KultūraRedakcijaŽmonių istorijos

Fotožurnalisto vertybės: nuoširdumas, pagarba ir gebėjimas išklausyti kitą nuomonę

0
Praėjusią savaitę Kauno kultūros centro terasoje vyko pokalbis su fotožurnalistu, „Nanook“ bendraįkūrėju Artūru Morozovu. Fotožurnalistas atvirai pasakojo apie karinių veiksmų fotografavimo patirtį ir žurnalistikos vertybes.
Fotografas – stipri asmenybė

A. Morozovas pripažįsta esantis savamokslis fotografas, tačiau džiaugiasi, kad „kelias klotas klaidomis, intuityviomis paieškomis, patirtimis“, nes svarbu, kad „į fotografiją ateitum per patirtį“. Anot jo, „Lietuvos aukštasis mokslas yra susikoncentravęs į techniką, bet per mažai kreipia dėmesį į žmogiškuosius dalykus“. A. Morozovas tvirtina, kad fotografas turėtų būti pagarbus kitam, gebėtų klausyti ir turėti savo nuomonę. „Įdomu prakalbinti kitą, kai jo požiūris visiškai skirtingas, <…> todėl reikia pagarbos, stiprybės išklausyti kitą nuomonę ir ją priimti“, – patirtimi dalinasi A. Morozovas ir priduria, kad, visų pirma, fotografas turi būti stipri asmenybė.

Svarbiausia – nuoširdus domėjimasis

Keletą metų fotografavęs skurdo kultūrą, fotožurnalistas įsitikino, kad visuomenėje yra labai daug vienišų žmonių, todėl svarbu iš tiesų nuoširdžiai domėtis žmogumi. Atsiradęs abipusis pasitikėjimas lemia tai, kad pokalbis tampa kur kas daugiau nei interviu. „Viską yra įmanoma nufotografuoti, tik reikia mokėti <…> rasti būdą, kuris padėtų susitarti su žmogumi“, – mano A. Morozovas.

Karo įvykių fiksavimas  – išskirtinė patirtis

Fotožurnalistas sako, kad karo fotografijos sąmoningai nepasirinko – prieš maždaug 12 metų, vykstant kariniams neramumams Gruzijoje, gavo pasiūlymą ten nuvykti ir karą įamžinti nuotraukose. A. Morozovas džiaugėsi, kad tąkart į Tbilisį vyko kartu su patyrusiu žurnalistu, nes pats vienas nebūtų ištvėręs. Jis pasakoja prisimenantis, kad tik nuvykus į Tbilisį suprato, kas iš tiesų yra karas. „Karo fotografija yra suromantizuota“, – sako fotožurnalistas. Jis priduria, kad karinių veiksmų fiksavimas įsivaizduojamas, kaip lakstymas su neperšaunama liemene per patį karo įkarštį.

Nuvykus į Tbilisį fotožurnalistą nustebino prasidėjęs miesto šturmas: apsistojus viešbutyje dingo elektra, o vėliau sekė žmonių evakuacija iš miesto. Fotožurnalistas pamatęs, kaip kariai kasė apkasus, o kai kurie meldėsi, pajuto baimę, tačiau net ir gavus pasiūlymą sugrįžti atgal, pasiliko ir apie mėnesį fotoaparatu fiksavo karo zoną.

„Fotografo buvimas keičia įvykių dinamiką, kalbą, gestus, <…> Iš pradžių kariai nenori būti fotografuojami, slepia veidą, bet vėliau labai greitai supranta, kad yra istorijos dalis“, – fotografavimo ypatumus pasakoja A. Morozovas.

Paklaustas, kuo karo fotožurnalistika jį patraukė, pašnekovas įvardijo kelias pagrindines priežastis: smalsumo patenkinimą ir psichologinį aspektą, kai tampama išskirtiniu net pačiam sau, nes „sunku sulyginti su kita patirtimi. Niekas kitas negali papasakoti tokių įspūdžių.“ Pašnekovas tikina, kad po tokių patirčių tampa „per sunku grįžti atgal“ į įprastą kasdienybę. Taip pat fotožurnalistas sako, kad „įprastas darbas redakcijoje yra neįdomu“ dėl vyraujančios rutinos.

Jaunų žurnalistų edukacija

Papuošalų verslo idėja Remigijui gimė prekiaujant dėvėtais drabužiais

Anot A. Morozovo, žiniasklaidos priemonė „Nanook“ įkurta spontaniškai dėl noro sukurti bendruomenę, užsiimti lėtąja žurnalistika ir rinktis tas temas, kurios per mažai ar prastai atskleistos. Įkūrėjus vienijo ir edukaciniai tikslai, nes siekiama ugdyti naujus žurnalistus ir keisti vyraujančius stereotipus apie žurnalistiką.

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Kultūra