Kauniečiams redakcijaMiestasŽmonių istorijosGeraširdė savanorė: padovanojau kaunietei striukę, o ji ją pardavė

Brigita Armonaitytė Brigita Armonaitytė2020 29 sausio

Kaunietė Viktorija tiki, kad paprastumas žavi. Ir išties, į gyvenimą mergina žiūri paprastai: jeigu stotelėje pamato verkiančią merginą – prieina pasikalbėti, jeigu pamato pasiklydusį šunį – priglaudžia, o jeigu kartais galvoja, kad jai kažko trūksta, prisimena, kad turi šiltą lovą, namus ir artimuosius. To užtenka, kad būtų laiminga. Gerais darbais užsiimanti mergina papasakojo, su kokiomis situacijomis susidūrė beglobių gyvūnų prieglaudoje ir kodėl savanorystė tapo tokia svarbi jos gyvenimo dalis.

29-erių metų mergina žavi savo energija, veikla ir noru daryti gerus darbus. Viktorija teigia, kad savanorystė – jos varomoji jėga. Kalbėdama apie tai, ką patyrė, mergina ir juokėsi, ir graudinosi. Kaunietė vadovaujasi požiūriu: elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, todėl nevengia prieiti prie žmonių ir paklausti, ar jiems reikia pagalbos:

„Buvo atvejis, kai stotelėje verkė mergina, aš priėjau prie jos, atsargiai, paklausiau, ar galiu kažkuo padėti. Mes pasikalbėjom – pasirodo ji susipyko su vaikinu. Aš ją išklausiau, ir po pokalbio ji sakė, kad jai palengvėjo, ji geriau pasijuto. Reikia nepalikti vieno žmogaus su jo skausmu. Mes juk nė vienas nežinom, kas mums patiems gali atsitikti? Todėl reikia elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

Supratau, kad gyvenu ne taip, kaip norėčiau

Papasakok, kodėl pradėjai savanoriauti?

„Pati savanorystė man nesvetima jau nuo paauglystės. Vis rasdavau būdų, kaip padėti žmonėms. Pavyzdžiui, vienoje „Facebook“ grupėje parašiau, kad dovanoju rūbus, man parašė socialinė darbuotoja iš Romainių, o aš gimusi ir užaugusi ten. Pamaniau, kad būtų labai gera padėti savo kraštiečiams, tai rūbus ten ir nuvežiau. Ir daugiau tokių atvejų buvo, sužinodavau apie vargingiau gyvenančias šeimas ir stengdavausi joms padėti – rūbais, namų apyvokos daiktais.

O pirmoji įstaiga, kurioje oficialiai tapau savanore buvo „Penkta koja“. Tai nutiko prieš 4 metus: tuo metu kaip tik baigėsi egzaminų sesija, artėjo 25-asis gimtadienis ir pradėjau ieškoti savęs, nes supratau, kad gyvenu ne taip, kaip norėčiau. Norėjau išstumti save iš komforto zonos, pasižiūrėti, kokios situacijos mane gąsdina, kaip aš tvarkausi su stresu ir panašiai.

Kodėl pasirinkai gyvūnų prieglaudą? Koks buvo pirmasis įspūdis?

„Tuo metu nuomojausi butą, o jame negalėjau auginti gyvūnų. Gyvūnus myliu nuo mažens ir jais rūpinuosi. Taip pat mėgstu ilgus pasivaikščiojimus. Taip ir kilo mintis apie prieglaudą. Pasigooglinau ir radau „Penktą Koją“. Parašiau jiems, jie atrašė, pasakė, kada galiu atvykti. Atvykau, susitarėm, kad pagrindinis mano darbas bus kiekvieną dieną 3-4 val. vedžioti šunis. Buvau supažindinta su taisyklėmis ir pradėjau savanorystę.

Viktorija. Asmeninio archyvo nuotr.

Savanoriai mane labai šiltai priėmė. Daugiau nerimo kėlė tai, kad nežinojau, kaip patys šunys mane priims. Bet pirmas įspūdis labai geras, pirmasis mano šuo buvo Loris, laikos mišrūnas. Aš klausiau ten ilgai dirbančių savanorių, kaip viskas bus, kur man jį vedžioti, kaip elgtis. O jie mane nuramino, sako: Loris tau viską parodys. Galvojau, kaip čia suprasti, bet iš tikrųjų, mes tik išėjome, o jis gražiai ir tvarkingai ėjo ir mane nuvedė ten, kur galima vaikščioti. Labai kultūringas šuo, tikras džentelmenas. Maniau, kad jis mane tampys, neklausys, o nieko panašaus nebuvo.“

Ar visi buvo tokie kaip Loris? Ar buvo lengva užmegzti ryšį su beglobiais šunimis?

„Kai tik atvykau į prieglaudą, manęs iš karto paklausė: ar nebijai šunų? Aš visai jų nebijau. Tiesiog jaučiu, kad jie man nieko nepadarys, žiūriu į akis ir matau, kaip šuo nusiteikęs.

Manęs viena savanorė kartą paklausė, kuris šuo mano mėgstamiausias. Na, nes natūraliai kiekvienas atranda savo šunį, kuriam jaučia super simpatiją. Tai mano buvo Luna, laikos mišrūnė. Ji labai energinga, judri, pasiutus, bet ji kažką turi, kas man labai patiko. Ir ji tai pajautė, pradėjo tuo manipuliuoti. Pavyzdžiui, aš ateidavau į prieglaudą, pasisveikindavau su ja, paglostydavau ir, kai nueidavau prie kitų gyvūnų, ji pradėdavo kaukti. Sakau: Luna tu nesi viena, reikia ir kitus pavedžioti ir kitais pasidžiaugti. Tiesiog šnekėdavau su ja. Matydavau, kad supranta. Tai tas ryšys labai natūraliai užsimegzdavo.“

Į prieglaudą šunis atvežantys žmonės meluoja, kad juos rado

Bet turbūt teko susidurti ir ne su tokiomis linksmomis situacijomis?

„Tiesa, būdavo atvejų, kai žmonės atveža savo šunį, bet meluoja, kad rado. Bet tu matai tą šuns žvilgsnį, jeigu tai būtų jam svetimas, jis taip į žmogų nežiūrėtų. Tos akys viską išduoda. Ne veltui sakoma, kad akys atspindi sielą.

Tai prie manęs viena moteris atvežė ir paliko šunį. Pasirodo, tas šuo, kurį ta moteris atvežė, yra jos tėčio. Nežinau tikslių priežasčių, kodėl atsisakė to šuns, bet taip nutiko. Šioje situacijoje mane labiausiai papiktino tos moters elgesys. Šuo nenorėjo lipti iš mašinos, todėl ji, prie mūsų savanorių, darbuotojų, tiesiai šviesiai pasakė: arba lipi čia, arba važiuosi į mišką. Aš tuo momentu net įsižiojau. Kaip tokioje įstaigoje, prie visų žmonių, taip mylinčių gyvūnus, galima taip kalbėti?

Tada pirmą kartą gyvenime pamačiau verkiantį šunį, ir verkė taip, kaip žmogus – ašaros bėgo. Ir aš susigraudinau, nors visada stengdavausi tas emocijas užgniaužti, nes tavo ašaros čia nepadės. Bet pamačius, kaip jaučiasi išduotas šuo, nesusilaikiau.

Dar buvo atvejis, kai mergina atvežė devynių mėnesių jorkšyro terjero mišrūną. Norą palikti šunį, ji motyvavo tuo, kad pirko jorkšyro terjerą ir norėjo grynaveislio šuns. Tai aš tuomet galvojau negi per devynis mėnesius tu neužmezgei jokio ryšio? Tu jį nusipirkai, prisijaukinai, tu esi atsakinga už jį. Čia kaip iš mažojo princo: visą gyvenimą tampi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini.

Tokiomis situacijomis tik norisi paklausti: žmogau, ko tau reikia? Ar gyvybės namuose, draugo ar kažkokios išvaizdos, kuria gali pasipuikuoti?

O ar dažnai pasitaiko atvejų, kai žmonės pasiima šunį iš prieglaudos ir vėliau gražina jį atgal?

„Pasitaiko tokių atvejų, ypač po švenčių. Tėvai Kalėdų proga dovanoja šuniukus vaikams, arba tiesiog žmonės nusprendžia padovanoti šunį draugams. Bet juk čia yra didžiulė atsakomybė… Tu turi būti įsitikinęs, kad kitam žmogui reikia šuns, kad jis jį prižiūrės ir mylės. O tėvai turėtų suprasti, kad kartais noras auginti šunį yra tik laikina vaiko užgaida, kuri gali greitai baigtis. Jam atsibos jį prižiūrėti, vedžioti, o tada tą daryti teks tėvams. Jeigu jie pasiryžę – puiku, jeigu ne, tuomet greičiausi neverta pasiimti šuns.

Ir su Luna buvo tokia istorija. Ją pasiėmė toks vaikinas. Tuo metu ji dar buvo po sterilizacijos, todėl dar jautresnė nei įprastai. Jis labai greitai ją gražino, teigdamas, kad ji nepriprato. Bet juk, kai tu pasiimsi šunį, jam reikia duoti laiko.

Labai gerai pamenu, kai ją gražino. Ji tik gulėjo ir kaukė, nes eilinį kartą buvo išduota žmogaus. Aš guliu šalia jos ir verkiu su ja… Bet laimei ji rado gerus namus. Prieglaudoje dirbo darbininkai, kurie vykdė atnaujinimo darbus. Vienas darbuotojas sužinojęs Lunos istoriją, ją pasiėmė. Ir negrąžino, tad viliuosi, kad viskas gerai. Aišku buvo liūdna, kad jos nebėra, bet kartu sekė ir didžiulis džiaugsmas, kad ji surado namus.

Lietuvoje daugėja gerų žmonių

O kaip artimieji, bendraamžiai reagavo į tai, kad savo laiką skiri neapmokamai veiklai?

„Mažai žmonių žino, kad aš tuo užsiimu. Tik patys artimiausi, nes apie tai daug nekalbu, mano socialiniuose tinkluose nerasite nei nuotraukų, nei storių apie tai. Savanorystę pasilieku sau. Aišku, kai reikia kokios pagalbos, rūbų, klausiu pas artimesnius žmones, ar viešai socialinių tinklų grupėse, gal jie gali kuo padėti. Tai pradžioje buvo tų ne visai pozityvių reakcijų.

Kam tau to reikia? Čia gi neapmokama. Tu gaiši savo laiką, o tau net ačiū nepasakys. Tokių replikų sulaukdavau. Bet į jas dėmesio nekreipdavau. Draugams siūlydavau tai daryti kartu, iš pradžių didelio noro nebuvo, bet dabar tie žmonės, kuriems aš siūlydavau kartu vedžioti šunis, dabar tai siūlo man“, – šypsosi Viktorija.

O ką manai apie tai, kad daugelis jaunų žmonių „už ačiū“ nenori nieko daryti, jie geriau savo laiką išnaudos tam, kas jiems atneš materialinę naudą?

„Manau, kad tokių žmonių mažai. Daugėja gerų žmonių. Ir jie visi randa būdų, kaip sukurti tą gerumą. Pavyzdžiui, jauni žmonės tuokiasi ir vietoj gėlių svečių paprašo prisidėti prie aukos gyvūnų prieglaudoms ar kitoms organizacijoms. Arba šeimos valstybinių švenčių metu atvyksta į gyvūnų prieglaudas, kad galėtų pažaisti su gyvūnais, pavedžioti šunis. Liepos 6-ają, per Mindaugo karūnavimo šventę, prieglaudoje sulaukėme daug šeimų. Tai mane labai maloniai nustebino. Žmonės skiria savo laiką ir kartu rodo labai gerą pavyzdį savo vaikams.

Aišku, to nesavanaudiškumo galėtų būti ir daugiau. Gerus darbus reikėtų daryti ne tik prieš šventes. Kaip pavyzdžiui, šventiniu laikotarpiu įmonės susigalvoja, kad reikia padaryti gerą darbą: važiuoja į prieglaudas, įvairias įstaigas. Visko priperka, visus apdovanoja, pasidaro gražių nuotrauką ir viskas. Su tokia mintimi, kad užsidirbau gerų karmos taškų, gerą darbą padariau, visos nuodėmės atleistos ir viskas. Ir tie beglobiai gyvūnai, našlaičiai vaikai ar senjorai kuriam laikui pamirštami. Bet juk jiems reikia nuolatinio ryšio dėmesio ne tik prieš šventes, bet ir po jų. Geri darbai turėtų vykti ištisus metus, o ne tik šventiniu laikotarpiu.

Drąsiai pasakysiu, kad man toks elgesys atrodo kaip pasinaudojimas, savo ego patenkinimas. Tarsi, parodymas pasauliui: žiūrėkite, koks aš geras ir fainas.“

Kita medalio pusė – neįvertintos pastangos ir apgaulės

Bet, ar savanorystė visada yra tokia pozityvi? Juk turbūt tenka susidurti su įvairiais, kartais nemaloniais žmonėmis?

„Taip, yra ir kita medalio pusė: pavyzdžiui, žmonėms reikėjo televizoriaus, tu surandi jį, bet jis nėra naujas. O jie tikisi, kad gaus visai naują daiktą, ir tada pyksta, įsižeidžia… Ir su rūbais tas pats, tikisi visiškai naujų. Bet juk taip retai būna.

Kartais žmonės neturi suvokimo, kad tavo laikas yra neatlygintinas, tu už nieką negauni pajamų, stengiesi, o jie tavo pastangų visai neįvertina. Tada bandau paaiškinti, kad ne visada galima gauti naujus daiktus, kad pas mane irgi viskas nėra nauja.

Buvo ir tokia situacija, kad likau apgauta. Turėjau naują striukę, bet man ji buvo per didelė, todėl nusprendžiau ją atiduoti. Vienoje grupėje radau moterį, kuri tikino, kad jai labai jos reikia, todėl padovanojau. Po kiek laiko pamačiau, kad ji internete pardavinėja ją… Nusivyliau, na, bet supratau, kad yra dalis žmonių, kuriems tikrai reikia pagalbos, o yra dalis, kuri pelnosi iš to.

Papasakok, prie kokių veiklų dar teko prisidėti?

„Organizacijoje „Lašelis meilės“. Organizacijos tikslas – padėti žmonėms, kuriems reikia rūbų, maisto, namų apyvokos daiktų. Būna įvairių poreikių, pavyzdžiui, jeigu turi vaiką, dažniausiai reikia vežimėlio, vaikiškų rūbelių. O tu stengiesi surinkti visus reikiamus dalykus. Pagrinde pagalbos kreipiasi jauni, šeimas sukūrę, anksti išėję iš tėvelių namų arba iš globos namų, jaunuoliai. Smagu matyti, kad jie kabinasi į gyvenimą.

O dar pradėsiu savanoriauti Lietuvos raudonojo kryžiaus šiltų apsilankymų programoje. Šiuo metu vyksta mokymų ir pasiruošimų etapas. Programos tikslas – lankyti vienišus senelius, arba tuos, kurie mažai išeina iš namų dėl sveikatos problemų. Dauguma senų žmonių jaučiasi vieniši, apleisti, užsisklendžia savyje, tai opi problema. Lietuvos raudonojo kryžiaus savanoriai nori pagerinti jų emocinę savijautą. 

Svajonė – įkurti savo organizaciją

Bet tu juk dar ir mokaisi, dirbi, kaip tu viską spėji?

Viktorija yra įgijusi smulkaus verslo organizavimo, sporto veiklos organizavimo specialybes. Šiais metais įgis teisės bakalaurą ir baigs socialinio darbuotojo padėjėjo mokymo programą. Be viso to, mergina dar ir dirba vienoje parduotuvėje.

„Visko išties daug, o dar laukia ir praktika, baigiamasis egzaminas, taip pat rašau teisės baigiamąjį darbą. Bet susidėlioju prioritetus. Mažiau laiko leidžiu namuose, kavinėse, rečiau su draugais susitinku. Bet, kai susitinku su draugais po ilgesnio laiko, aš taip džiaugiuosi, nes tas laikas toks kokybiškas, įdomus, yra apie ką pasišnekėti.

Viktorija ir jos augintinis. Asmeninio archyvo nuotr.

Buvo laikas, kai perdegiau. Praeitas metai rašiau baigiamąjį darbą, turėjau profesinę praktiką, dirbau ir kartais dirbti tekdavo ir naktį, o šeštadienis buvo vienintelė diena, kai galėjau rašyti darbą. Penkis mėnesiu taip variau ir, kai liko nedaug laiko iki darbo gynimo, atsisėdau ir pasakiau: viskas, stop. Jaučiau, kad reikia pertraukos, ją ir padariau. O dabar viskas kitaip, darbą rašau be streso.

Šiemet įgysi teisės bakalauro laipsnį, kodėl nusprendei dar baigti ir socialinio darbuotojo padėjėjo programą?

Į šią programą stojau dėl savanorystės. Norėjau gauti daugiau žinių ir kompetencijų, kaip skirtingai bendrauti su skirtingomis asmenų grupėmis, kaip reaguoti, kai žmonės neįvertina, nesupranta. Per tas žinias suprantu, kad turi priimti žmogų, turi nepykti, jeigu yra galimybė ir paaiškint. Kas mums atrodo savaime suprantama, kitam gali būti visai nesuprantama.

O svarbiausia dėl ko stojau, tai dėl to, kad svajoju įsteigti savo organizaciją. Todėl turiu turėti ir reikalingas žinias bei atitinkamą išsilavinimą. Įsivaizduoju, kad mano organizacijoje, pirmiausia, savanoriai būtų apmokomi ir tinkamai paruošti, kaip reaguoti į įvairias situacijas. 

Savanorystė padeda atrasti savo karjeros kelią

Kaip manai, kodėl jauni žmonės turėtų bent pabandyti dirbti neatlygintinai?

Iš tikrųjų tokia veikla teikia labai daug pliusų: skatinimas atsakomybės jausmas, kantrybė, atjauta, empatija.

Dauguma jaunų žmonių nežino kuo nori būti, o savanorystė gali padėti atrasti nišą, kuri tau gali patikti. Manau, kad ir baigus mokyklą reikėtų nebijoti metus ar dvejus palaukti, tiesiog pasavanoriauti, yra ir tarptautinės programos, kur gali save išbandyti. O atradęs savo nišą, tu gali stoti mokytis ir siekti tapti tos srities specialistu. Tokia veikla parodo daug problemų, galbūt atrasi kažkurios problemos sprendimo būdą.

Taip pat gali susipažinti su bendraamžiais, susirasti bendraminčių. Paauglystės laikotarpiu gali jaustis vienišas ar kitoks, o savanorystė suvienija visus, nes yra vienas bendras tikslas. Kitas dalykas – ši veikla padeda išbandyti save. Mano viena draugė norėjo būti paramedike, ji pradėjo savanoriauti ir pamatė, kad negali susitvarkyti su krauju. Pamatydavo ir alpdavo, nors, kai pačiai tekdavo duoti kraują nieko panašaus nebūdavo…

Ką reikėtų žinoti, prieš pradedant savanoriauti?

„Pirmiausiai įsivertinti savo laiką. Yra trumpalaikių savanorysčių, yra ilgalaikių. Tada nuspręsti, kokia sritis tave domina: su vaikais, jaunimu ar senyvo amžiaus žmonėmis, gyvūnais.

Svarbu, kad tokia veikla yra grindžiama savanorystės principu – savo noru. Tai reiškia, kad reikės rodyti iniciatyvą, aukoti savo laiką ir pastangas. Reikia suprasti, kad savanoris turi savo teises ir pareigas.

Geras darbas padovanojo mamai draugę

Viktorija pasakoja, kad draugai kartais iš jos juokiasi, kurs nors pamačius vienišą šunį, jie klausia: tai dabar jau bėgsi jį gaudyti? Viktorija pasidalino viena, gražia istorija, kuri jos mamai padovanojo geriausią draugę – Margo.

„Rugsėjo mėnesį kaimynės mergaitė su draugėmis žaidė kieme ir rado šuniuką, kuris buvo mažas, vienas ir sušalęs. Parsinešė namo, tada kaimynė man paskambino ir sako: ką daryti, kur mums kreiptis, nes aš negaliu jo laikyti pas save. Aš tuo metu nuomojuosi butą, jau auginau triušį ir iš tikrųjų taip pat negalėjau priimti to šuniuko, bet sutikau… Galvojau palaikysiu kelias naktis, įkelsiu nuotrauką į „Facebook“ gal kas pasiims.

Mamos geriausia draugė – Margo. Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo metu, kaip tik mano mama buvo grįžusi iš kelionės, ir po visų įspūdžių jai buvo liūdna, tarsi, pokelioninė depresija užėjo. Aš jai nusiunčiau to šuniuko nuotrauką, parašiau, kad jis yra pas mane. Ji atėjo manęs aplankyti ir tik pamatė jį – ir įsimylėjo. Mama neplanavo auginti šunelio, bet šiam neatsispyrė. Ir atrodo pats šunelis ją pasirinko. Pasirodo jis ne vieną naktį lauke praleido, nes, kai nuvežėm pas veterinarą pasakė, kad jam stiprus pūslės uždegimas. Na, bet išgydėm ir dabar Margo – mamos geriausia draugė.

Dalinkitės su savo draugais

Kokia Jūsų nuomonė šia tema?

avatar
  Prenumeruoti naujus komentarus  
Informuoti apie
Scroll Up