Buvusios rankininkės Donatos Martinkienės dėka Kaune įsižiebė žolės riedulio židinys, jos auklėtiniai sėkmingai žaidžia šalies čempionatuose.

Lietuvos žolės riedulio įvairių amžiaus grupių čempionatatuose sėkmingai žaidžia Kauno „Veršvų“ žolės riedulio komandos, vadovaujamos kūno kultūros mokytojos ir sporto mokyklos trenerės 53-ejų Donatos Vaičytės-Martinkienės.
L.Čaikauskas ir D.Martinkienė.Alfredo Pliadžio ir asmeninio albumo nuotr.

Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) prezidentas Leonardas Čaikauskas teigia, kad ant šios energingos trenerės ir puikios organizatorės pečių gula visas Kauno žolės riedulys, nes mieste ji vienintelė dirba šios sporto šakos trenere.

„Kai Kaune mano iniciatyva buvo pradėtas kultivuoti žolės riedulys ir trenere tapo Donata Martinkienė, ji įgyvendino visas mano svajones.  Kaip ilgametis profesionalus sporto darbuotojas galiu teigti, jog Kauno žolės riedulys puikiai dirbančios šios trenerės dėka išpildė visas mano viltis. Kaunas LŽRF tapo strategiškai svarbus: vyksta aktyvus šios sporto šakos judėjimas, atkreiptas miesto savivaldybės dėmesys, suburtos puikios įvairaus amžiaus grupių komandos, įkurtas žolės riedulio klubas, kuriam vadovauja pati trenerė, vyksta darbas su vaikais ir jų tėvais, rėmėjais, sporto mokykloje yra etatas.

Atėjus dirbti Donatai, Kaunas tapo vienu žolės riedulio centrų Lietuvoje, kurio gali pavydėti kitų miestų treneriai, vis dar abejojantys, ar būti priklausomiems nuo savivaldybių.

« 1 5 »
« 1 11 »

Jeigu kauniečių trenerei ko nors neduoda sporto mokykla, ji prisiduria iš rėmėjų. Donata – tikras briliantas mūsų karūnoje“, – sako L. Čaikauskas.

LŽRF prezidentas stebisi, kaip ši viena moteris Kaune viską sugeba pati susitvarkyti, bet pripažįsta – jai būtinai reikalinga pagalbininkė ar pagalbininkas, LŽRF jų ieško, tačiau treneriu ne kiekvienas gimsta.

Kauniečiams trūksta ir didelės aikštės, tad LŽRF planuoja čia įrengti tarptautinius standartus atitinkančią aikštę.

« 1 5 »
« 1 11 »

„Veršvų“ moterų ir vyrų komandos žaidžia Lietuvos žolės riedulio B diviziono čempionate ir kasmet pretenduoja laimėti medalius. 2013-aisiais ir 2014-aisiais jų moterų komanda laimėjo sidabro medalius, o vyrai 2016-aisiais – bronzos.

Skambių pergalių pasiekia ir D. MartinkIenės vadovaujami jaunieji žolės riedulininkai: Lietuvos vaikų žolės riedulio lygos (U-12 ir U-14)) pirmenybėse kauniečių mergaičių ir berniukų komandos yra laimėjusios sidabro medalius, 2018-aisiais per Lietuvos jaunučių sporto vilčių žaidynes kaunietės pelnė bronzos medalius.

Sėkmingai „Veršvų“ žolės riedulio komandos žaidžia ir įvairiose Lietuvos uždarų patalpų pirmenybėse, festivaliuose, turnyruose.

Švenčiant Veršvų gimnazijos, kurioje susibūrę žolės riedulininkai, 100-metį išleistoje knygoje nemažai vietos skirta ir jų žolės riedulio komandoms.

« 1 5 »
« 1 11 »

Kauniečių trenerė D.Vaičytė-Martinkienė sportinę karjerą pradėjo nuo rankinio. Atstovavo Kauno „Žalgiriui“ ir Lietuvos rinktinei. 1986-aisiais per SSRS tautų spartakiadą pelnė bronzos medalį. Tai pats svariausias Donatos  pasiekimas rankinio aikštelėje.

Siekti meistriškumo aukštumų jai tobulėti padėjo tokie patyrę treneriai kaip Elena Petkienė, Nerimantas Aržuolaitis.

1995-aisiais D. Vaičytė baigė rankininkės karjerą. Dar bandė žaisti veteranių komandoje, tačiau prieš penkerius metus gavo traumą ir rankinio kamuolio jau nebeima į rankas.

„Šeimoje buvau vienintelė sportininkė. Rankinis buvo mano pirmoji sporto šaka ir niekada nepagalvojau, kad kažką turėsiu bendro su kita.  Juolab, kad visą laiką dirbau Kauno Veršvų vidurinėje mokykloje, kuri dabar yra gimnazija, kūno kultūros mokytoja. Mano sportas dabar – vaikai, su jais visą dieną kaip reikiant pasimankštinu ir per kūno kultūros pamokas, ir per žolės riedulio treniruotes “, – teigia D. Martinkienė.

Kaip atsitiko, kad savo tolesnę karjerą susiejote su žolės rieduliu?

2007-ųjų rudenį į Veršvų vidurinę mokyklą atvažiavo LŽRF prezidentas Leonardas Čaikauskas ir su Kauno savivaldybės valdžios atstovais mane, kūno kultūros mokytoją, kalbino išbandyti naują sporto šaką – žolės riedulį.

Tuo metu turėjau 5-6 klasių mergaičių ir berniukų kvadrato grupes, mokinių paklausiau, ar jie to norėtų. Išgirdau „taip“. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kvadrato žaidėjai buvo pirmieji mano žolės riedulininkai.

Pirmieji žingsniai buvo sunkūs: neturėjome sportinio inventoriaus, vartininko aprangos. Padėjo LŽRF, o vėliau tėvų ir rėmėjų pagalba viską pamažu pati susipirkau.

2008-aisiais liepos 15 d. įkūriau žolės riedulio klubą, kurį dabar lanko apie 80 įvairaus amžiaus merginų ir vaikinų, iš kurių apie 40 rimtai sportuojančiųjų.

Tačiau apie rankinį ir dabar dar vis pagalvoju. Per Kauno mokyklų žaidynes  surenku berniukų komandą ir dalyvaujame. Gimnazijoje yra vaikinų, kurie lanko rankinio pratybas.


Ar pati nebandėte žaisti žolės riedulio?

Pati pirmoji pažintis su žolės rieduliu įvyko 1985-aisiais. Tada Kauno „Žalgirio“ dublerių komanda Šiauliuose dalyvavo Lietuvos jaunių žaidynėse ir pelnėme bronzos medalius.

Nauja patirtis paskatino mane vėliau imtis trenerės darbo. Žolės riedulio paslapčių mokausi, dalyvaudama įvairiuose seminaruose, o žaidėjai labiausiai tobulėja per varžybas.


Ar po rankinio žolės riedulys jums pasirodė įdomus?

Tai visai kita sporto šaka, labai skiriasi technika, tačiau įdomi. Vaikams patinka žolės riedulys, o aš dirbu savo darbą.

Metus laiko pasitreniravę, debiutavome Kaune surengtame turnyre Lietuvos nepriklausomybės dienai paminėti, o netrukus pradėjome dalyvauti Lietuvos žolės riedulio 12-mečių vaikų pirmenybėse.

Mano auklėtinėms įgijus daugiau patirties, būdamos devintokės jos pradėjo dalyvauti Lietuvos moterų čempionatuose, o netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir mano užauginta antroji vaikinų grupė.

Abi komandos dabar aštuntus metus žaidžia Lietuvos B diviziono čempionate.

Kažkokios ypatingos strategijos, pritraukiant vaikus žaisti žolės riedulį neturiu – dirbdama gimnazijoje, kviečiu visus norinčiuosius nuo pradinių klasių lankyti šios sporto šakos būrelį, taip pat raginu registruotis į „Tauro“ sporto mokyklos grupes.

Visi žaidėjai – Veršvų gimnazijos mokiniai ir tik nedaugelis yra iš kitų mokyklų.

Gimnazija yra Vilijampolėje ir nelabai kas nori ten važiuoti treniruotis. Kaune esu vienintelė žolės riedulio trenerė, žaidėjus pati užsiauginu nuo mažumės.

Vaikai, atėję į pirmą klasę, jau žino, kad jie žais žolės riedulį. Ankstesniais metais mūsų mokykla garsėjo gražiomis futbolo tradicijomis, mokykloje mokėsi Benjaminas Zelkevičius, Igoris Pankratjevas ir kt.

Galbūt, todėl mūsų gimnazijos vaikai mieliau žaidžia futbolą, žolės riedulį, o ne krepšinį.

Kaip visur suspėjate? 

Savo darbą derinu su sportu. Esu griežta, drausminga, tvarkinga, saugoju savo sportinį inventorių, nes jis yra brangus, tą skiepiju ir savo auklėtiniams.

Kai vyksta Vaikų lygos varžybos, gimnazijos vadovų prašau, kad tomis dienomis turėčiau mažiau pamokų.

Gimnazijoje mokosi apie 800 gimnazistų, kartu yra ir dvi pradinės mokyklos. Esu užimta nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro, o jeigu vyksta varžybos, tai į namus grįžtu ir vėliau.

Turime galimybę techniką tobulinti nedidelėje gimnazijos sporto salėje, tačiau ten žaisti mums neleidžia. Fiziškai stiprėti galime prie gimnazijos treniruoklių

Vasarą žaidžiame lauke, prie gimnazijos esančioje sintetinės dangos aikštelėje (40×20 m).

Iki šiol priklausėme Kauno „Tauro“ sporto mokyklai, kur nuo 2008-ųjų turiu dvi grupes, o nuo kovo 1-osios – „Gajos“ sporto mokyklai.


Kuriais savo mokiniais labiausiai didžiuojatės?

Pavyko išugdyti Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėją Igną Balbatūnovą, kuris 2017-aisiais buvo pripažintas geriausiu šalies čempionato žaidėju. 2019-aisiais, jam žaidžiant mūsų komandoje B diviziono uždarų patalpų čempionate, pelnėme sidabro medalius. Dabar I. Balbatūnovas gyvena ir dirba Anglijoje.

Lietuvos 18-mečių rinktinei atstovauja Nedas Lapenka, Tautvydas Arlauskas ir Artūras Mikėnas.

Sunku ar nesunku, bet man niekada nekilo noras viską mesti. Treniruoju  labai daug mažų vaikučių, antrokų- ketvirtokų ir net besirengiančių lankyti nulinę klasę.

Jeigu sesutė lanko trečią klasę, tai kaip gi nepriimsi brolio „nulinuko“. Vaikų lygoje (U-12) mūsų komandai atstovauja brolis ir sesuo dvyniai Dovydas ir Vakarė Diržiai, o vyrų čempionate žaidžia jų brolis Gražvydas Diržius.

Mano darbo kredo – mylėti savo sporto šaką ir raginti jaunimą pamilti ją.


Kokias tradicijas puoselėja „Veršų“ žolės riedulio klubas?

Septintus metus rudenį organizuoju turnyrą Kūno kultūros dienai paminėti – žolės riedulio šventę mokiniams ir jų tėveliams.

Populiarus mūsų rėmėjų „Žalgirio loto“ taurės turnyras, kuriame dalyvauja 13-14 įvairaus amžiaus komandų iš visos Lietuvos,  rungtyniaujame dvejose gimnazijos aikštelėse.

Švenčiant Veršvų gimnazijos 100-metį, organizavau įdomų žolės riedulio turnyrą.

Nuo pat mažumės vaikus pratinu prie varžybų, kad jie pajustų pergalės džiaugsmą ir grūdintųsi, patyrus pirmuosius pralaimėjimus.

Dalyvaujame įvairiuose Lietuvos turnyruose, festivaliuose, vykstame žaisti į turnyrus Vilniuje, Kelmėje, kitur. Gaila, tačiau neturime finansinių galimybių vykti į užsienyje vykstančius turnyrus.


Kokias viltis siejate su žolės rieduliu?

Jei tik turėsiu sveikatos, iki pensijos tikrai dirbsiu. Viena mano svajonių – rasti sau pamainą, kad atsirastų žmogus, kuris man padėtų, nereikėtų vienai visur plūktis.

Ačiū Dievui, kad per savo trenerės karjerą nė karto nebuvau susirgusi, neturėjau nedarbingumo lapelio.

Galvoju, gal trenere galėtų dirbti kuri nors mano auklėtinių devintokių, nes yra norinčiųjų.

Ir toliau rengsiu žolės riedulio pristatymus Kauno gimnazijų mokiniams ir bendruomenės nariams, dalyvausiu įvairiuose projektuose ir parodose, sieksiu, kad kuo daugiau kauniečių pamiltų žolės riedulį

 

sportas.info informacija

0 0 vote
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
View all comments