Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) filologijos srities doktorantė Regina Sabonytė analizavo juoką apie ketverius metus. Tyrėja teigia, kad juoko tyrimai gali būti pritaikomi, pavyzdžiui, kalbos technologijų srityje ar padedant ugdyti autizmu sergančių žmonių emocinį intelektą.
Tirti juoką pradėjo beveik atsitiktinai
Regina Sabonytė teigia, kad prieš pasirenkant tyrimų sritį juokas jai atrodė įdomus reiškinys. „Mokyklos ir vėliau studijų metais draugai dažnai patraukdavo per dantį, kad daug juokiuosi. Bakalauro studijų metais susidomėjau fonetika ir trečiame kurse, renkantis kursinio darbo temą, buvo pasiūlyta tema apie akustinius juoko požymius. Kadangi juokas man atrodė įdomus jau anksčiau, šią temą ir pasirinkau. Taigi beveik atsitiktinai sutapo, kad pradėjau tyrinėti juoką, ir stabtelėjau tik baigusi magistrantūros studijas“, – pasakoja doktorantė.
Tyrėja tikina, kad juokas apima daug sričių: „Juokas kaip reiškinys apima psichologiją, sociologiją, filosofiją, net fiziką, kai analizuojama juoko garso banga, galų gale skirtingi juoko tipai susiję ir su evoliucija, psichobiologija. Fizioliginių procesų, kurie vyksta juokiantis, spektras labai platus – keičiasi veido išraiškos, veikia balso stygos, kai labai juokinga, žmonės atsilošia atgal, pradeda pliaukšėti ranka per kelius, susiima už pilvo ar panašiai.“
Susidūrė su iššūkiais
Doktorantė tvirtina, kad analizuojant juoką pasitaikė iššūkių: „Akustinius juoko požymius tyriau naudodamasi garsų analizės programa. Taigi pirmiausiai reikėjo surinkti natūralaus, nesuvaidinto juoko įrašų. Tam buvo naudoti du medžiagos šaltiniai. Pirmasis – televizijos pokalbių laidos, nes jų metu vyksta gyvas pokalbis, kuris, tikėtina, nėra surežisuotas. Žinoma, laidos dalyvių atsakymai galbūt apgalvoti, bet ne iš anksto žinomi ir dalyviai negali sukontroliuoti, kaip ir kada nusijuoks. Antrasis šaltinis – draugų juokas, kai susitikimų metu tiesiog palikdavau įjungtą diktofoną. Žinoma, draugai žinojo, kad vyksta tyrimas ir kad pokalbis bet kada gali būti įrašinėjamas. Taigi įrašai buvo renkami laikantis visų tyrimo etikos reikalavimų. Kitas iššūkis buvo juoko kaip reiškinio tarpdiscipliniškumas – reikėjo labai atidžiai susipažinti su kitų mokslo sričių niuansais, kurie gali turėti vienokios ar kitokios įtakos akustinių juoko požymių tyrimui.“
Nagrinėjo du pagrindinius juoko tipus
Sabonytė pasakoja, kad užsienio tyrėjai pagal akustinius požymius juoką yra suskirstę į keturias grupes, tačiau ji pasirinko tyrinėti dvi pagrindines: džiaugsmingąjį ir mandagųjį juoką. „Džiaugsmingasis juokas yra toks juokas, kai situacijos kontekstas leidžia teigti, kad tam tikras stimulas besijuokiančiajam sukelia džiaugsmą. Kai pagal kontekstą galima spręsti, kad kalbėtojas juokiasi siekdamas palaikyti pokalbį, sušvelninti ar nerimtai vertinti situaciją, toks juokas yra mandagusis. Pavyzdžiui, jeigu studentas ginasi bakalauro darbą ir, prieš atsakydamas į keblų klausimą, jis trumpai nusijuokia, tarkime, „e-che“, tai irgi yra juokas, bet šis juokas akivaizdžiai ne džiaugsmingasis, nes džiaugsmo to studento veide nematyti“, – šypteli doktorantė.
Raukšlelės aplink akis – svarbus požymis
Doktorantė tvirtina, kad, analizuojant pokalbių laidų vaizdo įrašus, vienas iš indikatorių, rodantis, jog tam tikroje situacijoje yra stimulas, skatinantis žmogų džiaugsmingai juoktis, buvo raukšlelės aplink akis: „Yra tam tikri veido raumenų judesiai, kurie rodo, kada žmogus džiaugsmingai šypsosi ar juokiasi, o kada jis vis dėlto nejaučia džiaugsmo. Tai parodo didžiųjų skruostų raumenų ir žiedinių akių raumenų judesiai. Žiedinius akių raumenis, kuriems judant susidaro raukšlelės apie akis, nejaučiant nuoširdaus džiaugsmo yra daug sunkiau pajudinti negu didžiuosius skruostų raumenis. Todėl, kai juda tik didieji skruostų raumenys ir aplink akis nematyti raukšlelių, arba, paprasčiau pasakius, akys nesišypso, labai tikėtina, kad toks juokas yra mandagiojo tipo.“
Juoko tyrimo rezultatai
Tyrėja nurodo, kad esminis skirtumas, lyginant džiaugsmingąjį ir mandagųjį juoką, yra juoko struktūra ir trukmė: „Mandagusis juokas yra gerokai trumpesnis, mano tyrime analizuotuose įrašuose ilgiausias buvo trys juoko skiemenys (t. y. „cha-cha-cha“), o džiaugsmingasis juokas dažniausiai yra ilgesnis, iki maždaug penkiolikos skiemenų. Žinoma, pasitaikė ir keli atvejai, kai jis buvo trumpesnis už ilgiausią mandagųjį, tačiau tuomet toks juokas nuo mandagiojo skiriasi kitais požymiais, pavyzdžiui, intensyvumu, kurį suvokiame kaip garsumą. Jeigu abiejų juoko tipų struktūra vienoda, tada atskirų džiaugsmingojo juoko dalių trukmė yra ilgesnė negu mandagiojo.“
Doktorantė tvirtina, kad, nors jos tyrimas ir gerai atskleidžia džiaugsmingojo ir mandagiojo juoko skirtumų tendencijas, visgi yra dalykų, kuriuos tiksliau ištirti sutrukdė juoko kaip tyrimo objekto specifika: „Džiaugsmingasis juokas labai dažnai persidengia su kitų žmonių juoku, nes jis yra užkrečiamas. Taigi savo tyrimui negalėjau surinkti daugiau įvairių džiaugsmingojo juoko pavyzdžių vien dėl to, kad persidengiančio juoko akustinių požymių nebūtų įmanoma kokybiškai išanalizuoti naudojantis garsų analizės programa. Visgi manau, kad dabartinis tyrimas aiškiai atskleidžia minėtų juoko tipų skirtumų tendencijas.“
Platus tyrimo rezultatų pritaikymas
Pasak R. Sabonytės, užsienyje juoko akustinių požymių tyrimai yra pritaikomi keliose srityse: „Viena iš sričių yra kalbos technologijos. Atsirandant vis daugiau programų, paremtų žmogaus ir kompiuterio sąveika, iškilo poreikis kompiuterio kalbą paversti kuo ekspresyvesne. Juokas, kaip vienas iš emocijas reiškiančių elementų, tam yra labai svarbus. Tai yra paralingvistinis reiškinys – juokas nėra kalba, tačiau įsiterpia į kalbą, panašiai kaip, pavyzdžiui, kosulys ar žiovulys. Detaliai ištyrus akustinius juoko požymius galima sintezuoti skirtingų tipų juoką, t. y. padaryti taip, kad kompiuteris tam tikro tipo juoką sugeneruotų automatiškai.“
Doktorantė tvirtina, kad juoko tyrimo rezultatai galėtų būti pritaikomi ir neurolingvistikoje bei klinikinėje lingvistikoje: „Užsienyje akustinių juoko požymių tyrimai yra panaudojami kuriant tam tikras kompiuterines programas, kurios galėtų padėti autizmu sergantiems žmonėms ugdyti emocinį intelektą, t. y. atpažinti tam tikrus emocinius signalus, nes dažnai autizmo spektrą turintiems žmonėms juos tiksliai atkoduoti yra sudėtingiau.“
Taip pat juoko tyrimų rezultatai gali būti integruojami ir kuriant plačiai pritaikomus avatarus: „Avatarai yra panaudojami daugybėje sričių: nuo vedlio neįgaliesiems iki kompiuterinių instruktorių, kurie naudojami, pavyzdžiui, laivuose“, – teigia doktorantė.
Kaip dar vieną iš pritaikymo sričių tyrėja pamini psichologiją: „Psichologams ir kitiems specialistams, kuriems reikia daug bendrauti su žmonėmis, yra rengiami mokymai, kaip per sekundės dalį atpažinti žmogaus emocijas. Nustatyti skirtumai tarp skirtingų juoko tipų gali pasitarnauti ir šioje srityje.“
Svajonė – tarpdiscipliniškumu pasižyminti komanda
R. Sabonytė pasakoja, kad juoko tyrimai nėra vien tik garso įrašų analizė: „Teko matyti, kaip užsienyje vyksta juoko analizė. Jos metu įrašomas ne tik garsas ir vaizdas, tačiau pritvirtinus specialius jutiklius fiksuojama, kaip keičiasi besijuokiančio žmogaus fiziologinės reakcijos, kūno judesiai, kokie pokyčiai vyksta jo smegenyse ir pan.“
Doktorantė apgailestauja, kad Lietuvoje kol kas nėra juoką išsamiai ir įvairiapusiškai galinčios tirti komandos, kurioje dirbtų įvairių sričių specialistai: „Man, kaip lingvistei, yra labai gražu ir kartu šiek tiek pavydu matyti komandas, kurios juoko tyrimus atlieka kai kuriose šalyse. Ten kartu dirba psichologai, matematikai, informatikai, lingvistai, medikai, gerai išmanantys psichobiologines organizmo reakcijas, ir panašiai. Lietuvoje tokią komandą suburti kol kas nebūtų galimybių, tačiau svajonė kada nors ką nors panašaus nuveikti irgi neapleidžia.“
Dabartinis tyrimas
Sabonytė, studijuodama doktorantūroje, tiria jau nebe juoką: „Dabartinė mano tyrimų sritis – intonacija. Lietuvių kalbos intonacija buvo kai kurių tyrėjų analizuota, tačiau iki šiol ji nebuvo apibūdinta remiantis kokia nors sistema, kuria remiantis jau būtų aprašyta ir kitų pasaulio kalbų intonacija. Būtent tokia yra autosegmentinė-metrinė fonologija, kuria remdamasi ir analizuoju bendrinės lietuvių kalbos intonaciją savo disertacijos tyrime. Šio tyrimo rezultatai suteiktų galimybių vėliau atlikti, pavyzdžiui, lyginamuosius lietuvių kalbos intonacijos tyrimus.“
R. Sabonytė nurodo, kad, be lyginamųjų tyrimų, intonacijos analizės rezultatus galima pritaikyti ir kitose srityse: „Neseniai teko bendrauti su vienu danų mokslininku, kuris, remdamasis daugybe požymių, kuria ir tobulina kompiuterinius modelius, galinčius analizuoti kalbėtojo charizmą. Remiantis tam tikromis lingvistinių ir paralingvistinių požymių kombinacijomis, šie modeliai nustato, kiek charizmatiškas yra kalbėtojas, arba, paprasčiau sakant, kokie požymiai lemia, kad kalbėtojo norisi klausyti ir jo kalbėjimo būdas skamba įtikinamai. Į šiuos modelius integruojami ir autosegmentine-metrine teorija paremtos intonacijos analizės rezultatai. Taigi, intonacijos analizė autosegmentinės-metrinės fonologijos požiūriu galėtų pasitarnauti ir atliekant pasaulyje dar visai neseniai pradėtus charizmos tyrimus.“