Žmonių istorijos50 metų kartu gyvenanti kauniečių pora: „žmonės nebeturi vertybių“

Šiais laikais, kai skyrybos tapo kasdieniniu reiškiniu, tikra atgaiva sielai klausytis žmonių, kurie kartu gyveną daugybę metų, ir vis dar vienas kitam negaili gražių žodžių ir šilumos. Šokių mokytojai Alina ir Vaidotas Vozgirdai skaičiuoja 47-us santuokos ir 50-us draugystės metus. Sutuoktiniai sutaria, kad šeima – didžiausia vertybė ir neįkainojamas turtas.

Alina (67 m.) ir Vaidotas (68 m.) susipažino jaunystėje, dar prieš pradedant studijuoti Klaipėdos valstybinėje meno konservatorijoje (tuo metu – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete). Būdami 3-iame kurse jaunuoliai susituokė, o baigę studijas grįžo gyventi į Alinos gimtąjį kraštą – Kauną. Moteris juokauja, kad vyrą parsivežė nuo „jūros“. Jaunuoliai persikėlė gyventi į Garliavą, pradžioje Alina dirbo Alšėnų kultūros centro direktore, o Vaidotas darbavosi vykdomajame kultūros skyriuje.

Pirmoji pažintis ir pravardė visam gyvenimui

Papasakokite, apie jūsų pažinties pradžią, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

Alina: „Pati pradžia buvo labai įdomi. Tikrai ne meilė iš pirmo žvilgsnio, greičiau jau neapykanta… Aš stovėjau prie kabineto durų, laukiau stojamojo istorijos egzamino, na ir žiūriu: eina šitas frantas, labai gražus jaunuolis, su kostiumu, blizgančiais lakiniais batais. O aš stoviu ir poteriauju, na žodžiu, kartoju datas, faktus. Jis sustojo prie manęs, nužiūrėjo nuo galvos iki kojų ir sako: „Nu, kokia čia dabar lelka stovi prie durų?“. Aš taip pasižiūrėjau į jį, nieko nepasakiau, bet pagalvojau: „O, koks čia durnius trukdo man dabar kartotis?“. O jis sako: „Egzaminą laikysi?“. Pasakiau, kad taip. Paklausė, ar moku. Atsakiau, kad nemoku, tada jis sako: „Tai, ko čia stovi?“. Aš tik pažiūrėjau į jį piktai ir nuėjau, galvojau, eik tu durniau, čia kažkoks stileiva, ir dar man aiškina. Ir viskas tada tuo baigėsi. Išlaikiau egzaminą, įstojau. Rugsėjo 1 d. į universitetą susirinko visi pirmakursiai, pasirodo mes abu įstojome į tą pačią baletmeisterio-pedagogo specialybę. Po vasaros, aš jau jį ir pamiršus buvau, o jis manęs ne. Jis priėjo ir sako: „O ir lelka čia!“. Na ir viskas, taip ir prasidėjo. Beje, po šiai dienai artimiausi žmonės mane vadina tik lelka. Net ir dėstytojai kartais taip vadindavo.“

Vaidotai, ar jums teko pakovoti dėl Alinos širdies?

Vaidotas: „Man atrodo, kad viskas natūraliai gavosi.“

Alina: „Tai nori pasakyti, nekovojai?“

Vaidotas: „O ką ten kovosi…“

Alina: „Ot, nenori prisipažinti, kad teko kovoti.“

Vaidotas: „Nelabai prisimenu“, – juokiasi vyras, ir šiek tiek surimtėjęs prideda: „Turėjo ji čia kažkokį kavalierių Kaune, bet atsiradau aš ir viskas baigėsi.“

Alina, o jums, ar teko susidurti su moterų konkurencija?

Vaidotas: „Aišku! Mane merginos ir moterys labai mylėjo!“

Alina: „Jis čia juokauja, neklausykit! Bet aišku, buvo visko, bet aš savimi labai pasitikėjau. Turėjau labai protingus tėvus, kurie man buvo didžiausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir išlaikyti santuoką, nugalėti visus rūpesčius ir gyvenimo negandas. Mano tėveliai labai laikėsi vienas kito, šeimos ir išmokė mane, kad poroje turi būti taip: jeigu vienam blogai, tai kitas paima už rankos ir patempia, kol bus gerai. Vienas kitam turi padėti. Tai aš tuo ir vadovavausi. 

Alinos ir Vaidoto vestuvės. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet mama visuomet mokė ir išdidumo, sakydavo: „Vaikeli, niekada nebėk paskui vyrą, kaip paskui autobusą. Palauk, ateis kitas. O kuris bus tavo, niekur nedings. Jis bus tavo. O tada tik turėsi apsispręsti ir jau gyventi iki gyvenimo galo. Nusikalto, padarė, ką blogo – davei velnių ir toliau gyveni! O išsiskirti, išbarstyti šeimą ir ieškoti kito vyro – jokia išeitis.“. Tai aš tokia išmintimi ir vadovaujuosi iki šiol.“

„Jeigu sakytume, kad niekada nesipykome, o tik džiaugiamės ir bučiavomės – niekas nepatikėtų“

Kaip jūsų gyvenimas klojosi toliau?

Alina: „Būdami 3-ajame kurse susituokėme, norėjome gyventi kartu, o mes auklėti griežtai ir dorai, jeigu nori gyventi artimiau – tuokis. Tai taip ir padarėme. Po kelių metų baigėme mokslus ir gavome paskyrimus dirbti Kaune. Aš pradėjau dirbti kultūrinį darbą su šokių kolektyvais: mokiau visus – nuo mažiausių mokyklinukų iki visiškų senukų. Vėliau pradėjau dirbti ir su folkloro ansambliu. Su dabartiniu kolektyvu „Sedula“ dirbu jau 34 metus. O vyras dirbo Garliavos vidurinėje mokykloje, daug metų mokė pramoginių šokių, vėliau metus laiko tarnavo armijoje, grįžęs toliau dirbo su įvairias tautinių šokių kolektyvais: „Sukutis“, „Žilvitis“ ir kitais. Nuolat dirbome, kai kitiems šventės – mums darbas: išvykos su kolektyvais, repeticijos, pasirodymai.

Regis, jūsų gyvenimas buvo itin aktyvus, kaip pavyko išlaikyti šeimą?

Alina: „Šeima yra vertybė. Visko būdavo, jeigu sakytume, kad niekada nesipykome, o tik džiaugiamės ir bučiavomės – niekas nepatikėtų, ir čia būtų nesąmonė. Pykdavomės, bet paskui būdavo labai smagu taikytis. Bet Vaidotas toks žmogus, kuris viską taikiai moka išspręsti, jis labai nekonfliktiškas. Mano mama ji labai mylėjo, žentas jai buvo viskas – jie kartu dirbo, kartu daržą tvarkė. Aš tai tokia palepus esu, ir nežinau, kodėl jis su manimi gyvena. Jis viską moka, šis namas jo rankomis pastatytas. Jis labai nagingas, darbštus. Mano mama sakė: „Vaidutis yra viskas ir jis neliečiamas, net jei kažką blogo padarys.“. Ir, kai padarydavo, gėles nešdavo ne man, o uošvienei. Žinojo, kad jeigu mamos balsą turės, tai kur aš galėsiu dingti…“ – šypsosi moteris.

Vaidotas: „Ji be manęs pražūtų. Kaip aš ją palikti galėčiau? Negalėčiau, gaila būtų…“, – juokiasi vyras.

Alina: „Tai tik gaila? Pasakytum, kad myli, kad gyvent be manęs negali!“

Vaidotas: „Kai jaunas buvau, kiekvieną dieną sakiau. O dabar gi retkarčiais irgi pasakau, nereikia čia tavęs labai lepinti. Ką čia kiekvieną dieną kartoti, gi niekas nepasikeitė!“, – juokiasi vyras.

Kartu ne tik santuokoje, bet ir darbuose

Alina ir Vaidotas visą gyvenimą praleido kultūros srityje, tačiau, kaip patys teigia, konkurencijos ar pykčių niekada nebuvo, ir jų keliai nesikirto. Na, o pastaruosius 20 metų sutuoktiniams tenka ir pasidarbuoti kartu. Alina turi tautinių šokių kolektyvą, kuriame šoka vidutinio amžiaus žmonės. Kai moteris negali atvykti į repeticijas, vyras ją pavaduoja.

Alina: „Kai manęs nėra, jis padeda, repetuoja kartu su mokiniais. Jie visi vadina jį vadovu arba treneriu ir labai jį vertina. Kai buvo Vaidoto jubiliejus, mokiniai jam padovanojo chalatą, ant kurio nugaros buvo užrašas – „treneris“. O kartais, kai atvykstu viena jie iš karto klausia, kur treneris? Manęs kartais net nepastebi. Matot, jis žemaitiško kraujo, daugiau tyli, bet turi tokį šarmą, kad žmonės jį mėgsta. Jis kolektyvo dvasia.“

Vaidotas ir Alina Amerikoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu dirbate mažiau nei jaunystėje, daugiau laiko praleidžiate namuose. Kaip pavyksta išvengti pykčių dėl buities?

Alina: „Taip, dabar daug namuose būnam. Ir aš tikrai, kartais prie smulkmenų kabinėjuosi. Tai man peilis ne vietoje, tai batai ne ten. Bet tada vyras atsisėda ir sako: „Klausyk, kas čia darosi dabar? Ko čia kabinėjasi dėl niekų?“. Aš vaikštau susiraukus, o jis viską per juoko prizmę perleidžia, prajuokina mane ir nebegaliu, dingsta visi pykčiai ir tada galvoju: „Bet tikrai, pykstu čia dėl nieko…“. Tai va taip ir gyvenam – vienas kitą bejuokindami.

Bet manau, kad reikia šeimose tokių mažų pertraukų, pabūti šiek tiek atskirai, pailsėti ir vėl viskas gerai bus. Reikia suprasti, kad tobulų nėra, vienas vienur geresnis, kitas kitur. Aš pavyzdžiui nieko nesuprantu apie mokesčius, nei kaip mokėti, nei kur. Vaidotas jau jaudinasi, ką daryčiau be jo. Sako, aš tau viską surašysiu, kaip ir kur, kad žinotum, kaip susimokėti.“

Vaidotas: „Taip, taip. Reikia, kad žinotum. O kas, jei manęs nebus. Bus blogai, nežinosi, kaip susimokėti, paskui skolos bus, į teismą paduos…“

Žmonės nebeturi vertybių

Sutuoktiniai džiaugiasi užauginta dukra ir sūnumi, bei trimis anūkais. O šeimą laiko didžiausia vertybe.

Vaidotas: „Mums šeima didžiausia vertybė. Ne taip, kaip dabar – labai madinga skirtis…“

Alina: „Vaikus auklėjome griežtai, diegėme tas pačias vertybes, kurias mums diegė mūsų tėvai. Džiaugiamės, kad vaikai sukūrė gražias šeimas ir padovanojo mums anūkų. Kai gimė pirmasis anūkas – Karolis, ir paėmiau jį ant rankų, supratau, kad meilė vyrui iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja. Turime labai gražų ryšį, iki šiol galime valandų valandas kalbėti telefonu, ar gyvai. Ir štai liepos gale mano anūkas ves savo draugę. Gal greitai ir proseneliais tapsime…

Ir vaikai, ir anūkai be galo protingi, nežinau į ką jie tokie, aš neskaitau savęs labai protinga, greičiau išmintinga, o vyras irgi labiau darbštus…“, – šypsosi moteris.

Vaidotas: „Neskaitai manęs protingu?“

Alina: „Ne, tu  labiau darbštus…“

Vaidotas: „Tai jei nebūčiau protingas, nebūčiau ir darbštus!“ – juokiasi vyras.

Alina ir Vaidotas, vyro 65-ojo jubiliejaus akimirka. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių skiriasi?

Vaidotas: „Žmonės nebeturi vertybių, va kame reikalas… Daugelis nesidomi kitais, myli tik save, ir jeigu tik kas ne pagal juos, atsisako kito žmogaus, net nepabandę…“

Alina: „Ir jie neturi kantrybės, per daug laisvės… Žmonės išlaisvėjo, bet ne į gerąją pusę.“

Vaidotas: „Manau, kad daug ir nuo mokyklos priklauso. Pažiūrėkite, kas ten darosi. Patyčios, nepagarba. Mokytojai tapo negerbiami. Vaikams duodama per daug laisvės, su ta laisve jie užauga ir nebeturi vertybių. Čia ir gaunasi toks užburtas ratas. Pagyvena šiek tiek kartu, susiduria su pirmais sunkumais ir nekovoja, eina sau, galvoja, kad pagyvenau šiek tiek, o dabar rasiu kitą…“  

„Teki už vyro – teki už jo šeimos, vedi moterį – vedi jos šeimą“

Bet negi per tiek metų, nebuvo tokių sunkumų, kurie priverstų galvoti apie skyrybas?

Alina: „Po vestuvių aš skirtis norėjau, kas antrą dieną… Tuo metu gyvenom pas jo tėvus, kurie buvo nuostabūs žmonės, bet aš tokia ožka buvau, kad man tik kas, ir negerai. Dabar galvoju, kaip ten jie visi mano bambėjimus iškentė. Bet, kaip jau ir minėjau, Vaidoto charakteris labai taikus, jis visą mokėjo išlyginti ir vėl džiaugsmingai gyvendavom.“

Vaidotas: „Ir gerai, kad neišsiskyrėm. Prapultum be manęs!“, – šypsosi vyras.

Kokiais patarimai galėtumėte pasidalinti su ką tik šeimą pradėjusiais kurti žmonėmis?

Alina: „Pirmiausia – pagarba. Pagarba ir vienas kito vertinimas. Vertinti vienas kito darbą, jausmus, nuomonę. Moterys turi būti išmintingos, išmintis moteriai yra viskas. Negalima vadovautis tik tuo, kas aš esu, mylėti tik save, reikia suprasti kitą, kito jausmus, kad ir jam blogai, kad ir jam skauda, kad ir jam yra nemalonu.

Mes su vyru davėm priesaiką, kad niekada nesakysime nieko blogo apie vienas kito tėvus. Teki už vyro – teki už jo šeimos, vedi moterį – vedi ir jo šeimą. Ir tu juos lygiai taip pat turi gerbti, kaip savuosius. Šeima – didžiulė pagarba ir įsipareigojimas. Tai labai rimta, jauni žmonės turi rimtai į tai žiūrėti.“

Vaidotas: „Ką čia bepridėsi, pritariu žmonai, ji juk kalba ir yra išmintinga. O jeigu ir nepritarčiau, gi paskui mane mėnesį tarkuotų“ – juokiasi vyras.

„Bet iš tikrųjų reikia nusileisti ir mažiau rodyti savo principus, kartais reikia ir jų, bet nedažnai. Kai reikia aš nusileidžiu, kai reikia ji.“

Alina ir Vaidotas giminaičių vestuvėse. Asmeninio archyvo nuotr.

Alina: „Taip, aš sumąstau ką nors ir jis padaro. Pavyzdžiui, kai vyras pastatė namus, aš sėdžiu vieną vakarą ir sakau: „Tu žinai, aš taip norėčiau čia židinio…“. Viskas jau pastatyta, nauja, gražu, bet sugalvojau, kad man dar trūksta jaukumo. Jis sako: „Dieve šventas, tik pastačiau viską… Dabar man ką, griauti, kad tu to židinio užsimanei?“. Ir ką, aš tą mintį vis pakišdavau jam, bet neįsakinėjau, kad turi būti taip ir ne kitaip. Praėjo, kiek laiko, žiūriu mąsto, kažką braižo. Aš apsimetu, kad man neįdomu, bet vis pažiūriu, o jis ten jau brėžinius židinio daro. Ir galiausiai parodė, kaip čia kas bus, ir padarė.

Taip ir išeina didžiuliai darbai, ir gyvenimas praeina… Pažiūri, kad jis labai gražiai praeina, kad už Kūčių ir Kalėdų stalo visa šeima sėdi, kad anūkai pas mus nori atvažiuoti. Mes nesame turtingi finansiškai, normaliai gyvenam, bet mums milijonų ir nereikia. Mūsų neįkainojamas turtas yra šeima… Ir, kai tu atsistoji gale stalo per šventes ir pažiūri, kiek tu turto turi, į nieką neiškeičiamo, neparduodamo, čia yra laimė.

Išleidžiam vaikus, susėdam abu dviese ir pasijuokiam, ir paverkiam, o paskui pasidžiaugiam, kad mes esame labai turtingi.“

Dalinkitės su savo draugais

Kokia Jūsų nuomonė šia tema?

avatar
  Prenumeruoti naujus komentarus  
Informuoti apie
Scroll Up