Žmonių istorijos

Du Elenos Tervidytės mėnesiai Vietname: įspūdinga gamta, kurioziškos situacijos ir sukrečiantys vaizdai

0

Egzotiškasis Vietnamas ir milžiniški jo kontrastai: nuo fantastiško grožio vietų iki pusnuogių vaikų, gatvėse prašančių išmaldos. Nuo palaimos akimirkų iki momentų, kai mintyse jau buvo spėjusi parašyti atsisveikinimo laišką savo dukrai. Apie visa tai ir dar daugiau susitikimo Kaune metu pasakojo Elena Tervidytė – žurnalistė, fotografė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, keliautoja. Susirinkusieji į renginį, kelias valandas turėjo galimybę kartu su pačia Elena pasinerti į jos kelionių pasaulį, kartu iš naujo išgyventi įsimintiniausias akimirkas ir pasigrožėti nuotraukomis, atskleidžiančiomis tikrąjį Vietnamą.

E. Tervidytė Vietnamą išmaišė nuo pat Šiaurės iki Pietų. Per du mėnesius trukusią kelionę, moteris susidūrė su tokiomis situacijomis, kurios leido pažinti tikrąją vietos gyventojų kasdienybę ir kontrastų kupiną Vietnamą.

Kelionėse – sakralumo paieškos

Renginį E. Tervidytė pradėjo pasakojimu, kodėl ji apskritai keliauja. Moteris į keliones dažniausiai leidžiasi viena, mat draugų tarpe turi nemažai žmonių, nesuprantančių kelionių reikšmės. „Toks kardinaliausias prieštaravimas keliavimui buvo iš mano bičiulio, dabar jau a. a. Arvydo Šliogerio. Jis sakydavo: „Valkata, tu, valkata. Ko tau trūksta Lietuvoj? Visur gali tą pačią būseną, tuos pačius dalykus patirti.“ Ir prieš išvykstant į šitą kelionę, jis man pasakė, kad jeigu jau važiuoju, galėčiau bent jau trumpesniam laikui. Ir taip jau sutapo, kad man būnant Vietname, Arvydas mirė. Lygiai tą pačią dieną man dar ir šuo įkando. Šiaip Azijos šalyse šunys yra draugingi, tai aš ir nežinau, ar čia koks nors sutapimas, koks nors ženklas buvo, ar tiesiog ta diena buvo tokia labai nelaiminga. Tai vat tokių žmonių, sakančių, kad keliautojai savo viduje yra tušti, ieško kuo užpildyti savo tą vidinę tuštumą, mano draugų tarpe yra nemažai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš keliauju viena“, – pasakojo E. Tervidytė.

Keliautoja, tęsdama pasakojimą, pridūrė: „Negalėčiau pasakyti ar kažkaip nuneigti, kad aš neturiu tos vidinės tuštumos, kurią bandau užpildyti, bet dažniausiai aš vis tik ieškau tose kelionės sau kažko sakralaus. Ir labai džiaugiuosi, kai pavyksta atrasti. Kitas dalykas, kuris kelionėse man labai padeda, tai minčių sustatymas. Kadangi viskas užgriūva, visa aplinka nauja ir nematyta, tai tas minčių srautas, einantis visų mūsų galvose, ta nesustojama srovė.. kad ją sustabdytum, reikia geros meditacijos. Tos mintys, bent jau man, dažnai yra trukdančios aiškiau ir ryškiau matyti realybę. O kelionėje, kadangi viskas yra nauja, aš tarsi išeinu iš savęs ir tuomet pradedu labai aiškiai matyti daugybę dalykų, kurių šiaip gyvenime galbūt ir nepamatyčiau. Arba tame pamatyme nebūtų sąmoningumo dėmens“, – apie kelionių reikšmę kalbėjo žurnalistė.

Azijietiški kankinimo būdai

Vienas iš E. Tervidytės kelionės į Vietnamą norų ir tikslų buvo suprasti, kaip Vietnamas galėjo laimėti karą prieš Jungtines Amerikos Valstijas. Moteris, prieš išvykdama į kelionę, teigė peržiūrėjusi visus filmus ir perskaičiusi visas įmanomas knygas šia tematika, tačiau taip ir nesupratusi, kaip tokia šalis laimėjo prieš Ameriką. „Hošimine yra vienas stipriausių karo muziejų, visa ekspozicija yra padaryta taip, kad sukrečia iki širdies gelmių. Naikinimui buvo panaudota viskas – ir chemija, ir dujos, ir šaudymai, ir užvertimai olose. Kokie 80 proc. amerikiečių karių, dalyvavusių kare Vietname, serga depresija arba kenčia nuo įvairių priklausomybių. Tose vietose, kur buvo amerikiečių bazės, dar ir dabar laisvai liejasi narkotikai“, – pasakojo moteris.

E. Tervidytei teko pamatyti ir tai, kokius kankinimus vietnamiečiai naudodavo karo belaisviams. „Vienas iš tokių – į šulinį įleisti spąstai, su aštriais, metaliniais daiktais, o ant jų yra tam tikri sužymėjimai. Tai ten būdavo sužymėta, kiek galima įleisti, įspausti į žmogaus kūną, kad jam beprotiškai skaudėtų, bet jis iš karto nemirtų. Dar labai sukrėtė vaizdas, kur į tokius krepšius uždarydavo belaisvius ir leisdavo juos į vandenį, vėlgi, nustatyta, kas kiek laiko nuleidžia, iškelia, vėl nuleidžia. Tai tie azijietiški žmogaus kankinimo būdai visai kitokie būdavo. Bet visa tai man taip ir nepadėjo atsakyti į klausimą, kaip jie tą karą visgi laimėjo“, – matytais vaizdais dalijosi E. Tervidytė.

Nuotykiai, įsiminsiantys visam gyvenimui

Kelionės metu moteris pasakoja atsidūrusi tokiose situacijose, kurių neįmanoma užmiršti. Kartą, važiuojant motoroleriu, žurnalistei įkando šuo. Susisiekus su pažįstama gydytoja, ši suvokė, kad nuo pasiutligės privaloma pasiskiepyti per 12 valandų. Įtampą padidino dar ir tai, kad tos salos, kurioje tuo metu buvo Elena, ligoninėje reikiamos vakcinos nebuvo. Keliautojai teko susidurti su neįprasta tos šalies medicinos sistema ir įdėti nemažai pastangų, kol galiausiai pavyko pasiskiepyti.

Ne ką mažiau keblumų kelionėje kilo ir stengiantis susikalbėti su vietiniu aptarnaujančiu personalu. Pasak moters, atrodo, net ir viską susiderinus ir užtvirtinus informaciją, 8 iš 10 kartų, taksi nuveždavo ne ten, kur reikėdavo.

E. Tervidytei įsiminė ir Vietnamo eismo sąlygos. „Pas juos kelių eismo taisyklės yra tokios, kad kuri transporto priemonė didesnė – ta ir pirmesnė. Aš kadangi važiavau motoroleriu, tai būdavo, kad pralekia pro tave taip, kad beveik nudaužia veidrodėlį. Automobiliu keliauti ten labai nepatogu, labai siauri tarpai, siauri pravažiavimai, o ir užsieniečiams jie beveik niekur nenuomoja automobilių“, – įspūdžiais dalijosi moteris.

Negana to, kartą į keliautoją rėžėsi sunkvežimis. „Laimė, kad ten, kur kritau su motoroleriu, buvo šalikelė, šį tą, aišku, sudaužiau ir stipriai sutrenkiau kairę ranką. Po kokios valandos ta ranka taip smarkiai ištino ir pradėjo taip skaudėti, kad nebegalėjau nuspausti stabdžio rankenos. O mums priešakyje dar buvo likęs visas serpantininis užkilimas į kalną. Buvo jau vakaras, mano gidas jokios vaistinėlės neturi, kelio pabaigos nesimato, o mano ranka toliau tinsta. Galiausiai, šiaip ne taip užvažiavom tais visais serpantinais, bet aš jau buvau per tą laiką išsakiusi visas mantras, kurias mokėjau ir jau mintyse parašiau dukrai atsisveikinimo laišką, nes tikrai atrodė, kad jau bus viskas“, – prisiminimais iš kelionės dalijosi Elena.

„Kai ten užkilę jau atvažiavome į viešbutį, būsena buvo tokia, kur jau nebelabai gali atskirti, ar čia tu, ar čia išvis realybė, ar kas. Įeinam į tą viešbutuką, o mano visa apranga siaubinga, su šarvais ant kelių, alkūnių, su striuke, šalmu, visa dulkėta, nudrengta, prakaituota. Įeinu aš į tą holą, o ten – kvepia fantastiškai ir matau, kaip stovi pulkas japonų, pasipuošusių baltais marškiniais, su kostiumais. Mane net paralyžiavo. Vienas tokių baisesnių patyrimų buvo, kai reikėjo pro juos taip atrodančiai praeiti“, – pasakojo moteris. Tačiau čia, nuotykiai su japonais dar nesibaigė. Kitą dieną, palikus viešbutį ir nuvažiavus į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria fantastiško grožio vaizdai ir vėl teko su jais susidurti. „Nusipirkau kavos, stoviu, žiūriu į gražų vaizdą ir išgirstu tokį garsą mašinos, atsisuku – ir matau, kaip iš to balto autobusiuko vėl pabyra tie patys japonai. Ir matau, kad jie visu pulku eina link manęs. Jie prieina ir man sako: ar galėtume su jumis nusifotografuoti? Aš, nieko nesuprantanti, klausiu: ką, kodėl? O jie man: jūs juk ta trenkta moteriškė, kuri vakar tuo serpantinu važiavo? Atsakiau, kad taip ir tuomet teko nusifotografuoti kartu su jais, kad ir kaip nesmagu buvo“, – pasakojo Elena. Keliautoja juokavo, kad jai, kaip moteriai, tokia situacija buvo tikras siaubas, o vertimasis su motoroleriu, palyginus, buvo vieni juokai.

Širdį slegiantys vaizdai

Susitikimo metu, Elena papasakojo ir apie Vietnamo kontrastus. Kadangi šalyje gyvena daugiau negu 90 milijonų gyventojų, ten esą, galima išvysti visko. „Vietname, aišku, yra visko, vietos labai skirtingos. Pavyzdžiui, Hošimino senamiestyje, centrinėse gatvėse viskas sutvarkyta, pilna kavinių, policija pravažiuoja, viskas apšviesta. O paskui pasukus į kiemus – eini ir matai, kad durys atsidaro, o žmogus dingsta. Ten gali tave tiesiog taip pačiupę įtraukti ir kelio išeiti gali jau niekada ir neberasti“, – pasakojo keliautoja.

Kaip teigė Elena, vienas labiausiai slegiančių vaizdų – pusnuogiai vaikai, gatvėse surinkinėjantys išmaldą. „Labai graudu – jie nušašę, beveik nuogi, stiklinėmis akimis, nes tiems vaikams jau viskas atsibodę“, – pasakojo žurnalistė. Ją itin sukrėtė ir pamatytas vaizdas, kaip prie vienos šeimos namų būriavosi policijos automobiliai, kurie, kaip paaiškėjo, išsivežė tėvus, seksualiai išnaudojusius berniuką.

Baigiantis renginiui, moteris dar kartą pabrėžė, koks skirtingas ir įvairus gali būti Vietnamas, tačiau ragino visus, turinčius galimybę, bent kartą jame apsilankyti.

0 0 votes
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti naujus komentarus
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Visi komentarai

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Žmonių istorijos