Connect with us

Žmonių istorijos

Choreografė Christine Bonansea: „Nebegalime kontroliuoti net to, ką patys sukūrėme“

kaunieciams.lt

Paskelbta

Prancūzų choreografės Christine Bonansea, prieš metus sukurtam spektakliui „OH“ plojo Niujorko ir Berlyno publika. Menininkė tęsia spektaklio kūrimo ciklą ir su Kauno šokio teatro „Aura“ tarptautine trupe „OH-2“ premjerą pristatys tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ metu, spalio 3-ąją. Su Christine Bonansea apie „OH-2“ kalbasi Edita Grudzinskaitė.

Spektaklio pavadinimas „OH-2“ primena cheminę formulę. Ką nagrinėjote šokio aikštelės laboratorijoje?

Spektaklio pavadinimas reiškia „Tik žmogus“ (angl. „Only Human“). Mane ypatingai domina žmogaus santykis su erdve: tiek vidine, tiek mus supančia.

Ką turite galvoje sakydama „vidinė žmogaus erdvė“?

Mes nuolat bandome susivokti savyje – „aš“, „mano“. Tačiau tuo pat metu santykyje su erdve mes skylame į daugybę dalelyčių, tarsi pasidauginame, reaguodami į skirtingas aplinkybes, situacijas, žmones, prisitaikydami ir atsižadėdami savęs.

Esame apdovanoti šešiais pojūčiais, tačiau mes tiek daug investuojame į mus supančia išorinę erdvę, kad pamirštame save. Ryšiai su mūsų šešiais pojūčiais trūkinėja.

Mes nebekvėpuojame taip, kaip įrašyta mūsų prigimtyje. Ką mes valgome? Ar skonėjamės, ar mėgaujamės? Gal rūkome? Gal geriame? Ką krauname į save per regą ir klausą?

Kartu su civilizacijos užduotu tempu mūsų įpročiai pasikeitė. Mes prarandame ryšį su savimi.

Christine Bonansea. Asmeninio archyvo nuotr.

Minėjote, kad jus įkvėpė F. Nyčė ir jo veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Jo filosofija paliečia daugybę temų. Kas konkrečiai jo mąstyme jus sudomino?

F. Nyčė daug kvestionavo žmogų, jo santykį su Dievu, mūsų žmogiškąją struktūrą, sistemą. Jis puikiai jautė ir suvokė civilizacijos įtaką. Egzistencialistai – Ž.P. Sartras, taip pat L. Fuko, gilinosi į struktūras, į visuomenėje susiformavusias schemas, kaip mes elgiamės vienas su kitu.

Mes „ištriname“ žmones. Kas gi yra žmogus? Niekas. Sekantis, sekantis, sekantis…

Panika tampa mūsų nūdienos aktualija, nes laikrodžio rodyklė sukasi kelis kartus greičiau, nei anksčiau. Mes esame sistemoje tarsi spąstuose. Nebegalime kontroliuoti net to, ką patys sukūrėme.

Grįžime prie spektaklio pavadinimo „Tik žmogus“. Pakomentuokite plačiau.

Aš esu vienas. Vienintelis. Nepakartojamas. Tai viena tiesos dalis. Tačiau mes ją suvokiame iškreiptai. Aš vieninintelis toks, geriausias, tobulas, beveik Dievas, Dievas. Žmogaus ego versus „kiti“.

Mes norime būti kažkuo daugiau nei esame: noriu būti geriausiu, kiečiausiu, turėti daugiau, dar daugiau, daugiausiai, noriu „kokybiško“ kūno. Kuo mes tampame? Klounais, robotais, lėlėmis, bandome įsisprausti į svetimus kūnus, apsikarstę daiktais, apsupti technologijų, prietaisų.

Yra kita tiesos dalis. Ar aš vienas? „Lonely one?“ Viso labo tik menkas žmogus?

Kartą kalbėjausi su astrofiziku, kuris pasakė: „Niekam tu nerūpi, žmogau. Žmonija yra niekas. Pažiūrėk į visatą ir jos begalybę. Mes esame niekas, tu supranti?“ Iš tiesų, mes tik žvaigždžių dulkės, nuolat galvojančios, kad esame centras.

Susireikšminimas veda civilizaciją link beprotybės. Kaip tu save bepozicionuotum, esi tik žmogus šioje planetoje.

Ar šokio aikštelė taps mini visata, kurioje susigrums ego ir „kiti“?

Taip, net ir žiūrovai yra toji erdvė. Vienas ir vienas, jau yra du. Kuomet yra du ir dar daugiau, atsiranda ryšys, santykiai, kyla įtampa.

Mes užimame vis daugiau ir daugiau erdvės, kol mums patiems jos nebelieka. Tai tokia prieštara mūsų elgesyje. Mes skverbiamės į išorę, o vidus traukiasi.

Tu esi tu, bet tuo pat metu tu bet kada gali būti pakeistas, nustumtas. Gyvename „nepakeičiamų nėra“ laikais.

Repeticijos akimirkos. „Auros“ nuotr.

Kiek šokėjai turi įtakos spektaklio galutiniam rezultatui?

„Auros“ šokėjai labai imlūs, atviri ir techniški. Tačiau spektaklyje man svarbu ne pati forma, bet kas vyksta – aplink mane ir mano viduje. Labai svarbu energija, kurią šokėjas transliuoja.

Kai kurios spektaklio dalys turi labai griežtą choreografiją, bet yra dalių, kuriose šokėjai laisvi būti čia ir dabar ir reaguoti. Judesys kyla iš kontakto, iš pojūčių, kurie gimsta prisilietus prie kito, iš kontakto su erdve.

Viena ryškių spektaklio dedamųjų yra vaizdo projekcijos. Ar šokėjai kontaktuoja ir su jomis?

Ne. Jie įrėminti jose. Visiškai integruoti. Projekcijos yra abstrakčios. Daug simetrijos, švarių linijų, kampų, bangų, matematikos.

Spektaklyje kuriama erdvė pasitelkiant šviesas, projekcijas, garsą. Toje erdvėje apgyvendinu žmogų.

Vaizdo projekcijos – tarsi formulė, sistema. Nenoriu būti labai tiksli aiškinant reikšmes, vengiu demonstravimo, savo kūryba nenoriu sakyti: „Žiūrėkite, tai reiškia tą ir tą.“

Šokėjai dėvi sniego baltumo kostiumus. Ar „balta“ yra simbolis ar techninis sprendimas, norint tą integralumą dar labiau išryškinti?

Taip, balta spalva šiuo atveju man tarnauja tarsi drobė, ant kurios šviesos maksimaliai gali žaisti. Kartais net naudojamas koncertinis apšvietimas. Balta spalva suteikia galimybę integruotis į erdvę, viską absorbuodama.

Ko spektaklyje daugiau – nuorodų, klausimų ar atsakymų?

Aš nemanau, kad esu pajėgi duoti bet kokius atsakymus. Tai meninis darbas, kurio tikslas išprovokuoti didesnį žiūrovų jautrumą vienam ar kitam klausimui. Tu sukuri emociją. Ta emocinė įkrova, priverčia juos kažkaip jautriau, gal kitu kampu pažiūrėti į klausimą.

Juk meno tikslas – pasakyti: „Pabusk, žmogau“.

Žadinsite publiką triukšmu?

Iš tiesų, garso takelis labai fizinis: elektronika, lyg galinga užkrauta baterija, kuri skleidžia garsus, bet ne melodijas. Aikštelėje sukuriama ekstremali įtampa.

Vienas kūnas, daug kūnų, daug santykių, prieštara, izoliacija, situacijos, kurios kuria tam tikras emocijas.

Paprastai publiką lengviau sujaudinti grožiu – melodinga muzika, gražiais kostiumais. Pirmąją spektaklio dalį pristatėte Niujorke ir Berlyne. Kokios publikos reakcijos sulaukėte?

Berlyne prieš spektaklį publika buvo pakviesta klausytis triukšmo koncerto. Vienas žiūrovas po spektaklio priėjo ir sako: „Būsiu atviras, pradžioje, galvojau, ką aš čia veikiu? Triukšmas. Nenoriu. Vėl bus kažkoks eksperimentas. Norėjau išeiti, bet taip džiaugiuosi, kad pasilikau spektaklyje. Mane stipriai sujaudino reginys“. Tai tik vienas pasidalinimas, bet iš tiesų su publika užsimezgė stiprus emocinis ryšys, žiūrovai buvo paliesti. Tikiuosi, taip bus iš šį kartą.

Koks jūsų pačios santykis su tema asmeniniame gyvenime?

Man visuomet buvo neramu dėl ateities. Gerai atsimenu Černobylio įvykius, močiutės, kuri išgyveno du karus, pasakojimus. Tai labai traumuojančios patirtys. Mes užaugome ant daugybės karų pelenų. Kodėl mes taip elgiamės vieni su kitais, iš kur tiek išmonės žudyti vieni kitus pačiais įvairiausiais būdais?

Jei mes nieko nedarysime, suvalgysime patys save. Dabar daug galimybių kurti savo projekciją virtualiame pasaulyje. Kiek virtualūs mes galime būti? Kol išnyksime? „Avataras“ – mūsų ateitis. Kūno transformacijos, bendravimas su „profiliais“, bet ne žmonėmis. Realybė prieš virtualų pasaulį. Kas nugalės?

Sutinku žmonių, kurie numojam ranka: „Po mūsų nors ir tvanas“. Aš negaliu su tuo taikytis, aš nerimstu, galvoju, ką aš kaip asmuo galiu padaryti. Noriu kovoti. Kartais aš net pagalvoju, kad turiu mesti menus ir rasti kitą, aktyvesnę formą kovoti už ateitį.

Daugiau apie festivalį „Aura 29“, programa, bilietai: www.dancefestival.lt
„Auros“ inf. 

Skaityti toliau

Rajonas

Šimtametis pats nusikasa sodintas bulves

Taikus charakteris, pozityvumas, smalsumas, aktyvus gyvenimo būdas – taip šimtamečio Šlienavos (Samylų sen.) gyventojo Broniaus Kučinsko ilgaamžiškumo paslaptį aiškina jo artimieji.

B. Kučinskas gimė ir užaugo Dvareliškių kaime, kurio šiandien nerasite nei su žiburiu – tai vienas iš 45 kaimų, kurių teritorijas, pastačius Kauno hidroelektrinę, 1959 metais užtvindė Nemuno vandenys.

Šeimoje augo šeši vaikai – penki broliai ir sesuo. Iš gausios šeimos šiandien gyvenimu džiaugiasi jau tik vienas Bronius.

Senjorui netrūksta artimųjų meilės ir dėmesio – Kučinskų giminė didelė, draugiška ir rūpestinga. Prieš porą metų palaidojęs sutuoktinę Leokadiją, vyras gyvena su dukra Virginija. Dažnai čia užsuka ir vaikaitis Egidijus su žmona. Sūnus Raimondas tik svečias, nes gyvena ir dirba užsienyje.

Pirmadienio popietę pasveikinti jubiliato atvyko Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Samylų seniūnė Jolita Andrulytė.

Laimindamas sukaktuvininką, Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonas Antanas Mickevičius linkėjo jam stipresnės akių šviesos ir geresnės klausos – kitais sveikatos sutrikimais Bronius nesiskundžia.

Didžiąją savo gyvenimo dalį B. Kučinskas dirbo kolūkyje, daugiausia prižiūrėjo gyvulius. Matė ir šilto, ir šalto. Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į kariuomenę, yra apdovanotas ordinais ir medaliais.

Dukra Virginija pasakojo, kad taikaus būdo tėtis užsitarnavo žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Tinkamai rūpinosi šeima, auklėjo vaikus, neturi žalingų įpročių.

„Tėtis – ištikimas „Kauno dienos“ prenumeratorius. Pirmas jo dienos darbas – perskaityti, ką rašo laikraščiai“, – pasakojo dukra Virginija.

Vis dėlto didžiausias senjoro pomėgis – ūkio darbai. Bronius turi daržą, kuriame pasisodina pomidorų, pupelių, svogūnų ir, žinoma, bulvių. Derlių irgi nuima pats. „Šiemet bulves kasė vis prisėsdamas ant kėdutės, bet mes negalime iš jo atimti šio malonumo“, – šypsojosi šimtamečio dukra.

Skaityti toliau

Grožis

Vakarėlyje dalyvavusi Elvyra Monginienė prakalbo apie vyrų ištikimybę (foto)

kaunieciams.lt

Paskelbta

Jaukų rudenio vakarą Kauno Juozapavičiaus prospekte šurmuliavo būrys Lietuvoje gerai žinomų žmonių. Juos į studijos gimtadienio šventę pakvietė vyrų ir vaikų kirpimo meistrė Egidija Šatikienė.

Su vaikais ir antrosiomis pusėmis atvykusiems svečiams vakarėlio šeimininkė dėkojo už draugystę bei už kantrybę visuotinio karantino metu. “Sunku buvo ne tik man ir kolegoms laukti, kol galėsime grįžti į darbus. Sunkiausiai tuos tris mėnesius išgyveno mano klientai, kurie, vos tik gavome leidimą dirbti, buvo pasiryžę kirpimui važiuoti kad ir vidury nakties. Bet džiugu, kad viską išgyvenome. Nors praėjo keli mėnesiai, bet eilės iki šiol didžiulės. Atrodo, tarsi vyrai ruoštųsi antrai viruso bangai ir, jei mus vėl uždarytų, karantine jie nori sėdėti ką tik apkirptais plaukais”, – juokėsi Egidija Šatikienė.

Tarp vakarėlio svečių sutikta išskirtinių papuošalų kūrėja Elvyra Monginienė prisipažino, kad jos vyras ir sūnus čia yra nuolatiniai svečiai. “Jei kalbėtume apie tai, kam vyrai būna ištikimi visu šimtu procentų, pasakyčiau, kad savo kirpėjos. Mes, moterys, nebijom paeksperimentuoti ir laikas nuo laiko pakeisti savo grožio specialistus, o vyrams tai žymiai sudėtingiau. Jei jau jie atranda savąją meistrę – ištikimybė garantuota. Taip nutiko su mano vyru ir sūnumi”, – juokėsi ji.

Prekinio ženklo “Elvyra Design” įkūrėjai pritarė ir aktorė Sandra Daukšaitė – Petrulėnė. “Mano vyrui kirpykla – šventas dalykas. O kirpimo meistrė – kaip nuodėmklausė. Į mėnesį kartą vizitas yra privalomas. Net aš kirpykloje esu retesnė viešnia”, – sakė ji.

Trečiojo gimtadieni proga vaikų ir vyrų kirpimo studijos “Cut Cut” įkūrėją Egidiją Šatikienę pasveikinti atvyko ir TV laidų vedėja Kristina Rimienė su sūnumi, TV laidų prodiuserės Gintarė Kreipavičiūtė ir Danutė Nicolas, estetinės medicinos specialistė Rasa Marozienė, verslininkė Lina Vyšniauskienė, plaukų stilistas Karolis Murauskas, verslininkė bei TV laidų vedėja Gintarė Eimantaitė.

« 1 2 »

 

Skaityti toliau

Sveikata

Kauno klinikų medikai ir kraujo donorai išgelbėjo jaunos mamos gyvybę

kaunieciams.lt

Paskelbta

Vieną rytą nubudusi Akvilė pajuto, kad nutekėjo vaisiaus vandenys. „Sunerimau, nes laukiausi 35 savaites, o nutekėję vaisiaus vandenys buvo rožinės spalvos. Nedelsiant pasiėmiau reikalingus daiktus ir išvykau į ligoninę“, – prisimena telšiškė. – Kadangi jau esu gimdžiusi neišnešiotą naujagimį, paprašiau, kad iš rajoninės ligoninės mane vežtų tiesiai į Kauno klinikas.“

Atvykus tiek pacientės, tiek vaisiaus būklės buvo stabilios, tačiau po atliktų tyrimų paaiškėjo, jog vaisius yra netaisyklingoje padėtyje, gimdos kaklelis gimdymui nėra pasiruošęs. „Kadangi vaisiaus vandenys nutekėjo prieš laiką ir atlikti tyrimai parodė, kad reikia reaguoti nedelsiant, buvo nuspręsta atlikti skubią cezario pjūvio operaciją“, – sakė Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušerė ginekologė Eglė Savukynė.

Operacija praėjo sklandžiai ir jos metu pacientė nekraujavo gausiau nei įprasta. Akvilei gimė sveikas, neišnešiotas naujagimis. Tačiau praėjus trims valandoms po operacijos nukrito moters kraujo spaudimas, sutriko sąmonė. „Pamenu, kai pasidarė silpna. Po atlikto ultragarso tyrimo man buvo nustatytas vidinis kraujavimas, o kraujas visai nekrešėjo“, – pasakojo pacientė.

Pasak gydytojos akušerės ginekologės, dėl kraujavimo į pilvo ertmę ir gimdos nesusitraukimo po gimdymo, pacientei teko atlikti skubią operaciją.„Nepaisant kraujavimo stabdymo vaistais, visos operacijos metu gimda nesusitraukė. Deja, tačiau siekiant išsaugoti moters gyvybę, gimdos šalinimo operacija tapo neišvengiama. Pacientė apie tokį gydymo būdą buvo informuota dar iki operacijos. Moteris neteko daugiau nei trijų litrų kraujo, jai buvo perpilta penki vienetai eritrocitų masės“, – apie ekstremalią situaciją operacinėje pasakojo E. Savukynė. Buvo atlikta sudėtinga operacija, kuriai vadovavo patyręs gydytojas akušeris ginekologas Ričardas Augustis.

Pacientė Akvilė Kauno klinikose praleido 11 parų, keturias iš jų ji gulėjo intensyviosios terapijos palatoje. „Ilgai nemačiau sūnelio, nebeturėjau pieno, tačiau laimė, kad ligoninėje veikia Donorinio motinos pieno bankas, todėl vaikeliu buvo pasirūpinta, – kalbėjo jauna mama. – Mano gyvybei grėsė pavojus ir žinau, kad per plauką likau gyva. Sunku nusakyti džiaugsmą, jog patekau į Kauno klinikų specialistų rankas. Esu labai dėkinga visam personalui ir ypatingai mane operavusiems gydytojams Eglei Savukynei ir Ričardui Augusčiui.“

Nors komplikacijos po cezario pjūvio yra retos, tačiau jų pasitaiko. „Viena dažniausių ir grėsmingiausių komplikacijų – kraujavimas, kuris gali baigtis gimdyvės mirtimi. Todėl svarbu laiku pastebėti pogimdyvinį kraujavimą ir operatyviai suteikti pagalbą, – teigia gydytojas akušeris ginekologas Ričardas Augustis. – Kritiniu momentu be galo svarbus komandinis darbas ir bendradarbiavimas tarp akušerių ginekologų, anesteziologų reanimatologų, neonatologų ir slaugytojų bei jų padėjėjų.“

Teikiant pagalbą pogimdyvinio kraujavimo atveju, svarbu laiku atlikti kraujo perpylimą, o gyvybiškai svarbių kraujo komponentų teikimą užtikrina ligoninėje veikiantis kraujo bankas. „Ypatingai dėkojame kraujo donorams, kurie dovanoja savo kraują Kauno klinikų Kraujo centre. Jų dėka galime išgelbėti ne vieną gyvybę. Akvilė liko gyva ir ant rankų gali sūpuoti savo naujagimį jūsų, kraujo donorų, dėka. Todėl kviečiame visus galinčius ir norinčius prisidėti prie šios kilnios kraujo donorystės misijos“, – prašo gydytoja akušerė ginekologė.

Informacija ir nuotraukos – Kauno klinikų. 

Skaityti toliau

Miestas

Grįžusi iš JAV jauna kaunietė pasinėrė į neįprastą verslą

kaunieciams.lt

Paskelbta

JAV 10 metų praleidusi Raminta Stowe prieš metus grįžo į Lietuvą kartu su savo amerikiečiu vyru ir ėmėsi gana neįprasto verslo: atnaujina ir dekoruoja senus baldus. Įdomu tai, kad idėja užsiimti tokia veikla kilo visiškai atsitiktinai: jauna kaunietė anksčiau nedirbo jokio panašaus darbo ir nekrimto jokių su tuo susijusių mokslų.

Vietoj jogos – baldų dažymas

Gyvendama JAV Raminta studijavo, po to dirbo. Būtent čia viskas ir prasidėjo. Dirbdama nedideliame šeimos viešbutyje Šiaurės Karolinoje, ji pastebėjo, kad šeimininkai kasmet keičia nemažai baldų ir kitų daiktų, kurie susidėvi ar susigadina.

Raminta pasiūlė juos ne kasmet keisti naujais, bet, pasibaigus turizmo sezonui, atnaujinti. Šeimininkams sutikus, pati ėmėsi darbo. Kasmet po turistų išvykimo dažydavo, atnaujindavo tai spintelę, tai stalą, tai lauko kėdes.

„Taip ir prasidėjo viskas, dar ten, Amerikoje. Pamatę mano darbus bendradarbiai paprašydavo ir jiems pagelbėti, po to pamatydavo dar daugiau žmonių. Ir man pačiai buvo įdomu, pradėjau domėtis įvairiomis technologijomis, ėmė patikti ir pats procesas. Aš juokauju, kad vieni užsiima joga, kiti bėgiojimu, o aš – baldų dažymu“, – pasakojo pašnekovė, „Tučio dirbtuvių“ šeimininkė.

Lietuvoje klientai kitokie

Pats atnaujinimo ir dekoravimo procesas, pasak Ramintos, nėra sudėtingas. Dažnai tereikia gero nuriebalintojo, poros sluoksnių dažų ir apsauginio lako ar vaško.

„Dažniausiai baldų nešveičiu, naudoju kreidinius mineralinius dažus. Dekoruodama naudoju trafaretus arba baldų aplikacijas, tereikia ja tinkamai pritaikyti. Smagiausia, kad technologijos tokios, jog baldai po tokio atnaujinimo atrodo labai natūraliai ir gražiai, o kaštai nėra dideli“, – pasakojo pašnekovė.

Ji pastebėjo, kad Lietuvoje klientų pageidavimai labai skiriasi nuo to, kokie jie buvo toje JAV vietovėje, kur moteris gyveno ir dirbo anksčiau.

„Reikėjo truputį laiko prisitaikyti. Nes ten kur aš gyvenau JAV, dominavo toks labiau pajūriškas, spalvingas kaimo sodybos tipo stilius. Lietuvoje visi nori ir ieško skandinaviško stiliaus – baltos, kreminės, pilkos spalvos, kad tiktų prie modernaus interjero“, – sakė Raminta.

Sulaukė susidomėjimo senturgyje

Didelio susidomėjimo ji sulaukė su savo darbais vasarą apsilankiusi Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ vykusiame senturgyje „Laiko ratu“.

„Restauruoti, dekoruoti baldai išsiskyrė iš daugelio kitų prekybos vietų, todėl žmonės sustodavo, klausinėdavo kaip čia kas padaryta, apžiūrinėdavo. Daug dėmesio sulaukė ir baldų atnaujinimo bei dekoravimo priemonės, kurių pardavimas taip pat yra mano veiklos dalis. Net vėliau, po mugės, gavau žinučių iš žmonių, besidomėjusių mano darbais ir priemonėmis. Žodžiu, buvo labai smagi ir naudinga patirtis“, – pastebėjo pašnekovė.

Dabar ji kartu su vyru Kaune turi įsirengusi nedidelę dirbtuvėlę, kurioje darbuojasi pakaitomis su vyru.

„Galima būtų dirbti ir namuose, nes dažai, kuriuos naudojame, nėra toksiški. Bet turime du mažus vaikus, todėl darbas jiems būnant šalia būtų neįmanomas. Kartu su vyru dalinamės, tiek vaikų priežiūra, tiek baldų atnaujinimo darbais. Būna, kad vienas pradeda, o kitas pratęsia ir pabaigi to paties baldo prikėlimą naujam gyvenimui“, – pasakojo kaunietė.

Turi rimtų planų

Pora ne tik dirba su baldais, augina vaikus, bet ir grįžę į Lietuvą atnaujino studijas. Nors viską suderinti nėra lengva dirbdami savo mėgstamą darbą, stengiasi nuolat tobulėti, populiarinti savo veiklą tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvai, nes ir tolesnius savo gyvenimo planus sieja su šiuo užsiėmimu.

Šeima vėl ruošiasi dalyvauti rugsėjo mėnesį Kaune vyksiančioje sendaikčių mugėje ir pristatyti savo kūrinius dar didesniam būriui žmonių.

Tarptautinis senturgis „Laiko ratu“ vyks rugsėjo 18–20 dienomis Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“.

Skaityti toliau

Naujienos

Globoje užaugusių vaikų savarankiško gyvenimo startas skirtingas

kaunieciams.lt

Paskelbta

Be tėvų globos likę vaikai iš anksto ruošiami naujam gyvenimo etapui pilnametystei. Jiems padedama sustiprėti psichologiškai, jie gauna informaciją apie pagalbą, paramą ir lengvatas, kuriomis gali pasinaudoti savarankiško gyvenimo kelyje. Per metus vien Kauno regione pilnametystės globos namuose, šeimynoje ar globėjo šeimoje sulaukia apie dvidešimt jaunuolių.

„Kiekvienas vaikas – atskiras likimas. Kiekvieno situacija yra individuali, – kalba Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Regina Klevinskienė. – Daliai jaunuolių saugumą sukūrė rūpestingi globėjai, jų gyvenimas toliau eina savu ritmu, nesukeldamas nerimo. Bet vis dar yra sunkiau pirmąsias savarankiško gyvenimo pamokas priimančių įstaigų globotinių.“

Adrijui atmintin įsirėžė verkianti globėja

19-etis Adrijus B. šią savaitę pasirašė sutartį su viena Kauno profesinio rengimo mokykla. Planuoja mokytis su gyvūnų priežiūra susijusios specialybės. Vaikinas bandys įgyti profesiją, susirasti darbą. Viliasi, kad vėliau įgyvendins savo svajonę tapti veterinarijos gydytoju.

Jaunuolis pasakoja, kad mokytis jam niekad nebuvo labai lengva. Pas globėją Kauno r. jis apsigyveno jau bebaigiąs antrą klasę. Persikėlęs į naują mokyklą, neslepia, jautėsi visišku nevykėliu, sulaukė bendraklasių patyčių: skaitė skiemenuodamas, rašyti nesisekė, mokytojo užduodamų klausimų tiesiog nesuprasdavęs, neskyrė net metų mėnesių. Pradinę mokyklą baigė pagal modifikuotą programą.

„Globėja kiekvieną dieną ruošdavo kartu su manim namų darbus. Labai gerai atsimenu, kaip kartą net apsiverkė iš beviltiškumo: ji nesuprato, kodėl pratybų užduotis „užbraukti kas antrą langelį“ man yra neįveikiama. O aš tiesiog nesupratau, ką reiškia „kas antrą“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas, jo žodynas buvo labai skurdus. Dabar vaikinas mano, kad tas momentas buvo tarsi lūžis, paskatinęs jį stengtis, nenuvilti kitų.

Adrijus šiandien save laiko pakankamai išprususiu žmogumi, pastebi daugiau už bedraamžius žinąs apie teatrą, kiną, yra apsiskaitęs, tokios knygos kaip „Trobelė“, jau seniai perskaitytųjų lentynoje. Jis pabrėžia, kad su globėja, jam pasisekė: „taip paprastai tapom savi, kartais galvoju, kad kažkokia klaida įvyko gimdymo namuose, ne pas tą mamą patekau“.

Adrijus su biologine mama ryšio nepalaiko. Ši niekada nerodė noro susitikti. Su ja gyveno iki ketverių, patyrė skurdą, smurtą, tikrą badą. Trejus metus praleido globos namuose. Po metų viešnagės savaitgaliais ir biologinei mamai teismo keliu ribojus valdžią, berniukui buvo nustatyta nuolatinė globa šeimoje.

„Kai užsimezga tvirtas ryšys su globėjais, o vaikas jaučia turįs tikrą šeimą, tai geriausia, kas gali nutikti. Tęstiniai santykiai su globėjo šeimos aplinka suteikia atramą visam gyvenimui. Žinojimas, kad globėjų namų durys nežsidaro, čia išlieki laukiamas, svarbus žmonėms, kurie užaugino, gali bet kada gauti jų patarimą, į tuos namus atvykti pasisvečiuoti ar padėti, tiesiog būti kartu, yra labai svarbus kuriant pilnavertį gyvenimą, šeimą“, – įsitikinusi R. Klevinskienė.

Jauna mama savo gyvenimo nebesupranta

Kėdainių regione gyvenančios Adrijaus bendraamžės Vilmos M. likimas klostėsi sudėtingiau. Šiandien ji – socialiniame būste besiglaudžianti vieniša mama. Verčiasi sunkiai, jaučiasi niekam nereikalinga. „Dažnai esu pikta, – tarsteli sutrikusi devyniolikmetė. – Net ir ant vaiko pykstu, nors žinau, kad jis tai dėl nieko čia nekalas.“

Vaiko tėvas (tėvystė oficialiai nenustatyta) tik palikusiai globos namus mergaitei padėjo greičiau išleisti vienkartinę įsikūrimo pašalpą ir dingo. Vilma pasakoja, kad pagudravo draugo pamokyta, pirko buitinius prietaisus, kuriuos tuojau pat kam nors parduodavo, o pinigus pasiimdavo draugas. Taip beveik trijų tūkstančių eurų valstybės vienkartinė parama įsikūrimui labai greitai išgaravo.

„Draugas tada manim rūpinosi, man patiko. Gaila, kad viskas pasikeitė. Būtų gerai, jei nors kokiam geram žmogui rūpėčiau. Kad pasikalbėti būtų galima, suprastų mane. Ateina socialinės darbuotojos, bet jos tik pamoko, prižiūri, jos gi ne mama“, – atvirauja pašnekovė.

Šiai merginai yra tekę pabuvoti areštinėje –  dar nepilnametė sulaikyta už vagystę. Ji nepritapo globos namuose, nepavyko išsilaikyti pas globėją. Visur koją pakišo noras gyventi be ribų ir taisyklių. Kaip pati sako, labiausia nemėgsta, kai kiti jai vadovauja.

Besibaigiant pokalbiui, Vilma kuo nuoširdžiausiai pasidalija jausmais: „Gal ir nebuvau labai gera. Dabar vis pagalvoju: nenoriu, kad vaikas gyventų kaip aš. Globos namuose aš nuo gimimo, rado gatvėje paliktą. Keistas jausmas, kai esi vienas. Daug žmonių aplink, visi su kažkuo, kažkur eina. O tu, nu visiškai, viena…“.

„Priklausyti šeimai yra vienas didžiausių kiekvieno vaiko poreikių, čia susiformuoja saugumo jausmas, pasitikėjimas. Globos namuose užaugusiajam savarankiškas gyvenimas neretu atveju prasideda didžiuliais iššūkiais. Nors likimo valiai žmogus nepaliekamas, teikiamos palydimosios globos paslaugos, ne visiems pavyksta planuoti gautas išmokas, atsilaikyti prieš pagunas. Institucinės globos pertvarka įgauna pagreitį. Jos tikslas, kad vieniši vaikai augtų tik šeimos aplinkoje“, – pabrėžia R. Klevinskienė.

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Švietime laužanti stereotipus M. Serbintaitė: „Ateityje mokykla taps asmenybių mokykla“

kaunieciams.lt

Paskelbta

Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą, rašoma pranešime spaudai. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.

Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną įeina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.

Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijos, kurios truko ketverius metus. Ką Jums davė istorijos bakalauro studijos?

Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.

Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, kurį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.

Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

Taip, tinkle „Instagram“ sukūrusi profilį „FEMA“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė, kurios kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.

Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?

Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi  telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „Elkis kaip tikras vyras arba nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimastydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip norima?

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujančių postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.

Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Čia turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.

 

Vytauto Didžiojo universiteto informacija

Skaityti toliau
Sveikataprieš 11 min

Mieli kauniečiai, maloniai Jus kviečiame į praktinius-teorinius mokymus „Vyresnio amžiaus žmonių burnos sveikata”

Mieli kauniečiai, maloniai Jus kviečiame į praktinius-teorinius kursus apie vyresnio amžiaus žmonių burnos sveikatą. Paskaitoje sužinosite apie burnos sveikatos svarbą...

Lietuvaprieš 29 min

Greitaisiais COVID-19 testais galės tirtis kultūros darbuotojai, teikiantys paslaugas

Paslaugas teikiantiems kultūros darbuotojams sudaroma galimybė išsitirti greitaisiais COVID-19 testais. Tai numatyta valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendime, kuriuo...

Naujienosprieš 7 val

Dėl žiauraus elgesio su gyvūnais atliekami 79 tyrimai – D. Remeika

Dėl žiauraus elgesio su gyvūnais šiuo metu Lietuvoje atliekami 79 tyrimai, sako Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Darius Remeika. Pasak...

Rajonasprieš 8 val

Domeikava jau turi šiuolaikinį verslo centrą

Nors Kaunas pasiekiamas ranka, tačiau Domeikavos gyventojams važiuoti į miestą pramogauti arba apsipirkti nebūtina – centrinėje Mildos gatvėje įsikūrė šiuolaikinis...

Kultūraprieš 20 val

Pristatome naujai sukurtą jungtinio projekto „Atgimimo vaikai” vaizdo klipą „Lietuva – Milžinų tauta”

Šiemet, minint Lietuvos žydų genocido dieną (rugsėjo 23 d.), muzikinis projektas „Atgimimo vaikai” visuomenei pristato muzikinį vaizdo klipą „Lietuva –...

Grožisprieš 20 val

Kosmetologė Edita Debesienė išvardijo didžiausias odos priežiūros klaidas rudenį

Keičiantis metų laikams labai svarbu ne tik papildyti garderobą šiltais rūbais, bet ir veido odos priežiūrą pakeisti iš esmės. Mat...

Miestasprieš 20 val

Socialiniai būstai – ne loterija

Manipuliacijos, bandymai pasinaudoti lengvatomis, nesibaigiančios laukiančiųjų eilės ir jokios motyvacijos kabintis į gyvenimą. Socialinio būsto srityje tai vis dar yra...

Miestasprieš 1 d.

Pirmasis modernus hibridinis autobusas – jau Kaune

Išaušo ilgai laukta diena – Kauną pasiekė pirmasis iš šimto naujasis hibridinis „MAN Lion’s City 12“ autobusas. Jis atvežtas į...

Miestasprieš 1 d.

Iš mokyklos – į baseiną: startuoja nemokamas plaukimo pradžiamokslis visiems Kauno antrokams

Beveik 3 tūkst. Kauno miesto pradinukų, einančių į antrą klasę, kartą per savaitę ners į baseinus. Miestas drauge su Švietimo,...

Rajonasprieš 1 d.

Šimtametis pats nusikasa sodintas bulves

Taikus charakteris, pozityvumas, smalsumas, aktyvus gyvenimo būdas – taip šimtamečio Šlienavos (Samylų sen.) gyventojo Broniaus Kučinsko ilgaamžiškumo paslaptį aiškina jo...

Skaitomiausi