Lietuvoje po truputį pradeda nykti riba tarp „moteriškų“ ir „vyriškų“ profesijų. Kaunietė Ana įrodė, kad moterys irgi gali būti geros vairuotojos. Nuo vaikystės su mašinėlėmis žaidusi moteris išpildė savo svajonę – išlaikė visų transporto priemonių kategorijų teises ir kirpėjos žirkles jos rankose pakeitė autovežio vairas.

Lėlės stumdavo į šoną, o mašinėlėms statė garažus

Ana, kada prasidėjo jūsų susidomėjimas automobiliais?

„Nuo vaikystės mėgau su mašinom žaisti, netipiška mergaitė buvau. Lėles išdarkydavau ir į kampą padėdavau, o su mašinėlėm žaisdavau ir joms garažus statydavau.

Mano senelis buvo vairuotojas, jis turėjo kamazą. Tai mano pirmoji mašina ir buvo tas kamazas. Tuo metu man buvo, kokie penkeri metai, pamenu, sėdėjau pas senelį ant kelių ir jau bandžiau vairuoti.“

« 1 5 »
« 1 11 »
Norėjo įrodyti sau, kad gali

O ar planavote savo ateitį sieti su šia veikla?

„Tokių planų ar svajonių nebuvo. Aš įvairias profesijas keičiau. Ilgą laiką gyvenau Vokietijoje, ten dirbau, laisvu laiku turėjau savo ratą žmonių, kuriuos kirpdavau. Tada grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti kirpėja. Aš maniau, kad čia ir bus mano pašaukimas. Dar nepradėjus rimtai dirbti, jau susipirkau brangiausius įrankius, priemones. Bet kirpėjos darbas fiziškai nėra lengvas, tu nuolat esi ant kojų, rankos nuolat dirba. Po kurio laiko man jau labai skaudėdavo nugarą, sąnarius. Pradėjau galvoti, kad čia turbūt ne man.

Ir kažkaip gyvenime man pradėjo trūkti veiksmo. Tada pagalvojau, kodėl aš savo senos svajonės išpildyti negaliu? Aš norėjau išsilaikyti visų kategorijų teises, kad įrodyčiau sau, kad galiu. Visi sakydavo, kad su manimi labai saugu, kad aš gerai vairuoju. Galvoju, jeigu aš lengvąją mašiną galiu vairuoti, autobusą galiu vairuoti, nes pati su autobusiuku važinėjau, tai galiu ir didesnę.

« 1 5 »
« 1 11 »

Važinėjau Kaune su reikalais ir pravažiavau vairavimo mokyklą, užsukau ir užsiregistravau visoms kategorijoms. Registratorė labai nustebo, sako: „Moteris – visoms kategorijoms? Kam? Dirbsit?“. Pasakiau, kad nedirbsiu, tiesiog noriu sau įrodyti, kad galiu.“

Po pirmos pamokos, instruktorius pasakė, kad galiu važiuoti į gatvę

Kaip sekėsi laikytis teises?

„Kai pradėjau mokytis, po pirmos pamokos, instruktorius pasakė, kad galiu važiuoti į gatvę. Sako matau, kad aikštelėje nėra jokių problemų, gali važiuoti.

Mokyklinius egzaminus išlaikiau be problemų, su pagyrimais, o į regitrą, aišku, jau drebančiom kojom ir rankom ėjau. Žiauriai bijojau, bet visus egzaminus išlaikiau iš pirmo karto, su pagyrimais.“

« 1 5 »
« 1 11 »

O kaip nutiko, kad pradėjote dirbti tolimųjų reisų vairuotoja?

„Po išlaikytų teisių, praėjus mėnesiui, supratau, kad aš pasiilgau tų didelių mašinų. Pasiilgau to jausmo, kai sėdi aukštai, pradėjo trūkti tų važiavimų. Supratau, kad aš noriu ir toliau vairuoti.

Atsidariau darbo skelbimus, žiūriu yra skelbimas, kur be patirties siūlo darbą. Paėmiau savo CV ir nusiunčiau, bet galvojau, kad vis tiek nepriims moters ir dar be patirties. Nelogiška juk būtų? Bet už pusvalandžio man paskambino, pakvietė į pokalbį, aš iš to jaudulio net prisėdau, galvoju, kas čia ką tik buvo?

Nuvažiavau į tą pokalbį.  O aš toks žmogus – laisvai bendraujantis, daug kalbėjau. Net įsiterpti vadybininkui nelabai buvo kur, man taip viskas įdomu buvo. Paskui grįžau namo ir galvojau, kokia gėda, tiek kalbėjau… Bet mane priėmė, ir, kai jau dirbau, po kelių savaičių ėjau atsiprašyti to vadybininko, kad tiek kalbėjau. Tai jis juokėsi, sako: „Viskas gerai, Ana, mes iš karto supratom, kad tu gali!“.

Tai išvažiavau į tą pirmą reisą taip ekspromtu, dirbti neplanavau, bet taip gavosi. O dabar jau beveik metus laiko čia dirbu ir esu labai patenkinta.“

Nuo kirpėjos iki tolimųjų reisų vairuotojos

Kaip artimieji, draugai reagavo, kai kirpėjos amatą iškeitėt į autovėžio vairą?

„Mamai buvo šokas, sakė, užsimuši, juk pavojinga. Sakau, nu kur tau pavojinga? Su lengvąja mašina pavojingiau nei su sunkiasvore. Bet aišku, teko Europoje matyti labai skaudžių avarijų, kai net iš pačios kabinos nieko nelikę, tada susimąstai, koks svarbus atsargumas…

Bet aš galvoju, kad jeigu lemta, tai tu eisi ir tau ant galvos plyta užgrius, ir viskas… Bijai vilko neik į mišką, o aš kadangi vilkų nebijau, tai ir ėjau!

O draugai nenustebo, žinojo jie mano charakterį ir tai, kaip mėgstu keliauti. Kai gyvenau Vokietijoje, tai, kas mėnesį į Lietuvą grįždavau vien tam, kad galėčiau ilgiau pasivažinėti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Aišku, buvo ir klienčių, kurios manęs pasigedo. Turėjau savo ratelį, bet aš paprasta, jeigu labai reikėjo, sakydavau: atvažiuokit pas mane į namus, apkirpsiu, nudažysiu, šukuoseną padarysiu. Aš su klientais labai paprastai bendraudavau. Klientės sakydavo, kad bendraujant su manimi atrodo, kad šimtą metų mane pažįsta.“

Papasakokite, apie pirmą reisą, kaip sekėsi?

„Buvo baisu. Man paskyrė mokytoją-stažuotoją. Atvažiavau į pasikeitimo vietą, kur pakeičiau kitą vairuotoją, jis išvažiavo į Lietuvą, o aš likau laukti savo mokytojo, kuris turėjo atvažiuoti po kelių dienų, pirmadienį. Kartu su juo turėjom važiuoti į „Audi“ gamyklą.

Atėjo tas pirmadienis, skambinu vadybininkui, ir klausiu, o kur jis? Sako – pravažiavo, turėsi viena važiuoti. Man net spaudimas iš tos baimės sukilo. Galvoju, kaip aš viena? Instruktoriaus šalia nėra, o aš tik teises išsilaikius, kiek ten važinėjus. O čia dar Europoje važiuoti, visokie autobanai, ir panašiai…

Bet paskui pagalvojau, kad teks važiuoti. Susikaupiau, įsijungiau navigaciją, reikėjo nuvažiuoti maždaug pusantro šimto kilometrų vienai. Tai ką, pirmyn. Važiuoju, kojos, rankos dreba. Bet maždaug po 30-40 km. atsipalaidavau, suėmiau save į rankas ir galvoju, kokio velnio tu bijai? Tau juk patinka, tai mėgaukis tuo!

Viskas gerai praėjo, o tada Vokietijoje laukė pirmasis mano pakrovimas. Buvau mačiusi kaip tai daro, teoriškai žinojau, nes turėjau mokymus. Bet mokytis viena, o praktika kita. Turi gerai apgalvoti kaip krauti – atbula, priekiu, kiek diržų rišti, tilps, netilps, koks aukštis bus. Aukštis turi būti ne daugiau nei 4 metrai, nes jeigu didesnė mašina, tai jau turi versti ją, jeigu ne – važiuosi per tiltą, stogą tos mašinos paliksi. Yra buvę tokių atvejų, nemažai kolegų, be stogų grįžo, brangiai kainavo…

Anos vairuojamas tralas.

Tada supratau, kad šis darbas ne fiziškai sunkus, o protiškai. Daugiau nei keturias valandas kroviau, tai čia labai ilgai, nes dabar per valandą tai padarau. Nors buvo kolega šalia, bet jis turėjo tik prižiūrėti, o viską daryti turėjau aš pati. Kaip kitaip išmoksi?“

Viena tarp vyrų

Ar jūsų įmonėje be jūsų dirba kitos moterys?

„Ne, esu viena. Ir per metus laiko kitose šalyse teko sutikti tik dvi moteris – vokietę ir prancūzę.

Iš dalies smagu, gaunu dėmesio, visiems įdomu, kaip čia ta moteris dabar darys kažką. Pakrovimo metu žiauriai daug dėmesio sulaukiu, ateina lietuviai vyrai ir stebisi, kad aš tralistė ir dar viena važiuoju. Stebisi, nes būna moterys poromis važiuoja – vyras su žmona, ar šiaip porininkai. Viena moteris – reta.

Bet dėl to dėmesio yra ir baimės, pavyzdžiui, kai sustoji nakčiai nakvoti aikštelėje,  kur nei apšvietimo nėra, vienai baisoka. Tai mano įmonė manimi labai rūpinasi ir vis stengiasi duoti porininką, kad su dviem tralais važiuotume. Tada ir saugiau ir smagiau, pabendrauti gali, pasitarti.

O buvo atvejis, kai savaitgalį sustojome vienoje vietoje ir girti vairuotojai pradėjo kabinėtis, tai tada mano porininkas labai pagelbėjo, atbaidė juos.“

O ar sulaukiat neigiamų reakcijų, ar vyrai nesako, kad šis darbas ne moterims?

„Iš tikrųjų tai nesu sulaukusi blogų komentarų. Pavyzdžiui, ir pasikrovimuose, kai man būna neaišku, aš einu ir prašau pagalbos, patarimo. Tai visi draugiški, padeda, pataria.

Buvo atvejis, kai vienoje įmonėje nuėjau į administraciją, tvarkytis dokumentų. Iš pradžių administratorė nematė, kad čia moteris stovi, paskui pasižiūrėjo ir labai nustebo, vokiškai man sakė: „Moteris ir dar tralo vairuotoja? Pagarba…“. Tai tokios reakcijos visada pradžiugina.

Tuo labiau, kai žinau, kad darbo atžvilgiu aš nuo vyrų neatsilieku, dirbu taip pat gerai, kaip ir jie.“

Kiek laiko trunka reisai? Ar nepasidaro nuobodu nuolat vairuoti?

„Labai įvairiai, kartais 2, o kartais net 8 savaites. Aišku, 8 savaitės man jau labai ilgas laikas, ir pabosta šiek tiek, ir vaikų pasiilgstu, nors jie jau ir dideli, bet vis tiek mamos reikia.

Smagu, kad grįžus įmonė nespaudžia, duoda laiko pailsėti, leidžia pagalvoti, kada vėl norėsi važiuoti. Tai aš dažniausiai 2-3 savaites pabūnu čia, ir vėl į kelią.

Darbo metu pavyksta ir pailsėti.

O nuobodu nepasidaro, nes būna ir smagių, įdomių akimirkų. Aplankai daug šalių, teko būti: Ispanijoje, Italijoje, Pracūzijoje, Olandijoje… Žodžiu didžioji dalis Europos – aplankyta.  O kartais yra proga ir pailsėti. Su kolega sustojome Italijoje, pažiūrėjau per google, kad šalia yra jūra, tai kuprinę į rankas ir nuėjome iki to miestelio. Praleidom ten visą savaitgalį – jūra, smėlis, restoranai su jūrų gėrybėmis, kas man labai patiko, nes itališka virtuvė mano silpnybė. Tai buvo smagu pailsėti.“

Pasikeisti tralo ratą – jokių problemų

Koks įvykis iš reisų, jums įsiminė labiausiai?

„Greičiausiai, kai ratą nuleido ir pati jį pasikeičiau. Nuleido priekabos ratą, vadybininkas liepė kviesti techninę pagalbą, nes yra specialios įmonės, kurios aptarnauja, kad vairuotojui pačiam nereikėtų nieko daryti. Bent jau pas mus įmonėje yra taip.

Bet kadangi aš tokia jau esu, kad sugalvoju ir padarau, tai ir sakau: aš noriu pati pasikeisti ratą, kas ča gali būti sunkiau, nei paprastai mašinai? Jei paprastai sugebu, tai, ką aš tralui nepakeisiu? Iš manęs kolega juokėsi, sako: tu jo net nepakelsi, bet aš nuraminau jį, sakau: nepergyvenk, aš buvusi sportininkė, jėgų dar turiu. Pasikeičiau pati, be jokių problemų.“

Ana pati pasikeitė priekabos ratą.

Kokius išskirtumėt pliusus ir minusus, dirbant vairuotoja?

„Pirmiausiai aš realizavau save, atėjau nieko nemokėdama, o dabar moku tiek daug. Šis darbas man malonumas, įsijungi muziką ir važiuoji. Kiek gražių vaizdų pamatai, pakeliauji. Kelionės čia geriausia dalis. Aš tiesiog kaifuoju nuo šio darbo, matau, kad esu savo vietoje ir ketinu dirbti toliau, o minusų… net nežinau, nelabai yra. Galbūt vienas – nemėgstu anksti keltis, tai, kai tenka tai daryti 3-4 valandą ryto, būna labai sunku“, – šypsosi Ana.

0 0 vote
Jūsų vertinimas
Prenumeruoti
Informuoti apie
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
View all comments