Connect with us

Naujienos

Darius Razmislevičius. Kiek kainuoja nemokamas mokslas Lietuvoje?

Paskelbta

„Mokymasis valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas“, – numato mūsų šalies Konstitucijos 41 straipsnis. Tačiau tas „nemokamas mokymasis“, pasirodo, yra labai sąlyginė sąvoka – pabandykite išleisti vaiką į mokyklą, neišleidę nei vieno euro cento.

Nuo ko gi čia pradėjus skaičiuoti?

Ne vienoje Europos Sąjungos šalyje tinkama mityba mokykloje laikoma dalimi ugdymo proceso ir tėvams papildomai tai nekainuoja.

Didieji prekybos centrai, vienas paskui kitą leidžia reklaminius straipsnius apie tai, kiek neva „nedaug“ kainuoja pasiruošimas mokyklai, jeigu pirksite pas juos. Savo analizę pateikė ir vienas šalies bankas, nurodydamas, kad neva šiais metais viskas pigiau, tik uniformų kainos keliais procentais paaugo.

Įvertinus įvairius viešojoje erdvėje pasirodžiusius skaičiavimus, galima išvesti vidurkį: minimalus kanceliarinių prekių krepšelis kainuoja apie 50-60 eurų, uniforma – 100-150 eurų, sportinė apranga – apie 40 eurų, pratybos – 50 eurų ir daugiau. Viso – apie 250 eurų.

Eikime toliau. Vaikas mokykloje turi valgyti. Kiek kainuoja pietūs? Mažiausiai 2 eurai per dieną, jeigu neperkate gėrimo. Per savaitę jau 10 eurų. Per metus gaunasi apie 400 eurų ir daugiau.

Sakote, tai nesusiję su „mokymusi“? Drįstu prieštarauti. Ne vienoje Europos Sąjungos šalyje tinkama mityba mokykloje laikoma dalimi ugdymo proceso ir tėvams papildomai tai nekainuoja.

Važiuojam toliau – į „kultūrines dienas“. Kiekvienoje klasėje per mokslo metus nuo 30 iki 60 pamokų turi būti skirta pažintinėms, kultūrinėms, kūrybinėms, sportinėms, praktinėms, prevencinėms veikloms. Tai privaloma bendrojo lavinimo dalis. Tačiau, kas moka už muziejus, kino teatrus, išvykas į lankytinas vietas ir pan.? Atsakymą visi žinome – tėvai. Vienos išvykos kaina nuo kelių iki keliasdešimties eurų. Per metus pridėkime dar bent 100 eurų.

Taigi, brangieji, nemokamas mokslas eilinėje Lietuvos mokykloje vienam vaikui vieneriems metams kainuoja apie 800 eurų.

Padauginkite šį skaičių bent jau iš dviejų, jeigu jūsų vaikas yra baigiamojoje klasėje ir ruošiasi egzaminams. Net jeigu nesamdysite korepetitorių, šimtadienį ir išleistuves tikrai švęsite. Sakote, tai nesusiję su Konstitucijoje įtvirtintu „nemokamu mokymusi“? Pabandykite tai pasakyti savo dukrai, kuri ieško išleistuvių suknelės.

Be tiek to. Tai tik eilinė mokykla.

Jeigu norite „geresnio“ išsilavinimo privačioje mokykloje, kainos vien už šią privilegiją svyruoja nuo kelių šimtų iki 16 000 eurų per metus. O kur dar papildomi mokesčiai: stojamasis, registracijos, administravimo, ugdymo priemonių, net spintelės ir mistinis „kapitalo“.

Nepamirškime visų priemonių, kurias vardijome anksčiau. Taip pat papildomo ugdymo ir „geresnių-brangesnių“ kelionių. Nepamirškime ir to, kad privačioms ugdymo įstaigoms atseikėja ir valstybė: mokinio krepšelis, t. y. mūsų visų sumokėti mokesčiai, keliauja pas „verslininkus“, uždirbančius iš švietimo sistemos.

Pernai mokinio krepšelis siekė 1099 eurus.

Beje, iš šių lėšų mokamas ne tik atlyginimas pedagogams. Įdomu tai, kad šie pinigėliai turėtų būti naudojami ir vadovėliams bei mokymo priemonėms pirkti, taip pat ir neformaliam švietimui bei mokinių pažintinei veiklai organizuoti.

Kaip nėra nemokamo gydymo, taip nėra ir nemokamo švietimo.

Papildomai valstybė ir savivaldybė skiria pinigų mokyklos išlaikymui: atlyginimams aptarnaujančiam personalui, pastato eksploatacijai, komunalinėms išlaidoms ir „kanceliarinėms prekėms“.

Tad kodėl nemokamas mokslas taip brangiai kainuoja?!

Ar nesijaučiate kvailinami? Kaip nėra nemokamo gydymo, taip nėra ir nemokamo švietimo.

Dar daugiau. Mes ir mūsų vaikai nuo pat gimimo ar mokyklos suolo suskirstomi į kastas. Ten vargšai, ten turtingieji.

Ir šią kastų sistemą remia valstybė. Taip, remia. Finansuodama iš mūsų visų kišenės privačias mokyklas per mokinio krepšelį. Kaip ir finansuodama privačias gydymo įstaigas iš ligonių kasų. Kaip ir remdama sistemą, kurioje vaikai skirstomi į gabius ir beviltiškus. „Gabius“ gali susirinkti „geros“ mokyklos, o kitoms paliekami „tie kiti, eiliniai“. Kad ir ką deklaruotų valdantieji, deja, mūsų vaikų ateitis tiesiogiai susijusi su tėvų socialine padėtimi.

Ir, galiausiai, prisiminkime, kokia šios valdančiosios valstiečių-žaliųjų daugumos misija? Taip, atskirties mažinimas. Ir skurdo.

Kas penktas skurstame.

Mūsų vaikų ir mūsų valstybės laukia „puiki“ ateitis.

Skaityti toliau

Miestas

Tarptautinę kačių dieną Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su miškinių kačių šeima

Paskelbta

Laikote katiną? Veislinį, neveislinį, trumpaplaukį, ilgaplaukį…? O ar žinote, iš kokio laukinio gyvūno yra kilusios katės? Rugpjūčio 8 dieną minima Tarptautinė kačių diena, tad šia proga Lietuvos zoologijos sodas kviečia susipažinti su kačių pirmtakėmis – miškinėmis katėmis. Jos Lietuvos zoologijos sode gyvena net 3.

Pirmosios miškinės katės (lot. Felis silvestris) Lietuvos zoologijos sode pradėtos laikyti dar 1990 metais. Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas, profesorius Tadas Ivanauskas, miškinėms katėms suteikė vilpišių pavadinimą. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sodo miškinių kačių šeimyną sudaro: Prancūzijos zoologijos sode 2016 m. gimusi mama Azazelė ir Lietuvos zoologijos sode gimę jos jaunikliai – dvejų metų Majus ir vienmetis Ajus.

Miškinės katės yra plėšriųjų katinų šeimos atstovės, kurios savo išvaizda ir dydžiu yra panašios į rainas namines kates. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad katės buvo domestikuotos prieš 8000 metų, o tuomet tapo naminiais gyvūnais. Miškinės katės arba vilpišiai natūralioje gamtoje išgyvena iki 10 metų, o zoologijos soduose šiek tiek ilgiau – 13–14 metų.

Daugiausiai vilpišiai yra paplitę Vakarų Europos, Mažosios Azijos, Kaukazo, Afrikos mišriuose miškuose, lygumose ir kalnuose. Ši rūšis Tarptautinėje raudonojoje knygoje paskelbta, kaip nekelianti susirūpinimo, bet šiandien daugelyje Europos šalių miškinės katės tapusios retomis arba yra prie išnykimo ribos. Rūšis įtraukta į CITES (nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos) II priedą. Tokiose šalyse, kaip: Vokietija, Slovakija ar Lenkija, galima sutikti šiuos plėšrūnus laukinėje gamtoje. Jų populiacijos išsaugojimui įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai.

Deja, Lietuvoje ši rūšis išnyko dar XIX amžiuje. Išnykimo priežastys – medžioklė, valkataujantys šunys ir lengvas kryžminimasis su naminėmis katėmis. Vilpišiai galėtų sugrįžti ir į Lietuvos miškus, kadangi jie yra natūrali mūsų ekosistemos dalis.

Siūlome nelaukti, kol tai nutiks, ir artimiausiu metu aplankyti Lietuvos zoologijos sode esančią miškinių kačių šeimyną. Taip pat ir kitus kačių šeimos atstovus: nendrinę katę, manulą, paprastąją lūšį, snieginius leopardus, tigrus ir liūtus. Juolab, kad rugpjūčio 10 dieną minima Pasaulinė liūtų diena.

Primename, jog šis sezonas paskutinis, kai Lietuvos zoologijos sodas yra atviras lankytojams. Planuojama, jog nuo 2021 metų pavasario prasidės kelis metus truksiantys rekonstrukcijos darbai. Po jų Lietuvos zoologijos sodas pasikeis neatpažįstamai, tad kviečiame nepraleisti galimybės pamatyti tokį Lietuvos zoologijos sodą, koks jis yra dabar.

Lietuvos zoologijos sodo informacija

Skaityti toliau

Miestas

Mero kreipimasis į kauniečius: kaukės, higienos laikymasis ir kitoks bendravimo etiketas turi būti ne diskusijų objektas, o taisyklė

Paskelbta

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis savo kreipimesi į kauniečius, aptarė epidemiologinę situaciją mieste ir visoje šalyje bei ragino gyventojus būti supratingais ir laikytis išvien.

V. Matijošaičio kreipimasis į miesto gyventojus:

„Pastaruoju metu Lietuvoje ir Kauno regione matome COVID-19 epidemiologinės situacijos paaštrėjimą. Matyt, vasariški orai, atostogų nuotaikos ir bendras atsipalaidavimas prisidėjo prie to, kad sergamumo rodikliai šalyje vėl ėmė augti, tokia tendencija pastebima ir aplinkinėse šalyse.

Tikrai ne laikas ir ne vieta dramatizuoti, bet užsimerkti prieš visa tai irgi nevalia. Ypač svarbu apsaugoti garbaus amžiaus ar sveikatos negalavimų kamuojamus žmones. Būtent jų sveikatai ir gyvybei nelemtas virusas kelia didžiausią riziką.

NVSC duomenimis, per visą laikotarpį nuo pandemijos pradžios COVID-19 diagnozuota 176 kauniečiams. Iš jų beveik šimtas jau pasveiko. Šiuo metu 42 žmonės yra gydymo įstaigose, o iš viso sergančiųjų suskaičiuojama 77. Liga neapsiėjo be aukų, nusinešdama trijų senjorų gyvybes.

Šiuo metu Mobiliajame patikrų punkte Kauno poliklinikos medikai dirba pilnu pajėgumu, per dieną atlikdami iki 600 tyrimų. Jei prireiks, jų kiekius didinsime dar labiau. Viešajame transporte ir jo stotelėse, taip pat parkuose ir kitose lankomose vietose sustiprinti dezinfekavimo darbai.

Iki šiol sugebėjome atlaikyti neeilinį išbandymą. Kaunas ir toliau deda visas pastangas, kad mūsų miestas išliktų saugus, o žmonės jaustųsi ramūs. Tačiau čia, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, be pačių žmonių pagalbos bei prisidėjimo mes tebūtume vieniši bejėgiai kariai didelio ir sunkaus mūšio lauke.

Kauniečiai, būkime supratingi, susiimkime ir visi išvien padarykime viską, kas priklauso nuo mūsų, kad išliktume stiprūs prieš nesiliaujančias pandemijos grėsmes. Neleiskime sau pasiduoti, palūžti nebaigus kovos su nematomu ir pavojingu priešu.

Labai prašau visų atkreipti dėmesį į visuomenės sveikatos specialistų ir medikų nurodymus, paisyti jų rekomendacijų. Tegul šie profesionalai būna tie generolai, kuriais mes pasikliauname. Sveikata – brangiausias turtas ir čia negali būti jokių kompromisų.

Kaukių dėvėjimas, higienos laikymasis, kitoks pasisveikinimo ir bendravimo etiketas tegul bus ne diskusijų objektas, o neginčijama taisyklė. Sunegalavę, pajutę koronavirusui būdingus simptomus ar sužinoję apie tokius dalykus netolimoje aplinkoje, susilaikykime nuo ėjimo į darbą, venkime viešumos.

Gudraudami ar neigdami tai, kas akivaizdu, apgausime ne ką kitą, o tik patys save. Maža to, galime gerokai pakenkti kitiems. Juk visi suvokiame, kad infekcija plinta per mus ir tarp mūsų.

Ankstesnė „karantininė“ patirtis Lietuvoje įrodė, kad saviizoliacija duoda realią naudą. Geriau dvi savaitės inkubacinio laikotarpio negu kur kas ilgesnis ligos periodas ir galimai nelengvas jos gydymas.

Per pirmąją koronaviruso bangą kauniečiai įrodė esantys sąmoningi ir atsakingi už save bei aplinkinius. Daugelis gyventojų karantino laikotarpiu nuoširdžiai rūpinosi ne tik savimi, šeimos nariais, kitais artimaisiais, bet stengėsi ir dėl bendradarbių, kaimynų, o neretai stojo į pagalbą visai nepažįstamiems žmonėms.

Šimtai savanorių ištisomis paromis dirbo Kaune įsteigtoje Koronos karštojoje linijoje. Šauliai sėdo ne tik prie telefonų, bet ir prie naujai prikeltų buvusių greitosios pagalbos automobilių vairo, veždami miesto gyventojus tyrimams į mobilųjį patikros punktą. Lietuvos skautijos jaunimas talkino priimant saviizoliacijai apgyvendinamus grįžtančiuosius iš užsienio, taip pat platino informaciją su raginimais dalyvauti masiniuose testavimuose. Tūkstančiai vienišų žmonių sulaukė socialinių darbuotojų, studentijos, samariečių ir kitų geradarių pagalbos į namus.

Dar daugiau gerų darbų padaryta tyliai, tačiau jų autoriai nusipelnė ne menkesnės pagarbos.

Toks pilietiškumas, neabejingas ir geranoriškas elgesys yra tauriausi žmogiški bruožai tikro kauniečio portrete, verti kur kas daugiau nei padėkos žodžių.“

Nuotrauka: Real is Beautiful Stock / Gintaras Vitulskis

 

Skaityti toliau

Naujienos

Rastas prezidento Aleksandro Stulginskio lagerio dienoraštis

Paskelbta

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet  visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą:  buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo….komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado.. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija

Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų

 

Skaityti toliau

Skaitomiausi