Connect with us

Naujienos

Kaunietės eksperimentas prekybos centre: „obuolys tikrai rieda čia pat, tik kuo toliau, tuo karčiau”

Paskelbta

Sulaukus 2020-ujų, didžioji dalis dar gyvena praūžusių švenčių nuotaikomis ir stengiasi sugrįžti į sau įprastą režimą. Šventinė „psichozė” palietė kiekvieną, tikriausiai net ir tą, kuris prekybos centre ir nebuvo. Kaunietė Eglė Veršininienė, piešimo ant vandens studijos Kaune įkūrėja, tarpušvenčiu draugės paskatinta išdrįso praverti prekybos centro duris ir pasidalino savo įspūdžiais. 

Savo studijoje gyvenu, kaip žuvis vandenyje tarp gausos pozityvo, pakilių nuotaikų ir tik teigiamų emocijų.

Viena klientė prieš šventes man prasitarė: „Egle, jums lengva, čia pas jus nevyksta tai, kas vyksta už studijos durų. Jums lengva diegti teorines žinias praktikoje, kai esate sau susikūrusi štai tokią jaukią aplinką.

Vien važiuojant pas jus į „EBRU“ terapiją visa mūsų šeima patampa puikios nuotaikos. Dėl ko? Nes visi žinome, kokia plati šypsena, jaukūs ir aktualūs pokalbiai prie įdomiausių skonių arbatų mus pasitiks“. Labai greitai ir gerai išgirdau klientės žodžius, vadinasi, metas savo asmeniniam testui už Kauno studijos durų.

Šiandien ketinu aprašyti savo eksperimentą, jį skaidant į dvi dalis bei pateikiant keletą mini profesinių įžvalgų.

Parkavimo ypatumai prekybos centre

Pirmasis bandymas vyko viename iš didžiųjų Kauno prekybos ir laisvalaikio centrų, į kurį, ypatingai tarpušvenčiu, mėgsta ekskursauti daugelis šeimų. Vietą automobiliui radau pakankamai sunkiai, prisiparkuoti teko, ne šeimos vietoje, nes į ją staigiu judesiu priešais mane įsuka ir prisiparkuoja apie 60 m. amžiaus moteris.

Aš su sūnumi ir begale vaikiškų rakandų su automobiliu sustoju už jos, išlipu ir priėjusi prie vairuotojos pasiteirauju, gal ponia mane su mažyliu užleistų į šeimai su mažyliais skirtą vietą? Moteris nusišaipo ir garsiai atšauna, kad ji atvyko pasiimti anūkės. Dirstelnu į automobilio galą, nes pagal taisykles, pas tokią rūpestingą močiutę, automobilyje turėtų būti automobilinė vaiko kėdutė, jos nematau, dėl ko garsiai išreiškiu nuogastavimą, kur močiutė sodins anūkę? Nesitikėjau, bet būtent šis klausimas iš itin gražios ponios lūpų išspaudė ne itin gražius žodžius.

Pati esu Kauno miesto šeimų tarybos narė. Pirmuosiuose posėdžiuose buvo gvildenama tema, kaip apsaugoti šeimų parkavimo vietas, naudoti įspėjimus, skirti baudas, ar panašiai. Bet kokiu atveju, ši praktinė situacija, tik patvirtino, kad įstatyminis pokytis šiuo klausimu yra būtinas, nes kol kas silpnieji įpročiai viršija galimą sąmoningumą bei empatiškumo ribą.

Važiuoju toliau, randu siaurą parkavimo vietą, įmanevruoti lengva, tačiau išimti vežimėlį, techniškai neįmanoma. Sėdu atgalios už vairo ir pavažiuoju į priekį, kad galėčiau išsipakuoti sūnaus techniką. Dėl šio proceso man teko užstatyti pravažiuojamą juostą, išlipdama atsiprašiau pirmojo vairuotojo, kuris supratingai nusišypsojo ir linktelėjo sutikdamas, kad palauks. Tačiau per tą minutėlė privažiavo kiti automobiliai ir čia staiga girdžiu šaukimą su keletu “pyp” terminų bei siūlymų nuo galvos nusiimti skudurą, nes greičiausiai negirdžiu liepimų greitai patraukti automobilį.

Tuo tarpu pirmojo automobilio vairuotojas reaguoja sudrausmindamas jaunąją damą, į tą laiką aš pastumiu vežimėlį į šalį ir patraukiu automobilį atgalios į parkavimo vietą. Pirmasis vairuotojas jaukiai pamojavo, antroji vairuotoja surauktu veidu garsiai  ir labai lėtai, kartu su esamu automobilių srautu, visa nelaiminga išvažiavo.

„Kai lifto durys atsidaro…”

Mano kelionė tęsiasi, susidedame visus reikiamus daiktus į vežimėlį, sūnus patogiai įsitaiso ir besišypsodami keliaujame prie artimiausio lifto, nes vietą radome tik trečiame aukšte. Lifto durims atsidarius sutinkame pirmąją šeimą. Pasisveikinu, kaip man įprasta studijoje pasitikti šeimas, su šypsena ir besąlygiška meile mintyse šiai šeimai siunčiant laimės energiją.

Pirmasis bandymas pavyko taip, visi į mane „dėbtelna” surauktais veidais, kaip ne į visai “sveiką” ir, dar kelis kartus kol užsidaro lifto durys žvalgosi į mane. Rezultatas – likau nesuprasta, bet išlikusi visiškai savimi.

Nusileidus liftu, išeinu prie kavinių su gausiu žmonių srautu. Per keletą minutėlių sulaukiu tiek dėmesio, kad aiškiai suprantu, jok mano galvos apdangalas, pakili nuotaika ir besišypsančios kepenys yra ne visiems priimtinas momentas. Reakcijos tokios: pirmas žvilgsnis į mane, vėliau į sūnų ir trečias komentaras su piktdžiugišku atodūsiu: “gerai, kad nors vaikas baltas!”.

Ir štai prieinu norimą kavinę, kurioje randu gurmaniško torto. Erdvė kavinės atvira, esant gausiam žmonių srautui realiai su sūnaus vežimėliu sėdime beveik ant praėjimo. Bet kokiu atveju abu mėgaujamės asmeniniais skanėstais. Šiuo etapu paprašiau padavėjos popieriaus lapo ir pradedu žymėtis, tai ką matau:

Kavinėje su baltu popieriaus lapu

1. Pirminis reginys man pasirodė gan keistas, aplinkui vaisku, daug dirbtinos – akis gadinančios šviesos, begalė skirtingų muzikos garsų, tarpe kurių dūzgiantis žmonių garsų mišinys. Ši garsų sintezė man priminė smegduobę, kuri kaip liūnas traukia visus protus norinčius pabėgti nuo savo realybės, ar tuo labiau savo pasąmonės siunčiamų žinučių;

2. Tuzinas perkreiptų ir regis labai nelaimingų veidų. Mėginu suprasti jų nelaimių priežastis, vertindama pirminius neverbalinius aspektus: kojos, rankos, nugaros sveikos, galvos ant pečių, tad kas žmones verčia, taip raukti veidus?

Priešais parduotuvėlėje žmogus paprašė pasmulkinti 20 Eur. ir tai darė tokiu susirūpinusiu žvilgsniu bei įtempta kūno kalba, kad pačiai net stebėti procesą patapo sunku.  O kas būtų šiems žmonėms, pamaniau, jei jų gyvenime atsitiktų tikra nesėkmė? Gal išeigoje viskas būtų atvirkščiai, juk sako, kad tikros negandos žmones moko, tiesiog – būti laimingiems ir savo gyvenimą vertinti kardinaliai kitaip?

3. Neseniai su sūnumi žiūrėjau filmuką “Lolo ir Pepe”, jį sėdėdama ir prisiminiau, nes ši aplinka su nežinia kur bėgančių bei vienu ritmu krypuojančių bekontakčių esybių, man iškėlė jį iš atminties. Skirtumas tas, kad ten pingvinai, turėjo krypavimo tikslą ir drąsiai palaikė akių kontaktą, stabtelėdavo vieni prie kitų, klausdavo savijautos, rūpindavosi vieni kitais, paprastai kalbant, ten mačiau pingvinų bendruomenę, čia prekybos centre mačiau sunkiai save suvokiančią “mišrainę” panašią į betikslį, kažkur judantį srautą;

Paslaptingi dilbčiojimai vieni į kitus

4. Ilgiau padūmojus, pradėjo ryškėti detalės, kurias pavadinau – slaptais dilbčiojimais vieni į kitus. Tai žvilgsniai, trunkantys kelias sekundės dalis. Šių žvilgsnių visą jūrą: kas dilbčioja į aptemtas bei itin išryškintas merginų, moterų sėdimąsias dalis; kas apžvalgo rūbus, stilius; kas stebi ant žemės besiraitantį mažylį, kurio abu tėvai yra kurčnebyliai ir stotis nuo žemės jį skatina gestų kalba; kas piktais komentarais bei paniekinančiais žvilgsniais nulydi meilei susikabinusių vaikinų porą ir t.t. Tikriausiai supratome visi apie ką yra šie – dilbčiojimai?

5. Užsuku į greta esančią sveiko maisto krautuvėlę, susirenku sūnaus mėgiamus produktus ir prisimenu, kad piniginė tai automobilyje. Šį įprotį gyventi tik su telefonu bei banko kortele įsitaisiau po 6 mėn. praleistų Indijoje. Apsidairau, matau, kad viena moteris dairosi prekių, pasiteiravusi gal ji turi nuolaidų kortelę, gaunu teigiamą atsakymą. Kol moteris ieško kortelės pardavėja komentuoja, kad kaupiami pinigėliai įkris ne man, atgalios nusišypsau ir patvirtinu, kad tai man priimtina.

Į tą laiką moteris randa kortelę ir man ją paduoda. Tiesdama ją taria: “Prašau Egle”, paklausus, iš kur męs pažįstamos, moteris atsiprašo, kad, taip nemandagiai mane nužiūrinėjo. Ji seka mano veiklas Facebook paskyroje. Pati nori sudalyvauti seminare skirtame tėveliams ir dėl ko mėgino įsižiūrėti, ar tai tikrai aš. Persimetame dar keletu sakinių, moteris man padėkojo už viską, ką darau ir atsisveikiname iki greito susitikimo studijoje.

6. Pakeliui sutinku LRS seimo narį, sėdintį ir sustingusiu žvilgsniu analizuojantį vieną tašką, pamojavau ištraukdama žmogų iš minčių. Pasirodo laukia žmonos su vaikais kol išeis iš parduotuvės. Čia pasidžiaugėme naujai priimtu – ugdymosi šeimoje švietimo įstatymu, apkalbėjome dar laukiamus įstatymo priėmimo etapus ir atsisveikinome;

Kaip žaidimų aikštelę vaikai trypė

8. Priėjome mini vaikų žaidimo aikštelę, čia su sūnumi stabtelėjau ir mėgavausi jo laiku, įskaitant gebėjimu savarankiškai vesti komunikaciją su aplinkui esančiais vaikais bei suaugusiais.

Klausimas, ar sūnui puikiai sekėsi turimas žinias pritaikyti ne “Ebru art” studijos erdvėje, kurioje atvykusios šeimos elgiasi itin draugiškai. Kad būtų lengviau suprasti apie ką kalbu, noriu pažymėti, kad mažyliui – 1,8 mėn. Išvydęs savo bendraamžius, jis ėjo prie jų, kaip jam įprasta norėdamas apsikabinti, taip mes sveikinamės studijoje.

Rezultatas: 3 berniukai sūnų grubiai pastūmė. Vieno 2,5 m. berniuko mamytė, savo sūnaus rankytes pavėluotai sustabdė, manasis svirdamas ant žemės tiesė rankytę, tikėdamasis, kad jį sugaus, tačiau berniuko mamytė, būdama 2 cm. atstumu nusisuko. Mes į tai reagvome niekaip ir toliau su šypsena veide žingsniavome prie tėvelių žaidžiančių su dukrytėmis.

Priėjęs sūnus, kaip mokintas, dėdėms vyriškai tiesė dešinę rankytę, rezultatas: tėveliai į kitus vaikus, apart savųjų nelabai reagavo, arba nesupratę ko iš jų norima, nusisukdavo. Įdomiausia dalis toji, kad ši žaidimų erdvė skirta žaisti be avalynės, mes taip ir padarėme. Sūnus lakstė su baltomis kojinaitėmis ir keturiomis ropojo ten, kur visi tėveliai bei jų vaikai intensyviai trypė grindis su purvina avalyne.

Eksperimento išvados

Išvada – jos, mielieji, nėra, viskas yra tai, kas atspindi mus pačius bei atkartoja mūsų elgsenos stereotipus. Stebimės nemandagiais vaikais, nieko tokio – gal ateis noras pastebėti ir pačius save.

Išgyvename, dėl smurto, nepagarbos, patyčių, melo ir kitų vaikų savybių, kurios jus erzina, ar nepatinka? Skubate juos auklėti, bausti, ar nurodinėti, kaip gyventi – nevarkite, vaikai auga, auklėjasi ir mokosi patys ir tai sėkmingai daro tiesiogiai iš jūsų pateikiamų gyvenimiškų pamokų.

Obuolys,  tikrai, rieda čia pat, tik kuo toliau, tuo karčiau. Skaitantiems pažymiu, kad kalbu ne apie išimtis, o apie apimtį, žinoma, būtų puiku, jei visumoje viskas vyktų atvirkščiai, tad dėkoju Kauno “Ebru Art” studiją lankančiai šeimai, kuri „sutrigerino” mane tarpe švenčių išjudėt iš už studijos durų.

Reziumuojant, ar pirmasis eksperimentas, kaip nors paveikė mane ir sūnų, tikrai – ne, bet atsižvelgiant į grįžtamąsias šypsenas reziumuoju, kad mūsų puiki emocija, empatiškumas, komplimentai nėščiosioms vienaip ar kitaip paveikė – visus.

Būkite laimingi, ne žodžiais, o darbais ir visa savo esybe.”

Kaip teigė pati straipsnio autorė, tokių socialinių eksperimentų Kauno miesto erdvėse ketinanti padaryti ir daugiau.

Skaityti toliau

Miestas

Tarptautinę kačių dieną Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su miškinių kačių šeima

Paskelbta

Laikote katiną? Veislinį, neveislinį, trumpaplaukį, ilgaplaukį…? O ar žinote, iš kokio laukinio gyvūno yra kilusios katės? Rugpjūčio 8 dieną minima Tarptautinė kačių diena, tad šia proga Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su kačių pirmtakėmis – miškinėmis katėmis. Jos Lietuvos zoologijos sode gyvena net 3.

Pirmosios miškinės katės (lot. Felis silvestris) Lietuvos zoologijos sode pradėtos laikyti dar 1990 metais. Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas, profesorius Tadas Ivanauskas, miškinėms katėms suteikė vilpišių pavadinimą. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sodo miškinių kačių šeimyną sudaro: Prancūzijos zoologijos sode 2016 m. gimusi mama Azazelė ir Lietuvos zoologijos sode gimę jos jaunikliai – dvejų metų Majus ir vienmetis Ajus.

Miškinės katės yra plėšriųjų katinų šeimos atstovės, kurios savo išvaizda ir dydžiu yra panašios į rainas namines kates. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad katės buvo domestikuotos prieš 8000 metų, o tuomet tapo naminiais gyvūnais. Miškinės katės arba vilpišiai natūralioje gamtoje išgyvena iki 10 metų, o zoologijos soduose šiek tiek ilgiau – 13–14 metų.

Daugiausiai vilpišiai yra paplitę Vakarų Europos, Mažosios Azijos, Kaukazo, Afrikos mišriuose miškuose, lygumose ir kalnuose. Ši rūšis Tarptautinėje raudonojoje knygoje paskelbta, kaip nekelianti susirūpinimo, bet šiandien daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis arba yra prie išnykimo ribos. Rūšis įtraukta į CITES (nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos) II priedą. Tokiose šalyse, kaip: Vokietija, Slovakija ar Lenkija, galima sutikti šiuos plėšrūnus laukinėje gamtoje. Jų populiacijos išsaugojimui įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai.

Deja, Lietuvoje ši rūšis išnyko dar XIX amžiuje. Išnykimo priežastys – medžioklė, valkataujantys šunys ir lengvas kryžminimasis su naminėmis katėmis. Vilpišiai galėtų sugrįžti ir į Lietuvos miškus, kadangi jie yra natūrali mūsų ekosistemos dalis.

Siūlome nelaukti, kol tai nutiks, ir artimiausiu metu aplankyti Lietuvos zoologijos sode esančią miškinių kačių šeimyną. Taip pat ir kitus kačių šeimos atstovus: nendrinę katę, manulą, paprastąją lūšį, snieginius leopardus, tigrus ir liūtus. Juolab, kad rugpjūčio 10 dieną minima Pasaulinė liūtų diena.

Primename, jog šis sezonas paskutinis, kai Lietuvos zoologijos sodas yra atviras lankytojams. Planuojama, jog nuo 2021 metų pavasario prasidės kelis metus truksiantys rekonstrukcijos darbai. Po jų Lietuvos zoologijos sodas pasikeis neatpažįstamai, tad kviečiame nepraleisti galimybės pamatyti tokį Lietuvos zoologijos sodą, koks jis yra dabar.

Lietuvos zoologijos sodo informacija

Skaityti toliau

Miestas

Mero kreipimasis į kauniečius: kaukės, higienos laikymasis ir kitoks bendravimo etiketas turi būti ne diskusijų objektas, o taisyklė

Paskelbta

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis savo kreipimesi į kauniečius, aptarė epidemiologinę situaciją mieste ir visoje šalyje bei ragino gyventojus būti supratingais ir laikytis išvien.

V. Matijošaičio kreipimasis į miesto gyventojus:

„Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kauno regione matome COVID-19 epidemiologinės situacijos paaštrėjimą. Matyt, vasariški orai, atostogų nuotaikos ir bendras atsipalaidavimas prisidėjo prie to, kad sergamumo rodikliai šalyje vėl ėmė augti, tokia tendencija pastebima ir aplinkinėse šalyse.

Tikrai ne laikas ir ne vieta dramatizuoti, bet užsimerkti prieš visa tai irgi nevalia. Ypač svarbu apsaugoti garbaus amžiaus ar sveikatos negalavimų kamuojamus žmones. Būtent jų sveikatai ir gyvybei nelemtas virusas kelia didžiausią riziką.

NVSC duomenimis, per visą laikotarpį nuo pandemijos pradžios COVID-19 diagnozuota 176 kauniečiams. Iš jų beveik šimtas jau pasveiko. Šiuo metu 42 žmonės yra gydymo įstaigose, o iš viso sergančiųjų suskaičiuojama 77. Liga neapsiėjo be aukų, nusinešdama trijų senjorų gyvybes.

Šiuo metu Mobiliajame patikrų punkte Kauno poliklinikos medikai dirba pilnu pajėgumu, per dieną atlikdami iki 600 tyrimų. Jei prireiks, jų kiekius didinsime dar labiau. Viešajame transporte ir jo stotelėse, taip pat parkuose ir kitose lankomose vietose sustiprinti dezinfekavimo darbai.

Iki šiol sugebėjome atlaikyti neeilinį išbandymą. Kaunas ir toliau deda visas pastangas, kad mūsų miestas išliktų saugus, o žmonės jaustųsi ramūs. Tačiau čia, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, be pačių žmonių pagalbos bei prisidėjimo mes tebūtume vieniši bejėgiai kariai didelio ir sunkaus mūšio lauke.

Kauniečiai, būkime supratingi, susiimkime ir visi išvien padarykime viską, kas priklauso nuo mūsų, kad išliktume stiprūs prieš nesiliaujančias pandemijos grėsmes. Neleiskime sau pasiduoti, palūžti nebaigus kovos su nematomu ir pavojingu priešu.

Labai prašau visų atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatos specialistų ir medikų nurodymus, paisyti jų rekomendacijų. Tegul šie profesionalai būna tie generolai, kuriais mes pasikliauname. Sveikata – brangiausias turtas ir čia negali būti jokių kompromisų.

Kaukių dėvėjimas, higienos laikymasis, kitoks pasisveikinimo ir bendravimo etiketas tegul bus ne diskusijų objektas, o neginčijama taisyklė. Sunegalavę, pajutę koronavirusui būdingus simptomus ar sužinoję apie tokius dalykus netolimoje aplinkoje, susilaikykime nuo ėjimo į darbą, venkime viešumos.

Gudraudami ar neigdami tai, kas akivaizdu, apgausime ne ką kitą, o tik patys save. Maža to, galime gerokai pakenkti kitiems. Juk visi suvokiame, kad infekcija plinta per mus ir tarp mūsų.

Ankstesnė „karantininė“ patirtis Lietuvoje įrodė, kad saviizoliacija duoda realią naudą. Geriau dvi savaitės inkubacinio laikotarpio negu kur kas ilgesnis ligos periodas ir galimai nelengvas jos gydymas.

Per pirmąją koronaviruso bangą kauniečiai įrodė esantys sąmoningi ir atsakingi už save bei aplinkinius. Daugelis gyventojų karantino laikotarpiu nuoširdžiai rūpinosi ne tik savimi, šeimos nariais, kitais artimaisiais, bet stengėsi ir dėl bendradarbių, kaimynų, o neretai stojo į pagalbą visai nepažįstamiems žmonėms.

Šimtai savanorių ištisomis paromis dirbo Kaune įsteigtoje Koronos karštojoje linijoje. Šauliai sėdo ne tik prie telefonų, bet ir prie naujai prikeltų buvusių greitosios pagalbos automobilių vairo, veždami miesto gyventojus tyrimams į mobilųjį patikros punktą. Lietuvos skautijos jaunimas talkino priimant saviizoliacijai apgyvendinamus grįžtančiuosius iš užsienio, taip pat platino informaciją su raginimais dalyvauti masiniuose testavimuose. Tūkstančiai vienišų žmonių sulaukė socialinių darbuotojų, studentijos, samariečių ir kitų geradarių pagalbos į namus.

Dar daugiau gerų darbų padaryta tyliai, tačiau jų autoriai nusipelnė ne menkesnės pagarbos.

Toks pilietiškumas, neabejingas ir geranoriškas elgesys yra tauriausi žmogiški bruožai tikro kauniečio portrete, verti kur kas daugiau nei padėkos žodžių.“

Nuotrauka: Real is Beautiful Stock / Gintaras Vitulskis

 

Skaityti toliau

Naujienos

Rastas prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštis

Paskelbta

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet  visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą:  buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo….komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado.. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

 

Skaityti toliau

Skaitomiausi