Connect with us

Žmonių istorijos

Aistė Antanaitytė-Matukaitė: „Lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie įspūdingas patirtis drauge“

Paskelbta

Ką tik praūžusiose „Aurum 1006 km“ lenktynėse netrūko pačių įvairiausių emocijų spektro: nuo nevilties akimirkų, sužinojus apie nepataisomai sugedusį automobilio variklį iki euforijos, į viršų keliant iškovotą trofėjų. Apie visa tai kaunieciams.lt portalui interviu metu papasakojo lenktynininkė Aistė Antanaitytė-Matukaitė, į lenktynių trasą sugrįžusi po motinystės atostogų.

 

Į lenktynių trasą grįžote po 2 metų pertraukos. Koks jausmas vėl sėsti už lenktyninio automobilio vairo po šitiek laiko?

– Jausmai dviprasmiai – baimė, jaudulys, bet tuo pačiu ir labai išsiilgtas jausmas, smalsu, smagu. Neslėpsiu, kad apskritai svarsčiau, ar verta grįžti po tiek laiko, kadangi įgūdžiai stipriai kritę, o kolegos per tą laiką tik patobulėjo, bet paskatinta savo vyro ir kitų lenktynininkų – išdrįsau. Šiais metais jau kelis kartus keliose trasose pavyko pagerinti savo asmeninius rekordus ir jau turiu du podiumus. Kol kas rezultatais esu patenkinta, bet tikslai yra ženkliai didesni.

Papasakokite, kokios mintys sukasi galvoje prieš prasidedant lenktynėms? Kaip joms nusiteikiate?

– Didžiausios emocijos sukyla likus 15 minučių iki sėdimo už lenktyninio automobilio vairo. Šiais metais Lietuvos mokslininkai mus tyrė, kaip keičiasi organizmo parametrai prieš, per ir po varžybų, tai būtent 15 minučių iki starto labai aiškiai padažnėja pulsas ir sukyla stresas. Galvoje – minčių chaosas, nes jaučiasi didžiulis atsakomybės jausmas prieš komandą, rėmėjus, draugus, šeimos narius, prieš save, baisu nepadaryti lemiamos klaidos, nesudaužyti automobilio, nes greičiai tikrai dideli. Dažniausiai, kad nuvyti šias mintis šalin, pradedu kartoti trajektorijas, stabdymo taškus, modeliuoti galimus lenkimus, tokiu būdu susikaupiu.

Pasidalinkite įspūdžiais iš ką tik pasibaigusių „Aurum 1006 km“ lenktynių – kuo jos įsimins? Kas labiausiai įstrigo į atmintį? Kuo jos galbūt skyrėsi nuo visų kitų?

– Šios lenktynės įsimins dėl itin didelio žmonių palaikymo ir vieningumo, kai komandą ištiko bėda – nepataisomai sugedo Porsche variklis. Keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos per kelias akimirkas pasijungė į aktyvią pagalbą iki pat gilios nakties, net privatų lėktuvą gavom, kad atsigabentumėm detales iš kur reikia, kiti sutiko paaukoti savo asmeninius Porsche, kad tik startuotumėm. Tikrai nesitikėjom ir maloniai nustebom dėl tokio susitelkimo. Antra, nustebino automobilio greičio galimybės, pirmą kartą dariau tiek lenkimų, vietomis siekėme net 230 km/val iki posūkio. Tikrai įspūdingas bėgėjimasis, po tokios ilgos pertraukos tai buvo pats galingiausias automobilis, kokį apskritai teko vairuoti per visą savo lenktyninę patirtį. Su daug galios ateina ir didelė atsakomybė.

Kaip ir minėjote, šiose lenktynėse susidūrėte ir su ne pačiomis smagiausiomis akimirkomis – jūsų komandos Porsche automobilis negalėjo startuoti dėl gedimo. Papasakokite plačiau apie šią patirtį – kokios emocijos vyravo komandoje, supratus, kad su šiuo automobiliu pasirodyti prie starto linijos nebepavyks?

– Emocijos buvo nenusakomos, mūsų komanda yra labai komunikabili, tačiau po šio įvykio visi sėdėjome mirtinoje tyloje, nuleidę galvas, gerklėje strigo žodžiai, nes tiesiog į šipulius sudužo didžiulė svajonė papulti į bendros įskaitos TOP 3, kuriai buvo ruoštasi ne vienerius metus. Jau kelis sezonus anksčiau turėjome nemažai techninių bėdų, tad šiais metais būtent dėl patikimumo ir buvo pasirinktas Porsche 911 GT3 Cup (praeitų metų čempionas). Esame pirmieji per visą 1006 km istoriją, kuriems taip nepataisomai sugedo gamyklinio Porsche variklis ir net nestartavome. Sportiniai gamykliniai automobiliai ir jų dalys turi išskaičiuotą resursą. Mūsų variklis turėjo atlaikyti 100 lenktyninių valandų, buvo pravažiuota tik 45 val. Niekas negali paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Kadangi turėjome dvi komandas, teko vyti visas blogas mintis šalin, ignoruoti emocijas, pajungti šaltą protą, susikaupti ir padaryti ką galime geriausio su BMW M3. Jautėme dvigubą atsakomybę, kad bent mes turime parodyti aukštą rezultatą. Labai džiaugiuosi, kad nepaisant kelių gedimų pavyko tai padaryti ir sėkmingai finišavome bei lipome ant podiumo.

Šį kartą lenktyniavote su galingiausiu iki šiol kada nors vairuotu bolidu – BMW M3. Kaip sekėsi priprasti prie šio automobilio?

– Iki 1006 km lenktynių su šiuo BMW turėjau vieną testą Kačerginės Nemuno žiede. Ten šis automobilis gerokai išgąsdino, nes buvo labai nervingas tiek stabdant, tiek posūkiuose. 1006 km treniruotėse labai daug laiko skyrėme reguliavimui, kad važiuoti greitai būtų pakankamai komfortiška ir saugu. Lietuvos čempionate aš važiuoju taip pat su BMW M3, tačiau būtent šis yra su V8 varikliu, tad bėgėjasi labai greitai. Per treniruotes, tiesiojoje net mūsų Porsche jo nepavijo, važiavo tolygiai, tad greitis tikrai įspūdingas. Dėkoju komandai, kad patikėjo man vairuoti tokį monstrą, bet turiu prisipažinti, kad iki galo išnaudoti automobilio techninių galimybių dar nepavyko, reikia įdėti daugiau darbo, išjausti jo galią ir sukibimą. Kadangi 1006 km yra ištvermės varžybos, važiavau savo tempu, kad būčiau stabili, patikima komandos narė, tiesa, paskutines 15 minučių antrame važiavime lėkiau su pustušte priekine padanga, tad gerokai slidinėjau posūkiuose ir praradau nemažai sekundžių.

Su kokiomis nuotaikomis gyvenate jau nurimus lenktynių šurmuliui?

– Baigėsi lenktynės – prasideda lenktynės (šypsosi – red. past.). Toliau laukia kiti etapai Lietuvos čempionate, Moterų ralis bei jau dėliojamės planus ir strategijas kitų metų 1006 km lenktynėms. Svajonė liko neįgyvendinta, bet mes tikrai jos nepaleisim ir nepasiduosim, tad ruoštis reikia jau dabar. Labai atsakingai žiūrime į tai, ką darome, į tuos, kurie mumis tiki ir palaiko.

Kokių patirčių pasisėmėte iš šių metų lenktynių, kurios pravers laukiančiose ateityje?

– Išmokau labiau susikaupti trasoje ir daryti mažiau klaidų, mažiau pasiduoti emocijoms, kurių ten tikrai labai daug, daugiau strateguoti į priekį, kaip ir ką daryti trasoje. Išdrįsau labiau pakovoti dėl savo pozicijos posūkiuose, nes lenkimai juose man vis dar yra didelis iššūkis. Ir, žinoma, svarbiausia, kad lenktynės yra ne tik apie automobilius, lenktynės yra apie žmones, emocijas ir įspūdingas patirtis drauge. Bus ką anūkams papasakoti, oi bus (šypsosi – red. past.).

 

Nuotraukos: Egidijaus Babelio

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Švietime laužanti stereotipus M. Serbintaitė: „Ateityje mokykla taps asmenybių mokykla“

Paskelbta

Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą, rašoma pranešime spaudai. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.

Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną įeina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.

Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijos, kurios truko ketverius metus. Ką Jums davė istorijos bakalauro studijos?

Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.

Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, kurį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.

Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

Taip, tinkle „Instagram“ sukūrusi profilį „FEMA“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė, kurios kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.

Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?

Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi  telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „Elkis kaip tikras vyras arba nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimastydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip norima?

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujančių postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.

Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Čia turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.

 

Vytauto Didžiojo universiteto informacija

Skaityti toliau

Žmonių istorijos

Du Elenos Tervidytės mėnesiai Vietname: įspūdinga gamta, kurioziškos situacijos ir sukrečiantys vaizdai

Paskelbta

Egzotiškasis Vietnamas ir milžiniški jo kontrastai: nuo fantastiško grožio vietų iki pusnuogių vaikų, gatvėse prašančių išmaldos. Nuo palaimos akimirkų iki momentų, kai mintyse jau buvo spėjusi parašyti atsisveikinimo laišką savo dukrai. Apie visa tai ir dar daugiau susitikimo Kaune metu pasakojo Elena Tervidytė – žurnalistė, fotografė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, keliautoja. Susirinkusieji į renginį, kelias valandas turėjo galimybę kartu su pačia Elena pasinerti į jos kelionių pasaulį, kartu iš naujo išgyventi įsimintiniausias akimirkas ir pasigrožėti nuotraukomis, atskleidžiančiomis tikrąjį Vietnamą.

E. Tervidytė Vietnamą išmaišė nuo pat Šiaurės iki Pietų. Per du mėnesius trukusią kelionę, moteris susidūrė su tokiomis situacijomis, kurios leido pažinti tikrąją vietos gyventojų kasdienybę ir kontrastų kupiną Vietnamą.

Kelionėse – sakralumo paieškos

Renginį E. Tervidytė pradėjo pasakojimu, kodėl ji apskritai keliauja. Moteris į keliones dažniausiai leidžiasi viena, mat draugų tarpe turi nemažai žmonių, nesuprantančių kelionių reikšmės. „Toks kardinaliausias prieštaravimas keliavimui buvo iš mano bičiulio, dabar jau a. a. Arvydo Šliogerio. Jis sakydavo: „Valkata, tu, valkata. Ko tau trūksta Lietuvoj? Visur gali tą pačią būseną, tuos pačius dalykus patirti.“ Ir prieš išvykstant į šitą kelionę, jis man pasakė, kad jeigu jau važiuoju, galėčiau bent jau trumpesniam laikui. Ir taip jau sutapo, kad man būnant Vietname, Arvydas mirė. Lygiai tą pačią dieną man dar ir šuo įkando. Šiaip Azijos šalyse šunys yra draugingi, tai aš ir nežinau, ar čia koks nors sutapimas, koks nors ženklas buvo, ar tiesiog ta diena buvo tokia labai nelaiminga. Tai vat tokių žmonių, sakančių, kad keliautojai savo viduje yra tušti, ieško kuo užpildyti savo tą vidinę tuštumą, mano draugų tarpe yra nemažai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš keliauju viena“, – pasakojo E. Tervidytė.

Keliautoja, tęsdama pasakojimą, pridūrė: „Negalėčiau pasakyti ar kažkaip nuneigti, kad aš neturiu tos vidinės tuštumos, kurią bandau užpildyti, bet dažniausiai aš vis tik ieškau tose kelionės sau kažko sakralaus. Ir labai džiaugiuosi, kai pavyksta atrasti. Kitas dalykas, kuris kelionėse man labai padeda, tai minčių sustatymas. Kadangi viskas užgriūva, visa aplinka nauja ir nematyta, tai tas minčių srautas, einantis visų mūsų galvose, ta nesustojama srovė.. kad ją sustabdytum, reikia geros meditacijos. Tos mintys, bent jau man, dažnai yra trukdančios aiškiau ir ryškiau matyti realybę. O kelionėje, kadangi viskas yra nauja, aš tarsi išeinu iš savęs ir tuomet pradedu labai aiškiai matyti daugybę dalykų, kurių šiaip gyvenime galbūt ir nepamatyčiau. Arba tame pamatyme nebūtų sąmoningumo dėmens“, – apie kelionių reikšmę kalbėjo žurnalistė.

Azijietiški kankinimo būdai

Vienas iš E. Tervidytės kelionės į Vietnamą norų ir tikslų buvo suprasti, kaip Vietnamas galėjo laimėti karą prieš Jungtines Amerikos Valstijas. Moteris, prieš išvykdama į kelionę, teigė peržiūrėjusi visus filmus ir perskaičiusi visas įmanomas knygas šia tematika, tačiau taip ir nesupratusi, kaip tokia šalis laimėjo prieš Ameriką. „Hošimine yra vienas stipriausių karo muziejų, visa ekspozicija yra padaryta taip, kad sukrečia iki širdies gelmių. Naikinimui buvo panaudota viskas – ir chemija, ir dujos, ir šaudymai, ir užvertimai olose. Kokie 80 proc. amerikiečių karių, dalyvavusių kare Vietname, serga depresija arba kenčia nuo įvairių priklausomybių. Tose vietose, kur buvo amerikiečių bazės, dar ir dabar laisvai liejasi narkotikai“, – pasakojo moteris.

E. Tervidytei teko pamatyti ir tai, kokius kankinimus vietnamiečiai naudodavo karo belaisviams. „Vienas iš tokių – į šulinį įleisti spąstai, su aštriais, metaliniais daiktais, o ant jų yra tam tikri sužymėjimai. Tai ten būdavo sužymėta, kiek galima įleisti, įspausti į žmogaus kūną, kad jam beprotiškai skaudėtų, bet jis iš karto nemirtų. Dar labai sukrėtė vaizdas, kur į tokius krepšius uždarydavo belaisvius ir leisdavo juos į vandenį, vėlgi, nustatyta, kas kiek laiko nuleidžia, iškelia, vėl nuleidžia. Tai tie azijietiški žmogaus kankinimo būdai visai kitokie būdavo. Bet visa tai man taip ir nepadėjo atsakyti į klausimą, kaip jie tą karą visgi laimėjo“, – matytais vaizdais dalijosi E. Tervidytė.

Nuotykiai, įsiminsiantys visam gyvenimui

Kelionės metu moteris pasakoja atsidūrusi tokiose situacijose, kurių neįmanoma užmiršti. Kartą, važiuojant motoroleriu, žurnalistei įkando šuo. Susisiekus su pažįstama gydytoja, ši suvokė, kad nuo pasiutligės privaloma pasiskiepyti per 12 valandų. Įtampą padidino dar ir tai, kad tos salos, kurioje tuo metu buvo Elena, ligoninėje reikiamos vakcinos nebuvo. Keliautojai teko susidurti su neįprasta tos šalies medicinos sistema ir įdėti nemažai pastangų, kol galiausiai pavyko pasiskiepyti.

Ne ką mažiau keblumų kelionėje kilo ir stengiantis susikalbėti su vietiniu aptarnaujančiu personalu. Pasak moters, atrodo, net ir viską susiderinus ir užtvirtinus informaciją, 8 iš 10 kartų, taksi nuveždavo ne ten, kur reikėdavo.

E. Tervidytei įsiminė ir Vietnamo eismo sąlygos. „Pas juos kelių eismo taisyklės yra tokios, kad kuri transporto priemonė didesnė – ta ir pirmesnė. Aš kadangi važiavau motoroleriu, tai būdavo, kad pralekia pro tave taip, kad beveik nudaužia veidrodėlį. Automobiliu keliauti ten labai nepatogu, labai siauri tarpai, siauri pravažiavimai, o ir užsieniečiams jie beveik niekur nenuomoja automobilių“, – įspūdžiais dalijosi moteris.

Negana to, kartą į keliautoją rėžėsi sunkvežimis. „Laimė, kad ten, kur kritau su motoroleriu, buvo šalikelė, šį tą, aišku, sudaužiau ir stipriai sutrenkiau kairę ranką. Po kokios valandos ta ranka taip smarkiai ištino ir pradėjo taip skaudėti, kad nebegalėjau nuspausti stabdžio rankenos. O mums priešakyje dar buvo likęs visas serpantininis užkilimas į kalną. Buvo jau vakaras, mano gidas jokios vaistinėlės neturi, kelio pabaigos nesimato, o mano ranka toliau tinsta. Galiausiai, šiaip ne taip užvažiavom tais visais serpantinais, bet aš jau buvau per tą laiką išsakiusi visas mantras, kurias mokėjau ir jau mintyse parašiau dukrai atsisveikinimo laišką, nes tikrai atrodė, kad jau bus viskas“, – prisiminimais iš kelionės dalijosi Elena.

„Kai ten užkilę jau atvažiavome į viešbutį, būsena buvo tokia, kur jau nebelabai gali atskirti, ar čia tu, ar čia išvis realybė, ar kas. Įeinam į tą viešbutuką, o mano visa apranga siaubinga, su šarvais ant kelių, alkūnių, su striuke, šalmu, visa dulkėta, nudrengta, prakaituota. Įeinu aš į tą holą, o ten – kvepia fantastiškai ir matau, kaip stovi pulkas japonų, pasipuošusių baltais marškiniais, su kostiumais. Mane net paralyžiavo. Vienas tokių baisesnių patyrimų buvo, kai reikėjo pro juos taip atrodančiai praeiti“, – pasakojo moteris. Tačiau čia, nuotykiai su japonais dar nesibaigė. Kitą dieną, palikus viešbutį ir nuvažiavus į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria fantastiško grožio vaizdai ir vėl teko su jais susidurti. „Nusipirkau kavos, stoviu, žiūriu į gražų vaizdą ir išgirstu tokį garsą mašinos, atsisuku – ir matau, kaip iš to balto autobusiuko vėl pabyra tie patys japonai. Ir matau, kad jie visu pulku eina link manęs. Jie prieina ir man sako: ar galėtume su jumis nusifotografuoti? Aš, nieko nesuprantanti, klausiu: ką, kodėl? O jie man: jūs juk ta trenkta moteriškė, kuri vakar tuo serpantinu važiavo? Atsakiau, kad taip ir tuomet teko nusifotografuoti kartu su jais, kad ir kaip nesmagu buvo“, – pasakojo Elena. Keliautoja juokavo, kad jai, kaip moteriai, tokia situacija buvo tikras siaubas, o vertimasis su motoroleriu, palyginus, buvo vieni juokai.

Širdį slegiantys vaizdai

Susitikimo metu, Elena papasakojo ir apie Vietnamo kontrastus. Kadangi šalyje gyvena daugiau negu 90 milijonų gyventojų, ten esą, galima išvysti visko. „Vietname, aišku, yra visko, vietos labai skirtingos. Pavyzdžiui, Hošimino senamiestyje, centrinėse gatvėse viskas sutvarkyta, pilna kavinių, policija pravažiuoja, viskas apšviesta. O paskui pasukus į kiemus – eini ir matai, kad durys atsidaro, o žmogus dingsta. Ten gali tave tiesiog taip pačiupę įtraukti ir kelio išeiti gali jau niekada ir neberasti“, – pasakojo keliautoja.

Kaip teigė Elena, vienas labiausiai slegiančių vaizdų – pusnuogiai vaikai, gatvėse surinkinėjantys išmaldą. „Labai graudu – jie nušašę, beveik nuogi, stiklinėmis akimis, nes tiems vaikams jau viskas atsibodę“, – pasakojo žurnalistė. Ją itin sukrėtė ir pamatytas vaizdas, kaip prie vienos šeimos namų būriavosi policijos automobiliai, kurie, kaip paaiškėjo, išsivežė tėvus, seksualiai išnaudojusius berniuką.

Baigiantis renginiui, moteris dar kartą pabrėžė, koks skirtingas ir įvairus gali būti Vietnamas, tačiau ragino visus, turinčius galimybę, bent kartą jame apsilankyti.

Skaityti toliau

Kultūra

Fotožurnalisto vertybės: nuoširdumas, pagarba ir gebėjimas išklausyti kitą nuomonę

Paskelbta

Praėjusią savaitę Kauno kultūros centro terasoje vyko pokalbis su fotožurnalistu, „Nanook“ bendraįkūrėju Artūru Morozovu. Fotožurnalistas atvirai pasakojo apie karinių veiksmų fotografavimo patirtį ir žurnalistikos vertybes.
Fotografas – stipri asmenybė

A. Morozovas pripažįsta esantis savamokslis fotografas, tačiau džiaugiasi, kad „kelias klotas klaidomis, intuityviomis paieškomis, patirtimis“, nes svarbu, kad „į fotografiją ateitum per patirtį“. Anot jo, „Lietuvos aukštasis mokslas yra susikoncentravęs į techniką, bet per mažai kreipia dėmesį į žmogiškuosius dalykus“. A. Morozovas tvirtina, kad fotografas turėtų būti pagarbus kitam, gebėtų klausyti ir turėti savo nuomonę. „Įdomu prakalbinti kitą, kai jo požiūris visiškai skirtingas, <…> todėl reikia pagarbos, stiprybės išklausyti kitą nuomonę ir ją priimti“, – patirtimi dalinasi A. Morozovas ir priduria, kad, visų pirma, fotografas turi būti stipri asmenybė.

Svarbiausia – nuoširdus domėjimasis

Keletą metų fotografavęs skurdo kultūrą, fotožurnalistas įsitikino, kad visuomenėje yra labai daug vienišų žmonių, todėl svarbu iš tiesų nuoširdžiai domėtis žmogumi. Atsiradęs abipusis pasitikėjimas lemia tai, kad pokalbis tampa kur kas daugiau nei interviu. „Viską yra įmanoma nufotografuoti, tik reikia mokėti <…> rasti būdą, kuris padėtų susitarti su žmogumi“, – mano A. Morozovas.

Karo įvykių fiksavimas  – išskirtinė patirtis

Fotožurnalistas sako, kad karo fotografijos sąmoningai nepasirinko – prieš maždaug 12 metų, vykstant kariniams neramumams Gruzijoje, gavo pasiūlymą ten nuvykti ir karą įamžinti nuotraukose. A. Morozovas džiaugėsi, kad tąkart į Tbilisį vyko kartu su patyrusiu žurnalistu, nes pats vienas nebūtų ištvėręs. Jis pasakoja prisimenantis, kad tik nuvykus į Tbilisį suprato, kas iš tiesų yra karas. „Karo fotografija yra suromantizuota“, – sako fotožurnalistas. Jis priduria, kad karinių veiksmų fiksavimas įsivaizduojamas, kaip lakstymas su neperšaunama liemene per patį karo įkarštį.

Nuvykus į Tbilisį fotožurnalistą nustebino prasidėjęs miesto šturmas: apsistojus viešbutyje dingo elektra, o vėliau sekė žmonių evakuacija iš miesto. Fotožurnalistas pamatęs, kaip kariai kasė apkasus, o kai kurie meldėsi, pajuto baimę, tačiau net ir gavus pasiūlymą sugrįžti atgal, pasiliko ir apie mėnesį fotoaparatu fiksavo karo zoną.

„Fotografo buvimas keičia įvykių dinamiką, kalbą, gestus, <…> Iš pradžių kariai nenori būti fotografuojami, slepia veidą, bet vėliau labai greitai supranta, kad yra istorijos dalis“, – fotografavimo ypatumus pasakoja A. Morozovas.

Paklaustas, kuo karo fotožurnalistika jį patraukė, pašnekovas įvardijo kelias pagrindines priežastis: smalsumo patenkinimą ir psichologinį aspektą, kai tampama išskirtiniu net pačiam sau, nes „sunku sulyginti su kita patirtimi. Niekas kitas negali papasakoti tokių įspūdžių.“ Pašnekovas tikina, kad po tokių patirčių tampa „per sunku grįžti atgal“ į įprastą kasdienybę. Taip pat fotožurnalistas sako, kad „įprastas darbas redakcijoje yra neįdomu“ dėl vyraujančios rutinos.

Jaunų žurnalistų edukacija

Anot A. Morozovo, žiniasklaidos priemonė „Nanook“ įkurta spontaniškai dėl noro sukurti bendruomenę, užsiimti lėtąja žurnalistika ir rinktis tas temas, kurios per mažai ar prastai atskleistos. Įkūrėjus vienijo ir edukaciniai tikslai, nes siekiama ugdyti naujus žurnalistus ir keisti vyraujančius stereotipus apie žurnalistiką.

Skaityti toliau

Skaitomiausi