Gyvenimo būdasEmocinis valgymas. Kaip su juo susidraugauti?

Donata Zabulionė Donata Zabulionė2020 24 balandžio1
« 1 reklama iš 5 »
« 1 reklama iš 11 »

Ne vienerius metus sirgausi depresija, nerimo sutrikimais bei susidūrusi akis į akį suemociniu valgymu kaunietė tinklaraštininkė dalinasi patirtimi, kaip su juo susidraugauti. Moteris sako, kad kovoti su juo nėra prasmės, nes tai kaip ir kiti psichikos sutrikimai ar asmenybės defektai negali būti tiesiog pašalinti. Geriausia yra išmokti su jais gyventi, kad jie netrukdytų. Kaip tai padaryti? Ji dalinasi trimis praktiniais, pačios išbandytais patarimais. 

Pirmas žingsnis – atpažinti emocijas

Skamba daug lengviau, nei yra iš tikro. Dažnai esame linkę identifikuoti tik senai pažįstamus jausmus – pyktį, nerimą, liūdesį, džiaugsmą. Tačiau emocijų yra įvairių. Galima jaustis pažeistu, dirgliu, neįvertintu, išjuoktu, vengiančiu, maištaujančiu, niekinančiu, kenčiančiu, izoliuotu, nekontroliuojančiu ir pan. Kad būtų lengviau, pradžioje galima naudotis štai tokiu emocijų ratu: 

 

« 1 reklama iš 5 »
« 1 reklama iš 11 »

Kuo tiksliau įsivardinama emocija, tuo lengviau bus rasti ir pašalinti priežastį arba situaciją racionalizuoti. Galbūt iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga situacija dienos eigoje sukėlė nerimą arba pyktį. Ir ją būtų galima identifikuoti ir išspręsti, užuot auginus iki emocinio valgymo priepuolio. 

Iliustruosiu situacija. Grįžtu iš darbo pikta. Jaučiu nenumaldomą pyktį ir norą sukirsti kažką saldaus ir riebaus. Tačiau. Pyktį jaučiu, nes dvi paras neatkeldama galvos dariau sunkų darbą, o iš vadovės negavau nei pagyrimo, nei padėkos nei įvertinimo, kad padariau tai, kas buvo beveik neįmanoma. Tai reiškia, kad aš jaučiuosi ne pikta, o neįvertinta. Ką daryti? Tikrai nereikia sukirsti kibirėlio spurgų. Geriau paprašyti vyro, sesers ar draugės, kad padėtų patikėti savimi, prisiminti ir įsivardinti, kiek daug galiu, kiek daug moku ir kiek daug padariau. 

Antras žingsnis – atstatyti santykį su maistu

Didžiąją gyvenimo dalį dauguma moterų laikosi įvairiausių dietų tad maistas tampa didelis priešas. O kai liūdna didžiausias draugas. Nes užėjus blogoms emocijoms leisdžiama sau „pasilepinti“ ir pasiguosti maistu, kuris įprastai ribojamas. Todėl pirmiausia privaloma pamiršti maisto skirstymą į gerą ir blogą. 

« 1 reklama iš 5 »
« 1 reklama iš 11 »

Visas maistas yra geras. Na, nebent sugedęs ir nebetinkamas vartoti. Nėra gero ir blogo maisto. Čia kaip iš tos patarlės, vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Todėl turite įsisamoninti, kad visas maistas yra geras. Tik vienas labiau vertingas kūnui, kitas šiek tiek mažiau. Viskas! Ir ta mintis turi būti automatinė. Tai nebus lengva, tačiau būtina. 

Sekantis etapas bus maisto skonio pajautimas. Kiekvieną patiekalą reikėtų valgyti tokia tvarka:

  • apžiūrėti, kaip jis atrodo. Ar patinka spalva, tekstūra, ar maistas atrodo patrauklus?
  • Pauostyti. Ar kvapas malonus? Ar tokio ir tikėjaisi? Ne per silpnas ir ne per intensyvus?
  • Tada pirmą kąsnį ragauti lėtai, pagalvojant, ar skanu? Kokia tektūra? Šiltas ar šaltas? Ar skonis patinka? Ar nieko netrūksta? 

Išsireikšiu labai grubiai, bet… Emociniai valgytojai priepuolio metu viską valgo kaip pjuvenas. Nejaučia nei skonio, nei tekstūros, nei kvapo, nei kiekio. Kai gyvenime nelika maisto skirstymo į blogą ir gerą, pradedama vėl mėgautis maistu. Ir labai didelė tikimybė, kad užėjus blogoms emocijoms jei ir pasiduodama maisto poreikiui, tai bent pajaučiamas skonis, pasitenkinimas. Ir jei valgant pajaučiamas malonumasi maisto reikės ženkliai mažiau. O tai jau bus didelis žingsnis pirmyn. 

Trečias žingsnis – saviugda

Fizikoje yra toks energijos tvermės dėsnis. Jis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Taip ir emocinis valgymas. Tai yra vienas iš netinkamų  įsitikinimų. Juos atsinešame iš vaikystės, galime perimti per kelias kartas genetiniu lygmeniu. O kai kurie net susiklosto istoriškai ir perduodami iš kartos į kartą šimtus, ar net tūkstančius metų. Kai kurie įsitikinimai mums padeda išlikti. Tačiau yra nemaža dalis tokių, kurie trukdo gyventi. 

« 1 reklama iš 5 »
« 1 reklama iš 11 »

Nepamirškim, kad visai neseniai moterys pliaže negalėjo vilkėti maudymosi kostiumėlio, nes tai buvo laikoma amoraliu poelgiu. Juk dabar laikai visai kitokie, tiesa? Šis pavyzdys įrodo, kaip greitai keičiasi mados, visuomenės požiūris į daug ką. O mūsų įsitikinimai įsirėžia labai giliai. Kartais, net visa gyvenimui. 

Ir čia visai nesvarbu, kaip pasirinkama juos keisti. Skaityti knygas, eiti į seminarus, kreiptis pas specialistus, užsiimti savianalize asmeniškai. Svarbiausia, kad tikslas būtų pačiam žmogui aktualus ir svarbus, tada rezultato pasiekti nebus sudėtinga. 

Dalinkitės su savo draugais
0 0 vote
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausi
Seniausi Labiausiai balsuojami
Inline Feedbacks
View all comments
Jurga

„…Geriau paprašyti vyro, sesers ar draugės, kad padėtų patikėti savimi, prisiminti ir įsivardinti, kiek daug galiu, kiek daug moku ir kiek daug padariau. ..“ :)) , oi, negaliu, numirsiu iš juoko. Patarimas čia? Visų pirma, tai netikra, apsimestina, per prievartą ištraukti palaikymo, pagyrimo žodžiai. Antra, o jei šitie išvardinti žmonės yra emociniai ir visokie kitokie smurtautojai, pavyduoliai ir pan.? Vis vien lieka geriausias vaistas – spurgų kibirėlis.

[contact-form-7 id=“152467″ title=“prenumerata“]

Scroll Up
1
0
Would love your thoughts, please comment.x
()
x