Connect with us

Redakcija

Asimpoziumas: Atidarymo koncertas

Paskelbta

Siūlome iš senamiesčio gatvių šurmulio persikelti į požeminę perėją iš mitais apipintos Kuzmos g. po Karaliaus Mindaugo prospektu, iš kurios patenkama tiesiai į Nemuno krantinę. Čia garsais ir tekstais dalinosi:

TMS (DK): judėjimo trikdžiai
Gyvo garso pasirodymas, kurio metu duetas TMS pasirodė su virpesiais: objektų ir kūno (sukeliami) garsai transformuojami, manipuliuojami, deformuojami. Kontaktiniais mikrofonais fiksuojami garsai pateko į Pure Data programinės įrangos elementų grandinę, įvairius efektų pedalus ir savadarbius elektronikos įrenginius ir tapo dinamiškais triukšmavaizdžiais.

Tautvydas Urbelis: Apstulbę žvelgėme į artėjantį mūsų išnykimą
Performatyvus skaitymas apie išnykimo estetiką. Skaitymas įvyko įvairių archyvinio ir kito kino sekvencijų atkarpų sukonstruotame gaudžiančių garsovaizdžių fone. Garso autorius – Karolis Brežinskas. Skaitymas vyko anglų kalba.

Rugpjūčio 9 ir 10 dienomis galerijoje 101, įvairiose viešosiose vietose bei Kauno menininkų namuose vyks (a)simpoziumas apie (įvairius) dalykus.

Renginio dalyviai atsiliepė į kvietimą įsteigti laikiną susitikimų platformą, kurioje galėtų persipinti keliai tų, kurie klausia savęs, ką reiškia būti žmogumi vėlyvojo kapitalizmo epochoje [**] ir tų, kuriuos garsams konstruoti įkvepia tvarkos virsmo chaosu principas; tų, kurios(-ie) konstruoja triukšmo mašinas ir kiborgų (ar) svajojančiųjų apie kūnus, kurie peržengtų dabartinį žmogiškąjį; bei kurioje galėtų susidurti senų industrijų vaiduokliai ir monstrai.

Šiuo metu suplanuota ir patvirtinta: akusmatinė paskaita, klausymo sesija, algoritminiai skaitymai, vakarėliai, diskusijos apie kibernetinį karą, distopijos kritika, pasivaikščiojimai-pasikalbėjimai apie monstrus, instaliacijos, triukšmas, žmogaus-virsmo-mašina performansas, eksperimentinės elektronikos muziejus ir kita.

Skaityti toliau
Spauskite norėdami komentuoti

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Miestas

Apie nuotolinio mokymosi privalumus – iš Kauno studentų lūpų

Paskelbta

Karantino metu apie nuotolinį mokymąsi dažniausiai buvo galima išgirsti ne iš pačios geriausios pusės. Žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie mokymosi tokiu būdu keliamus iššūkius, su kuriais ne visiems pavykdavo lengvai susidoroti, netrūko ir žinučių apie technines kliūtis. Tačiau šį kartą, jau nurimus mokslo metų šurmuliui, pasibaigus egzaminų sesijoms, Kauno studentų pasiteiravome, kokių pozityvių dalykų šie visgi pasisėmė iš laikotarpio, kai mokytis teko per kompiuterio ekraną.

Nors dalis kalbintų studentų ir teigė, kad nenorėtų, jog ateityje vėl tektų mokytis nuotoliniu būdu, tačiau pripažino, kad tai vis dėlto buvo įdomi patirtis. Net ir užklupus jau minėtiems techniniams nesklandumams, kurie kartais virsdavo kurioziškomis situacijomis, galiausiai šie taip pat priversdavo išspausti šypseną ar smagiai visiems kartu pasijuokti.

Padaugėjo laisvo laiko

Kalbinti studentai vieningai teigė, kad vienas didžiausių nuotolinio mokymosi privalumų – sutaupytas laikas. Mat laikas, kurį studentai praleisdavo keliaudami į paskaitas ir atgal iš jų, dabar galėjo būti išnaudotas kitoms veikloms. Tai, kad nereikėdavo niekur vykti, studentams leido taupyti ne tik laiką, bet ir pinigus – ši situacija suteikė galimybę išleisti mažiau viešojo transporto bilietams ar nuosavų automobilių kurui. Pastebėta ir tai, kad daug mažiau studentų vėluodavo laiku prisijungti į online paskaitas, lyginant su tuo, kiek jų susivėlindavo šioms vykstant auditorijose. Kadangi virtualiai vykstančių paskaitų įrašus dėstytojai galėdavo išsaugoti, studentai itin džiaugėsi galimybe medžiagą išklausyti jiems patogiu laiku. Tokiu atveju, net ir nepavykus sudalyvauti paskaitoje numatytu laiku, nereikėdavo jaustis lyg kažką praleidus ir klausinėti informacijos kitų, norint pasivyti kursą.

Kaip vieną iš privalumų, studentai taip pat išskyrė ir įvairesnes atsiskaitymų formas, kas suteikė galimybę dar kūrybiškiau ir iš naujų pusių pažvelgti į savo studijuojamą dalyką. Tai leido paįvairinti tradicinius rašto darbus ir savo žinias pademonstruoti kitokiais būdais.

Įtakos turėjo ir psichologinei sveikatai

Panašu, kad mokymasis nuotoliniu būdu turėjo teigiamos įtakos ir kalbintų studentų psichologinei būklei. Studentai džiaugėsi sumažėjusiu streso lygiu, mat turėjo galimybę dirbti jiems patogiu tempu, kitaip dėliotis savo dienotvarkę. „Labiau pradėjau gilintis į save, aiškintis ko iš tiesų noriu ir kas man yra tikrai svarbu ir įdomu. Išmokau labiau planuotis ir efektyviau išnaudoti laisvą laiką. Atlikau daugybę darbų, kuriuos vis atidėliodavau dėl neva laiko stokos. Išmokau pasiimti daugiau“, – teigė paskutiniame kurse karantino metu studijavusi Kamilla. Mergina taip pat pridūrė, kad susiklosčiusi situacija jai buvo tikrai palanki ir leido daug labiau susikoncentruoti į bakalauro darbo rašymą.

Magistro studijas su darbu derinanti Laima taip pat įvardijo šios situacijos privalumus: „Teko derinti pasikeitusią situaciją su darbu, tai galiu pasakyti, kad jautėsi daug mažesnė įtampa stengiantis viską suspėti, pradėjau neatidėlioti rašto darbų atlikimo.“ O štai Džiuljeta džiaugėsi dėstytojų pastangomis, siekiant užtrinti gerą studentų savijautą: „Patiko tai, kad visi dėstytojai didesnį dėmesį skyrė tiesioginei diskusijai su studentais, ypač stengėsi pakalbinti kiekvieną apie jo savijautą tokiu neįprastu metu.“

Iš naujo atrastos technologijų galimybės

Studentai taip pat pastebėjo, kad susiklosčiusi situacija kai kuriuos dėstytojus paskatino iš naujo peržvelgti savo mokymo metodus. „Mokantis nuotoliniu būdu pastebėjau tai, jog daugelis vyresnių dėstytojų dėl susidariusios situacijos turėjo pakeisti senus mokymo būdus. Vykstant paskaitoms auditorijose, vyresni dėstytojai mažai naudodavosi šiuolaikinėmis technologijomis ir jų suteikiamais privalumais. Džiugu tai, kad perėjus prie nuotolinio mokymosi, tokie dėstytojai pagaliau pradėjo naudotis įvairiais internetinėje erdvėje esančiais įrankiais.  Nustebino tai, jog prasidėjus mokymuisi nuotoliu, dėstytojai ne tik nepaliko studentų individualiai mokytis likusios studijų medžiagos, bet taip pat į paskaitas internetu pasikvietė ir svarbių studijuojamam dalykui svečių iš įvairių įmonių“, – įspūdžiais dalijosi Džiuljeta.

Tad nors kuriam laikui ir teko užmiršti tiesioginio kontakto ir gyvų diskusijų galimybę, šiuolaikinių technologijų dėka tiek studentai, tiek ir dėstytojai turėjo progą išmėginti kitokius mokymosi variantus bei pasisemti naujų patirčių.

Skaityti toliau

Kultūra

Fotožurnalisto vertybės: nuoširdumas, pagarba ir gebėjimas išklausyti kitą nuomonę

Paskelbta

Praėjusią savaitę Kauno kultūros centro terasoje vyko pokalbis su fotožurnalistu, „Nanook“ bendraįkūrėju Artūru Morozovu. Fotožurnalistas atvirai pasakojo apie karinių veiksmų fotografavimo patirtį ir žurnalistikos vertybes.
Fotografas – stipri asmenybė

A. Morozovas pripažįsta esantis savamokslis fotografas, tačiau džiaugiasi, kad „kelias klotas klaidomis, intuityviomis paieškomis, patirtimis“, nes svarbu, kad „į fotografiją ateitum per patirtį“. Anot jo, „Lietuvos aukštasis mokslas yra susikoncentravęs į techniką, bet per mažai kreipia dėmesį į žmogiškuosius dalykus“. A. Morozovas tvirtina, kad fotografas turėtų būti pagarbus kitam, gebėtų klausyti ir turėti savo nuomonę. „Įdomu prakalbinti kitą, kai jo požiūris visiškai skirtingas, <…> todėl reikia pagarbos, stiprybės išklausyti kitą nuomonę ir ją priimti“, – patirtimi dalinasi A. Morozovas ir priduria, kad, visų pirma, fotografas turi būti stipri asmenybė.

Svarbiausia – nuoširdus domėjimasis

Keletą metų fotografavęs skurdo kultūrą, fotožurnalistas įsitikino, kad visuomenėje yra labai daug vienišų žmonių, todėl svarbu iš tiesų nuoširdžiai domėtis žmogumi. Atsiradęs abipusis pasitikėjimas lemia tai, kad pokalbis tampa kur kas daugiau nei interviu. „Viską yra įmanoma nufotografuoti, tik reikia mokėti <…> rasti būdą, kuris padėtų susitarti su žmogumi“, – mano A. Morozovas.

Karo įvykių fiksavimas  – išskirtinė patirtis

Fotožurnalistas sako, kad karo fotografijos sąmoningai nepasirinko – prieš maždaug 12 metų, vykstant kariniams neramumams Gruzijoje, gavo pasiūlymą ten nuvykti ir karą įamžinti nuotraukose. A. Morozovas džiaugėsi, kad tąkart į Tbilisį vyko kartu su patyrusiu žurnalistu, nes pats vienas nebūtų ištvėręs. Jis pasakoja prisimenantis, kad tik nuvykus į Tbilisį suprato, kas iš tiesų yra karas. „Karo fotografija yra suromantizuota“, – sako fotožurnalistas. Jis priduria, kad karinių veiksmų fiksavimas įsivaizduojamas, kaip lakstymas su neperšaunama liemene per patį karo įkarštį.

Nuvykus į Tbilisį fotožurnalistą nustebino prasidėjęs miesto šturmas: apsistojus viešbutyje dingo elektra, o vėliau sekė žmonių evakuacija iš miesto. Fotožurnalistas pamatęs, kaip kariai kasė apkasus, o kai kurie meldėsi, pajuto baimę, tačiau net ir gavus pasiūlymą sugrįžti atgal, pasiliko ir apie mėnesį fotoaparatu fiksavo karo zoną.

„Fotografo buvimas keičia įvykių dinamiką, kalbą, gestus, <…> Iš pradžių kariai nenori būti fotografuojami, slepia veidą, bet vėliau labai greitai supranta, kad yra istorijos dalis“, – fotografavimo ypatumus pasakoja A. Morozovas.

Paklaustas, kuo karo fotožurnalistika jį patraukė, pašnekovas įvardijo kelias pagrindines priežastis: smalsumo patenkinimą ir psichologinį aspektą, kai tampama išskirtiniu net pačiam sau, nes „sunku sulyginti su kita patirtimi. Niekas kitas negali papasakoti tokių įspūdžių.“ Pašnekovas tikina, kad po tokių patirčių tampa „per sunku grįžti atgal“ į įprastą kasdienybę. Taip pat fotožurnalistas sako, kad „įprastas darbas redakcijoje yra neįdomu“ dėl vyraujančios rutinos.

Jaunų žurnalistų edukacija

Anot A. Morozovo, žiniasklaidos priemonė „Nanook“ įkurta spontaniškai dėl noro sukurti bendruomenę, užsiimti lėtąja žurnalistika ir rinktis tas temas, kurios per mažai ar prastai atskleistos. Įkūrėjus vienijo ir edukaciniai tikslai, nes siekiama ugdyti naujus žurnalistus ir keisti vyraujančius stereotipus apie žurnalistiką.

 

Skaityti toliau

Kultūra

Neringa Daniulaitienė: „Mėlynių uogom išdrįsti dažyti žodžius yra sudėtinga tol, kol nepradedi dažyti“

Paskelbta

Ketvirtadienio vakarą Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kiemelyje vyko poetės, skaitovės, gidės, kūrybininkės Neringos Daniulaitienės pirmosios knygos „Mėlynių uogom dažyti“ pristatymas. Autorė sudėjo į ją savo širdį, skausmą ir džiaugsmą, o dovanodama žmonėms poeziją, kviečia visus mėlynių uogomis išdrįsti dažyti net tik lūpas, bet ir žodžius.

Kas, Neringa, Jums yra poezija?

Visų pirma, poezija man – begalinė pagarba žodžiui. Antra, asmeniškai man, tai labai stiprus sielos atvėrimas. Sakyčiau, kad poezija yra net apsinuoginimas. Pradėjau kurti dėl poreikio nusimesti visus lukštus ir apsaugines kaukes, kurios mane dengė. Aš supratau, kad jei jų nenusimesiu, niekada į savo gyvenimą neprisitrauksiu tų žmonių ir tų veiklų, nuo kurių mano siela dainuotų. Poezijos žanras man yra ir daina. Penki eilėraščiai iš pirmosios manosios knygos jau tapo dainomis. Kanklininkė Anikė Lažauninkaitė ir bardė Asta Krasauskaitė, kurios netyčia atėjo į gyvenimą, gavusios mano poezijos knygą, abi atsakė muzika. O kalbant apie kitų poetų kūrybą, poezija man yra tai, kas pakelia sielą, nuskaidrina, priverčia stabtelėti bėgant; suprasti, kad kasdienybėje yra gerokai daugiau klodų. Bet poezija man yra ir slemas, kuriame dalyvavau net keturis kartus. Ten labiausiai žavi žodžio drąsa, kai nieko nevynioji į vatą ir sakai tai, kas galvoje, kurioje toli gražu ne visada vien grožis ir polėkis, bet pasitaiko ir nepatogių dalykų.

Organizatorių nuotr.

Kaip jaučiatės šiandien?

Šiąnakt sapnavau, kad stoviu ir pro langą matau didžiulę auditoriją, tokią kaip Dainų slėnyje. Už lango jaučiuosi tarsi būčiau poetas Justinas Marcinkevičius, o man linksta keliai, galvojant, ką tiems žmonėms pasakysiu. Kaip bičiulė aktorė Kristina Kazakevičiūtė juokauja,  tai – aktorių košmaras, kai spektaklio išvakarėse sapnuoji, jog lipi ant scenos, tavęs laukia daugybė žmonių, o tu staiga pamiršti tekstą. Iš tiesų truputį jaudinuosi, važiuojant kilo baimė, bet džiaugiuosi, kad su manimi vyko dukra, kuri padėjo atsikratyti įtampa.

Kur ieškote įkvėpimo savo kūrybai?

Gaila, kad šiandien nebus knygos fotografijų autorės Gretos Žilinskaitės. Mes su ja kurį laiką žaidėme žaidimą, kurį vadinome „vaizdažodžiais“. Vienas iš įkvėpimo šaltinių man yra vaizdas. Greta siųsdavo man savo fotografijas, aš jas nešiodavausi, vis pažvelgdavau, ir po kiek laiko į galvą atspurdėdavo žodžiai. Kitas įkvėpimo šaltinis – gamta. Nerašau apie žydintį žiedą, jis tiesiog savo kvapu, savo vaizdu, savo judesiu vėjyje kažką trūkteli, ir žodžių siūlas pradeda vyniotis pats.

Labai džiaugiuosi, kad įkvėpimo šaltinis nebėra skausmas. Šios poezijos knygos pirmoji dalis „Spaudžiantys sandaliukai“ gimė iš didelio skausmo, kurio niekaip nesugebėjau paleisti daugybę metų, kuris buvo nusėdęs į pasąmonę. Tas skausmas kilo daugiausia iš vaikystės, juk dažniausiai iš ten viskas ateina. Jei dabarty be galo bloga, ir nėra tam aiškių priežasčių, o vis grįžti ir grįžti vaikystėn, ją idealizuodamas, tai gali būti ženklas, kad būtent joje ir pasisėjo tas blogumas. Labai džiaugiuosi, kad to skausmo jau nebėra, bet jį matau aplink save: kitų žmonių patirtyse, senų žmonių vienišume, paliktuose, apleistuose vaikuose ar gyvūnuose. Bet lygiai taip pat visada šalia ir kasdienybės džiugesys. Su metais ir patirtimi ateina supratimas, jog nereikia didelių dalykų, kad pasijustum labai gerai. Jaunystėje galvoji, kad reikia ir to, ir kito, o kuo toliau, tuo labiau užtenka vis mažiau ir mažiau.

Organizatorių nuotr.

Kada poezija atėjo į Jūsų gyvenimą?

Jeigu visai apsinuoginant, pradėjau kurti poeziją po gero pusmečio rašymo psichoterapijos. Psichologė įžvelgė, kad rašymas man padeda gyventi, ji patarė užrašyti pasikartojančius tiek gerus, tiek blogus prisiminimus ir tai daryti chronologiškai, nuo mano prasidėjimo. Nuoširdžiai tai dariau kiekvieną dieną, o kartą per savaitę eidavau pas ją, perskaitydavau garsiai, ką parašiau, ir dažniausiai išsiverkdavau. Po pusmečio tokio kasdienio darbo nuvažiavau į Gabrielės Labanauskaitės kūrybinio rašymo stovyklą ir tada supratau, ko noriu. Gabrielė patarė rašyti savo minčių srautą tiesiai ant popieriaus. Sakė, kad taip nurašysiu savo vidinį kritiką, gąsdintoją, kuris sako: nieko iš to nebus, net nebandyk. Sąžiningai vykdžiau ir jos, ir psichologės patarimus. Ir dar po kurio laiko poezija prasidėjo pati. Srautu. Lyg atsukus kranelį. Iki tol nerašiau poezijos. Poreikis rašyti buvo, bet daugiau prozą, vaikiškas pasakas, straipsnius man svarbiomis temomis.

O jei kalbėti būtent apie šią knygelę, ją rašyti pradėjau prieš dvejus metus. Iš tiesų, jei dabar knygą leisčiau iš naujo, didelės dalies eilėraščių nebedėčiau – man pačiai jau nebeskauda – dabar aktualios kitos temos. Supratau, kad visada norėjau kurti, bet šitą asmenybės pusę buvau visiškai užspaudusi. Atsimenu, kai 12-oje klasėje reikėjo pasirinkti, ką studijuoti toliau, aš beprotiškai norėjau rinktis humanitarinius mokslus: lietuvių kalbą, literatūrą ar istoriją . Bet iš baimės pasirinkau visiškai kitą kelią, turbūt dėl to tuo metu išgyvenau labai stiprų depresijos epizodą – pasąmonė kiek galėdama priešinosi proto sprendimui. Prieš pat baigiamuosius egzaminus sau vieną rytą pasakiau: gerai, būsiu verslininkė, bet laisvalaikiu rašysiu. Ir depresija baigėsi. Studijavau verslą, studijuodama rašiau, vertėjavau, bet po to daugybę metų dirbau aktyviuose pardavimuose, taip pat ir tarptautinėse kompanijose. Man tai sekėsi, bet rašyti laiko ir jėgų tiesiog nelikdavo, ir tai, kas buvo giliai viduje, badavo. Nepaisant to, aš vis tiek save spaudžiau, kol atėjo ta diena, kai supratau – arba mirsiu. arba turiu kažką daryti. Kas įvyko gražiausio ir nuostabiausio visame šiame procese: tai, kad mano šeima, tėvai, vyras, dėl kurių aš ir spraudžiau save į tuos rėmus iš baimės būti nemylima, mane labai palaiko ir priima tokią, kokia iš tiesų atsivėriau esanti.

Organizatorių nuotr.

Kas paskatino dalintis savo poezija?

Poetė Rima Juškūnė Palubinskienė sekė mano kūrybą „Facebook“ ir pakvietė ateiti į jos knygos pristatymą. Knygos pristatymo metu susipažinau su poete, ir ji pasakė, jog laikas ir mano pirmąjai knygai. Tai man pasakė ne šiaip paprastas žmogus, ne draugė, ne mama, bet tikra poetė! Antrasis ženklas – aktorės Kristinos Kazakevičiūtės kvietimas sudalyvauti „Zikarinėse“ su manaisiais trieiliais. Nes jau seniai galvojau, kad labai noriu išmokti kuo mažesniu kiekiu žodžių pasakyti kuo daugiau. Pasirodo, net nežinodama artėjau prie japoniško haiku žanro. Čia man padėjo poetė Jūratė Norvaišienė, kuri jau seniai kuria haiku, yra laimėjusi nemažai konkursų. Jūratė pradėjo mane mokyti, kaip rašyti haiku. Tai ji mane traukė, drąsino, skatino.

Kaip gimė pavadinimas „Mėlynių uogom dažyti“?

Knygos pavadinimą pasiūlė knygos redaktorė poetė Lina Navickaitė. Mano versija buvo „Žodis po žodžio“, o Linai surezonavo du eilėraščiai, kuriuose minima mėlyna spalva. Ji sutapatino manosios sielos atsivėrimą, drąsą ir mėlyną spalvą, ir taip gimė pavadinimas.

Knygos autorė šiuo metu lėtai dėlioja antrąją knygą, kuri bus dedikuota trieiliams. Kaip pati autorė juokauja „Kuo toliau, tuo mažiau žodžių“.

Organizatorių nuotr.

 

Skaityti toliau

Skaitomiausi