Redakcija

Bene didžiausias potvynis Kauno istorijoje: buvo apsemta net Laisvės al.

0

Antra para iš eilės girdisi kurtinantis sprogdinamo ledo garsas, o laikraščių pirmuosiuose puslapiuose mirga antraštės apie į Kauną atėjusį didžiulį potvynį. Tai ne holivudinio filmo su specialiaisiais efektais anonsas, o Kauno realybė 1926 m. kovo 7 d. Laikraštyje „Lietuva” buvo skelbiama, kad šeštadienio paryčiais „vanduo taip pakilo, kad iki Laisvės Alėjos nuo vandens beliko ne daugiau, kaip tik 10 žingsnių”. Apie Kauną nusiaubusį potvynį skaitykite šiame straipsnyje.

Nuo šio potvynio labiausiai nukentėjo istorinis Kauno paveldas, esantis arčiau Nemuno. Pačią pirmą potvynio dieną vanduo ėmė sunktis į Vytauto (dabar Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčios vidų. Stichijos paliestas taip pat buvo Juozo Tumo-Vaižganto būstas. Vanduo netgi buvo pasiekęs Valstybinį teatrą (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras). „Lietuvos žinių” laikraštis rašė, kad potvynio būta tokio didelio, kad žmonės tiesiog šokdavo pro savo namų langus, kad išsigelbėtų nuo šios baisios stichijos, palikdami likimo valiai savo turtus. Tie, kas dėka potvynių prarado savo namus, buvo laikinai apgyvendinti miesto kareivinėse. 

Miesto gatvėmis plaukdavo valtys

Susisiekimui Kauno gatvėse būdavo naudojamos valtys ir niekam neatrodė keista vos ne pas kiekvieną miestietį kieme stūksanti plaukianti transporto priemonė. 1936 m. potvynio metu vandens lygis Jonavos gatvėje siekė netgi 2 metrus, tad valčių gyvybiškai reikėjo. Per potvynius būdavo apgadinami arba visai negrįžtamai sunaikinami tiltai, todėl suprastėdavo komunikacijos tarp atskirų miesto rajonų efektyvumas. 1926 m. užsitęsus potvyniui, Vilijampolėje netgi ėmė trūkti duonos. 

Kiekvieną pavasarį kylantis upių vanduo Kaune buvo nuolatinė grėsmė. Tai tęsėsi iki užtvenkiant Kauno marias. 1936 m. kovo 12 d. Kauno burmistras Antanas Merkys sukvietė tarybos posėdį, kuriame sprendė ką daryti dėl kiekvieną pavasarį užplūstančių potyvinių. Po 1931 m. gamtos stichijos sukeltos nelaimės buvo sudaryta komisija Nemuno vagai reguliuoti, tačiau pašalinus salą prie Pyplių ledai ėmė grūstis ties Raudondvariu. „Nemune ledai dabar esą susigrūdę ligi pat žemės. Sprogdinimas nieko nepadėtų. Manyta mėtyti bombas iš lėktuvų, bet baugu, kad neįvyktų nelaimių“ – svarstyta Kauno tarybos posėdyje.

Keisti kauniečių pageidavimai

Buvo pradėta planuoti Nemuno vagos reguliavimą iki pat Smalininkų, tačiau tai būtų kainavę apie 20 milijonų litų. Kitas pasiūlymas buvo įsigyti ledlaužį, kuris išardytų pavasariais susikaupusius ledus. Neva taip problemą išsprendžia Rygos miestas. Tačiau, galiausiai prieita išvados, jog visų pirma reikia sutvarkyti Nemuno vagą. Taip pat, buvo nuogastauta dėl po ledo sprogdinimo užsiliekančių sprogmenų, tačiau, kadangi ledo sprogdinimai nebuvo pridarę jokios žalos, jų taryba nusprendė neatsisakyti. 

Kai pavasariais Kauną užplūsdavo potvyniai, miesto policijai teko dar vienas galvos skausmas – neatsargiai ir kvailai besielgiantys Laikinosios Sostinės miestiečiai, kurie drumsdavo ramybę, stebėdami susigrūdusias ledo lytis ir pykdavo ant tvarkos sergėtojų, kai šie liepdavo jiems pasitraukti į saugesnę vietą, neva policininkai nenori jiems leisti „pasigrožėti gamtos prašmatnybėmis”. Atsirado ir piliečių, kurie mokė miesto valdžią, kaip reikia elgtis tokiose situacijose ir gandus platinančių žmonių.

Vienas kaunietis siūlė miesto gatves nuo vandens atitverti cemento tvoromis. Kitas Šančių gyventojas piktinosi, kad vanduo apsėmė Rotušės aikštę ir jo sūnus, lankantis jėzuitų gimnaziją, dėl komisijos žioplumo būsiąs priverstas praleisti pamokas. Pastarasis kaunietis siūlė komisijai vandenį siurbliais į Nemuną atgal supilti. Komisija susirūpinusį pilietį nuramino ir pranešė, kad Rotušės aikštei joks pavojus negresia. Visgi iš tarpukario spaudos ryškėja, kad dėl potvynio keliamų problemų miestiečiai kaltino ne upes, bet kelio nelaimei užkirsti nesugebančią sostinės valdžią. Jos adresu buvo sakomi priekaištai, piešiamos pajuokiančios karikatūros.

Žmonės pelnydavosi iš gamtos stichijos sukeltos nelaimės

Potvynių metu sustodavo fabrikų ir amatininkų dirbtuvių darbas. Vienur darbininkai negalėjo pasiekti savo darboviečių, kitur fabrikai laikinai užsidarydavo dėl juos pasiekusio vandens. 1936 m. „Lietuvos žinios“ skelbė, kad „už nedirbtą laiką kai kurios įmonės darbininkams nenori mokėti atlyginimo. Darbo inspekcija į tai atkreipė dėmesį ir žiūrės, kad darbininkams būtų atlyginimas mokamas, kaip tais atvejais numato pramonės darbininkų samdos įstatymas“. Kiekvienos nelaimės metu atsirasdavo apsukruolių, įžvelgiančių progą pasipelnyti iš susidariusios situacijos. Visuomenėje abejota, ar krautuvininkai, apeliuodami į esą atsirandantį būtiniausių produktų stygių, nebus perdėtai pakėlę prekių kainų.

Nepaisant to, kad miesto valdžia visuomet stengėsi koordinuoti malūnų ir kepyklų darbą bei užtikrinti, kad Kaunui netrūktų būtiniausių produktų, stichijai įsisiautėjus ne visas miesto dalis buvo įmanoma pasiekti fiziškai. Aprūpinimą maistu sunkino ir kai kurių Kauno gyventojų religinės pažiūros, tarkim žydai reikalavo būtent košerinio maisto. 1936 m. kovą susirūpinta Juozo Tumo-Vaižganto palaikais, kai Vytauto bažnyčioje, kur buvo palaidotas garsus kunigas, vandens būta net per 2 metrus. Tiesa, „Lietuvos žinių” duomenimis, potvynis pasiekė ir Kauno baziliką, kurioje buvo palaidotas Maironis. 

Po potvynio – kaip po karo

1936 m. nukentėjusiųjų nuo potvynių žmonių vaikai iki 15 metų buvo atskiriami nuo tėvų ir apgyvendinami prieglaudose – vaikų darželiuose ir mokyklose. Buvo surinkta apie 300 beturčių vaikų. Tuo metu burmistro A. Merkio buvo konstatuojama, kad potvynis Kauno gyventojams padarė 3 milijonus litų nuostolių. Nieko keisto, kad nuo potvynių daugiausia kentėjo nepasiturintys Kauno gyventojai. Sargai, darbininkai ir smulkūs amatininkai, kurie gyvendavo rūsiuose ir labiausiai užliejamuose Kauno rajonuose bei Gatvėse, tokiose kaip Marvelė ar Jonavos gatvė. Vandens lygiui nuslūgus, namo grįždavę žmonės rasdavo situaciją „kaip po karo” – suversti balsai, sugriautos krosnys, išlaužyti langai ir durys. 

Kadangi valstybė negalėjo skirti pakankamai lėšų visiems potvynių nuostoliams atlyginti, buvo suburiamas nukentėjusiems šelpti komitetas, kuris vykdė rinkliavas visoje Lietuvoje. Organizuoti žmonių būriai remontuodavo potvynių apgadintus būstus ir miesto infrastruktūrą.

0 0 votes
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti naujus komentarus
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Visi komentarai

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Redakcija