Lietuvoje veikia keturios oficialiai pripažintos netradicinės religinės bendruomenės: baptistai, adventistai, sekmininkai ir Naujoji apaštalų bažnyčia. Jos oficialiai įrašytos registre kaip juridiniai asmenys ir yra laikomos valstybės pripažintomis.
O štai baltų religinė bendrija „Romuva“ tokio valstybės pripažinimo neturi. Ir tai sunku suprasti: juk Lietuva yra ilgiausiai pagonybę išlaikiusi valstybė Europoje.
Ironiška, kad nesuteikti „Romuvai“ valstybės oficialiai pripažįstamos religinės bendrijos statuso nuspręsta Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Ir tai dar viena keistenybė. Juk Mindaugas buvo bene garsiausias pagonis: nors popiežius jam suteikė karūną gavęs pažadą, kad Mindaugas atsimes nuo pagonybės, tačiau kaip žinoma, šio pažado jis menkai laikėsi: plataus masto lietuvių krikštas prasidėjo tik praėjus kone 150 metų po Mindaugo karūnavimo – 1387 metais (dar gerą ketvirtį amžiaus nekrikštyti liko žemaičiai – paskutinė Europoje etninė grupė).
Suprantama, jog Seimo sprendimas nepripažinti „Romuvos“ nuvylė ir papiktino senojo baltų tikėjimo entuziastus. Jie įžvelgė užkulisinį Lietuvos katalikų bažnytinės vadovybės spaudimą, kurio tikslas – užgniaužti pagonis.
Šimtmečių istorija kartojasi? Pagonys jaučiasi puolami? Krikščionybės ir pagonybės priešprieša Lietuvoje dar nesibaigė?
Kitas klausimas, kiek pagonybė yra autentiška, o ne sufantazuota? Ar pagonybė su savo apeigomis apskritai nėra tik mitas ir pasaka?
Intelektualas, Europos istorijos ir kultūros žinovas Tomas Venclova neseniai pasirodžiusiame leidinyje „Lietuvos istorija visiems“ tvirtina, kad, jo manymu, Lietuvai daugiau už pačią pagonybę davė antrinis, sufantazuotas pagonybės įvaizdis, kurio pagrindinis dainius buvo pasaulinės šlovės poetas Adomas Mickevičius.
Istorinėje literatūroje dažnai atkreipiamas dėmesys, kad pagonybės paveldas yra skurdus arba beveik nulinis.
Kaip žinoma, iš pagonybės laikų Lietuvoje neišliko nei vieno autentiško stabo (matyt, todėl, kad jie buvo mediniai). Yra išlikę (ir iki šiol randami) apeiginiai akmenys, nors jų apeiginis vaidmuo nėra aiškus. Tikresnių žinių turima tik apie šventyklos likučius Vilniuje, dabartinės katedros vietoje.
Autentiškų pagonybės pėdsakų tarsi yra ir Kaune – tai pietvakariniame miesto pakraštyje esanti Romainių gyvenvietė, minima XIV a. vidurio kryžiuočių kronikose. Gyvenvietės senumą liudija ir piliakalnis, ir šaknis „rom“. Tai ta pati šaknis, kaip ir žodžių ramus, romus, Ramovė, Romuva. Spėjama, kad čia buvusi lietuvių šventykla, stovėjęs aukuras ir degusi amžinoji ugnis. Tvirtinama, jog Romainių miško parke iki šių dienų išlikę švento ąžuolyno likučiai. Istorikų duomenimis, šiame miške vykdavo pagoniškos apeigos, čia buvęs svarbus lietuvių religinis centras.
Religinė bendrija „Romuva“ pabrėžia pagoniškų kultų taikumą, tyrumą, harmoniją, net romumą (su šiuo žodžiu siejasi pavadinimas „Romuva“). Deja, toks įvaizdis gali būti tiesiog sufantazuotas, kai įsivaizdavimai tampa tariama realybe. Įvairiose istorinėse kronikose yra ne vienas pasakojimas apie šiurpuliuką keliančias pagoniškas apeigas.
Antai T. Venclova primena vengrišką Dubnicos kroniką, kurioje rašoma, kad pasikrikštyti pasižadėjęs Kęstutis ta proga prisiekė: paaukojo jautį, nukirto jam galvą, apsiprausė krauju ir tris kartus su palydovais perėjo tarp galvos ir kūno tardamas: „Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguoti“.
Dabartiniai lietuviai pagonybėje ieško dvasinės atramos ir sąsajų su savo ir protėvių šaknimis. Jono Trinkūno vadovaujama „Romuvos“ bendruomenė atsirado prieš Sovietų sąjungos žlugimą. „Romuvoje“ buvo sukaupta dalis tos energijos, kuri neabejotinai sustiprino tautinio proveržio galią.
Skeptikai tvirtina, kad dabartinėje „Romuvoje“ yra visokiausių keistuolių, nepritapėlių ir pan. O kokioje organizacijose jų nėra? Tarp kito, nustatyta, jog net puikiausiai veikiančiose bendrovėse, susivienijimuose ir pan. ištikimų ir atsidavusių yra ne daugiau kaip pusė. Likę – abejingi ar net kenkiantis. Kenkiančių, beje, kartais pasitaiko ir daugiau.
Atrodo, kad „Romuvai“ teko susidurti su kenkiančiais. Bet ne savo aplinkoje, o Seime.
Atnaujinti siekį tapti valstybės pripažinta religine bendrija „Romuva“ galės tik po 10 metų. Ar tada pavyks? Gali būti, mat pagal vyraujančias tendencijas katalikų įtaka mažėja, o tai reiškia, kad atsiras daugiau erdvės nesisteminėms religinio kulto bendruomenėms. Tad gal greta valstybės pripažintų religinių bendrijų adventistų, sekmininkų ir pan. Lietuvoje pagaliau atsiras ir „Romuva“?