archeologas-j-racas-net-ir-kurmiarausyje-galima-ka-nors-rasti

Archeologas J. Račas: „Net ir kurmiarausyje galima ką nors rasti“

0
10

Ar Zapyškio bažnyčią pastatė Vytautas Didysis? Kiek žmonių kaulų radote? O ką radote? Tai – klausimai, kurių dažniausiai sulaukė vilnietis archeologas Justinas Račas. Kartu su kolegomis Zapyškio bažnyčioje ir prie jos archeologinius tyrimus vykdęs specialistas apie tai atvyko pasikalbėti su miestelio bendruomene.
Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, stovinti ant Nemuno kairiojo kranto, vilioja ir turistus, ir besidominčius istorija. Praėjusią vasarą su ja susipažino ir pirmą kartą programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ surengtos tarptautinės jaunimo stovyklos dalyviai, o visus metus, kol vyko tyrinėjimai, čia lankėsi ir vietos gyventojai, ir mokinių grupės.

Pasak Zapyškio kūrybos ir užimtumo namų „Stuba“ vienos iš įkūrėjų Daivos Vaišnorienės, mintis į bendruomenę pasikviesti archeologą kilo pernai, kai su stovyklos dalyviais apsilankė prie miestelio bažnyčios bei susitiko su J.Raču.

„Išgirdome, kaip archeologas pasakoja, kokių įdomių dalykų randa. Todėl ir pagalvojome, kad radinius jis galėtų pristatyti bendruomenei.

Idėja pasiteisino, nes žmonės į šį susitikimą atvažiavo net iš Jurbarko, Kauno, Vilniaus, atvažiavo tie, kurių gimtinė yra Zapyškis, kurie domisi archeologija. Akivaizdu, kad žmonėms šios temos yra aktualios ir įdomios“, – sakė D.Vaikšnorienė.

– Archeologo profesija atrodo kiek paslaptinga. Ar dažnai nutinka, kai archeologas važiuoja į bendruomenę papasakoti apie savo darbą, apie tai, kas buvo rasta?, – paklausėme J.Račo.

– Viskas priklauso nuo pačios bendruomenės. Pastaruoju metu man tenka susipažinti su bendruomenėmis, kurios tuo domisi ir aktyviai įsijungia. Kai vyko tyrimai, iš Zapyškio ir Ežerėlio mokyklų ateidavo vaikų grupės, ekskursijos vykdavo beveik kas savaitę.

Man atrodo, kad archeologai neturėtų būti per daug uždari, kurie tik knaisiojasi ir dirba su įvairiais šepetukais ir kitomis priemonėmis. Po archeologinių tyrimų turi būti rezultatas. Dažniausiai po jų rašomi moksliniai straipsniai, kurie aktualūs tik tam tikrai visuomenės daliai. Jei į archeologinius tyrimus ateina jais susidomėję žmonės, dažniausiai joks archeologas jų neišvarys. Gal tik paprašys paeiti toliau (nuo kasinėjimo vietų).

Kalbat apie Zapyškį, tai buvo ypatinga vieta, kuri traukia žmones. Čia ir taip yra nuolatiniai atvažiuojančiųjų srautai. Kai ateidavo žmonės, aš visą laiką pasakodavau. Kartais nematydavau, ką dirba darbininkai, nes nuolat būdavo žmonių. Gal ir patys archeologai pakenkė savo įvaizdžiui, visur ieškodami tik Pilėnų pilies, o galėtų būti didesnė sklaida apie kasdienius tyrimus. Ir ji būtų reikalinga. Net ir tame pačiame Kaune per metus tiriama apie 20-30 objektų, tarp jų – ir visuomenei įdomių. Yra apie ką papasakoti.

– Kas žmonėms yra įdomu? Ko klausinėjo būtent Zapyškyje?

– Kokie radiniai seniausi, ar radom ką nors iš Vytauto Didžiojo laikų, ar radom žmonių kaulų.

– Ką radote Zapyškyje? Vienas iš mitų, kad šią bažnyčią galėjo pastatyti Vytautas Didysis?

– Vienintelis artefaktas, kurį galime tiksliai datuoti, radome vieną kryžiuočių ordino monetą, kuri nukaldinta nuo 1414 metų iki 1422 metų. Bet ji yra viena ir ji buvo iš sumaišyto sluoksnio, tad greičiausiai nesusiję su stipresniais procesais šioje vietoje.

– Kuo įdomi Zapyškio bažnyčia?

– Įdomu vien tuo, kad tai apskritai viena pirmųjų bažnyčių Lietuvos teritorijoje. Iki to laiko ankstyvieji mūrai buvo galbūt Vilniuje, Kauno senamiestyje aplink pilį. Visa kita – tik vėlesniais laikais, XVII-XVIII amžiuje. Kalbant apie Zapyškio bažnyčią, mes kalbame apie XVI amžiaus vidurį.

Istorija prasideda nuo to, kad pats Zapyškis turėtų būti Sapiegiškis, nes miestelį įkūrė Sapiegos. Vėliau pavadinimas asimiliavosi, buvo tariamas kitaip, o dabar yra Zapyškis.

Ši mūrinė bažnyčia neatsirado tuščiame lauke. Kažkas ėjo, žiūrėjo, pasakė, kad čia bus bažnyčia ir tada pastatysim miestą. Iki to laiko čia greičiausiai buvo miestelis arba kaimas.

Pirmieji bažnyčios minėjimai yra XVI amžiaus viduryje: kad ji stovi, kad yra Sapiegų fundacija, kad Pašušvio dvarininkė po mirties norėtų būti palaidota Zapyškio bažnyčioje. Tad galima daryti prielaidą, kad bažnyčia pastatyta pirmoje XVI amžiaus pusėje. Tai, beje, patvirtina ir archeologiniai radiniai. Praktiškai visi radiniai yra datuojami nuo XVI iki XVIII amžiaus. Nuo to laiko tarsi atsiranda vakuumas: radinių gerokai mažiau.

Matyt, kad nuolatinių potvynių neapsikentę žmonės pradėjo keltis aukščiau: į kalną, į kitą vietą. Taip senasis miestelis sunyko.

Tačiau bažnyčia buvo lankoma, rašytinuose šaltiniuose minima, kad dar XVIII amžiaus antroje pusėje ir XIX amžiuje į bažnyčią netelpa žmonės.

– Užsiminėte apie XIV-XVIII amžiaus radinius. Kokie jie?

– Pagrindiniai radiniai – monetos, kas labai stebina. Jau ruošdamasis šiems tyrimams pastebėjau, kad visi, anksčiau toje vietoje vykdę tyrimus, rasdavo sąlyginai didelį kiekį monetų. Iš šios vietos turime virš 1500 tūkstančio monetų, datuojamų nuo XVII iki XVIII amžiaus.

Aplink bažnyčią aptikta buvusios zakristijos vieta, buvusio medinio priestato bei osuarijaus (kaulų sandėliavimo vietos) pamatai, taup pat senosios mūrinės šventoriaus tvoros fragmentai.

Archeologiniai tyrimai su pertraukomis vykdyti nuo 2017 metų lapkričio iki 2018 metų lapkričio mėnesio. Ištirtos 80 perkasų, kurių bendras plotas 5079 kv. m. Aptikta virš 500 individualių radinių (žiedų, medalikėlių, kryželių), virš 1000 XV-XIX a. monetų, keltas tūkstančių keramikos, stiklo dirbinių šukių. Fiksuoti 52 kapai ir kaulų sankaupos.

Kadangi tyrėme ne tik bažnyčią, bet ir miesto kultūrinį sluoksnį, tai čia daugiausiai išlieka keramika, koklių dalys – tai, kas yra išliekanti medžiaga.

– Ne visiems aišku ir tai, kodėl vienu ar kitu metu pradedami archeologiniai tyrimai, kasinėjimai tam tikroje vietoje.

– Pats geriausias archeologas yra tas, kuris viską gali padaryti be tyrimų. Bet visą laiką yra tam tikri infrastruktūros vystymo darbai, kurie priverčia juos atlikti tam, kad nebūtų sunaikintos vertingas kultūrinis sluoksnis. Šiuo atveju Zapyškyje buvo lygiai tas pats.

Bažnyčios viduje turėjo būti įrengta nauja elektros instaliacija, apšiltinti bažnyčios pamatai. Tad viskas ir susiveda į tai, kad archeologiniai tyrimai yra ne ten, kur man įdomiau pakasti, bet tose vietose, kur buvo numatyti žemės judinimo darbai.

– Prieš tokius tyrimus jūs ruošiate ir namų darbus?

– Visų pirma reikia gauti leidimus. Susistemini ankstesnių tyrimų medžiagą, paskui – istorinę medžiagą, stengiesi susirinkti visus istorinius šaltinius. Buvo išlikusi Zapyškio bažnyčios XX amžiaus pradžios nuotrauka. Iš jos matėsi, kad iš šiaurinės pusės stovi zakristija, o iš rašytinių šaltinių renkant medžiagą žinojau, kad iš vakarinės pusės stovėjo medinis priestatas.

Tikrindamas istorinę medžiagą tu pasirengi tyrimams ir toje vietoje jau kažko tikies.

Tada, visą projektą susisteminus, pateiki mokslinei archeologinei komisijai. Gavus leidimą atlikti tyrimus reikia dirbti griežtai pagal projektą. Archeologijos sistema yra griežta.

Senojo Zapyškio miesto vieta yra didesnė, nei mes tyrėme. Kas yra netirtuose plotuose – nežinom. Bet archeologiniuose tyrimuose laikomės principo, kad jei turime mažą objektą, pavyzdžiui, pilkapyną miške, kuriame numatyta vykdyti darbus, stengiamės bent vieną pilkapį palikti ateities kartoms. Neištiriame visko, kas įmanoma. Ateityje patobulės metodika, bus kitaip kasama, atsiras naujų žinių.

– Profesorius Liudas Mažylis turėjo tikslą – rasti Vasario 16-osios akto originalą. O kokią svajonę turi archeologas? Kas yra jūsų atradimo džiaugsmas?

– Man bet kurie tyrimai yra atradimo džiaugsmas, nes tu važiuodamas tirti bet kokio objektą nežinai, ką rasi. Pavyzdžiui, net ir Santakos parke, kurmiarausyje, galima ką nors rasti.

Būna netikėti atradimai. Man praėjusieji metai buvo ypatingi, nes tyriau didelius ir įdomius objektus – Zapyškis, Reformatų parkas, Didžioji Vilniaus sinagoga.

Niekada nežinai ką rasi. Tai ir yra atradimo džiaugsmas – kai tu atvažiuoji su tuščiu lapu ir žiūri, kas bus.

– Jūsų manymu, kodėl yra svarbu rasti ir paliesti, o ne tik perskaityti įvairiuose šaltiniuose ar istorijos vadovėliuose?

– Istoriniai šaltiniai kartais būna vienpusiai. Yra toks istorikų posakis: istoriją visą laiką rašo nugalėtojai. Kuo senesni laikai – tuo labiau jie vienapusiai. Vienareikšmiai.

Kartais, atliekant archeologinius tyrimus, nepasitvirtina net nesenos žmonių pasakojamos žodiniai, tuo labiau gali būti netikslūs ir rašytiniai šaltiniai.

Informacija per laiką išsikreipia. Todėl tai yra svarbu.

kaunas2022.eu inf.

Facebook Comments