Apie mus |Kontaktai | Paslaugos
Apie mylimosios krūties vėžį sužinojo taisydamas automobilį - Kaunieciams.lt

Apie mylimosios krūties vėžį sužinojo taisydamas automobilį

Ką išgyvena vyras, sužinojęs, kad sportiškai, save prisižiūrinčiai mylimajai diagnozuotas krūties vėžys? Apie savo išgyvenimus, išgirdus, kad žmonai diagnozuota liga ir visiškai pasikeitusį gyvenimą mums pasakojo kaunietis Romualdas (aut. past. – vardas pakeistas). Jis kartu su žmona ir vaikais jau ruošiasi spalio 1 d. vyksiančiam rožinio kaspino bėgimui „Pink run su BENU“.

Kiek laiko praėjo nuo žmonai diagnozuoto vėžio?

Nuo ligos diagnozės praėjo 5 metai. Vaikai jau spėjo mokyklą baigti, vyriausioji ir universitetą baigė. Man vis dar sunku prisiminti pačią pradžią. Kai žmona sužinojo diagnozę aš tvarkiau automobilį. Vos išgirdęs diagnozę, viską mečiau ir lėkiau pas ją. Po to visada į ligoninę vykdavome visa šeima kartu. Visada stengėmės būti kartu su žmona. Kol ji guli ligoninėje bent vienas iš mūsų stengdavomės būti šalia.

Kada buvo sunkiausia?

Sunkiausia buvo gydymo procedūrų metu. Turbūt neįmanoma nupasakoti to siaubo ir tvyrančio skausmo palatose, kol moterims leidžia vaistus. Kas verkia, kas kartais rėkia, kas tiesiog mirusiu žvilgsniu žiūri į vieną tašką. Stengdavomės būti šalia mylimos žmonos ir mamos. Palaikyti. Padrąsinti.

Laisvu laiku ieškojome, kaip padėti, pakelti motyvaciją ir suteikti jėgų nepasiduoti. Ieškodavau internete kitų moterų istorijų, atrinktus straipsnius duodavau paskaityti žmonai. Kitų istorijos įkvepia ir primena, kad krūties vėžys nėra mirties nuosprendis, tai tiesiog liga, kurią galima nugalėti ir visi vargai praeina.

O kaip Jūs pats jaučiatės šiuo metu?

Neblogai, bet niekada nebus taip, kaip buvo prieš ligą. Jaučiu, kad pasidariau jautresnis, atsargesnis. Visgi gyveni su viltimi, kad tai nepasikartos, kad liga nugalėta visam laikui. Man ir kalbėti apie tai sunku. O štai žmona stipresnė. Dabar ji pati stengiasi savo pavyzdžiu įkvėpti kitas sergančias, motyvuoti nepasiduoti.

Gyvenimas pasikeitė. Bandome džiaugtis juo, sumažėjo šeimoje kivirčų, pradėjau atidžiau pergalvoti savo veiksmus ir dažniau atsiprašyti. Visada pagalvoji, kad bereikalingi ginčai, blogos emocijos gali pakenkti ir stengiamės jų vengti. Visgi toks tikras suvokimas, kad gali netekti brangaus žmogaus pakeičia.

Kokius gyvenimiškus pokyčius pastebėjote po ligos?

Labiausiai pasikeitė žmona. Atsigavusi ji pradėjo ieškotis kuo daugiau užsiėmimų. Pradėjo dirbti įvairius darbus, pasibaigė kursus, pradėjo aktyviai savanoriauti. Taip jau sutapo, kad vaikai studijuoja jau. Dabar tiesiog norime džiaugtis gyvenimu. Kaip ir ankščiau nuolat keliaujame. Planuojame kelionę prie Viduržemio jūros.

Krūties vėžys visada paliečia visą šeimą ir artimuosius. Kaip sekėsi Jums su vaikais ją išgyventi?

Buvo tikrai sunku visiems. Nors ir stengėmės to neparodyti, bet skaudėjo mums visiems. Bet visada buvome kartu, palaikėme vieni kitus. Žinojome, kad iškentus pragarą bus geriau, tad rėmėme vienas kitą. Kai žmonai ėmė slinkti plaukai, paėmiau ir nusiskutau pats, kad parodyčiau, jog plaukai nėra taip svarbu. Ir jie ataugs. Nuolat ieškojome ko nors, kas galėtų įkvėpti ir padėti.

Kalbant su artimųjų ir giminių palaikymo sulaukdavome visi. Jie dar vis primindavo, kad nepamirštumėme ir savimi pasirūpinti, kad neapsileistumėme, o ir mumis pačiais reikės rūpintis. Teko girdėti daug istorijų, kai sergančiais besirūpinę šeimos nariai vėliau nuo nervų, įtampos ir išsekimo patirdavo infarktus ar insultus. Tad jie ir mus pačius prižiūrėjo.

Bet kaip gali galvoti apie save, kai tavo mylimai moteriai taip sunku? Būdavo, kad išgėrus vaistų prasidėdavo ir nepageidaujami šalutiniai poveikiai. Iki tokių situacijų, kad ir vidurį nakties prasidėjus komplikacijoms šoki iš lovos ir skubi į ligoninę. Buvo daug baisių ir sunkių akimirkų. Bet tas pragaras baigėsi, jį išgyvenome kartu ir dabar kartu stengiamės džiaugtis gyvenimu.

Ar dalyvausite „Pink run su BENU“?

Dalyvaujame nuo pirmo renginio. Labai smagu, kad jis organizuojamas, Jūs nepatikėsite, kaip psichologiškai atsigauna jame dalyvaujančios moterys, sergančios vėžiu. Pats asmeniškai negaliu bėgti dėl traumos, bet žmona su vaikais nuolat dalyvauja, o aš juos palikau trasoje ir laukiu prie finišo. Mūsų vaikai sportiški, tai jiems tie 5 kilometrai nesudėtinga užduotis, žmonai kiek sunkiau. Bet kai ji pasiekia finišą, jaučiu širdyje pergalės jausmą ir apima džiaugsmas.

Mes, sergančių moterų vyrai ir artimieji esame labai laimingi, kad pradėtas organizuoti toks renginys ir maloniai nustebinti, kad tiek daug žmonių jame dalyvauja. Visgi labai svarbu ir moterų prisižiūrėjimas, nuolatinis tikrinimasis. Ankščiau nustatyta liga gali padėti sumažinti laukiančias gydymo kančias. O dovanotos reabilitacijos išvis prilygsta stebuklui.

 

Spalio 1 d. – rožinio kaspino bėgimas

Kauno Rotušės aikštėje vyks tradicinis, ketvirtus metus organizuojamas rožinio kaspino paramos bėgimas „Pink Run su BENU“. Rožine atributika pasipuošusi minia siekia atkreipti dėmesį į krūties vėžio ligą. Dalyviai taip pat aktyviai aukoja su krūties vėžiu kovojančioms moterims. Už surinktą paramą sergančioms moterims bus skiriama reabilitacija sanatorijoje. Dalyviai gali bėgti 5 ar 10 kilometrų distancijas miesto centre.

Daugiau informacijos – http://pinkrun.lt/

Komentarai

Komentarai