Metų pabaigoje aštuntą kartą rengiamas Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas 2016-aisiais buvo palankus dvidešimt aštuonerių metų kaunietei dailininkei Rosandai Sorakaitei, nutapiusiai drobę „Nakties šviesa“. Menininkė pelnė ne tik piniginę premiją, bet ir dviejų mėnesių stažuotę menininkų rezidencijoje Budapešte.
– Papasakokite apie savo dieną, kokia ji – kasdienybė? Ką labiausiai vertinate kūrybai skirtu laiku?
– Mano dienos tokios pat kaip ir daugumos žmonių, kurie keliasi ryte ir eina į darbą, grįžę gamina vakarienę, pažiūri filmą ir eina miegoti. Toks žiemiškasis variantas, o kai atšyla, laisvu laiku galiu dirbti studijoje.
Esu rutinos žmogus, gal todėl iš mano aplinkos yra dauguma motyvų, juos galiu dažnai matyti. Stebiu toje kasdienybėje daiktus, vietas – darbe, namie, savo kasdieniame maršrute, ir tai nuolat suteikia minčių, kurias atėjus laikui galiu pasitelkti tapydama. Kasdienybė ir kūryba man – tarsi persidengiantys pasauliai.
Neturi konkretaus pasakojimo
– Esate sakiusi: „Nesiekiu perteikti tik tos realybės, kurią mato akys.“ Kaip išreiškiate tai, ko neįmanoma pasakyti žodžiais? Kokia tai kalba… spalvomis, potėpiais?
– Mano kalba – nuojautos. Nekuriu konkretaus pasakojimo, paveikslai – kaip sustabdytos akimirkos, jausmo, prisiminimo nuotrupos. Man labai svarbus tas apčiuopiamas, pažįstamas motyvas, bet per jį „kalba“ vidinis pasaulis.
– Kokius darbus atlikdama mėgaujatės, kad esate dailininkė? Koks pačios nutapytas darbas labiausiai patinka ar nepatinka?
– Na, savi kūriniai skirtingai atrodo vienu ar kitu laikotarpiu, kartais labai pavargsti nuo jų, kartais pasiilgsti, vieni pasirodo labai prasti, neįdomūs, kiti – stipresni.
Atsakydama išskirčiau vieną paveiksliuką. Būdama antrame kurse, dalyvaudama plenere ant tako radau mirusį paukštuką. Nutapiau. Laikau tą darbą pirmu, kurį galiu pavadinti meno kūriniu. Kažkoks buvo momentas, kuris nepasikartos.
Kūryba atveria gilesnį pasaulį. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę pažinti, bendrauti su meno žmonėmis.
Nuo mažens patiko piešti
– Kada ir kaip apsisprendėte tapti dailininke? Aplinka, atsiminimai iš vaikystės, – ar jie svarbūs kūrėjui?
– Piešti, lieti akvarelę mėgau nuo mažumės. Šeimoje menininkų nebuvo, bet aplinka, kurioje augau, be abejo, turėjo įtakos formuotis asmenybei, turėti nuomonę. Tokių prisiminimų fragmentų – daugybė. Plokštelės viršelis, klausoma kasetė, spektakliai vaikams, kilometras kelio per šlapią sniegą iš mokyklos… Po smiltelę, matyt, dėjosi pasaulio suvokimas.
Prieš baigdama mokyklą pradėjau lankyti privačias dailės pamokas, labai abstrakčiai, kaip vieną galimybių mačiau kūrybinį darbą. Tuomet pabandžiau tapyti aliejiniais dažais, ir tas tiesiog dažų maišymas, tepimas mane „pagavo“ ir nebepaleido.
Šiek tiek užtruko, kol įsidrąsinau ir stojau mokytis tapybos į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą.
Kaip atskaitos taškas
– Parodose pradėjote dalyvauti dar pirmaisiais bakalauro studijų metais, o po magistro mokslų ypač tvirtai įsiliejote į profesionalų gretas. Esate septynių personalinių, trisdešimties grupinių parodų dalyvė. Ką jums reiškia apdovanojimai? Ar jų prasmė keičiasi bėgant metams, ar ji kinta kartu su kūrėju?
– Be abejo, tokia dėmesio forma visada maloni. Tapytojo prizas – labai svarbus apdovanojimas, dėl jo menininkas tampa matomas platesniam žiūrovų ratui. Bet darbai nuo to netampa kitokie. Džiaugsmą man teikia parodos, kada gali pati įsivertinti, išgirsti kolegų, draugų nuomonę. Tai ir šventė, ir dažnai atskaitos taškas.
– „Nakties šviesa“ atnešė Jaunojo tapytojo prizą. Sostinės „Cecho“ galerijos šeimininkas Oleksandras Ščeluščenka sakė, kad šis tamsaus kolorito kūrinys – kalėdinis, naujametis. Širdyje – šventė? Ką sau pasižadate, ar galvojate apie juos kaip baltą popieriaus lapą?
– Graži interpretacija. Tapiau kasdienį motyvą, bet manau, kad kūrinys ir turi būti atviras visokiems žvilgsniams, visada įdomu apie juos išgirsti. Matau, kad paveikslas turi nostalgijos ir paslapties nuotaikų, kas išties artima būsimų metų atmosferai.
Apgalvoju praėjusius metus, pasveriu, tačiau sau niekada nieko nežadu. Vienokias ar kitokias viltis nešiojuosi kiekvieną dieną, bet jos labiau kaip retoriniai klausimai.
Vaizdiniai iš vaikystės
– Mėgstamiausi menininkai, jų darbai, įkvepianti tikro gyvenimo situacija?
– Daugybė įdomių menininkų, vieną kartą daugiau pasidomi vienu, kitąkart kitu. Šiuo momentu pirmasis mintyse – tapytojas Alexas Katzas.
Vaikystėje, dabar žvelgiant iš perspektyvos, mano pirmoji meilė menui gimė teatre. Mama mus su sese vesdavosi į vaikiškus spektaklius, ir ta nuostaba, poreikis įaugo.
Įvairiausios smulkmenos, įspūdžiai nusėda prisiminimuose, kaupiasi ir susipina, o galiausiai virsta įkvėpimu.
– Prisiminkite mieliausias gimtąsias vietas…
– Vienas ryškiausių vaizdinių iš vaikystės – pilkas dangus ir apvytusi ankstaus pavasario žolė, apsemta skaidraus vandens. Augau Šiauliuose, gyvenome netoli vandenvietės, kur su kitais vaikais leisdavome dienas, dažnai ten vaikštinėdavau ir viena. Tai buvo tokia žolynais, kur ne kur krūmynais apaugusi kalvota teritorija.
Neatsiejama nuo patirčių
– Laisvalaikis – darbas? Ar turite kitokių pomėgių? Gal knygos?
– Dabar tapyba yra vietoj laisvalaikio, o jeigu kalbėtume apie poilsio laiką, tai knygos yra mano numeris vienas. Apskritai mėgaujuosi laiku, kai nereikia niekur skubėti.
– Kaip bėgant laikui pakito jūsų tapybos darbai, ar žvelgotės atgal?
– Manau, kad tapau pernelyg trumpai, kad galėčiau kokius nors žingsnius įvardyti kaip pokyčius. Studijuodama atskleidžiau, išsigryninau pačiai svarbius dalykus ir tiesiog pamažu prie to dirbu. Kai galiu tapyti intensyviai, visada būna atradimų. Kūryba yra neatsiejama nuo asmenybės, nuo patirčių visumos. Pati, be abejo, stengiuosi, kad mano darbai būtų matomi. O kiekvienas žiūrovas atsirenka, kiek jam tai artima ar reikalinga.
Evelina Joteikaitė
Lzinios.lt, 2017 01 17
http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/jaunoji-tapytoja-kalbanti-nuojautomis/237178