Connect with us

Žmonių istorijos

50 metų kartu gyvenanti kauniečių pora: „žmonės nebeturi vertybių“

Paskelbta

Šiais laikais, kai skyrybos tapo kasdieniniu reiškiniu, tikra atgaiva sielai klausytis žmonių, kurie kartu gyveną daugybę metų, ir vis dar vienas kitam negaili gražių žodžių ir šilumos. Šokių mokytojai Alina ir Vaidotas Vozgirdai skaičiuoja 47-us santuokos ir 50-us draugystės metus. Sutuoktiniai sutaria, kad šeima – didžiausia vertybė ir neįkainojamas turtas.

Alina (67 m.) ir Vaidotas (68 m.) susipažino jaunystėje, dar prieš pradedant studijuoti Klaipėdos valstybinėje meno konservatorijoje (tuo metu – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete). Būdami 3-iame kurse jaunuoliai susituokė, o baigę studijas grįžo gyventi į Alinos gimtąjį kraštą – Kauną. Moteris juokauja, kad vyrą parsivežė nuo „jūros“. Jaunuoliai persikėlė gyventi į Garliavą, pradžioje Alina dirbo Alšėnų kultūros centro direktore, o Vaidotas darbavosi vykdomajame kultūros skyriuje.

Pirmoji pažintis ir pravardė visam gyvenimui

Papasakokite, apie jūsų pažinties pradžią, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Alina: „Pati pradžia buvo labai įdomi. Tikrai ne meilė iš pirmo žvilgsnio, greičiau jau neapykanta… Aš stovėjau prie kabineto durų, laukiau stojamojo istorijos egzamino, na ir žiūriu: eina šitas frantas, labai gražus jaunuolis, su kostiumu, blizgančiais lakiniais batais. O aš stoviu ir poteriauju, na žodžiu, kartoju datas, faktus. Jis sustojo prie manęs, nužiūrėjo nuo galvos iki kojų ir sako: „Nu, kokia čia dabar lelka stovi prie durų?“. Aš taip pasižiūrėjau į jį, nieko nepasakiau, bet pagalvojau: „O, koks čia durnius trukdo man dabar kartotis?“. O jis sako: „Egzaminą laikysi?“. Pasakiau, kad taip. Paklausė, ar moku. Atsakiau, kad nemoku, tada jis sako: „Tai, ko čia stovi?“. Aš tik pažiūrėjau į jį piktai ir nuėjau, galvojau, eik tu durniau, čia kažkoks stileiva, ir dar man aiškina. Ir viskas tada tuo baigėsi. Išlaikiau egzaminą, įstojau. Rugsėjo 1 d. į universitetą susirinko visi pirmakursiai, pasirodo mes abu įstojome į tą pačią baletmeisterio-pedagogo specialybę. Po vasaros, aš jau jį ir pamiršus buvau, o jis manęs ne. Jis priėjo ir sako: „O ir lelka čia!“. Na ir viskas, taip ir prasidėjo. Beje, po šiai dienai artimiausi žmonės mane vadina tik lelka. Net ir dėstytojai kartais taip vadindavo.“

Vaidotai, ar jums teko pakovoti dėl Alinos širdies?

Vaidotas: „Man atrodo, kad viskas natūraliai gavosi.“

Alina: „Tai nori pasakyti, nekovojai?“

Vaidotas: „O ką ten kovosi…“

Alina: „Ot, nenori prisipažinti, kad teko kovoti.“

Vaidotas: „Nelabai prisimenu“, – juokiasi vyras, ir šiek tiek surimtėjęs prideda: „Turėjo ji čia kažkokį kavalierių Kaune, bet atsiradau aš ir viskas baigėsi.“

Alina, o jums, ar teko susidurti su moterų konkurencija?

Vaidotas: „Aišku! Mane merginos ir moterys labai mylėjo!“

Alina: „Jis čia juokauja, neklausykit! Bet aišku, buvo visko, bet aš savimi labai pasitikėjau. Turėjau labai protingus tėvus, kurie man buvo didžiausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir išlaikyti santuoką, nugalėti visus rūpesčius ir gyvenimo negandas. Mano tėveliai labai laikėsi vienas kito, šeimos ir išmokė mane, kad poroje turi būti taip: jeigu vienam blogai, tai kitas paima už rankos ir patempia, kol bus gerai. Vienas kitam turi padėti. Tai aš tuo ir vadovavausi. 

Alinos ir Vaidoto vestuvės. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet mama visuomet mokė ir išdidumo, sakydavo: „Vaikeli, niekada nebėk paskui vyrą, kaip paskui autobusą. Palauk, ateis kitas. O kuris bus tavo, niekur nedings. Jis bus tavo. O tada tik turėsi apsispręsti ir jau gyventi iki gyvenimo galo. Nusikalto, padarė, ką blogo – davei velnių ir toliau gyveni! O išsiskirti, išbarstyti šeimą ir ieškoti kito vyro – jokia išeitis.“. Tai aš tokia išmintimi ir vadovaujuosi iki šiol.“

„Jeigu sakytume, kad niekada nesipykome, o tik džiaugiamės ir bučiavomės – niekas nepatikėtų“

Kaip jūsų gyvenimas klojosi toliau?

Alina: „Būdami 3-ajame kurse susituokėme, norėjome gyventi kartu, o mes auklėti griežtai ir dorai, jeigu nori gyventi artimiau – tuokis. Tai taip ir padarėme. Po kelių metų baigėme mokslus ir gavome paskyrimus dirbti Kaune. Aš pradėjau dirbti kultūrinį darbą su šokių kolektyvais: mokiau visus – nuo mažiausių mokyklinukų iki visiškų senukų. Vėliau pradėjau dirbti ir su folkloro ansambliu. Su dabartiniu kolektyvu „Sedula“ dirbu jau 34 metus. O vyras dirbo Garliavos vidurinėje mokykloje, daug metų mokė pramoginių šokių, vėliau metus laiko tarnavo armijoje, grįžęs toliau dirbo su įvairias tautinių šokių kolektyvais: „Sukutis“, „Žilvitis“ ir kitais. Nuolat dirbome, kai kitiems šventės – mums darbas: išvykos su kolektyvais, repeticijos, pasirodymai.

Regis, jūsų gyvenimas buvo itin aktyvus, kaip pavyko išlaikyti šeimą?

Alina: „Šeima yra vertybė. Visko būdavo, jeigu sakytume, kad niekada nesipykome, o tik džiaugiamės ir bučiavomės – niekas nepatikėtų, ir čia būtų nesąmonė. Pykdavomės, bet paskui būdavo labai smagu taikytis. Bet Vaidotas toks žmogus, kuris viską taikiai moka išspręsti, jis labai nekonfliktiškas. Mano mama ji labai mylėjo, žentas jai buvo viskas – jie kartu dirbo, kartu daržą tvarkė. Aš tai tokia palepus esu, ir nežinau, kodėl jis su manimi gyvena. Jis viską moka, šis namas jo rankomis pastatytas. Jis labai nagingas, darbštus. Mano mama sakė: „Vaidutis yra viskas ir jis neliečiamas, net jei kažką blogo padarys.“. Ir, kai padarydavo, gėles nešdavo ne man, o uošvienei. Žinojo, kad jeigu mamos balsą turės, tai kur aš galėsiu dingti…“ – šypsosi moteris.

Vaidotas: „Ji be manęs pražūtų. Kaip aš ją palikti galėčiau? Negalėčiau, gaila būtų…“, – juokiasi vyras.

Alina: „Tai tik gaila? Pasakytum, kad myli, kad gyvent be manęs negali!“

Vaidotas: „Kai jaunas buvau, kiekvieną dieną sakiau. O dabar gi retkarčiais irgi pasakau, nereikia čia tavęs labai lepinti. Ką čia kiekvieną dieną kartoti, gi niekas nepasikeitė!“, – juokiasi vyras.

Kartu ne tik santuokoje, bet ir darbuose

Alina ir Vaidotas visą gyvenimą praleido kultūros srityje, tačiau, kaip patys teigia, konkurencijos ar pykčių niekada nebuvo, ir jų keliai nesikirto. Na, o pastaruosius 20 metų sutuoktiniams tenka ir pasidarbuoti kartu. Alina turi tautinių šokių kolektyvą, kuriame šoka vidutinio amžiaus žmonės. Kai moteris negali atvykti į repeticijas, vyras ją pavaduoja.

Alina: „Kai manęs nėra, jis padeda, repetuoja kartu su mokiniais. Jie visi vadina jį vadovu arba treneriu ir labai jį vertina. Kai buvo Vaidoto jubiliejus, mokiniai jam padovanojo chalatą, ant kurio nugaros buvo užrašas – „treneris“. O kartais, kai atvykstu viena jie iš karto klausia, kur treneris? Manęs kartais net nepastebi. Matot, jis žemaitiško kraujo, daugiau tyli, bet turi tokį šarmą, kad žmonės jį mėgsta. Jis kolektyvo dvasia.“

Vaidotas ir Alina Amerikoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu dirbate mažiau nei jaunystėje, daugiau laiko praleidžiate namuose. Kaip pavyksta išvengti pykčių dėl buities?

Alina: „Taip, dabar daug namuose būnam. Ir aš tikrai, kartais prie smulkmenų kabinėjuosi. Tai man peilis ne vietoje, tai batai ne ten. Bet tada vyras atsisėda ir sako: „Klausyk, kas čia darosi dabar? Ko čia kabinėjasi dėl niekų?“. Aš vaikštau susiraukus, o jis viską per juoko prizmę perleidžia, prajuokina mane ir nebegaliu, dingsta visi pykčiai ir tada galvoju: „Bet tikrai, pykstu čia dėl nieko…“. Tai va taip ir gyvenam – vienas kitą bejuokindami.

Bet manau, kad reikia šeimose tokių mažų pertraukų, pabūti šiek tiek atskirai, pailsėti ir vėl viskas gerai bus. Reikia suprasti, kad tobulų nėra, vienas vienur geresnis, kitas kitur. Aš pavyzdžiui nieko nesuprantu apie mokesčius, nei kaip mokėti, nei kur. Vaidotas jau jaudinasi, ką daryčiau be jo. Sako, aš tau viską surašysiu, kaip ir kur, kad žinotum, kaip susimokėti.“

Vaidotas: „Taip, taip. Reikia, kad žinotum. O kas, jei manęs nebus. Bus blogai, nežinosi, kaip susimokėti, paskui skolos bus, į teismą paduos…“

Žmonės nebeturi vertybių

Sutuoktiniai džiaugiasi užauginta dukra ir sūnumi, bei trimis anūkais. O šeimą laiko didžiausia vertybe.

Vaidotas: „Mums šeima didžiausia vertybė. Ne taip, kaip dabar – labai madinga skirtis…“

Alina: „Vaikus auklėjome griežtai, diegėme tas pačias vertybes, kurias mums diegė mūsų tėvai. Džiaugiamės, kad vaikai sukūrė gražias šeimas ir padovanojo mums anūkų. Kai gimė pirmasis anūkas – Karolis, ir paėmiau jį ant rankų, supratau, kad meilė vyrui iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja. Turime labai gražų ryšį, iki šiol galime valandų valandas kalbėti telefonu, ar gyvai. Ir štai liepos gale mano anūkas ves savo draugę. Gal greitai ir proseneliais tapsime…

Ir vaikai, ir anūkai be galo protingi, nežinau į ką jie tokie, aš neskaitau savęs labai protinga, greičiau išmintinga, o vyras irgi labiau darbštus…“, – šypsosi moteris.

Vaidotas: „Neskaitai manęs protingu?“

Alina: „Ne, tu  labiau darbštus…“

Vaidotas: „Tai jei nebūčiau protingas, nebūčiau ir darbštus!“ – juokiasi vyras.

Alina ir Vaidotas, vyro 65-ojo jubiliejaus akimirka. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių skiriasi?

Vaidotas: „Žmonės nebeturi vertybių, va kame reikalas… Daugelis nesidomi kitais, myli tik save, ir jeigu tik kas ne pagal juos, atsisako kito žmogaus, net nepabandę…“

Alina: „Ir jie neturi kantrybės, per daug laisvės… Žmonės išlaisvėjo, bet ne į gerąją pusę.“

Vaidotas: „Manau, kad daug ir nuo mokyklos priklauso. Pažiūrėkite, kas ten darosi. Patyčios, nepagarba. Mokytojai tapo negerbiami. Vaikams duodama per daug laisvės, su ta laisve jie užauga ir nebeturi vertybių. Čia ir gaunasi toks užburtas ratas. Pagyvena šiek tiek kartu, susiduria su pirmais sunkumais ir nekovoja, eina sau, galvoja, kad pagyvenau šiek tiek, o dabar rasiu kitą…“  

„Teki už vyro – teki už jo šeimos, vedi moterį – vedi jos šeimą“

Bet negi per tiek metų, nebuvo tokių sunkumų, kurie priverstų galvoti apie skyrybas?

Alina: „Po vestuvių aš skirtis norėjau, kas antrą dieną… Tuo metu gyvenom pas jo tėvus, kurie buvo nuostabūs žmonės, bet aš tokia ožka buvau, kad man tik kas, ir negerai. Dabar galvoju, kaip ten jie visi mano bambėjimus iškentė. Bet, kaip jau ir minėjau, Vaidoto charakteris labai taikus, jis visą mokėjo išlyginti ir vėl džiaugsmingai gyvendavom.“

Vaidotas: „Ir gerai, kad neišsiskyrėm. Prapultum be manęs!“, – šypsosi vyras.

Kokiais patarimai galėtumėte pasidalinti su ką tik šeimą pradėjusiais kurti žmonėmis?

Alina: „Pirmiausia – pagarba. Pagarba ir vienas kito vertinimas. Vertinti vienas kito darbą, jausmus, nuomonę. Moterys turi būti išmintingos, išmintis moteriai yra viskas. Negalima vadovautis tik tuo, kas aš esu, mylėti tik save, reikia suprasti kitą, kito jausmus, kad ir jam blogai, kad ir jam skauda, kad ir jam yra nemalonu.

Mes su vyru davėm priesaiką, kad niekada nesakysime nieko blogo apie vienas kito tėvus. Teki už vyro – teki už jo šeimos, vedi moterį – vedi ir jo šeimą. Ir tu juos lygiai taip pat turi gerbti, kaip savuosius. Šeima – didžiulė pagarba ir įsipareigojimas. Tai labai rimta, jauni žmonės turi rimtai į tai žiūrėti.“

Vaidotas: „Ką čia bepridėsi, pritariu žmonai, ji juk kalba ir yra išmintinga. O jeigu ir nepritarčiau, gi paskui mane mėnesį tarkuotų“ – juokiasi vyras.

„Bet iš tikrųjų reikia nusileisti ir mažiau rodyti savo principus, kartais reikia ir jų, bet nedažnai. Kai reikia aš nusileidžiu, kai reikia ji.“

Alina ir Vaidotas giminaičių vestuvėse. Asmeninio archyvo nuotr.

Alina: „Taip, aš sumąstau ką nors ir jis padaro. Pavyzdžiui, kai vyras pastatė namus, aš sėdžiu vieną vakarą ir sakau: „Tu žinai, aš taip norėčiau čia židinio…“. Viskas jau pastatyta, nauja, gražu, bet sugalvojau, kad man dar trūksta jaukumo. Jis sako: „Dieve šventas, tik pastačiau viską… Dabar man ką, griauti, kad tu to židinio užsimanei?“. Ir ką, aš tą mintį vis pakišdavau jam, bet neįsakinėjau, kad turi būti taip ir ne kitaip. Praėjo, kiek laiko, žiūriu mąsto, kažką braižo. Aš apsimetu, kad man neįdomu, bet vis pažiūriu, o jis ten jau brėžinius židinio daro. Ir galiausiai parodė, kaip čia kas bus, ir padarė.

Taip ir išeina didžiuliai darbai, ir gyvenimas praeina… Pažiūri, kad jis labai gražiai praeina, kad už Kūčių ir Kalėdų stalo visa šeima sėdi, kad anūkai pas mus nori atvažiuoti. Mes nesame turtingi finansiškai, normaliai gyvenam, bet mums milijonų ir nereikia. Mūsų neįkainojamas turtas yra šeima… Ir, kai tu atsistoji gale stalo per šventes ir pažiūri, kiek tu turto turi, į nieką neiškeičiamo, neparduodamo, čia yra laimė.

Išleidžiam vaikus, susėdam abu dviese ir pasijuokiam, ir paverkiam, o paskui pasidžiaugiam, kad mes esame labai turtingi.“

Skaityti toliau
2 komentarai

2 Comments

  1. RIMVYDAS

    2020-04-20 at 23:37

    Fainas Dėdė Vaidotas,

  2. Vida

    2020-04-20 at 12:42

    Sveikinimai Jonučių kultūros namų kolektyvo vadovei Alinai, nuo Vidos ir Vytauto Čepulionių

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kultūra

Fotožurnalisto vertybės: nuoširdumas, pagarba ir gebėjimas išklausyti kitą nuomonę

Paskelbta

Praėjusią savaitę Kauno kultūros centro terasoje vyko pokalbis su fotožurnalistu, „Nanook“ bendraįkūrėju Artūru Morozovu. Fotožurnalistas atvirai pasakojo apie karinių veiksmų fotografavimo patirtį ir žurnalistikos vertybes.
Fotografas – stipri asmenybė

A. Morozovas pripažįsta esantis savamokslis fotografas, tačiau džiaugiasi, kad „kelias klotas klaidomis, intuityviomis paieškomis, patirtimis“, nes svarbu, kad „į fotografiją ateitum per patirtį“. Anot jo, „Lietuvos aukštasis mokslas yra susikoncentravęs į techniką, bet per mažai kreipia dėmesį į žmogiškuosius dalykus“. A. Morozovas tvirtina, kad fotografas turėtų būti pagarbus kitam, gebėtų klausyti ir turėti savo nuomonę. „Įdomu prakalbinti kitą, kai jo požiūris visiškai skirtingas, <…> todėl reikia pagarbos, stiprybės išklausyti kitą nuomonę ir ją priimti“, – patirtimi dalinasi A. Morozovas ir priduria, kad, visų pirma, fotografas turi būti stipri asmenybė.

Svarbiausia – nuoširdus domėjimasis

Keletą metų fotografavęs skurdo kultūrą, fotožurnalistas įsitikino, kad visuomenėje yra labai daug vienišų žmonių, todėl svarbu iš tiesų nuoširdžiai domėtis žmogumi. Atsiradęs abipusis pasitikėjimas lemia tai, kad pokalbis tampa kur kas daugiau nei interviu. „Viską yra įmanoma nufotografuoti, tik reikia mokėti <…> rasti būdą, kuris padėtų susitarti su žmogumi“, – mano A. Morozovas.

Karo įvykių fiksavimas  – išskirtinė patirtis

Fotožurnalistas sako, kad karo fotografijos sąmoningai nepasirinko – prieš maždaug 12 metų, vykstant kariniams neramumams Gruzijoje, gavo pasiūlymą ten nuvykti ir karą įamžinti nuotraukose. A. Morozovas džiaugėsi, kad tąkart į Tbilisį vyko kartu su patyrusiu žurnalistu, nes pats vienas nebūtų ištvėręs. Jis pasakoja prisimenantis, kad tik nuvykus į Tbilisį suprato, kas iš tiesų yra karas. „Karo fotografija yra suromantizuota“, – sako fotožurnalistas. Jis priduria, kad karinių veiksmų fiksavimas įsivaizduojamas, kaip lakstymas su neperšaunama liemene per patį karo įkarštį.

Nuvykus į Tbilisį fotožurnalistą nustebino prasidėjęs miesto šturmas: apsistojus viešbutyje dingo elektra, o vėliau sekė žmonių evakuacija iš miesto. Fotožurnalistas pamatęs, kaip kariai kasė apkasus, o kai kurie meldėsi, pajuto baimę, tačiau net ir gavus pasiūlymą sugrįžti atgal, pasiliko ir apie mėnesį fotoaparatu fiksavo karo zoną.

„Fotografo buvimas keičia įvykių dinamiką, kalbą, gestus, <…> Iš pradžių kariai nenori būti fotografuojami, slepia veidą, bet vėliau labai greitai supranta, kad yra istorijos dalis“, – fotografavimo ypatumus pasakoja A. Morozovas.

Paklaustas, kuo karo fotožurnalistika jį patraukė, pašnekovas įvardijo kelias pagrindines priežastis: smalsumo patenkinimą ir psichologinį aspektą, kai tampama išskirtiniu net pačiam sau, nes „sunku sulyginti su kita patirtimi. Niekas kitas negali papasakoti tokių įspūdžių.“ Pašnekovas tikina, kad po tokių patirčių tampa „per sunku grįžti atgal“ į įprastą kasdienybę. Taip pat fotožurnalistas sako, kad „įprastas darbas redakcijoje yra neįdomu“ dėl vyraujančios rutinos.

Jaunų žurnalistų edukacija

Anot A. Morozovo, žiniasklaidos priemonė „Nanook“ įkurta spontaniškai dėl noro sukurti bendruomenę, užsiimti lėtąja žurnalistika ir rinktis tas temas, kurios per mažai ar prastai atskleistos. Įkūrėjus vienijo ir edukaciniai tikslai, nes siekiama ugdyti naujus žurnalistus ir keisti vyraujančius stereotipus apie žurnalistiką.

 

Skaityti toliau

Lietuva

Sutuoktiniai ryžosi įsivaikinti kūdikį su galima klausos negalia

Paskelbta

Prieš daugiau negu dešimt metų pasiryžimą įsivaikinti dešimties mėnesių mažylę su specialistų prognozuota galima klausos negalia šiandien Dzūkijos gyventojas Danas su žmona įvardija kaip geriausią sprendimą jų gyvenime. Vyriškis atviras – kelias iki to buvo išties ilgas ir jam net teko atlaikyti aplinkinių laidomus visuomenėje įsigalėjusius stereotipus. Likimas Dano šeimai auginti savo pačių vaikus galimybės nesuteikė, tačiau jis gavo progą pajusti nors ir ne kraujo ryšiais grįstos tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius.
Būgštavimai ir stereotipai nepasiteisino

Papasakoti savo istoriją Danas sutiko lengvai, tačiau vien dėl įdukros jis nenorėjo viešinti daugiau savo šeimos duomenų.

Kaip ir visi sukūrę šeimas, sutuoktiniai svajojo susilaukti vaikelio, tačiau Dano su žmona norams nebuvo lemta išsipildyti. Jie vardan tėvystės išbandė daugybę kelių, tačiau gydytojai taip ir nesurado priežasties, kodėl jiems nepavyksta susilaukti savo atžalos.

„Tai kainuoja labai didelius pinigus, pareikalavo daug kantrybės, psichologinės stiprybės o galiausiai visos tos medicininės procedūros turėjo reikšmės pašlijusiai žmonos sveikatai. Nusprendėme daugiau neberizikuoti ir susitaikėme su mintimi, kad neturėsime savo vaikų. Vėliau gimė pamąstymai apie vaiko globą, tačiau taip žaisti vaikų likimais, jausmais nesinorėjo. Kursuose mums taip pat paaiškino, kad vaiko globa yra nepastovus dalykas, kad užsimezga ryšiai, kuriuos vėliau tenka nutraukti, o tai gali turėti neigiamų pasekmių psichologinei vaikų sveikatai. Žmona ėmė įkalbinėti ryžtis įvaikinimui. Mane gan ilgą laiką reikėjo drąsinti pasiryžti tokiam žingsniui. Bijojau pats savęs, nežinojau, ar sugebėsiu. Galiausiai pradėjome lankyti devynis mėnesius trunkančius įtėvių kursus, kurių metu sėmėmės labai daug psichologinių žinių, susipažinome su laukiančiais iššūkiais, buvo išsklaidyta daugybė įvaikinimą apipynusių mitų bei stereotipų. Tada įvaikinimas man pasirodė jau nebe toks ir baisus“, – pasakojo Danas.

Jis pridūrė, kad būtent stereotipai yra tas barjeras, daugybei porų trukdantis ryžtis įvaikinimui. Žmonės dažnai galvoja, kad vaikas būtinai perima ne pačius geriausius biologinių tėvų genus, kad joks auklėjimas nepadės, jeigu blogi dalykai yra įaugę tiesiog į kraują. Dar galvojama, kad biologinių tėvų palikti vaikai negali būti sėkmingi gyvenime, jiems ne itin gerai sekasi mokslai ir panašiai. O galiausiai įtėviai labai dažnai turi daug lūkesčių, net negalvodami apie tai, kad jie nebūtinai bus išpildyti.

„Mūsų su žmona požiuriu, jeigu vaikui nesiseka su mokslais ar nepavyksta pasiekti mokslų aukštybių, tai vistiek turime mylėti ne mažiau, negalima nusivilti. Mums svarbiausia, kad vaikas užaugtų geru žmogumi. O daugybė aplinkinių išsakytų stereotipinių baimių dėl įvaikinimo mums tiesiog nepasiteisino“, – tvirtino vyras.

Būsimi įtėviai ieško net panašumų

Vyriškis prisipažino, kad kitas jam labai nemalonus etapas buvo paieškos vaikų globos namuose, esą viskas atrodė tarsi augintinio rinkimasis.

Sutuoktinių širdis labiau linko auginti mergaitę. Esą pagal statistiką, didžioji dalis įtėvių prioritetą atiduoda būtent moteriškajai giminei.

„Mes žinojom, kad mažesni šansai įsivaikinti mergaitę, nes visi jų nori“, – sakė Danas ir paaiškino, kad iš mergaičių tikimasi didesnio prieraišumo, švelnumo.

Vyriškis atskleidė ir dar vieną įsivaikinimo tendenciją – įtėviai ieško vaikų, kurie būtų kuo panašesni į juos pačius – plaukų, akių spalva, kitais išvaizdos požymiais.

„Visa tai man neatrodo žmogiška“, – tikino pašnekovas.

Rizika dėl negalios nepasitvirtino

Kauno vaikų globos namuose tuo metu augo dešimties mėnesių mažylė, tačiau specialistai įžvelgė riziką, jog ji gali negirdėti. Daugybė potencialių įtėvių to išsigąsdavo ir nesiryždavo jos įsivaikinti. Danui su žmona po kelių susitikimų su mergyte tokių dvejonių neliko.

Ji nuo pat gimimo buvo palikta motinos, todėl nebuvo patyrusi jokio ryšių nutraukimo. Nepaisant to, kaip dabar prisimena Danas, mažylės elgesyje kartais prasiverždavo agresyvumas.

„Vieni prie kitų pratinomės po truputį, keletą mėnesių, o galiausiai sulaukėme teismo sprendimo, kad galime ją įsivaikinti ir parsivežti namo. Prisimenu, kai ją parsivežėme namo, man įstrigo jos reakcija, kai ji nubudo ir pamačiusi mus, plačiai nusišypsojo, ji buvo tokia laiminga“, – pasakodamas šypsojosi vyras.

Šiandien mergaitei jau vienuolika metų ir jokios klausos negalios prognozės nepasitvirtino. Pasak Dano, ji labai sportiška, aktyvi, patinka konkuruoti. Nors ją reikia dažnai padrąsinti, tačiau jai labai gerai sekasi sporte, žaidžia futbolą, dalyvauja įvairiose varžybose, estafetėse, žaidžia stalo tenisą. Vieną dieną grįžusi iš mokyklos mergaitė tėvams pranešė, kad mokytojai jai pasiūlė išbandyti net sunkiąją atletiką, tačiau tai ir liko tik mintimis.

Dar, pasak įtėvio, ji turi tvirtą nuomonę, geba pasakyti „ne“, atsirenka, kas jai patinka, o kas ne.

Pasiteiravus, kaip jie reaguoja į mergaitės užsispyrimus, kaprizus, Danas patikino, kad visuomet stengiasi tiesiog nereaguoti, teigiamus dalykus paskatinti, o į patį vaiko auklėjimą, pasak vyriškio, svarbu žiūrėti kūrybiškai.

Ramybės nedavė klausimas, kaip pasakyti tiesą

Mergaitė nuo pat mažų dienų žino, kad nėra biologinė savo tėvų dukra. Šis momentas ramybės abiems sutuoktiniams nedavė ilgą laiką, vis galvodavo, kaip reikėtų pasielgti, tačiau viskas gavosi labai natūraliai.

„Mes su žmona nuo kelių metukų pradėjome dukrai pasakoti, kad ją pagimdė kita moteris ir turėdama sunkumų, negalėjo jos auginti. Mes nuolat jai sakydavome, kad jos gyvenime neatsitiko nieko blogo ir skatinome ją visa tai priimti labai natūraliai. Iš jos pusės dabar jaučiasi noras neigti tą faktą, ji stengiasi visa tai kiek įmanoma ignoruoti, nors bandymų klausti apie savo tikrąją motiną buvo. Nepaisant to, noro ją surasti, su ja susipažinti dukra kol kas neturi“, – pasakojo Danas ir pridūrė, kad jie su žmona ir patys nežino, kas yra jų įdukros biologinė motina.

Pasiteiravus, ar nekiltų nerimas, jeigu vieną dieną mergaitė išsakytų norą surasti biologinę motiną ir su ja susipažinti, vyras buvo atviras, kad toks jausmas tikrai aplanko, tačiau supranta, kad tai yra jos gyvenimas ir negalima tam užkirsti kelio.

„Žinoma, juk labai prisirišome ir yra ta baimė, kad gali kažkas pasikeisti. Bet mes ir patys tam ruošiamės ir kai ateis laikas, mes neprieštarausim. Juk negalim savintis vaiko ir jo gyvenimo. Bus taip, kaip nuspręs ji pati“, – atviravo pašnekovas.

Danas turi patarimą apie įvaikinimą galvojantiems žmonėms – tikėti įvairiais stereotipais, nepagrįstais būgštavimais dėl biologinių tėvų paliktų vaikų tikrai neverta, tačiau jis gerai žino, kad verta užpildyti ir likimo nuskriausto vaiko, ir tėvystės džiaugsmus ir rūpesčius patirti svajojančių, tačiau tokios galimybės neturinčių žmonių širdyse atsivėrusią tuštumą.

Žaneta Abromaitienė, Alytaus apskr. VTAS vedėja:

„Džiugu, kad dar vienas vaikas surado savo namus, mylinčius tėvus, gali džiaugtis laiminga ir saugia vaikyste. Belieka tik padėkoti šiai šeimai už ryžtą, rūpestį ir pastangas sukurti meilės kupiną aplinką, kurioje turi augti kiekvienas vaikas. Tebūnie  tai įkvepiantis pavyzdys ir paskatinimas dar neapsisprendusiems tėvams, šeimoms. Visą informaciją apie įvaikinimą ar vaiko globą Jums gali suteikti mūsų specialistai skyriuose ir Globos centrų savivaldybėse darbuotojai.“

pertvarka.lt informacija

Skaityti toliau

Sveikata

73 kartus kraujo aukojęs Juozas: tai nuostabus jausmas

Paskelbta

„Kraujo donorystė – tai neįkainojama dovana kitam žmogui, – sako Juozas Vaitkevičius. – Pirmą kartą kraujo paaukojau 2006 metais, prieš Šv. Kalėdas. Tą dieną mano sesers vyras pateko į autoavariją, todėl jam teko atlikti operaciją ir prireikė kraujo. Ši nelaimė mūsų šeimai buvo tarsi starto linija tolesnei donorystei“, – prisimena vyras. 

Ilgai netrukus jis išsiėmė donoro kortelę, tapo kaulų čiulpų ir nuolatiniu kraujo donoru. „Iš viso kraujo esu davęs 73 kartus, iš jų 42 kartus Kauno klinikų Kraujo centre. Paskaičiavus, tai būtų 33 litrai kraujo“, – didžiuodamasis sako kaunietis. Kraujo donorais tapo ir jo broliai, sesės bei sūnus Lukas.

Iš viso kraujo esu davęs 73 kartus, iš jų 42 kartus Kauno klinikų Kraujo centre. Paskaičiavus, tai būtų 33 litrai kraujo.

Pasak kraujo donoro, sėdėdamas patogiame krėsle ir aukodamas kraują, jauti ne tik fizinį, bet ir dvasinį palengvėjimą. „Visada užlieja nuostabus jausmas žinant, kad kažkam mano kraujas gali išgelbėti gyvybę. Juk be kraujo donorų ir medikų pagalbos nepavyktų išgelbėti komplikuotai gimdančių moterų, onkologinėmis ligomis sergančių pacientų ar žmonių po autoavarijų, gyvybių. Kraujo aukojimas nieko nekainuoja, tačiau gali išgelbėti gyvybes.“

„Vieno donoro kraujas gali išgelbėti tris gyvybes. Todėl donorų kraujas yra be galo svarbus. Nors šiuo metu vienas aktualiausių klausimų Lietuvoje ir visame pasaulyje yra COVID-19 suvaldymas, didžiosiose ligoninėse darbas nesustoja, – teigia Kauno klinikų Kraujo centro vadovė dr. Diana Remeikienė. – Kauno klinikose intensyviai gydomi pacientai, patyrę traumas, sergantys sunkiausiomis ligomis. Vyksta gimdymai, planinės operacijos, atliekamos organų ir ląstelių transplantacijos, todėl vienas dalykas, kurio poreikis niekada nemažėja – tai donorų kraujas Ligoninėje gydomiems pacientams.“

„Mes, žmonės, esame vieno kraujo. Skiriasi tik kraujo grupės. Padėdami kitiems, mes padedame sau. Juk nežinai, kada tau pačiam gali prireikti tokios pagalbos, – kalba Juozas. – Donorams taip pat patikrinamas kraujas, hemoglobino kiekis kraujyje, kraujo spaudimas. Bijantiems paaukoti kraujo palinkėčiau išdrįsti, juk šis veiksmas užtrunka tik 20 minučių ir visai neskauda.“
Kaunietis net ir COVID-19 pandemijos metu aukojo kraują. „Kauno klinikų Kraujo centre viskas atliekama saugiai, todėl nėra jokios baimės užsikrėsti“, – teigia kraujo donoras.

Kauno klinikų Kraujo centro darbuotojai daro viską, kad apsaugotų kraujo donorus ir personalą:

  • Reguliuojami srautai, todėl prašoma dėl vizito iš anksto skambinti tel. +37037326856 ir suderinti individualų laiką;
  • Kiekvieno donoro pasiteiraujama, ar jis nebuvo išvykęs į bet kurią kitą šalį, ar neturėjo kontakto su sergančiu asmeniu;
  • Įėjimas į Kraujo centrą yra atskiras nuo visų klinikų. Taip pat suteikiamas leidimas automobiliu privažiuoti prie pat Kraujo centro;
  • Atvykus į Kraujo centrą, matuojama kraujo donorų kūno temperatūra bekontakčiu termometru;
  • Prašoma dezinfekuoti rankas dezinfekciniais skysčiais, esančiais Kraujo centre;
  • Išduodamos vienkartinės kaukės ir prašoma ją dėvėti vizito metu;
  • Nuolat dezinfekuojamos patalpos ir įranga.

Kraujo donorai laukiami Eivenių g. 2, Kaunas. Parkavimas prie Kauno klinikų Kraujo centro yra nemokamas. Pageidaujantiems atvykti iki Kraujo centro automobiliu, prašoma apie tai pranešti tel. nr.: +37037326856, +37037787372

Kauno klinikų info.

Skaityti toliau

Skaitomiausi