvais ar mokytojais, patiri prievartą, patyčias, jautiesi vienišas ar nori su kuo nors pasitarti – skambink į „Vaikų ir jaunimo liniją“ nemokamu telefono numeriu 116 111;

Nebūk vienas.

Skaityti toliau

Jaunimas kalba

Kaunietė Augustė į užsienį išvyko šeštoje klasėje: ,,keliauju be tėvų” (Jaunimas kalba)

Avatar

Paskelbta

,,Laisvė, tobulėjimas, motyvacija ir bendrystė. Tai man labiausiai siejasi su Erasmus”- taip savo pasakojimą apie tarptautinius Erasmus+ projektus pradeda šešiolikametė kaunietė Augustė. Šiuo metu ji jau aplankė 5 užsienio šalis. Jos namuose gyveno dešimtys moksleivių iš skirtingų pasaulio šalių. Na, o sustoti ji neplanuoja! Artimiausiu metu jos laukia dar dvi kelionės į Rumuniją ir Prancūziją. 

Tačiau Erasmus+ nėra vien kelionės ir projektai. Tai kur kas labiau asmeniška patirtis  kiekvienam dalyviui. Čia – Augustės istorija.

Nedrąsi pradžia Estijoje

Augustės Erasmus patirtis prasidėjo šeštoje klasėje su kelione į Estiją. ,,Tada buvau labai drovus žmogus. Beveik nešnekėjau angliškai, o dėl to buvo dar nedrąsiau” – pasakoja Augustė. Jos pirmąją kelionę paskatino mama. Augustės mama – mokytoja, taigi droviai dvylikametei tai buvo priežastis sutikti. Juk važiuos su mama!

Tačiau lemiamą žodį sprendime tarė Augustės nedrąsumas. ,,Važiuojant į svetimą šalį su Erasmus dažniausiai gyveni svetimoje šeimoje. Tuo metu tai mane baugino. Pasakiau, kad keliausiu, jei vienoje šeimoje gyvensiu su draugu iš Lietuvos.” Ir taip, Augustė iškeliavo į savo pirmąją Erasmus kelionę!

,,Šioje kelionėje supratau, kad nebūtinai reikia mokėti anglų kalbą, jei nori ją suprasti” – apie savo patirtis kalba vienuoliktokė. Ten atvykusi Augustė prastai kalbėjo angliškai. ,,Bandydavau per aplinkui paaiškinti tai, ką noriu pasakyti. Gestikuliuodavau, rodydavau ženklais ir mane suprasdavo.”

Dabar Augustė gali pasakyti, kad tai – ne apribojimas. Dalyvaujant Erasmus projektuose nebūtina tobulai mokėti anglų kalbą. Tavo gebėjimai automatiškai tobulėja. Be to, tai nektrukdo susirasti draugų! Tuometinė šeštokė tai išmoko iš Stefi ir jos šeimos: ,,Stefi man buvo labai artimas žmogus! Su ja turėjome labai daug panašumų, nepaisant kalbos barjero. Jos dėka supratau, kad bendravimui nebūtini geri kalbos gebėjimai. Juk tai, ką nori pasakyti, galima parodyti ir gestais.”

Būtent šeima, kurioje ji gyveno, ir buvo įsimintiniausia kelionės dalis. ,,Jie išties labai šiltai mane priėmė!” – su šypsena pasakoja Augustė. Ši kelionė jai sulaužė įsitikinimus ir leido į Estijoje gyvenančius žmones pažiūrėti kitomis akimis.

Šiokia tokia pauzė

Po šios kelionės Augustė vis dar nesugebėjo įveikti savo drovumo: ,,Atsirado toks užsidarymas savyje. Buvo baisu dėl keliavimo vienai, juk į pirmą kelionę vykau su mama… Man tiesiog buvo baisu.” Paauglė dar keletą metų neišdrįso leistis į keliones.

Aštuntoje klasėje Augustė suprato, kad jos gyvenimas stovi vietoje. ,,Supratau, kad nevyksta nieko naujo. Man norėjosi kažką pakeisti, norėjosi kažką veikti.” – pasakoja ji.

Tais metais kartu su draugu Augustė pastebėjo skelbimą: tarptautiniam projektui ieškomi mokiniai dalyviai. Jį pamatę, paaugliai nieko nelaukdami nusprendė dalyvauti. O kodėl gi ne? Rodės, galimybė atsirado tiesiog tobulu laiku!

Augustė užsiregistravo, o ją, žinoma, priėmė. Jos laukė kita kelionė, kuri pakeis jos gyvenimą.

Kita stotelė – Portugalija!

Moksleivė geriausiai prisimena Atlanto vandenyno krantus. ,,Tai tokia vieta, į kurią ateidavau pagalvoti apie gyvenimą. Tuo metu jame buvo daug… netinkamų žmonių. Tai buvo nemotyvuotas, geriantis ir visokio kitokio plauko jaunimas. Aš ir pati nebuvau motyvuota moksluose… Tuo metu tokie apmąstymai prie vandenyno sustatė mano gyvenimą į vietas.”

Portugalijoje Augustę ypač įkvėpė Beatriz. Tai buvo už ją jaunesnė, tačiau labai gabi ir iškalbinga mergina. ,,Beatriz buvo žmogus, kuris mane išmokė nebijoti turėti savo balsą ir kalbėti. Svarbiausia – nebijoti pasakyti, ką galvoji. Ji buvo tokia drąsi ir kalbi. Pamenu, kad ji visuomet kalbėdavo. Angliškai ji kalbėjo puikiai ir visada drąsindavo mane. Beatriz niekada nerūpėjo, ką galvoja kiti žmonės. Ji tiesiog darydavo tai, kas jai tinka ir patinka!” – pasakoja Augustė. Beatriz iki šiol liko vienu įsimintiniausių jos sutiktų žmonių.

Ši kelionė paskatino Augustę imtis kardinalių pokyčių gyvenime. Grįžusi į Lietuvą ji pakeitė daug draugų, surado motyvacijos gerai mokytis.

Tuo metu jos gyvenime atsirado ir kitas nuostabus žmogus. Lengvosios atletikos treniruotėse ji sutiko merginą, kuri dar labiau ją motyvavo mokytis bei keisti gyvenimą. Augustės teigimu, jei ne šis žmogus, šiandien ji nebūtų tas, kas yra.

Būtent po kelionės į Portugaliją paauglė ir atrado džiaugsmą Erasmus projektams: ,,Man norėjosi vis daugiau. Norėjau ir toliau dalyvauti, toliau tobulėti.” Kitais metais Augustė išvyko į Daniją.

Nenuotaikingoji Danija

Daniją vienuoliktokė apibūdina kaip prasčiausią iš jos kelionių. Nepaisant to, ji vis tiek pasisėmė naujų patirčių.

Danijoje mokiniai gyveno internate. ,,Buvo įdomu pamatyti, koks gyvenimas mokinių, gyvenančių mokykloje. Danija apskritai buvo įdomi. Anksčiau visada maniau, kad studijuosiu joje. Po šios kelionės supratau, kad tai ne mano šalis.” – be nusivylimo pasakoja Augustė.

Apie Daniją Augustė neturi ką daugiau pridurti. Tai tiesiog nebuvo pati puikiausia kelionė. Tais pačiais metais mergina iškeliavo ir į Suomiją.

Stereotipus laužanti Suomija

Suomijoje paauglė sulaužė labai daug stereotipų apie žmones. ,,Gyvenau verslininkų šeimoje, tačiau to niekada nebūtum galėjęs pasakyti iš jų išvaizdos ar gyvensenos. Jie gyveno šimto metų senumo name, kurio pirmas aukštas buvo nešildomas.” – kalbėjo Augustė.

Dažniausiai galvodami apie turtingus verslininkus įsivaizduojame brangias mašinas ir prabangius apdarus. Suomijoje Augustė pamatė, kad tai ne visada tiesa! Ji suprato, kad pinigai – ne vertybė.

Kelionė į Suomiją buvo pirmoji, kurioje Augustė gyveno viena svetimoje šeimoje. Ji taip pat pradėjo pastebėti ir gerėjančius anglų kalbos gebėjimus. Ji tapo daug drąsesnė ir tai pajuto net pati!

Tikra draugystė – Turkijoje

Dešimtoje klasėje Augustė išvyko į Turkiją. Tai buvo bene įsimintiniausia jos kelionė. ,,Turkijoje į atmintį labiausiai įstrigo žmonės. Eini nežinoma gatve, žinoma, pasiklysti. Pasiklausi kokio žmogaus gatvėje, žiūri, jis tave veda ten, kur tau reikia, net jei ir nemoka paaiškinti žodžiais!”- apie turkus kalba Augustė. Būtent Turkijoje ji ir išmoko bendrauti su žmonėmis. Tai buvo ta šalis, kurioje ji suprato, kaip atrodo tikra draugystė.

,,Nesvarbu ar tu esi išskirtinis žmogus ar ne, tu vis tiek esi žmogus, tu vis tiek esi vertas meilės” – tai Augustę išmokino turkė Gaye. ,,Ji – apskritai geriausias žmogus Turkijoje! – su entuziazmu pasakoja paauglė, – Ji man suteikė neapsakomai daug pozityvumo. Su ja niekada nebūna liūdna! Gaye mane išmokė, kad žmonių niekada nereikėtų teisti. Pamenu, kad net ir būdama Lietuvoje, ji bendravo su visais, nepaisant kaip tas žmogus atrodo ar koks jis yra. Ji tiesiog puikus žmogus. Nemanau, kad kada nors ją pamiršiu”

 

 

Atgal į gimtinę – atgal į ateitį

Grįžusi į gimtinę po kelionės į žmonėmis perkrautą Stambulą, Augustė suprato, kad Lietuvoje gyventi nėra blogai. Juk čia mes turime nuostabią gamtą, palankų klimatą ir vietos kvėpuoti! Augustė pasakojo: ,,Prieš tai niekada neįsivaizdavau savo ateities Lietuvoje. Dabar suprantu, ką aš iš tiesų čia turiu.”

Augustė taip pat gavo progą suprasti, ką nori veikti ateityje. Savo gyvenimą ji nori sieti su verslu.

Rodos, dar tik prieš penkis metus Augustė bijojo išvykti į savo pirmąją kelionę. Dabar ji drąsiai žiūri į ateitį ir laukia tolimesnių iššūkių!

Vienuoliktokės ateityje dar dvi Erasmus+ kelionės! Vasario gale ji išvyksta į Prancuzijos salą prie Madagaskaro – La Reunion. Na, o Kovo pradžioje ji išvyks į Rumuniją, kur laukia jau Lietuvoje draugėmis tapusios merginos rumunės!

,,Iš visų šiuose projektuose ir kelionėse sutiktų žmonių gavau labai daug motyvacijos ir pasitikėjimo savimi. Po kiekvienos kelionės, tampu vis geresniu ir laimingesniu žmogumi. Mano sutikti žmonės vienaip ar kitaip tampa mano šeima, su kuria neretai sunku išsiskirti.”

Po visų Erasmus+ projektų, Augustės draugų rate pasiliko ir atsirado tik patikimi ir motyvuojantys žmonės. Anksčiau minėta mergina iš lengvosios atletikos treniruočių, dabar Augustei kaip sesuo, kuri kiekvieną dieną ją vis labiau motyvuoja.

Augustė pataria visiems, kurie jaučiasi nedrąsus ar nežinantys savo vietos po saule, išbandyti Erasmus+ projektus. Iš pradžių gali būti baugu, tačiau tik sudalyvavęs supranti, kad nėra ko pasigailėti.

Straipsnio autorė 17-metė Julija

Jeigu jūs esate dar paauglystėje pradėjęs dirbti jaunuolis ir norite pasidalinti savo patirtimi – siųskite laiškus el.paštu jaunimas@kaunieciams.lt

Skaityti toliau

Jaunimas kalba

 16-metė šokėja Daniela dalinasi savo darbo patirtimi: „Užsidirbti pradėjau 15-likos” (paauglių rubrika)

Avatar

Paskelbta

Paaugliai nori užsidirbti, bet nuogąstauja, kad dėl amžiaus tai sunku padaryti. Kaunietė šokėja Daniela Žagunytė yra dešimtokė. Mergina dalinasi patirtimi, kaip jai pavyko pradėti užsidirbti iš savo talento – hip hop šokių. Dar mokykloje besimokanti mergina tapo šokių trenere.

Jaunosios šokėjos istorija prasideda pirmoje klasėje, kur būdama vos tik šešerių metų Daniela pradėjo šokti teatrinius šokius. Aišku, pradėti šokti tokiame amžiuje nebuvo lengva. Šokiai – tai daug disciplinos reikalaujanti sporto šaka. O  Danielai, kaip  6-metei mergaitei, drausmė nebuvo mėgstamiausias dalykas.  Bet savo darbui atsidavusios trenerės mokino mergaites nepasiduoti ir išlaikyti šypseną, net kai kūnas nebegali išlaikyti pozicijos. Iš trenerių perimta motyvacija padėjo siekti laisvumo ir savo kūrybos.

Šokėja su savo studija pasirodydavo darželiuose ir mokyklose, įvairiuose teatruose ir tarptautiniuose pasirodymuose. Galiausiai po 7 metų, išaugusi iš darželių pasirodymų, Daniela pradėjo šokti gatvės šokius. Pritapti nebuvo lengva ir čia, nes ji buvo tarp daugiau patyrusių merginų, be to, jos kūnas nebuvo išlavintas atsidavimui, lengvai stilistikai. Tačiau, savo talento ir pastangų dėka jai pavyko pasiekti merginų lygį ir priklausyti šeimai prilygstančiai komandai. Grupės narėms pavyko iškovoti daugybę prizinių vietų, medalių ir taurių. Danielos diplomų kiekis netilptų net ant visų namo sienų. Didžiausias jos pasiekimas buvo užimti antrąją vietą Pasaulio šokių čempionate.

Dėl savo žaibiško tobulėjimo ir bendravimo, kai Danielai buvo  15-lika – jai buvo pasiūlytas darbas- treniruoti jaunesnes merginas, pereinančias iš teatrinių šokių į hiphopą. Be jokių abejonių ji sutiko norėdama pajusti, ką reiškia būti mokytoja bei iš to užsidirbti. Darbas nebuvo lengvas- merginos prieš ją maištavo, dėl mažo amžiaus skirtumo nejautė pagarbos ir klusnumo. Daniela buvo labiau kaip draugė negu trenerė. Prie sunkumų prisidėjo ir laiko trūkumas- reikėjo rasti balansą tarp mokyklos, šokių ir sveikatos. Paauglei galimybė būti trenere suteikė galimybę planuoti laiką, pinigus, į vietą susidėlioti prioritetus ir išbandyti save darbo srityje.

Šiuo metu Danielai dirbti tenka nedaug dėl vykstančių įvairių renginių. Netrukus mergina pasirodys kasmetiniame  Sauliaus Skambino  šokių konkurse „Black and white“ ir Kauno „Žalgirio“ arenoje kartu su P. Vanago ir M. Drobiazko.

Mergina neplanuoja sustoti šokti ir visą širdimi nori pasinerti į mylimiausią jos sportą.

Rubrikos sumanytoja 16-likametė Adrija Žaltauskaitė

Jeigu jūs esate dar paauglystėje pradėjęs dirbti jaunuolis ir norite pasidalinti savo patirtimi – siųskite laiškus el.paštu jaunimas@kaunieciams.lt

Nurodant DARBAS IKI 18m.

Skaityti toliau
Naujienosprieš 2 val

Šią savaitę COVID-19 tyrimai intensyviau bus vykdomi 11-oje didelės rizikos savivaldybių

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šią savaitę, nuo rugsėjo 21 d. iki rugsėjo 27 d. imtinai, Švenčionių, Tauragės, Jurbarko,...

Naujienosprieš 3 val

Pailsėkime nuo automobilio: rugsėjo 22-ąją viešuoju transportu Kaune keliausime nemokamai

Kasmet rugsėjo 16–22 dienomis visoje Europoje minima darnaus judumo savaitė, skatinanti tausoti gamtą ir kiekvienam savaip prisidėti prie oro taršos...

Rajonasprieš 3 val

Dvejos įkurtuvės Kauno rajone (Foto)

Kauno rajonui šiandien dviguba šventė – duris atvėrė šalia Garliavos lopšelio-darželio „Obelėlė“ pastato įsikūręs modulinis darželis, o Ilgakiemio laisvalaikio salėje...

Fotoprieš 3 val

Garsenybių vizažistė Irma Baltrušaitienė jau trečią kartą pripažinta geriausia pasaulyje

Kiekvieną rudenį geriausi pasaulio vizažo meistrai buvo įpratę rinktis Paryžiuje, kur kasmet vykdavo pasaulio čempionatas, skirtas išrinkti geriausią nuotakos įvaizdį...

Naujienosprieš 3 val

Lietuvoje pradėta medicininių kaukių gamyba

Bendrovė „Nordmed“ pradeda medicininių kaukių, kurios atitinka standarto EN 14683 reikalavimus, gamybą Lietuvoje. Kaukes, kaip medicininę priemonę, jau įregistravo Valstybinė...

Mokslasprieš 4 val

Į mokyklas grįžta vaikų klasės, kurios rudens pradžioje dėl COVID-19 mokėsi nuotoliniu būdu

Mokyklos, kuriose dėl COVID-19 pirmosiomis mokslo metų dienomis buvo nuotoliniu būdu besimokančių klasių, grįžta prie įprasto ugdymo proceso. Klaipėdos S....

Rajonasprieš 5 val

Naują sezoną rankininkės pradėjo pergale

askelbus šalyje karantiną dėl koronaviruso (COVID-19)  Kauno rajono rankinio moterų komanda “CASCADA-HC Garliava SM” jau buvo iškovojusi Lietuvos rankinio federacijos...

Rajonasprieš 6 val

Pučiamųjų orkestrai drebino Babtus

Babtų kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestras „Algupys“ trankiai atšventė 50 metų jubiliejų. Trims orkestro nariams jis buvo išskirtinis – orkestro...

Naujienosprieš 6 val

SAM paaiškina: kuo skiriasi testavimo nuo koronaviruso būdai

Netylant diskusijoms dėl skirtingų visuomenės grupių testavimo dėl koronaviruso (COVID-19), Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) primena, kuo skiriasi koronaviruso testai, kam...

Mokslasprieš 6 val

Kauno rajono pradinių klasių mokinių kūrybinių darbų – nuotraukų konkursas „Kas mano lėkštėje?“

Neveronių gimnazija – moderni, demokratiška mokykla, ugdanti kūrybingas ir atsakingas asmenybes. Kad jaunas žmogus laimingai gyventų, labai svarbu, kad jis...

Skaitomiausi