Žmonių istorijos

Aktorius – žmogiškumo advokatas

0

Su naujajame režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Fjorenca“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre  vaidinančiais jaunaisiais aktoriais Martyna Gedvilaite (Fjorės vaidmens kūrėja) ir Sauliumi Čiučeliu (Onibjenės vaidmens kūrėjas) susitikome atskirais vakarais. Sprendimas atsisakyti vieno bendro pokalbio imitacijos priimtas sąmoningai, kad skaitytojai galėtų pajausti, kaip dviejų toje pačioje profesijoje gyvenančių žmonių atsakymai, požiūriai į gyvenimą sutampa, nors šios asmenybės spinduliuoja individualumu ir charizma.

Ką Jums reiškia teatras, aktorystė? Gal turite kokią asmeninę, tylią misiją, siekį, kuris Jus motyvuoja judėti į priekį šiuo meniniu keliu?

Saulius: Savo asmeninių siekių neturiu… Su kai kuriais kolegomis mes kartkartėmis pasikalbame apie tai, kas yra aktorius ir prieiname išvadą: jei gydytojas yra kūno gydytojas, tai aktorius – sielos gydytojas, kalbantis apie žmogaus vidinius demonus, džiaugsmus ir skausmus. Teatras yra visuomenės, aplinkos, kurioje gyvename, atspindys ir į tą atspindį mes galime pažvelgti be baimės. Galime kalbėti apie tai, ką galbūt retai išsakome gyvenime arba bėgame nuo to. Turbūt mane labiausiai ir traukia ši akistata.

Aktoriaus profesija, man asmeniškai, tai – mano paties asmenybės augimas. Tuo ji labiausiai ir žavi, nes po kiekvieno vaidmens jautiesi kažkuo praturtėjęs, ir tam įtakos turi ne vien literatūros skaitymas, jos analizė, darbas su kolegomis, intelektualinis turtėjimas, bet ir dvasinis momentas, kai kaskart jautiesi truputį pasikeitęs. Aktoriaus meistriškumas – žmogaus dvasinio tobulėjimo profesija.

PADEDA AR ŽLUGDO VERSLĄ VYRIAUSYBĖS SPRENDIMAI EPIDEMIJOS METU Live

  • PADEDA
    16% 140 / 836
  • NEPADEDA
    2% 20 / 836
  • ŽLUGDO
    77% 652 / 836
  • MAN NERŪPI VERSLO PROBLEMOS
    2% 24 / 836

Savo meninio kelio pradžioje nelabai suvokiau, kas yra teatras, režisūra, visos kitos detalės, ir kai Rimas Tuminas su Alge Savickaite rinko kursą, meilė profesijai manyje užgimė labai palaipsniui. Esu labai dėkingas savo kurso vadovei, išmokiusiai suvokti apie teatrą ir jo misiją, palaipsniui visus šešis mokslo metus puoselėjusiai mano meilę teatrui, nes kartais šio jausmo tikrai pasigendu kituose žmonėse.

Martyna: Taip, tai nėra tik profesija, tai gyvenimo būdas, nuolatinė paieška, nuolatinis darbas, siekiant pažinti save ir kitus. Ir kuo labiau giliniesi į kitą, tuo labiau esi priverstas jį lyginti su savimi, panirti į savianalizę. Tuomet suvoki, jog žmogus yra begalinis, kad atverdamas vis kitokias asmenybės dureles visada susidursi su nuostaba dėl savo įvairiapusiškumo. Galbūt tai egoistinis požiūris į profesiją, bet būtent leidimas sau būti kitu sudėlioja daug taškų ir atskleidžia daug atsakymų.

Kalbant apie misiją, man visada įdomu, kodėl žmonės vis dar eina į teatrą, kodėl jis vis dar gyvas, nors šiuolaikinėje visuomenėje yra atsiradusių gausybė kitų laisvalaikio praleidimo formų. Turbūt tiek vaidinančius, tiek ateinančius stebėti, ką žmonės kuria, labiausiai ir traukia tas teatro stebuklas – ta paslaptinga tikrumo akimirka, kuria tu leidiesi, atpažįsti save, analizuoji, svarstai, atsakai sau į tam tikrus klausimus arba atvirkščiai – jų iškyla daug daugiau. Į klausimą apie misiją aktorius atsakinėja kasdien ir visą gyvenimą, nes tokia mūsų profesija – jeigu leisi sau sustoti, tą pačią dieną gali eiti iš teatro, nes tu prarandi gyvastį, o neturėdamas gyvasties teatre negali būti, tiesiog neišbūsi. Kiekvieną dieną turi ieškoti kažko naujo. Niekada nesukursi kito, neklausdamas savęs apie gyvenimą, būtį.

Ar pamenate savo pirmąjį spektaklį? Koks jis buvo? Su kokiais sunkumais susiduria jaunas, karjerą pradedantis aktorius, pirmąsyk užlipęs ant scenos prieš didelę žiūrovų auditoriją?

Saulius: Kalbant apie Kauno teatrą, pirmasis spektaklis buvo „Sapnai“ (rež. K. Glušajevas). Pati medžiaga buvo sukurta Ivano Vyrypajevo, dramaturgo, kurio rašymo stilius yra labai subtilus, idėjos, mintys pateikiamos neįprastai, todėl jo pjesių išlukštenimui reikia didelio susikaupimo. Būtent kuriant vaidmenį „Sapnuose“ sudėtingiausia buvo atsiriboti nuo klasikinės mokyklos teatro ir, panaudojant visus kūrybinius elementus, sukurti labai „plakatišką“ personažą, kuris neturėtų dvasinio gylio, tačiau būtų atpažįstamas. Vis dėlto pirmojo spektaklio nesureikšminu, mat kiekvienas naujas darbas, net ir dabar, teatre praleidus aštuonerius metus, vis dar išlieka nauju potyriu, paliekančiu pėdsaką asmenybėje. Pirmojo spektaklio sindromas, susijęs su nėrimu į nežinomybę, lydi visuose naujuose pastatymuose, nes vėl susiduri su nežinoma medžiaga, nežinomais personažais, nežinomais išgyvenimais.

Kalbant apie scenines baimes, kitą darbo specifiką, man baisiau išeiti ne kaip aktoriui, o Sauliui Čiučeliui, nes manau, kad aš pats kaip Saulius Čiučelis nelabai esu įdomus, o personažai suteikia vidinės drąsos, tvirtybės, nes tiksliai žinau, ką jie nori pasakyti. Taip atsiranda specifinis momentas, kai tu, aktorius, tarsi lieki antrajame plane, o kalbėti pradeda jis, personažas. Žinoma, sceninė baimė lydi visada, neatsikratai jos laikui bėgant, tačiau stengiesi kažkaip ją įveikti. Kiekviename spektaklyje ji vis kitokia. Turbūt jos šaknys glūdi troškime nepaslysti ir sugebėti perteikti žiūrovui temą, kuria tu nori kalbėti, kuri buvo surepetuota, kurią sutarei su režisieriumi, dėl kurios jūs kovojote, tris mėnesius nemiegojote… Baimė kyla iš noro būti suprastu, iš to, kad savo asmeniškumais nesugadintum veikėjo charakterio ir viską atliktum profesionaliai.

Martyna: Pirmasis vaidmuo profesionaliame teatre? Jį vaidinau dar šį sekmadienį (šypsosi). Tai spektaklis vaikams „Kai aš mažas buvau“, kurį Keistuolių teatre režisavo aktorius, režisierius Vaidotas Žitkus. Nors jis skirtas vaikams nuo šešerių metų, jį mielai žiūri ir vyresni, ypač tėveliai, kurie atpažįsta daug šiltų momentų. Jį kurti buvo labai įdomu, nes pats spektaklis buvo paremtas atviro rato principu. Iš pradžių V. Žitkus atsinešė knygą „Danukas dunduliukas“, po to svarstėme apie „Nevykėlio dienoraštį“, bet visos tos istorijos nebuvo artimos, primenančios realybę, tad galiausiai supratome, jog mūsų pačių vaikystėje buvo labai daug linksmų, įdomių situacijų, kurios galėtų patekti į šį spektaklį. Atsinešėme po milijoną vaikystės istorijų, pradėjome analizuoti, svarstyti, kaip jas spręsti ir, kai pirmą kartą praėjome jas vaidinti visas iš eilės, spektaklio trukmė išsitęsė virš dviejų valandų. Tad pradėjome trumpinti, kol viską gražiai sujungėme ir galiausiai liko šešios trumpos istorijos. Tuo metu man tai atrodė grandiozinis darbas, labai jaudinausi (buvau 4 kurso studentė), bet dabar labai gera grįžti į šį spektaklį, kaip ir į patį Keistuolių teatrą, nes ten – namai, kuriuose užaugo mūsų kursas ir kiti teatralai (Aidas Giniotis – nuostabus pedagogas).

O jaudulys visada yra, ypač, kai spektaklis turi daug techninių, vaidybinių smulkmenų. Man asmeniškai, visi pirmieji spektakliai buvo įtempti ir malonumo būdavo tik tiek, kad, ačiū Dievui, baigėsi (juokiasi). Esu labai savikritiška, visada galvoju, kad vienoje ar kitoje vietoje galėjau padaryti geriau. Tiesa, labai malonūs pirmieji savęs išbandymai, vaidybos patikrinimai su žiūrovu – juk spektaklis gimsta tik tada, kada ateina paprastas žiūrovas, o ne kolegos. Tikrasis žiūrovas. Tik tada gali pamatyti tikrąsias reakcijas, pasidaryti išvadas spektaklio metu – čia viskas gerai, o šią vietą reikėtų pakoreguoti. Tikrasis malonumas ateina praėjus šiek tiek laikui po naujos pjesės pastatymo debiuto. Premjeriniai spektakliai visada būna įtempti. Žinoma, kartais ta įtampa labai padeda, bet vaidmuo būna dar tarsi „embriono“ stadijoje, o paskui išsiskleidžia gerokai vėliau – penktas, dešimtas spektaklis, kada jau, rodos, sėdi tvirtai, bet vis tiek nepaliaujamai kuri. Tą patį galiu pasakyti ir apie paskutinį vaidmenį, Fjorę. Jeigu kada pavyks ją suvaidinti, galėsiu sakyti, kad jau kažką išmanau šioje profesijoje (juokiasi).

Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie vaidmens kūrimą, kuris daugeliui atrodo toks paslaptingas ir reikalaujantis tam tikro psichologinio pasiruošimo: kokie esminiai vaidmens kūrimo / konstravimo principai? Ar turite individualius, asmeniškai suformuluotus etapus kuriant vaidmenį? Ritualus, padedančius ruoštis vaidmeniui?

Saulius: Ritualų neturiu, o vaidmuo… iš tiesų, tai labai sudėtingas klausimas, į kurį žodžiais atsakyti sunku (šypsosi). Personažas apčiuopiamas dar užstalės periode, kai perskaitoma pjesė ir kokias dvi–tris savaites analizuojame ir gryniname medžiagoje esančią temą, kuria nusprendėme kalbėti žmonėms, kreipiame kiekvieno veikėjo tekstą link jos. Na, o kurdamas savo personažus, visados atsižvelgiu į tai, ką apie personažą kalba kiti veikėjai. Tai man suteikia daug medžiagos kuriamam vaidmeniui. Be to, labai mėgstu panaudoti kūną – tai padeda nesikartoti, nes tikiu, kad tai be galo svarbu aktoriui, ypač, kol esi jaunas, turi energijos, lankstumo, gali. O paskui personažas pradeda gyventi savo gyvenimą. Tai atsitinka labai spontaniškai, sunku net įvardyti… Galbūt tai susiję su kostiumu, kuriam skiriu labai daug dėmesio, mat kai jį man sukuria ir galiu pagaliau jį užsivilkti, nejučia savaime tampu personažu, kuriam ir priklauso šis rūbas. Saulius nedingsta, bet perima to personažo idėjas, mintis. Spektaklio dieną, ypač jei tai sudėtingas pastatymas, jau atsikėlęs ryte gyvenu personažu, ta idėja, mintimi, nešiojuosi savo vaidmenį, spektaklį… Na, o nusirengus kostiumą bandai tą spektaklį, personažą palikti čia, už teatro durų. Pavyksta ne visada.

Martyna: Skirtingi vaidmenys reikalauja skirtingo pasiruošimo. Pirmiausia, stengiuosi išanalizuoti pjesę (ką norėjo pasakyti autorius), vaidmens logiką, kodėl tas personažas vienokioje situacijoje kalba taip, kitoje kitaip, ką jis galvoja iš tiesų tai kalbėdamas, koks jo santykis su vienu ar kitu personažu, kokie jo tikslai, ko jis nori, ko siekia, apie ką svajoja, ką daro dėl tų tikslų. O vėliau… yra tavo gyvenimas ir išgyventa patirtis, kurią gali panaudoti ir „įdėti“ į vaidmenį, kad tam tikroje situacijoje tau ji padėtų „sušildyti“ momentą, „prisitraukti“ personažą artyn.

Kitas įdomus niuansas – gali net eidamas gatve pamatyti žmogų, kuris daro kažką labai specifinio, įdomaus, kas, pagalvoji, labai padėtų įpūsti gyvybės tavo personažui. Arba stebi draugus – kažkuris atlieka kokį manieringą judesį, o tu mintyse pagalvoji – va, šitas tiktų. Labai padeda filmai. Kai repetavome „Fjorencą“, peržiūrėjau kiek įmanoma daugiau filmų su stipriomis, femme fatale moterimis – tai labai padėjo. Ritualų taip pat turiu, netgi keistų (šypsosi), bet „virtuvę“ mėgstu pasilikti sau.

Ar aktoriaus profesija universali vaidmens įkūnijimo atžvilgiu? Kitaip tariant, ar teko kurti vaidmenį veikėjo, kuris galbūt Jus erzino kaip personažas, kurio moraliniai principai, vertybės prieštaravo Jūsiškėms? Su kokiais sunkumais susidūrėte, jeigu teko kurti tokį vaidmenį?

Saulius:  Tuose pačiuose „Sapnuose“ mano personažas kalbėjo labai keistus tekstus. Jis sakė: „Aš nekenčiu vaikų, aš galėčiau užmušti vaiką, galvą galėčiau sutraiškyti į asfaltą“ ir panašiai – tikrai labai nemalonius tekstus, bet kiekviename personaže randi jo skaudulius arba tai, kuo jis panašus į tave. Aktorius tampa kiekvieno personažo advokatu. Negali kaltinti personažo, sakyti, kad „mano personažas yra visiškas kvailys“. Analizės metu – taip, gali išreikšti savo neigiamą nuomonę, bet galiausiai atrandi, kodėl jis yra toks, koks yra, kodėl jis toks tapo. Visąlaik turi advokatauti. Analizuojant minėtąjį personažą, buvo surasta, kad jis – nepatyręs meilės, įskaudintas, paliktas, išduotas ir dėl to taip elgiasi ir žiauriai kalba. Jis nieko nepadarė, nesutraiškė galvos jokiam vaikui, bet jis tiesiog turi kažkokį pykčio, agresijos užkratą ir tai yra jo kryžius. Dėl likimo skaudulių, pasiųstų iššūkių, išgyvenimų mes kiekvienas reaguojame skirtingai. Svarbu pasigilinti, pažvelgti į žmogų nepaviršutiniškai, neatstumti jo užklijavus etiketę, suprasti, kodėl jis toks yra. Aktorius privalo būti geru advokatu, psichologu.

Martyna: Aš visada stengiuosi suvokti personažo logiką ir pasirinkimus, sau pasiteisinti, kodėl jis taip elgiasi, suvokti ir priimti kiekvieną motyvą, išteisinti. Scenoje niekada negali abejoti personažo ėjimais ir pasirinkimais, nes jeigu atsiras tavyje bent menkiausia abejonė, iškart suabejos ir žiūrovas, visas vaidinimas nebus tikras. Tad niekada neleidžiu sau abejoti, veikėją priimu kaip žmogų, kaip asmenybę, kurio pasirinkimai yra vienokie ar kitokie. Taip, mus tikrai galima vadinti ir advokatais, ir psichologais.

Ar buvo vaidmenų, kurie Jus bent truputį pakeitė kaip asmenybę, ko nors išmokė?

Saulius: Kiekvienas vaidmuo tave ugdo kaip asmenybę, bet man, iš tiesų, labai mielas (dėl tam tikrų aplinkybių, ne dėl to, kad man tas žmogus būtų artimas) – Francas iš „Plėšikų“, nes tas vaidmuo buvo repetuotas labai sunkiu mano paties gyvenimo momentu. Mano tėtis netikėtai mirė ir po laidotuvių, nepraėjus nė dienai, man paskambino režisierius Artūras Areima siūlydamas repetuoti pjesę. O toje pjesėje kalbama tėvažudystės tema – personažas pats nužudo savo tėvą. Tos temos skaudžios, o dar tokiu metu, tačiau aš sutikau, kad nepaskęsčiau depresijoje, liūdesyje. Pradėjome repetuoti ir pastebėjau, kad kai savo skausmą perkeli personažui, pats pasijauti šiek tiek ramiau, nesijauti toks vienišas, sunkus, nes su kažkuo pasidalijai savo skausmu. Ne tik tekstu, žodžiais, bet veikėjui atidavei dalį jausmo.

Martyna: Kiekvienas vaidmuo tave pakeičia, dėl to ši specialybė ir įdomi, nes tu mokaisi, augi kaip žmogus, galbūt niekada gyvenime nesielgsi taip, bet būsi supratęs motyvus ir tam tikroje situacijoje elgsiesi atitinkamai. Visi vaidmenys man labai brangūs… Vienas galbūt labiau įstrigęs atmintyje, kai dar mokiausi Akademijoje ir mes su režisieriumi Aidu Giniočiu statėme Čechovo „Trys seserys“. Vaidinau Olgą, vyriausiąją seserį. Vienu metu prigavau save, kad pasidariau labai panaši į… Olgą. Griežta, kritiška gyvenime, viską dėliojanti į lentynėles, labai reikli aplinkai, daug kas pradėjo mane erzinti ir aš kurį laiką nesupratau, kas vyksta, kol staiga suvokiau, iš kur perėmiau visas šias savybes. Mes ilgai dirbome su šiuo spektakliu. Ateina momentas, kai vaidmuo tampa toks artimas, linija, riba, kur esi tu, o kur personažas, pradeda nykti. Tai buvo turbūt ryškiausias įvykis per darbą teatre. Vis dėlto tokį susiliejimą galima pastebėti kiekvienoje repeticijoje.

Kūrybinio proceso metu bandai „prisitraukti“ vaidmenį ir po to nepastebi, kaip tam tikros frazės išlenda ir gyvenime, netgi kartais sąmoningai panaudoji, kad jos taptų tau artimos, šiltos ir tartum jas scenoje natūraliai. Tarkim, kai repetavome „Mechaninę širdį“, jaučiausi tokia mergaitė, paauglė, o kai vyko „Fjorencos“ repeticijos, pastebėjau, kad man labai norisi puoštis, visada jausdavaus pasitempusi ir ypač rytais man būdavo svarbu, kaip, kokia ateinu į teatrą, nes ta moteris, Fjorė, yra žibanti, besiskleidžianti ir visų dėmesio centre. Atsikeli ir jautiesi ori (juokiasi). Šie dalykai labai keisti, juokingi, bet jie padeda. Apsirengęs maišą ir atrodydamas bet kaip gal ir gali suvaidinti karalių, bet kol tu jo ieškai, tuo karaliumi arba ta mergaite, arba ta moterimi Olga reikia pasijausti. Tokiomis smulkmenėlėmis padedi sau, o vaidmenys galiausiai padeda tau realiame gyvenime.

Niekada nebandžiau aktorystės meno, tačiau tamsioje teatro salėje, valandų valandas bestebėdama „Fjorencos“ repeticijas, atkreipiau dėmesį, jog dažnai panyru į savotišką transo būseną – išėjusi pro teatro lauko duris į įsidienojusį Kauną, pasijusdavau taip, tarsi iš vieno pasaulio būčiau netikėtai išmesta į kitą. Kaip jaučiasi aktorius, nuolatos gyvendamas spektakliu? Ar sunku išeiti iš vaidmens, atsiriboti nuo jo?

Saulius: Būna labai įvairiai, bet priklauso nuo vaidmens sudėtingumo. Po vienų vaidmenų būna sunku, slogu, dar ilgai nešiojiesi tas mintis, neužmiegi naktį. Prieš premjerą būna lygiai tas pat – nemigos naktys. Tikra tiesa, kad teatras užburia – esi visiškai įtrauktas į juodoje dėžutėje vykstantį veiksmą, o sugrįžti į realų pasaulį… na, kažkaip sugrįžtame. Vis dėlto mintis ir jausmą nešiojiesi visąlaik – nuolat patiri neramumo būseną.

Martyna: Kurdama rolę spektaklyje „Fjorenca“, buvau labai atsiribojusi nuo aplinkos, beveik visą dieną praleisdavau teatre, netgi per pertraukas nesinorėjo niekur eiti, bendrauti su žmonėmis „ne iš to pasaulio“, buvau labai susikaupusi vaidmeniui. Man nelabai patinka tos vartojamos sąvokos „įeiti, išeiti“, nes, iš tiesų, nei tu kažkur „eini“, nei „išeini“ – tu esi tu. Esi sąmoningas žmogus, tik turbūt labai susikaupęs ir susikoncentravęs į tam tikrus dalykus. Čia vėlgi turbūt reikėtų kalbėti apie patį vaidmens kūrimą, ruošimąsi jam, kuris premjera nepasibaigia. Kuo vaidmuo tau artimesnis kaip žmogui, tuo lengviau, paprasčiau jį suvokti, įsileisti, priimti ir su juo pagyventi. O kuo vaidmuo sudėtingesnis, tuo daugiau privalai gilintis, skaityti, analizuoti, daugiau gyventi tuo, būti tame. Galbūt akimirkai pavyksta atsiriboti, kaip buvo su Olgos vaidmeniu, kai sąmoningai pastebi savo perimtą elgesį ir pradedi jo vengti. Žinoma, turi praeiti šiek tiek laiko – nors jauti, kad tos savybės yra tavyje, bet praeina šiek tiek laiko ir nuo jų atsiriboji. Jos lieka, bet tiesiog užmiega savotišku letargu.

Kalbant apie kūrybines potekstes, kokios temos, gvildomos teatre, literatūroje, kine Jums labiausiai rūpi? Kodėl Jums jos atrodo svarbios?

Saulius: Man vienareikšmiškai patys geriausi spektakliai, kuriuose maloniausia vaidinti, – spektakliai, kuriuose kalbama apie žmogų. Ne apie aplinką ar šalį, globalias problemas, bet konkrečiai apie žmogų. Tikiu, kad yra labai svarbu atliepti žmogų, jo išgyvenimus, baimes, patirtis. Mes labai dažnai mėgstame save matyti masėje, išnykti joje, o teatras – tai terpė, kurioje yra sukaupta begalė geros medžiagos apie žmogų, jo ieškojimus, gyvenimo, pasirinkimų kelią, klystkelius… Žinoma, yra ir kitų labai svarbių temų, kad ir prisimenant „Fjorencą“ – ši istorija nėra nukreipta vien į asmenį, bet į dalykus, kurie susiję su žmogumi, šiuo atveju, meno naikinimą, tačiau man asmeniškai įdomiausias pats žmogus.

Martyna:  Temų, kurios man atrodo svarbios, iš tiesų yra begalė… Turbūt šilčiausios ir atpažįstamiausios yra bendražmogiškos temos – meilė, šeima, netektys, pasirinkimai, tai, su kuo mes visi susiduriame kiekvieną dieną. Be abejo, svarbus ir politinis teatras, kurio Lietuvoje galbūt trūksta, kuris aktyvuotų, motyvuotų žmones kalbėti apie šiandien opias socialines, politines problemas. Visos šios temos svarbios dėl to, kad jos aktualios visiems žmonėms, nesvarbu iš kokios terpės tu atėjęs. Tuo tarpu teatras tampa subtiliu laidininku, kalbančiu šiomis temomis, keliančiu klausimus, kad žiūrovui išėjus iš teatro palengvėtų.

Kokie pliusai ir minusai išryškėja dirbant kūrybinėje komandoje, ką įdomaus atrandate, ko išmokstate sukdamiesi tokioje meniškoje darbo terpėje (t. y. su trupe, režisieriumi)? Kokį įspūdį, lyginant su kitų režisierių darbais, Jums paliko režisierius Jonas Vaitkus?

Saulius: Visada labai įdomus repeticijų periodas, kai su kolegomis tampame tikra šeima. Esame trupė, mūsų, etatinių aktorių yra gal 38, bet repetuojant kažkokį darbą (šiuo atveju „Fjorencą“), visada susidaro tokia tarsi trupelė trupėje. Repeticijų metu esate geriausi draugai, kur dėl kiekvieno kovoji, stengiesi, palaikai vienas kitą, kiekvienam bandai pasakyti gerą žodį ar pastabą. Prie kiekvieno reikia prieiti skirtingai, tai taip pat yra labai įdomu.

Kartą – tikiuosi, to nebeteks patirti – mane įvedė į jau kurį laiką repetuojamą spektaklį. Dar kartą pajutau, kad susiformavusi spektaklio komanda yra tikrai kažkas tvirčiau nei šeima. Nors aš visus aktorius pažįstu, jie yra mano kolegos kituose spektakliuose ir į naujai įvestą žmogų kreivai nežiūri, vis tiek pasijunti labai svetimas toje aplinkoje, tarsi įlindai kažkur, kur nebuvo tavo eita.

Dirbant su režisieriumi J. Vaitkumi, man patiko, kad jis (ko galbūt trūksta kai kuriems kitiems režisieriams) labai jautriai suvokia personažus, savais pastebėjimais visada taikliai pataiko į iškilusią suvokimo, perteikimo problemą. Darbas vyksta bendradarbiaujant – tu kuri personažą, o jis atliepia tavo kūrybą taikliomis pastabomis. J. Vaitkus pastebi, kad tu kažką padarei, pasiūlei jam scenoje ne tekstu, o judesiu, mimika. Jo komentarai ir kritika – labai taiklūs, nes J. Vaitkus objektyviai bando paaiškinti, kas blogai, o kas gerai. Visa tai labai padeda aktoriui toliau kurti pačiam.

Su kitais režisieriais dažnai būna situacijų, kai paprasčiausiai nesupranti (ir jie patys nesupranta), ar pataikei su savo improvizacijomis, ar ne, jautiesi pasimetęs. Įspūdį paliko ir tai, kad apie tavo kuriamą personažą J. Vaitkus kartais žino daugiau nei tu pats. Režisierius tavo kuriamu personažu rūpinasi kartu, nepalieka vieno, nors pavyzdžiui, „Fjorencoje“ mano vaidmuo buvo nedidelis ir tokius mažus vaidmenis kiti režisieriai mėgsta pastumti į šalį, susikoncentruodami į svarbesnius personažu, perteikiančius pagrindinę temą. Šiuo atveju J. Vaitkui buvo svarbūs visi elementai ir veikėjai, nesijaučiau tarsi mano darbas būtų ne toks svarbus ar paliktas nuošalyje.

Martyna: Gera komanda, man nuomone, yra 90 procentų sėkmės darbo. Žmonės, su kuriais kartu „gimdai“ tą vieną kūrinį – kartu dirba ribotą laiką ir gali iš vieni kitų išmokti daugybę dalykų. Kūrybinė komanda – tikrai didžiulė mokykla. Kalbant apie režisierių, J. Vaitkus yra profesionalas, tiek daug metų atidavęs teatro scenai. Man buvo be galo įdomu klausytis jo, kai sakydavo pastabas. Tai pirmas režisierius, su kuriuo dirbant girdėdavau tokius išsireiškimus. J. Vaitkus niekada nesakydavo pastabos konkrečiai, kalbėdavo asociatyviai ir taip palikdavo labai daug erdvės tam tikrų sceninių sprendimų paieškoms.

Tarkim, scena su Fjore, kurioje ji ateina pas Lorenzą ir pradeda savo monologą. Turėjome labai daug šios mizanscenos su monologu centre variantų, daug repetavome, kol galų gale režisierius pasakė: „Žinai, o čia turėjo būti taip, kad tu kalbi, o jausmas – tarsi medus bėga, cinamonas ir putra, ir viskas taip klampu…“. Rodos, supranti, bet pradedi galvoti, kaip visą tą klampumą suvaidinti, ieškai to medaus. Žavėjausi darbu su šiuo režisieriumi, kartu tai buvo nemažas iššūkis, mat jo spektaklyje nustoji būti vien atlikėju, tampi ir dideliu kūrėju – vien nuo tavęs priklauso, kaip ir koks tas medus tekės. Esu labai savikritiška, tikrai dar nesijaučiu patenkinta rezultatu, bet manau, kad viskas bus gerai. Aktoriai yra gyvi sutvėrimai, su jais keičiasi ir vaidmuo – juk vieną dieną esi vienoks, kitą dieną kitoks.

Visai pabaigai, ką palinkėtumėte sau kaip nuolatos bekintančiai asmenybei, einančiai aktorystės keliu?

Saulius: Turbūt palinkėčiau sau dvasinių iššūkių scenoje. Ne gyvenime, bet scenoje.

Martyna: Nepasiklysti.

Ačiū Jums už nuoširdų pokalbį.

 

Parengė Kamilė Pirštelytė

Komentarai

Jums gali patikti

Dagiau iš temos: Žmonių istorijos