laikrodis, Gydytoja G. Žiedelienė: „Laikrodis gydytojui duotas skaičiuoti pulsui ir laiku ateiti į darbą“, Kaunieciams.lt

Gydytoja G. Žiedelienė: „Laikrodis gydytojui duotas skaičiuoti pulsui ir laiku ateiti į darbą“

0

Kauno klinikinės ligoninės direktorė medicinai Gražina Žiedelienė per beveik pusšimtį metų trunkančios karjeros tiek gydytojos, tiek vadovaujančiuose pareigose matė, kaip stipriai keitėsi medicina, požiūris į pacientus. Ji sako neabejojanti, kad nors jauniems medikams atsiveria daug galimybių visame pasaulyje, talentingų specialistų Lietuvoje nestokosime ir ateityje.

Šie metai G.Žiedelienei ypatingi. Kauno valdžiai tradiciškai pagerbiant iškiliausius miesto medikus jai įtiekė apdovanojimą nominacijoje „Už viso gyvenimo nuopelnus“, o birželis pažymėtas dar vienu gyvenimo akcentu – 19 dieną gydytoja švenčia 70 metų jubiliejų.

Medicinos srityje dirbate ne vieną dešimtmetį. Ar labai ji pasikeitė?

Lyginant su 1973 m., kai pradėjau dirbti vidaus ligų gydytoja yra didelis skirtumas. Labai ištobulėjo diagnostikos metodai, aparatūra, technologijos, farmacija. Tai rodo ir žmonų amžiaus pailgėjimas. Jau išgydomos kai kurios onkologinės formos, daug dažniau išgelbėjami žmonės nuo infarkto, insulto. Kai 80 metų amžiaus pacientui daroma kraujagyslių šuntavimo operacija, jau nieko nestebina. Prieš kelis dešimtmečius tai būtų sunkiai įsivaizduojama.

Farmacijoje irgi matau proveržį. Pavyzdžiui, hipertonija lengvai valdoma medikamentais ir žmogus gali nugyventi su šiuo negalavimu daug metų. Suprantama, kad reikalingas ir sąmoningas paciento požiūris, savęs priežiūra, gydytojo patarimų paisymas.

Šiuo metu apskirtai daug daugiau dėmesio skiriama sveikai gyvensenai, paciento švietimui. Pamenu laikmetį, kai su pacientais buvo bendraujama mažiau, kartais net neturėdavome teisės komentuoti jo sveikatos būklės. Pavyzdžiui, drausta pasakyti ligoniui, kad jam diagnozuota onkologinė liga.

Kokią matote medicinos ateitį, ar turėsime pakankamai gydytojų, kai nemažai jų išvyksta svetur?

Būsiu gal nepopuliari, bet manau, kad po studijų, kurias finansuoja valstybė, medikas kelerius metus turėtų padirbėti savo šalyje. Paskui, žinoma, žmogus laisvas rinktis, kur jam gyventi ir dirbti. Nemanau, kad visi išvykę jausis komfortiškai net ir gaudami didesnius atlyginimus, todėl ateis ir sugrįžimo laikotarpis. Namai yra namai ir jie visada trauks. Be to, ir čia viskas keičiasi, tik gal ne tokiais tempais kaip norėtųsi. Visgi tikiu, kad greitai daugumai jaunimo bus gera dirbti ir Lietuvoje. Pasirinkę mediciną paprastai žino, kad didelio uždarbio čia nėra ir niekada nebuvo. Šią profesiją dauguma renkasi iš pašaukimo, nes ne kiekvienas galti turėti atjautą ir nesibodėti ligomis, be ko mediko kelias neįmanomas. Tikiu, kad nepritrūksime gabaus jaunimo ir medicina toliau progresuos.

Kaip jūs pati atradote mediciną?

Mokykloje gerai mokiausi visus dalykus, aukso medaliu baigiau Kauno A.Mickevičiaus vidurinę mokyklą (dabartinę Jėzuitų gimnaziją). Labiausiai man patiko matematika, fizika ir ypač chemija, Atrodytų, Kaune man telieka stoti į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas). Tuo labiau, kad ten man dar būnant moksleive viskas buvo sava ir žinoma – šioje aukštojoje mokykloje mokslinį darbą dirbo sesuo, jos vyras.  Tačiau būtent dėl to ir dvejojau, nes viskas atrodė pernelyg aišku, nuspėjama. Visgi nunešiau ten dokumentus, bet paskui mieste sutikau kelis klasiokus, kurie papasakojo mėginantys stoti į mediciną.

Apie šią sritį iki tol nė negalvojau, todėl nutariau pasižvalgyti po Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). Ten nuvykus padarė įspūdį miesto centre esantys rūmai, kurie dvelkė didybe, paslaptimi. Atsirado noras atverti tas paslaptis, ko nebūčiau radusi KPI, kur man viskas buvo sava. Tada ir apsisprendžiau. Kaip medalininkei man reikėjo aukščiausiu balu išlaikyti tik vieną, chemijos, egzaminą. Pavyko ir tapau studente. Nė karto studijuodama nepasigailėjau, kad rinkausi šią specialybę. Iškart pasijutau atradusi save.

Po studijų likau bendradarbiauti su universitetu, dirbau fakultetinės terapijos katedroje ir ligoninėje. Tada ji vadinosi 2-oji tarybinė ligoninė (vėliau Kauno 2-oji klinikinė, dabar – Kauno klinikinė ligoninė).  Tuo laiku pradėjau rinkti duomenis disertacijai. Domėjausi cukriniu diabetu. Doc. Algimantas Šimkus ir aš ieškojome ryšio tarp diabeto ir tuberkuliozės, siūlėme naujus gydymo būdus, gaudavome neblogus rezultatus, pacientus gydant tuberkuliozei skirtais vaistais. Tas darbas buvo patentuotas kaip išradimas.

Vėliau tuometinė ligoninės administracija dėl kažkokių priežasčių atsisakė universiteto katedros šioje įstaigoje ir jos kolektyvas nusprendė įsikurti kitoje ligoninėje. Aš kartu nenorėjau išeiti ir todėl disertacijos nepabaigiau. Nors po kelerių metų katedra šioje įstaigoje vėl buvo atidaryta, mano ryšys su moksline veikla nutrūko. Vis dėlto atlikti tyrimai suteikė daug naudingos patirties ir pasitarnavo profesiniam tobulėjimui – gana greitai gavau aukščiausią gydytojo kategoriją.

Visus metus dirbote vienoje gydymo įstaigoje. Ar nebuvo minčių keisti darbovietę?

Pasiūlymų būta nemažai, esu kviesta ir į įvairias pareigas. Bet man patiko darbas būtent šioje ligoninėje. Čia esu jau 46 metus. 1972 m.  po studijų čia atlikau internatūrą (dabar – rezidentūra), 1973 m. Vidaus ligų I skyriuje pradėjau dirbti gydytoja, o 1985 m. šiam skyriui vadovavau iki 2011 m. Sudėtingas iššūkis buvo, kai dirbau ir vedėja, ir administratore terapijai ir chirurgijai. Tai atitiko direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigas. Šiuo metu dirbdama direktore medicinai vadovauju 22 skyrių vedėjams. Visą tą laiką dirbau ir gydomąjį darbą.

Kaip visur suspėjate?

Neskaičiavau ir dabar neskaičiuoju darbo valandų, nes dirbant tokį darbą kitaip ir būti negali. Mano mėgstamas posakis – laikrodis gydytojui duotas skaičiuoti pulsui ir laiku ateiti į darbą, o išeiti, kai jį atlieki. Kai užsiimi mėgstama veikla, racionaliai planuoji, nuovargio nejauti ir spėji visur.

Kauno klinikinėje ligoninėje dirbate beveik nuo jos įkūrimo pradžios. Kaip ji keitėsi?

Šilainiuose esančius ligoninės pastatus pastatė 1967 m. Akušerijos ir neurologija ligų skyriai kelerius metus buvo senamiestyje, paskui jie irgi buvo perkelti į Šilainius. Įdomus buvo vadinamasis Karo veteranų korpusas su terapijos ir neurologijos skyriais. Ten gydyti karo veteranai. Dabar šiame korpuse veikia Kardiologijos, Vidaus diagnostikos, Suaugusių intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriai.

Jau nepriklausomybės laikotarpiu prie 2-osios klinikinės ligoninės prijungta Kauno infekcinė ligoninė, Vaikų ligų poliklinika, Odos ir venerinių ligų poliklinika bei stacionaras. Paskutinės jungtuvės įvyko 2011 m., sujungus 2-ąją klinikinę ir Kauno Raudonojo kryžiaus klinikinę ligoninę.

Didelė šios ligoninės stiprybė – bendradarbiavimas su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Labai svarbu, kad šalia gydomosios praktikos vyktų ir tiriamais darbas, kartu darbuotųsi akademinis personalas. Tokiu būdu visada sužinai naujienas, pažangiausias metodikas. Medicinoje tai labai svarbu, nes tik žmogaus anatomija lieka ta pati, o gydymo būdai, priemonės kinta nuolat. Todėl labai džiaugiuosi, kad dabar dėstytojai čia dirba praktinį gydomąjį darbą, o mūsų gydytojai praktikai – akademinį.